Kuršėnai - didžiausias Šiaulių rajono miestas, esantis šiaurinėje rajono dalyje abipus Ventos upės. Miesto plano struktūra stačiakampė, gatvių tinklo sistema mišri. Didesnė miesto dalis yra dešiniajame Ventos krante.
Kuršėnai ne veltui vadinami Lietuvos puodžių sostine, nes čia puoselėjamos keramikos tradicijos. Nuo praėjusio šimtmečio Kuršėnai garsėjo prekymečiais, kuriuose visada buvo gausu molio dirbinių. Kadangi prie Kuršėnų yra molio, tinkančio dailiosios keramikos dirbiniams, mieste nuo seno klesti puodininkystė. Ir dabar Kuršėnai tebevadinami „Puodžių sostinė“ ne tik dėl šio amato meistrų gausumo mieste, bet ir todėl, kad Puodžių puodžiaus karūną pelnė tik Kuršėniškiai tautodailininkai: J. Paulauskas, V. Damkus, B. Radeckas, J. Vertelis, R. Mataitienė ir kt.
Kuršėnuose gausu traukos objektų: Kuršėnų dvaro sodyba, pėsčiųjų tiltas per Ventos upę, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, L. Ivinskio aikštė ir L.
Miesto centre yra gotikinio stiliaus kvadratinė aikštė. Iki XX amžiaus vidurio tai buvo turgaus aikštė, vėliau įrengtas skveras. 1960 metais, pastačius paminklą L. Ivinskiui, aikštė pavadinta žymiojo tautos švietėjo vardu. L. Ivinskis į mūsų tautos kultūros istoriją įėjo ne tik kaip kalendorių sudarytojas. L. Ivinskis gimė 1810 metais rugpjūčio 15 d. Senatvėje lietuviškų kalendorių tėvą priglaudė Milvydų dvaro savininkas I. Gruževskis. 1881 metais liepos 31d.
Pėsčiųjų tiltas sujungia L. Tiltas vienas ilgiausių Lietuvoje - 262 metrų, ypatingos konstrukcijos, traukia ne tik originalia išvaizda, bet ir interaktyviais bei išmaniais sprendimais.
Kuršėnų pėsčiųjų tiltas per Ventos upę.
Kuršėnų Dvaro Istorija
Kuršėnų dvaro istorija prasideda 1564 m., kai Karaliaus Žygimanto Augusto sprendimu Kuršėnai su 162 valakais žemės, Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus rekomendacijos dėka, atitenka Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui (1580-1640). Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė šį dvarą Polocko pilininkui Jurgiui Despot Zinovičiui už nuopelnus Livonijos kare. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 m.
Kuršėnų dvaro valdos buvo perduotos tuo metu Lietuvoje aktyviai kaupusiai galią didikų giminei - Pacams. Pacai Kuršėnų dvarą savo nuosavybėn perėmė 1621 metais, o dvaro savininku tapo Lietuvos didžios kunigaikštystės raštininkas ir paiždininkis Steponas Pacas (1587-1640).
1631 metais Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Zigmanto III Vazos įsakymu už nuopelnus Livonijos kare Kuršėnų dvaras amžina leno teise atiteko Jurgiui Gruževskiui (1591-1651).
XVII amžiaus pradžioje dešimčiai metų (nuo 1621 iki 1631 metų) Kuršėnai tampa galingiausios LDK didikų giminės Pacų nuosavybe. Minėto Jono Gruževskio sūnus Jurgis Gruževskis (1591-1651), (1618 metais vedė Marianą Podbereskytę - aut. past.) gavo iš karaliaus Zigmanto III Vazos 1631-05-15 privilegiją, kurioje pabrėžta, kad Kuršėnus atiduoda vyriškosios lyties palikuonims amžinąja lėno teise už sėkmingas karines ekspedicijas į Maskvą ir Livoniją, už pateiktus kariuomenės būrius iš savo žemių, už išmokėtus samdiniams atlyginimus ir patirtiems nuostoliams karuose atlyginti.
Pakeitęs kelis šeimininkus dvaras galiausiai atiteko Gruževskiams, kurie čia šeimininkauja 300 metų - nuo 1631 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo.
XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje dvaras klestėjo nes gavo didžiules pajamas iš gerai organizuoto dvaro ūkio, miškų, plytinės, sūrių gamyklos. XIX a. antroje pusėje Kuršėnų Gruževskiai buvo vieni turtingiausių Žemaitijos dvarininkų, gaudavę iki 50 tūkst. Jiems priklausė visa Kuršėnų miestelio, Pavenčių bei Kuršėnų geležinkelio stoties apylinkių žemė, kurių gyventojai mokėjo žemės nuomos mokestį.
Jis 1811 m., pasikvietęs dailininką J. Rilkę su visa pameistrių brigada, pastatė naujus (dabartinius) dvaro rūmus, koplyčią, suremontavo kitus pastatus. Dabartiniai Kuršėnų dvaro rūmai Prūsijos meistrų buvo pastatyti 1811-1812 metais. XIX amžiaus pradžioje Kuršėnų dvaro rūmai buvo perstatyti, o juos supęs parkas pertvarkytas iš natūralaus į peizažinį.
1811 m. čia vos per metus meistrai iš Rytprūsių pastatė naujus dvaro rūmus. Dvaras tais laikais išties klestėjo, turėjo ir nemažai savo pramonės - plytinę, lentpjūvę, sūrinę, augino gyvulius, per metus uždirbdavo apie 50 tūkst. auksinių. Iš viso buvo net 24 dvarui priklausę pastatai.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrę vokiečiai nuniokojo parką, rūmus, išvežė vertingiausius daiktus, o 1915 m. kilęs gaisras sunaikino kumetynus, tvartus, daržines. Tada dvaras priklausė Jurgiui Gruževskiui. Tarpukariu dvaras pažangaus ūkininkavimo dėka klestėjo. 1940 m.
Galima būtų pasakyti, kad paskutinis Kuršėnų dvaro savininkas sekė tėvo pėdomis ir visą savo gyvenimą laikėsi priešiškas lietuviškumui, lietuviškam valstybingumui nuostatos. Pas J. Gruževskį buvo net sušauktas turtingųjų apylinkės dvarininkų „seimas“, kuris sprendė, kaip čia greičiau išgujus iš Micaičių kunigą J. Buvo pasinerta į ūkinę veiklą ir pramogas (kelionės po Varšuvą, Londoną, Paryžių, puotos, į kurias atvykdavo svečių iš užsienio). Žmonės piktinosi J. Nedaranti garbės Gruževskių giminei istorija buvo susijusi su kumečių vaikais. Kai pradžios mokyklos tėvų komitetas ir valsčiaus valdyba prašė Kuršėnų valsčiaus dvarininkų, kurių kumečių vaikai mokėsi Kuršėnų mokykloje, paremti tų vaikų mokslą, padėti įsigyti vadovėlius ir mokymosi priemones, vienintelis J.
Sovietinė okupacija 1940 metais palietė dvarą, jis buvo nacionalizuotas, o savininkas pasodintas į kalėjimą. Vokiečiams okupavus Lietuvą, J. S.
1940 metais prasidėjęs okupacijos laikotarpis Kuršėnus ir Kuršėnų Gruževskių dvarą pakreipė visai kita raidos kryptimi, nei tai būtų vykę natūralioje istorijos eigoje. Kaip ir visi dvarai Lietuvoje, taip ir Kuršėnų dvaras sovietų valdžios buvo nacionalizuotas. Dvaro savininkas Jurgis Gruževskis buvo suimtas ir įkalintas, o dvare šeimininkavo okupacinės valdžios paskirti komisarai.
Bėgant metams dvaro pastatų paskirtis keitėsi. 2000 metais Kuršėnų dvaro rūmuose įsikūrė Tautodailės ir amatų centras. 2006 metais centras tapo biudžetine įstaiga - Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centru. Nuo 2021 m.
Dvaro ansamblis istorijos tėkmėje miestą puošė architektūriniais pastatais ir nuostabiu parku.
Mūsų dienas iš buvusių dvidešimt keturių pastatų pasiekė šeši dvaro periodo pastatai: buvę dvaro rūmai, oficina, karvidė, arklidė, du kumetynai ir parkas. Buvusio dvaro teritorijoje atsirado nemažai pokariu statytų pastatų, visiškai nederančių prie dvaro statinių.
