Dokumentinė laida "Vieno buto istorija" sulaukė didelio susidomėjimo ir atsiliepimų dėl unikalaus formato ir istorinių įžvalgų. Laida pasakoja apie trijų XX a. klasikų - Balio Sruogos, Kazio Borutos ir Vinco Mykolaičio-Putino - gyvenimo dramos, kurios pynėsi Vilniuje, tame pačiame bute Tauro gatvėje.
LRT pastatas Vilniuje
Apie laidą
Dokumentinis filmas "Vieno buto istorija" - tai dviejų dalių diptikas, pasakojantis apie butą Tauro gatvėje, Vilniuje, vadinamame profesorių name, kur dabar veikia Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus. Pirmoji dalis skirta Balio Sruogos gyvenimo metams šiame bute, o antroji - Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimui ir kūrybai.
Birželio 6-ą dieną, minint 52-ąsias V. Mykolaičio-Putino mirties metines, „LRT Plius“ eteryje buvo parodyta antroji dokumentinio filmo „Vieno buto istorija“ dalis, atskleidžianti šio rašytojo kūrybos ir gyvenimo užkulisius.
Du dešimtmečius, nuo 1947 iki 1967 metų, čia buvo rašytojo namai, kurie tapo pasakojimo atspirties tašku filmo scenarijaus autoriui ir režisieriui Juozui Javaičiui.
Per Vinco Mykolaičio-Putino biografijos ir kūrybos faktus filme atsiskleidžia šviesuomenės gyvenimo sovietų okupuotoje Lietuvoje ypatumai.
Pirmą kartą taip detaliai parodomas poeto žmonos Emilijos vaidmuo šeimoje, kurioje nuolat gyveno sūnėnas ir dukterėčia, dažnai apsistodavo kiti įnamiai, giminaičiai.
Filme prisiminimais dalijasi Emilijos sūnėnas Vytautas Balčiūnas ir jo žmona Irena.
Vertėja Irena Balčiūnienė visą gyvenimą kruopščiai rinko rašytojo šeimos gyvenimo faktus, išsaugojo savo anytos Emilijos Mykolaitienės asmeninį archyvą, jos dienoraščius, iš kurių filme sužinome apie ano laiko bestselerio „Altorių šešėly“ autoriaus asmeninio gyvenimo paslaptis bei vėlesnę Emilijos ir Vinco Mykolaičių šeimos dramą.
Komentuodama Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos išskirtinumą lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė filme akcentuoja, kad Putino asmenybės veikime išliko ontologinis laisvės lygmuo kaip pagrindinis atramos taškas: jeigu žmogus ir patenka į nelaisvę, - o Putinas į ją patekdavo, - tai žmogus sukaupia savo dvasines jėgas pasisukti į laisvę, prasmę, viršūnes, idealus.
Filme prisiminimais dalijasi buvusi ilgametė rašytojo muziejaus vadovė Ramunė Šorienė.
Filmo „Vieno buto istorija. Vincas Mykolaitis-Putinas“ žiūrovai taip pat turės progą pamatyti archyvinę medžiagą iš asmeninių rašytojo ir valstybės archyvų.
Dokumentinis filmas „Vieno buto istorija. Vincas Mykolaitis-Putinas“ buvo rodomas birželio 6 d., ketvirtadienį, 21.30 per „LRT Plius“. Scenarijaus autorius ir režisierius Juozas Javaitis. Operatorius Donatas Buklys. Montažo režisierius Linas Grubys. Prodiuserė Daiva Bilinskienė.
Atsiliepimai apie laidą
Laida "Vieno buto istorija: Vincas Mykolaitis-Putinas" buvo nominuota geriausios televizijos pažintinės laidos kategorijoje konkurse "Pragiedruliai".
Žiūrovai ir kritikai vertino laidą už:
- Istorinę vertę ir autentiškumą.
- Asmeninių archyvų panaudojimą.
- Įdomius ir atskleistus faktus apie rašytojų gyvenimus.
