Renkantis būstą, svarbu atsižvelgti ne tik į bendrą jo plotą, bet ir į tai, kiek iš jo yra iš tiesų naudinga. Nė vienas nenorime papildomai mokėti už neracionaliai naudojamus kvadratinius metrus, tačiau baimindamiesi, kad name bus ankšta gyventi, pamirštame, jog svarbesnis yra ne jo bendras, ne formaliai „naudingas“ plotas, į kurį įskaičiuojami visi koridoriai, laiptų aikštelės ir užkaboriai, o iš tiesų naudingas plotas: holas arba tambūras, gyvenamoji erdvė, virtuvė, miegamieji, drabužinė, san. mazgas.
Įžengęs į vienus namus iš karto jauti, kad juose ankšta, o įžengęs į kitus - kad erdvu.
Vieno aukšto ar dviejų aukštų namas?
Pirmiausia nuspręskime - statysime arba pirksime vienaukštį ar dviaukštį gyvenamąjį namą. Neretai dviaukštį žmonės renkasi dėl to, kad nori daugiau erdvės už mažesnę kainą. Taip, dviaukščio namo kvadratinis metras pigesnis, negu vienaukščio, nes mažesnis pamatų ir stogo plotas.
Būtent pamatai ir stogas - bene brangiausios namo dalys ir kartu gali sudaryti apie 40 % jo kainos, tad rinkdamasis dviaukštį už tą pačią sumą gali pasistatyti arba nusipirkti, tarkim, ne 100, o 115 kv. m, arba ne 120, o 140 kv. m namą.
Pagrindinis vietos rijikas dviaukščiame name yra laiptai. Pirmame aukšte juos galima įsprausti gyvenamosios erdvės kampe, tačiau racionaliai panaudoti erdvę po laiptais pavyks ne visada. O antrame aukšte būtinai reikės laiptų aikštelės, kuri gali užimti beveik tiek pat vietos kaip vidutinio dydžio kambarys. Jokios kitos funkcijos ji neatlieka, bet šis plotas jums kainuos. Laiptams ir atitvarams įrengti taip pat reikės pinigų. Be to, laiptai yra didesnės rizikos zona. Tikriausiai nerasime žmogaus, kuris kopdamas laiptais nėra nė karto slystelėjęs, o gal net nikstelėjęs koją, tad dar vienas argumentas vienaukščio namo naudai - jame nėra laiptų, todėl jis saugesnis.
Kaip manote, kam reikalingas ilgas koridorius, kuris būna daugelyje standartiškai suprojektuotų namų. Jei namas suplanuotas neracionaliai, jo būtinai reikia, nes kitaip nepateksite nei į kambarius, nei į virtuvę, nei į san. mazgą. Tačiau tai tik formaliai „naudingas“ plotas. Norint jo išvengti, reikia tinkamai išdėstyti visas namo patalpas. Jokių laiptų, kuo mažiau koridorių, kurie neprideda patogios ir tikrai naudingos erdvės, bet didina bendrą plotą ir namo kainą. Tačiau pasiekti bet kurią namo vietą turi būti patogu.
Būtent tokiu principu vadovavomės kurdami bendro architektūros stiliaus „Lapino namų“ koncepciją. Pagal ją „Bičiulių terasose“ ar „Vilniaus kalvose“ statomų vienaukščių skirtingo dydžio namų bendras bruožas - maksimaliai naudingai panaudotas kiekvienas kvadratinis metras. Iš maždaug 43 kv. m bendros erdvės, kuri atlieka svetainės ir gyvenamojo kambario funkciją ir kurioje įrengta virtuvės zona, galima patogiai patekti į kitus kambarius, todėl palyginti nedideliame 102 kv. m name telpa du beveik 12 kv. m vaikų miegamieji, erdvus beveik 16 kv. m tėvų miegamasis, kuriame galima įrengti patogią drabužinę, du pakankamai erdvūs san. mazgai, sandėliukas-techninė patalpa ir holas. Jei palyginsite šį ir tradicinės koridorinės sistemos namą, paaiškės, kad pastarojo bendras plotas didesnis bent 10- 15 kv. m. Kitame, 120 kv. m, name bendroji zona su virtuve užima daugiau nei 47 kv. m, jame yra 3 miegamieji po maždaug 14 kv. m, du san. mazgai, iš kurių vienas - daugiau nei 7 kv. m, virtuvės sandėliukas ir techninė patalpa- sandėliukas, o prie tėvų miegamojo - maždaug 8 kv. m drabužinė su langu.