Išsaugotas ir švelniai banguotas teritorijos reljefas. Išlikęs ir XIX amžiaus pradžioje suformuotas parko centre apskritimas, tvenkinys bei jį su Venta jungiantis upeliukas (kai kas sako, kad tai buvęs bevardis Ventos intakas). Apie 1930-uosius metus dvaro sodyba su parku ir sodu apėmė 26 ha žemės plotą. Į kultūros paveldo registrą įrašytos Kuršėnų dvaro sodybos plotas šiuo metu yra 12,3 hektaro.
2012 metais yra parengtas ir patvirtintas Kuršėnų dvaro sodybos apsaugos specialusis planas, kuriame ir numatyti reikalavimai, kuriuose nustatytos Kuršėnų dvaro sodybos teritorijos ir apsaugos zonų ribos. O dvaro sodybos paveldotvarkos projekte suformuluoti paveldosaugos reikalavimai ir konkrečių tvarkymo priemonių sistema.
Šiaulių rajono savivaldybė yra parengusi Kuršėnų dvaro sodybos atkūrimo ir pritaikymo kultūros reikmėms projektą. Jis pateiktas Europos sąjungos paramai gauti. Projekte numatyti keturi dvaro tvarkybos ir pritaikymo kultūros reikmėms etapai. Pirmiausia numatoma restauruoti pagrindinį dvaro rūmų pastatą ir čia įkurti Šiaulių rajono muziejų.
Suprantu visus, kurie šiandien žvelgdami į Kuršėnų dvaro senuosius statinius sako: galėtų jie atrodyti geriau, galėtų jau būti restauruoti, sutvarkyti, pritaikyti čia įsikurti muziejui, tautodailės centrui ar kokiai kitai kultūros įstaigai. Kuršėniškiai turi vienintelį dvarą, kurį verta išsaugoti, restauruoti, sutvarkyti ir pritaikyti šių dienų kultūros veiklai.
Kuršėnų dvaro rūmai.
Dvaro veiklos ir edukacijos
Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, įkurtas 2000 m. Pagrindinis centro uždavinys - krašto tradicijų, papročių, tradicinių amatų išsaugojimas, atgaivinimas ir pereinamumas. Dabar dvaro rūmuose veikia nuolatinės Šiaulių krašto tautodailininkų darbų ir etnografinės ekspozicijos.
Nuo šios vasaros liepos 6-osios galima ne tik pasivaikščioti po dvaro parką, bet ir užsukti į pačius rūmus. Naujasis Kuršėnų deimantas - medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m. Tokį, kokį mes matome dabar, labai panašiai matė ir prieš 200 metų čia gyvenę žmonės. Dvaro autentiką pavyko atkurti net 95-iais proc. Dvaro eksterjeras lyg apnertas ažūriniais papuošimais, besivijančiais aplink langus, palei stogą. Pravėrus visiškai autentiškas likusias duris kartu praveriame ir duris į istoriją. Viduje laukia dar daugiau autentikos ir įdomi dvaro istorija.
Nuo 2021 m. Pasigrožėję nuostabiu, beveik 210 metų skaičiuojančiu puošniu medinės architektūros šedevru - Kuršėnų dvaro rūmais - lankytojai gali pasivaikščioti parko takais, vedančiais iki Ventos upės pakrantės, kur karaliauja šimtametė liepų alėja ir vienas ilgiausių Lietuvoje - net 262 metrų ilgio - pėsčiųjų tiltas.
Ekskursijos, degustacijos ir edukacijos praturtins ir suteiks pažinimo džiaugsmo, autentiškų žinių, atskleis jūsų kūrybiškumą, ugdys saviraišką, padės atsipalaiduoti ir suteiks terapinį poveikį.
Populiariausios Kuršėnų dvaro rūmuose ir oficinoje vykstančios edukacijos: „Molio meistro dirbtuvėje“ - su Lietuvos puodžių karaliumi Algimantu Tamašausku; „Arbatgėris su tikruoju Kuršėnų vyniotiniu“ edukacija - degustacija „Nusivelsim sau veltinį“; „Margi siūlai - pinam, audžiam“; „Lietuviško šiaudo paslaptys“; „Pažinties takais - tradiciniai amatai“; „Velykinio margučio ornamentai“; „Pynimas iš vytelių“; „Juostų audimas“.