- Profesionalų kūrybinį darbą.
Įdomūs faktai iš laidos apie Balį Sruogą
Po B.Sruogos suėmimo bute apsigyveno kitas rašytojas, jo artimas draugas Kazys Boruta su šeima. Dokumentinėje apybraižoje jo dukra Eglė Borutaitė-Makariūnienė dalijasi savo unikaliais atsiminimais apie dieną, kai B.Sruoga grįžo namo.
E.Borutaitė-Makariūnienė pasakojo:
„Tuo metu gyvenome Sruogos bute. Tėvas buvo šiek tiek prisidėjęs prie to, kad Sruogą kuo greičiau parvežtų iš konclagerio. Sruogą labai greitai ir parvežė: karas baigėsi aštuntą-devintą, o jis grįžo tryliktą dieną.“
Eglė Borutaitė-Makariūnienė
Bute Sruogos dar laukė Kazys Boruta su žmona Jadvyga Čiurlionyte, buvusi Sruogos namų šeimininkė, aktorius Romualdas Juknevičius.
Atsiminimai apie Sruogos grįžimą:
„Jau nebuvau tokia maža. Atsimenu, situacija buvo graudi. Bute rašytojo laukęs Juknevičius puolė ant kelių ir apkabino grįžusiam Sruogai kojas. Kiti irgi norėjo jį apkabinti, pasveikinti, o Sruoga sako: „Palaukit, aš čia toks utėlėtas.“
Fizikė pasakojo, kad su B.Sruogos irgi laukusia Jadvyga Čiurlionyte jie buvo labai seniai pažįstami. "Ji labai greitai nuvedė jį į vonios kambarį, kuriame buvo dvi kolonėlės vandeniui šildyti. Liepė jam greitai nusirengti, gultis į vonią, o drabužius sukišo į tą pakurą, juos sudegino. Visi buvo baisiai susigraudinę", - pasakojo E.Borutaitė-Makariūnienė.
Pašnekovė pasakojo, kad, kai Vanda Sruogienė siųsdavo vyrui siuntinukus į lagerį, K.Boruta V.Sruogienei porą kartų buvo perdavęs pypkę ir tabako Baliui.„Tėvas su Sruoga bendravo nemažai. Abu jie dar prieš karą ruošėsi leisti bendrą „Šeškinės“ žurnalą. O Jadvyga Čiurlionytė su Sruoga buvo pažįstama dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, Maskvos laikų. Jie kartu pas Baltrušaitį lankydavosi. „Mano sieloj šventė“ buvo parašytas jai skambinant fortepijonu“, - atsiminimais dalijosi fizikė.
Balys Sruoga
Čia pat ji atsiminė ir kitą šviesų atvejį, kai J.Čiurlionytė paklausė B.Sruogos, kas, jo nuomone, tuo metu buvo geriausias poetas Lietuvoje. „Buvo daug gerų Smetonos laikais, visų net neišvardysi... O Sruoga atsakė: „Be abejo, Kazys Boruta.“ Paskui J.Čiurlionytė juokais pasakojo, kad, kai ji vėliau susipažino su mano tėvu Literatūros institute, ji Baliui prisipažino, kad jai Kazys visai nebuvo panašus į poetą: su mėlynu chalatu ir plikas“, - šypsojosi E.Borutaitė-Makariūnienė.
E.Borutaitė-Makariūnienė prisiminė, kad jos tėvas mėgdavo su draugais pažaisti šachmatais. Kartą jis pas savo draugą Albiną Rimką - universiteto ekonomikos profesorių - su Sruoga sėdo kartu palošti. Sruoga jau buvo grįžęs iš lagerio, ir tuo metu visi gyvenome kartu. Tėvas pralošė ir pasakojo, kad Sruogos akyse suspindėjo linksmi žiburėliai.
Laidoje taip pat paliesta tema, kad iš lagerio grįžęs rašytojas palūžo vienatvėje, nes jo didžiausia meilė ir prisirišimas buvo prie dukros Dalios ir žmonos.