Norint visa tai sutalpinti standartiniame name su koridoriumi ar dviaukščiame name, jis turėtų būti bent 15-20 kv. Didesnių ir mažesnių vienaukščių racionaliai suprojektuotų namų yra ir daugiau, tad jei nenorite mokėti už tik formaliai „naudingą“ plotą, pasidomėkite, kas siūlo tokius projektus.
Taigi, nors kvadratinis metras vienaukščiame name brangesnis už kvadratinį metrą dviaukščiame, pasirinkus dviaukštį sutaupyti nepavyks, nes sumokėsite už papildomą, bet praktiškai nenaudingą plotą. Be to, tą plotą reikės šildyti, apšviesti, o kartais ir laiptus paremontuoti. Vadinasi, tokio namo eksploatacija bus brangesnė. Kita vertus, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo brangiau, gali kainuoti tiek pat ar net pigiau, nes jei vienaukščio gyvenamojo namo erdvės funkcionalios, pakaks mažesnio ploto, o eksploatavimas bus gerokai pigesnis. Tad norėdami nemokėti už tik formaliai naudingą plotą pasidomėkite, koks įvairaus dydžio skirtingai suplanuotų namų plotas, ir apskaičiuokite, kiek juose kainuotų kv. metras tikrai naudingo ploto.
Pilnas etatas: privalumai ir trūkumai
Šiuolaikinėje darbo rinkoje daug diskusijų kyla apie įvairias darbo formas, tačiau pilnas etatas ir toliau išlieka viena iš populiariausių darbo formų tiek darbdaviams, tiek darbuotojams. Pilnas etatas - tai darbo sutartis pagal kurią darbuotojas įsipareigoja dirbti 40 valandų per savaitę, tai dažniausiai yra penkios darbo dienos po 8 valandas. Nors daugelyje šalių 40 valandų per savaitę yra standartinis darbo laikas, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, šis laikotarpis gali būti trumpesnis. Toks darbo modelis paprastai pasitaiko tradiciniuose biuruose, gamybinėse įmonėse, švietimo įstaigose ir kitose organizacijose, kuriose reikia užtikrinti nuolatinį darbuotojo dalyvavimą darbo procese.
Pilno etato privalumai:
- Finansinis stabilumas
- Socialinės garantijos
- Karjeros galimybės
- Darbo ir asmeninio gyvenimo balansas
- Teisinė apsauga
Pilno etato trūkumai:
- Laiko apribojimai ir mažesnis laisvės lygis
- Aukštas darbo krūvis
- Mažesnė lankstumo galimybė
- Darbo vietos saugumo trūkumas
Per pastaruosius dešimtmečius darbo rinka smarkiai keitėsi. Viena iš pagrindinių tendencijų yra didėjanti lanksčių darbo formų populiarumas. Darbuotojai vis dažniau renkasi dalinį etatą, laikinas darbo sutartis ar nuotolinį darbą, kad galėtų pasiekti geresnį darbo ir asmeninio gyvenimo balansą. Pavyzdžiui, daugelis technologijų ir kūrybinių industrijų darbuotojų pasirenka nuotolinį darbą arba savarankišką veiklą, nes tai suteikia daugiau nepriklausomybės ir kontroliuojamo laiko.