Ekskursijos paketą sudaro: trumpa Kuršėnų miesto istorija, Kuršėnų dvaro sodybos istorija, Kuršėnų dvaro rūmų ekspozicijų lankymas.
Kuršėnų dvaro sodybos bei miesto istorija pristatoma per edukacijas, išraizgytus maršrutus po Kuršėnų kraštą, ekskursijas mieste. Kuršėnų dvaro rūmuose veikia muziejus, sodyboje įsikūręs Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Jame profesionalūs keramikos meistrai atskleidžia puodų žiedimo paslaptis, puoselėja krašto tradicijas, papročius, gaivina ir saugo tradicinius amatus. Smagiai leiskime laiką su Lina Šukiene, Simona Sidabriene, septintuoju puodžių karaliumi Algimantu Tamašausku, keramike Alina Milašiene, dainuojamosios poezijos šeimos duetu Gitana ir Giedriumi Morkiais.
Dvare galima dar iki metų pabaigos apžiūrėti ir archeologinius radinius iš parko. Didžioji dalis - keramikiniai indai, puošybos elementai. Nieko keisto - nuo senų laikų Kuršėnuose buvo savi talentingi puodžiai, keramikai. Prie keramikos istorijos ir prie paties molio galima prisiliesti dvaro oficinos pastate, kuriame įrengtas Kuršėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Čia rengiama daug edukacijų, bet pati populiariausios - molio lipdymo, žiedimo. Ne be reikalo - Kuršėnai juk nuo seno tituluojami molio sostine. Nors dabar jo tenka jau vežtis iš Tauragės, dauguma buvusių karjerų yra užlieti vandeniu, tačiau nagingi puodžiai ir keramikai iki šiol garsina miestą ir dalijasi su atvykėliais molio paslaptimis. Kada keramikos darbams naudojamas duonos raugas, kada pušies ar eglės mediena, o kas nutiktų į krosnies ugnį įmetus saują sakų, o kada atidarius dureles galima pamatyti ir tik „kugelį“, čia pasakoja Algimantas Tamašauskas, septintasis puodžių karalius.
Kursenu dvaro rekonstrukcijos projekto darbai
Kuršėnų Vyniotinis: Kulinarinis Paveldas
Dar viena Kuršėnų brangenybė, kuria galima pasimėgauti tik šiame mieste, o susitarus - ir pačiame dvare, yra legendinis Kuršėnų vyniotinis, sumanytas Eugenijos Dragūnienės. Kuršėnai jau nuo senų laikų garsėjo savo konditerija, į dvarą dar ponia Gruževskienė kviesdavo kitų dvarų šeimininkes mokintis kepti. Bet žymiausiu Kuršėnų gardumynu neabejotinai tapo vyniotinis.
Kuršėniškiai dabar kyla prieš tai, kad nemažai parduotuvių, prekybos tinklų naudojasi jų vardu, nors pardavinėja žmonėms kitokį produktą. Kuršėnuose vyniotiniui naudojama tikra varškės masė, o ne ta, kuri dedama į prekybos centruose užrašytus „Kuršėnų vyniotinius“. Mes pradėsime ginčytis. Kuršėniškiai žada siekti, kad jų vyniotinis būtų pripažintas kulinariniu paveldu.
Tikrasis Kuršėnų vyniotinis.
Lankytojų Patogumui:
- Pasivaikščiojimas po dvaro parką
- Ekskursijos po dvaro rūmus
- Edukacinės programos ir amatai
- Degustacijos su Kuršėnų vyniotiniu
- Pėsčiųjų tiltas per Ventos upę
| Pavadinimas | Aprašymas |
|---|---|
| Kuršėnų dvaras | Medinės architektūros paminklas, kultūros centras |
| Kuršėnų vyniotinis | Tradicinis konditerijos gaminys |
| Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centras | Įstaiga, puoselėjanti krašto tradicijas |
Taip ir gyvena kuršėniškiai - svečius kviečia prisiliesti ir prie dvariško gyvenimo, ir išbandyti žemiškus darbus, pirštus suleisti į molį. Dalijasi ir savo unikalia istorija, ir kviečia atsipalaiduoti prie šiuolaikiškumu stebinančio tilto.