Šiame straipsnyje aptarsime laidavimo sąlygas, turto konfiskavimo aspektus, ikiteisminio tyrimo pradžios klausimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VI skyrius įtvirtina galimybę asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, esant tam tikriems pagrindams. Vienas iš tokių pagrindų - laidavimas, įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje.
Praktikoje laidavimas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės bylose, kuriose nėra nukentėjusiojo (dokumento klastojimas, disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir pan.). Laidavimo atveju teismas atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai pateikiamas laiduotojo prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Kas Gali Būti Laiduotoju?
Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
Įstatyme plačiau nedetalizuojami laiduotojui keliami reikalavimai, tad, sprendžiant BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klausimą konkrečioje byloje, teismui palikta diskrecija spręsti, ar pasirinktas laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir ar turės teigiamos įtakos kaltininkui.
Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan., taip pat atsižvelgiama į laiduotojo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, jos pavojingumą, jo nurodytą būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui.
Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo (BK 40 str. 3 d.), laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką; pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan., taip pat atsižvelgiama į laiduotojo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, jos pavojingumą, jo nurodytą būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui.
Laidavimas galimas, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Tai reiškia, kad laidavimas negalimas tik padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, t. y. nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas tyčia.
Be nusikalstamos veikos įvykdymo rūšies ir tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnio taip pat yra privaloma nustatyti dar keturis kriterijus, kurių visumos egzistavimas leidžia spręsti klausimą dėl laidavimo taikymo kaltininko atžvilgiu. Išvardintos sąlygos nėra alternatyvios, tai reiškia, kad asmuo, siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, privalo atitikti visumą šių sąlygų.
- Asmuo neturi būti anksčiau teistas.
- Neturi būti ginčo dėl kaltės.
Žalos atlyginimo sąlyga laidavimo atveju yra švelniau reglamentuota nei susitaikymo atveju. Susitaikymui būtina visiškai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą ar pasiekti susitarimą su nukentėjusiu asmeniu dėl žalos atlyginimo. Laidavimo atveju užtenka ir dalinio žalos atlyginimo, tačiau teismą reikia įtikinti, kad likusi žalos dalis bus atlyginta.
Net ir egzistuojant visoms sąlygoms, kurių pagrindu galima taikyti laidavimo institutą kaltininko atžvilgiu, visgi teismui yra paliekama diskrecijos teisė vertinti kiekvieną faktinę situaciją individualiai ir spręsti, ar konkrečiu atveju laidavimo, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taikymas yra tinkamas ir ar tokiu atveju bus pasiekti bausmei keliami tikslai.
Jeigu teismas nusprendžia taikyti laidavimą asmeniui, teismas turi nurodyti konkretų terminą, kuriam bus taikomas laidavimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą laidavimas gali būti taikomas nuo vienerių iki trejų metų.
Laidavimas gali būti su užstatu arba be užstato. Praktikoje rečiau taikomo laidavimo su užstatu atveju teismas laiduotojui nurodo sumokėti nurodyto dydžio užstatą, kuris laiduotojui grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Užstato dydis nustatomas atsižvelgiant į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, praktikoje jo dydis dažiausiai būna keli šimtai eurų.
Be to, teismas sprendimu atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali paskirti baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusiųjų fondą.
Laiduotojui per laidavimo laikotarpį nėra numatyta jokių konkrečių pareigų. Laiduotojui gresia tik netekti sumokėto užstato, jei laiduojamasis per laidavimo laikotarpį padaro naują nusikalstamą veiką ir buvo paskirtas laidavimas su užstatu.
Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje yra numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas.
Tuo tarpu, jeigu asmuo padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Be to, taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be jau minėtos įmokos į nukentėjusiųjų fondą, gali būti taikomos ir kitos baudžiamojo poveikio priemonės kaip uždraudimas naudotis specialia teise, nemokami darbai, turto konfiskavimas ir pan.
Laidavimas gali būti taikomas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme.
Pagal BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą. Tačiau kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai.
Taigi, esant išvardytiems atvejams įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja išimčių, kai turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas neskiriamas.
Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismai, taikydami aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, turi įvertinti šios priemonės taikymo proporcingumą, t. y. už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra.
Kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais arba atleidžiamas nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais, arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nurodytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai; nors, esant išvardytiems atvejams, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis, tačiau baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja išimčių, kai turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimas neskiriamas; teismai, taikydami turto konfiskavimą, turi įvertinti šios priemonės taikymo proporcingumą, t. y. už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra.
BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui. Nors BPK tiesiogiai neįtvirtinta, tačiau minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, BPK 168 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka gavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nuorašą, ex officio (pagal pareigas) turi pareigą tokį nutarimą, esant pagrindui, panaikinti, nesulaukęs ir nelaukdamas BPK 168 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pateikto skundo.
Tokia išvada taip pat darytina įvertinus prokuroro bendrąją pareigą, nustatytą BPK 2 straipsnyje, t. y. prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Prokuroro nutarimas, priimtas vadovaujantis BPK 168 straipsnio nuostatomis, negali būti laikomas „prokuroro reikalavimu“, kuris įtvirtintas BPK 167 straipsnio 2 dalyje; kai nukentėjusysis, išreikšdamas savo valią, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu, kreipiasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau, ikiteisminio tyrimo pareigūnui atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras ex officio panaikina šį ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą (nors nukentėjusysis ir neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo).
BK 72 straipsnio nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu; įvertinus turto konfiskavimo instituto paskirtį ir tikslą (vienas iš turto konfiskavimo tikslų - panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą), baudžiamojo proceso pabaiga negali būti pagrindas turtą, kurio nusikalstama kilmė objektyviai nustatyta arba kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, palikti apyvartoje; kai baudžiamasis procesas nutraukiamas teismo sprendimu BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, turtas, jeigu jis atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, gali būti konfiskuojamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą; BPK 94 straipsnio 1 dalies nuoroda į BK 72 straipsnį reiškia ir tai, kad turto konfiskavimas nutraukus procesą galimas tik tada, kai byloje esantys duomenys yra pakankami daryti išvadai dėl turto atitikties konfiskuotino turto požymiams; iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis - panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, o ne jį nubausti, dėl to atvejai, kai sudaromos prielaidos išieškoti iš kaltininko daugiau turto, nei jis gavo iš nusikalstamos veikos, laikytini neatitinkančiais šios baudžiamojo poveikio priemonės esmės ir paskirties, nes paverčia ją bausme.
Apibendrinant, laidavimas yra svarbus institutas baudžiamojoje teisėje, leidžiantis atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jei yra laiduotojas, vertas teismo pasitikėjimo. Tačiau, net ir esant laiduotojui, teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar taikyti laidavimą. Taip pat svarbu atsižvelgti į turto konfiskavimo ir ikiteisminio tyrimo pradžios sąlygas, siekiant užtikrinti teisingumą ir proporcingumą.
tags: #laiduotoju #gali #buti #bk