Darbą sau pasirinkus kaip karjeros kelią - galite pasiekti didesnį lankstumą, nepriklausomybę ir galimybę kontroliuoti savo darbo grafiką. Lietuvoje vis daugiau žmonių pasirenka individualią veiklą arba pradeda savo verslą. Pagal 2023 metų Statistikos departamento duomenis, apie 400 tūkst. Lietuvos gyventojų užsiima individualia veikla, o tai sudaro reikšmingą dalį darbo rinkos.
Marso vandens praradimo procesai
Roverių „Perseverance“ ir „Curiosity“ duomenys, taip pat Marso palydovų - pavyzdžiui, „Mars Reconnaissance Orbiter“ ir „ExoMars“ - atlikti stebėjimai rodo, kad kadaise ši planeta buvo drėgna, joje veikė aktyvus hidrodinaminis ciklas. Dabar akivaizdu, kad taip nebėra. Kyla klausimas - kur dingo visas tas vanduo?
Naujas tyrimas, apjungiantis mažiausiai šešių skirtingų instrumentų, esančių trijuose kosminiuose aparatuose, duomenis, pateikia papildomų užuominų. Jis parodė, kad dulkių audros visus metus iškelia vandenį į Marso atmosferą, kur jis nuolat naikinamas.
Mokslininkų vertinimu, kadaise Marso paviršiuje buvo tiek vandens, kad jis būtų galėjęs padengti didžiąją dalį planetos šimtų metrų storio sluoksniu. Šiam kiekiui įvertinti naudojamas deuterio ir vandenilio (D/H) santykio metodas. Deuteris - sunkesnis vandenilio izotopas - sudaro nedidelę dalį visų vandens molekulėse esančių vandenilio atomų. Remiantis šiais skaičiavimais, kadaise Marse turėjo būti tiek vandens, kad jis būtų padengęs didžiąją dalį planetos paviršiaus kelių šimtų metrų storio sluoksniu, galbūt daugiausia ledo pavidalu.
Norint suprasti, kur dingo šis vanduo, būtina gerai pažinti Marso sezonus. Šiltesnės vasaros sustiprina drėgmės praradimą, nes padidėja vandens injekcija į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur jis mažiau apsaugotas nuo ultravioletinės spinduliuotės, skaidančios vandenį į sudedamąsias dalis.
Pietų vasarą vykstančių dulkių audrų metu dulkės iškeliamos į vidurinius atmosferos sluoksnius ir ten sušildo orą maždaug 15 °C. Paprastai tokiame aukštyje susiformuotų vandens ledo debesys, kurie „užrakintų“ vandenį ledo kristaluose. Dėl dulkių sukelto papildomo šilimo šie ledo debesys nebesusidaro, todėl vanduo audrų metu gali būti išstumiamas dar aukščiau, į viršutinius atmosferos sluoksnius, kur jį sunaikina spinduliuotė.
Anksčiau mokslininkai manė, kad taip nutinka tik pietinės vasaros metu. Tačiau „ExoMars“, Jungtinių Arabų Emyratų misija į Marsą (EMM) ir „Mars Reconnaissance Orbiter“ užfiksavo galingą audrą šiaurinės vasaros metu 37-aisiais Marso metais (atitinka 2022-2023 metus Žemėje). Tokios audros anksčiau nebuvo stebėtos. Paaiškėjo, kad ji sukėlė tą patį vandens naikinimo procesą, kaip ir per pietines vasaras. Tai įrodė, kad dulkių audros gali išmesti vandenį į viršutinę atmosferą visus metus, todėl jo naikinimas nėra apribotas tik tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais.
Nors minėtoji „raketų audra“ buvo neįprastai stipri, tyrėjai mano, kad praeityje Marso ašies posvyris galėjo būti dar didesnis.
Tyrėjas paaiškino, kaip Marse atsirado vanduo
B kategorijos vairuotojo pažymėjimas: ką reikia žinoti?
Ar žinote, kad transporto priemonės yra skirstomos į skirtingas kategorijas, kurios atrodo labai panašios, kadangi žymimos ta pačia B raide. Paprastesniais žodžiais, tai B kategorijos automobiliai trimis ar keturiais ratais, kurių maksimalus konstrukcinis greitis didesnis kaip 45 km/h ir (arba) variklio darbinis tūris didesnis kaip 50 cm³. Nepakrautos transporto priemonės masė turi būti ne didesnė kaip 550 kg. Praktinio vairavimo egzamino eiga VĮ „Regitroje“ priklauso nuo transporto priemonės, jei atvažiuosite laikyti praktikos egzaminą su B1 kat.
B1 kategorija kasmet vis labiau populiarėja. B1 kategorijos vairuotojo pažymėjimas išduodamas asmeniui, sulaukusiam šešiolikos metų. Žmogus, turintis šią kategoriją, nėra visavertis vairuotojas, dėl to įgijus B1 kategorijos vairuotojo pažymėjimą draudžiama važinėti įprastais lengvaisiais automobiliais. Dauguma galvoja, kad „Mercedes Smart“ yra B kategorijos automobilis, bet tai yra didelė klaida. B1 kategorijai skirti mini automobiliai labai populiarūs Prancūzijoje, kur jų ir gaminama daugiausiai rūšių.
B kategorijos automobiliai, tai kurių didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 3 500 kg ir kurie skirti ir suprojektuoti vežti ne daugiau kaip aštuonis keleivius, neįskaitant vairuotojo. Šie automobiliai gali būti sujungti su priekaba, kurios didžiausioji leidžiamoji masė ne didesnė kaip 750 kg.
- Vairuoti B kategorijos transporto priemones, sujungtas su priekaba, kurių didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 750 kg, ir junginio didžiausioji leidžiamoji masė didesnė kaip 3 500 kg, bet ne didesnė kaip 4 250 kg, galima vairuotojo pažymėjime turint įrašytą kodą (96).
- Automobilius iki 3500 kg, kuriais galima gabenti iki 8 keleivių (neskaitant vairuotojo).
Prireikus vairuoti lengvojo automobilio ir dar didesnės didžiausiosios leidžiamosios masės priekabos junginį, vairuotojas turėtų turėti BE kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Tokiam vairuotojui leidžiama vairuoti transporto priemonių junginį, kurio sudėtyje esančių tiek automobilio tiek priekabos didžiausiosios leidžiamosios masės neturėtų viršyti 3 500 kg.
Norint gauti 96 kodą savo vairuotojo pažymėjime reikia išlaikyti vairavimo praktikos egzaminą, dar vadinamą įgūdžių ir elgsenos patikrinimo egzaminu VĮ „Regitroje“. Vairavimo egzamino metu reikia turėti savo priekabą (jas galima išsinuomoti vairavimo mokyklose). Taip pat šį junginį galima vairuoti išlaikius BE (CE, DE irgi tinka) kategorijos egzaminą VĮ „Regitroje“. 96 kodas leidžia su itin mažu automobiliu tempti net ir labai sunkią priekabą. Turintiems namelius ant ratų 96 kodas dažnai yra išsigelbėjimas.
Susipažinę su B1, B, BE, B (96) kategorijomis, suprantame, kad kategorijos, žymimos B raide yra skirtingos. Kiekviena kategorija skiriasi savo didžiausia leidžiamąja mase.
Rūgščių ir šarmų pusiausvyra organizme
Apie tai, kaip būti sveikiems, prirašyta daugybė straipsnių ir knygų. Tačiau sveikatos paslaptis yra tik viena - organizmui reikia… netrukdyti! Jis pats geriausiai žino, kaip išlikti sveikam. Apie tai liudija ir rūgščių bei šarmų pusiausvyra organizme, kurią organizmas iš visų jėgų stengiasi palaikyti. Juk žino - jei ta pusiausvyra kiek sutrinka, būna labai blogai. Tačiau mes dažniausiai tam savo organizmui trukdome būti sveikam. pH - tai vandenilio potencialas, nurodantis organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą ir matuojamas vandenilio jonų kiekiu (H+).
Paprastai mūsų kūne įvairios vietos turi skirtingą pH, tačiau svarbiausias yra kraujo pH, kuris yra silpnai šarminis ir paprastai svyruoja nuo 7,35 - 7,45. Naujagimių kraujo pH yra 7,45. Taigi, kuo žmogus jaunesnis ir švaresnis, ką tik gimęs ir gyvenimo dar neparagavęs, tuo jo kūnas šarmingesnis.
Odos pH turi būti rūgštinis, nes oda - tai mūsų apsauga nuo bakterijų. Rūgštys slopina bakterijų dauginimąsi ir taip apsaugo organizmą nuo infekcijų. Rūgštinis pH yra ir skrandyje, nes ir čia reikalingos rūgštys. Skrandis - taip pat mūsų apsaugos punktas, pro jį praeina viskas, ką į save įsidedame. Juk skrandyje maistas ne tik virškinamas, jame esančios rūgštys slopina ir įvairių bakterijų veiklą.
Šlapimo pH svyruoja kur kas labiau, nei kraujo, netgi jaučiamas rūgštus kvapas. Tačiau šlapimas juk yra tai, ką turime pašalinti, taigi, tas rūgštumas sveikatos beveik neįtakoja. Tačiau jei šlapimas ilgą laiką būna rūgštus, atsiranda rizika susirgti akmenlige. Juk tada kartu su šlapimu pasišalina daug kalcio, fosforo, kitų mineralų.
Kraujo šarmų-rūgščių balansui palaikyti svarbiausi yra inkstai ir plaučiai. Inkstai svarbūs dėl to, kad per juos į šlapimą patenka ir pasišalina bikarbonatas, rūgštys, elektrolitai. Plaučiai kvėpavimo metu pašalina anglies dvideginį (CO2) - taip kraujas atsikrato rūgščių ir yra šarminamas deguonimi.
Išsivysčius pramonei, anglies dvideginio labai padaugėjo, dėl to pasikeitė ir dirvožemio bei maisto sudėtis. Mes juk žinome, kad augalinis maistas - vaisiai ir daržovės - organizmą šarmina, tačiau dabar jos auga rūgštiniame dirvožemyje, todėl negali užaugti kokybiškos.
Per daug gerti nereikėtų, bet protingas kiekis skysčių - apie du litrai per dieną - reikalingas. Į šį kiekį reiktų įtraukti ir žolelių arbatas. Vanduo mums padeda išplauti druskas - organizmui nereikalingas maisto dalis - todėl pakankamas kiekis vandens yra būtinas.
Su šlapimu ir prakaitu išplaunamos ne tik įvairios organizmo atliekos, bet ir elektrolitai, mikroelementai, kurie mums reikalingi taip pat ir šarmų-rūgščių pusiausvyrai palaikyti. Todėl kartais reikia atsigerti ir sūresnio, mineralizuoto vandens. Jo reikia, kai daug prakaituojame, sportuojame, kai atsiduriame tokiose sąlygose, kuriose netenkame mineralų. Tada rekomenduojama gerti vandens su mineralais.
Yra dalis tiesos, kad visos ligos - nuo užrūgštėjimo. Juk kada mes “užrūgštėjame”? Kai per daug reikalaujame iš savo kūno ir kišame į jį bet ką, nesidomėdami, kaip jis jaučiasi. Kai valgome bet ką, labai apkrauname savo kūną. O juk jis labai stengiasi išsaugoti pusiausvyrą, sunkiai dirba, kad nenukryptų nuo idealaus pH. Kuo sunkiau mūsų kūnas dirba, tuo greičiau išeikvoja savo rezervus, tuomet ir susergame.
Taigi, rūpinantis geresniu organizmo šarminimu, į tai reiktų atkreipti dėmesį. Vandens stoką išduoda ir akių junginės, jos būna arba sausos, arba - drėgnos. Paprašę išsižioti, pastebime burnos sausumą. Turėtume įprasti gerti vandens, jo organizmui labai reikia. Jeigu kas nespėja pavalgyti, tai jau atsigerti tikrai turėtų nepamiršti.