Civilinio proceso kodekso 146 straipsnyje numatyta galimybė atsakovui reikalauti iš ieškovo atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kelia nemažai klausimų.
2019 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, kaip vertinti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, kai jos panaikinamos kaip nepagrįstos net nepradėjus nagrinėti bylos iš esmės, ieškinio atsisakius arba jo apskritai nepareiškus.
Minėtoje 2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje LAT išaiškino, kad tokio pobūdžio situacijose asmens, nepagrįstai prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisėti veiksmai gali pasireikšti kaip bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
Tokia LAT pozicija yra logiška ir nuosekliai kylanti iš bendrųjų civilinės teisės principų, suponuojančių, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu turi būti naudojamasi sąžiningai ir rūpestingai, siekiant būtent ir tik teisėtų suinteresuoto asmens interesų užtikrinimo.
LAT suformuluota taisyklė užpildė iki šiol buvusią spragą dėl situacijų, kai laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos kaip nepagrįstos net nepradėjus nagrinėti bylos iš esmės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Svarbus aspektas yra tai, jog ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindui, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta.
Laikinosios apsaugos priemonės apibūdinamos ir kaip preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką.
Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę teismas išnagrinėja itin atidžiai, todėl jų taikymas ypač siejamas su atsakovo interesų apsauga.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas - suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą.
Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė
Autoriaus nuomone, tiek, kiek susiję su šia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, ypač reikšmingai evoliucionavo teismų praktika: teismai iki pat 2015 metų nuosekliai laikėsi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir kartu preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o 2015 metais šiuo aspektu esmingai pakito teismų požiūris - Lietuvos apeliacinis teismas pradėjo formuoti praktiką, kad didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pažymėtina, kad teismo sprendimo (ne)įvykdymo perspektyvos pirmiausia priklauso ne nuo ieškiniu (ar kitu procesiniu dokumentu) reikalaujamos priteisti pinigų sumos, o nuo asmens, turinčio atsakyti pagal ieškinį (ar kitą procesinį dokumentą), veiksmų, nukreiptų į teismo sprendimo (ne)vykdymą, todėl, autoriaus nuomone, teismų praktikos lygmeniu pagrįstai (kad ir gana pavėluotai) atsisakyta tapatinti ieškinio sumos dydį su teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizika (grėsme).
Lietuvos apeliacinis teismas savo aktualiausioje praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai.
Ši teismų praktika patvirtina, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos - teismo sprendimo neįvykdymo (vykdymo pasunkėjimo) rizikos (grėsmės) - egzistavimas sietinas su priešingos bylos šalies jau atliktais, atliekamais ar ketinamais atlikti veiksmais, orientuotais į vengimą vykdyti teismo sprendimą ar jo vykdymo apsunkinimą.
Pirmiau aptarti išaiškinimai dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra ypač reikšmingi tuo aspektu, kad jie sudaro prielaidas išimtinumo savybei, kuri būdinga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, reikštis - akivaizdu, kad tik išskirtiniais, retais atvejais gali egzistuoti faktinės aplinkybės, patvirtinančios priešingos bylos šalies nesąžiningumą, kaip jis suprantamas pagal aktualiausią teismų praktiką, be to, nekyla abejonių, jog gerokai sunkiau pagrįsti priešingos bylos šalies veiksmus, nukreiptus į siekį apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, negu remtis, pvz., didelės ieškinio sumos kriterijumi prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pasikeitus teismų praktikai, „viskas“ laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme „stojo į savo vietas“ - laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nebe taisyklė, kaip kad buvo anksčiau, o išimtis.
„Kaip suvaldyti konfliktą“ – praktiniai patarimai, kaip teikti laikinąsias apsaugos priemones
Ekonomiškumo principas
Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis taip pat ir ekonomiškumo principu.
Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą.
Ekonomiškumo principas, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai.
Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys
Laikoma, kad pagal taikymo tikslą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių:
- konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 1-10 punktai);
- teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas);
- prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).
Teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgia į minėtus taikymo tikslus, t.
Ieškinio suma ir laikinosios apsaugos priemonės
Praktikoje dažnai kyla ginčas, ar didelė ieškinio reikalavimo suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakant į minėtą klausimą būtina atsižvelgti į teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką.
Ši prezumpcija (ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką) nėra absoliuti, todėl kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra tikrai didelė.
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas
Pagal Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita.
Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis).
Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir, priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai.
Pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama svarbi taisyklė, kad įkeistas atsakovo turtas nepanaikina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės.
Akcentuotina, kad aplinkybė, jog nekilnojamasis turtas yra įkeistas ir įregistruota hipoteka, netrukdo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokį turtą areštuoti.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ypač akcentuojama ir aplinkybė, kad areštuoto turto įkeitimas nepaneigia jo realizavimo galimybės.
Aplinkybė, jog areštuotas nekilnojamasis turtas yra įkeistas pagal kitas atsakovų prievoles, nepaneigia išvados, jog pakeitus arešto objektą ieškovo reikalavimų įvykdymas nagrinėjamoje byloje yra užtikrintas.
Laikinosios apsaugos priemonės bankroto bylose
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas svarbus ir bankroto bylose.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bankroto bylose reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad pradiniame teisminio proceso etape, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. kai nėra patikimų duomenų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui, laikinosios apsaugos priemonės neturi būti taikomos.
Laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo
Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje.
Kai pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, atliekamaspreliminarus prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų duomenų vertinimas.
Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškinys bus pareikštas ir pagal jį palankus sprendimas ieškovui galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą.
Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t. y.
Iššūkiai siekiant laikinosios teisės apsaugos
Apibendrinant abiejuose straipsniuose pateiktus argumentus, galima išskirti tokius iššūkius, su kuriais gali susidurti asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos ir kurie gali turėti esminę reikšmę, siekiant atsakyti į klausimą, verta ar ne reikalauti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo:
- žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (50 eurų, o, teikiant elektroninių ryšių priemonėmis, - 38 eurai);
- sudėtinga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, tiksliau - antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, t. y. nesąžiningą priešingos bylos šalies elgesį;
- laikinosios teisės apsaugos turėjimas (teismui patenkinus bylos šalies prašymą ir taikius laikinąsias apsaugos priemones) gali „peraugti“ į turtinę prievolę atlyginti priešingos bylos šalies nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Autoriaus nuomone, šie iššūkiai suponuoja, kad visais atvejais, o ypač tada, kai nėra galimybės prognozuoti, kokia yra galima bylos baigtis, būtina, be kita ko, įvertinti, ar potenciali (be to, ir ne taip paprastai pasiektina) nauda, gautina teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, nusveria riziką, galinčią pasireikšti pareigos atlyginti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimu.
Šie argumentai veda prie išvados, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo verta neabejojant reikalauti tik tais atvejais, jeigu asmuo, siekiantis laikinosios savo teisės apsaugos, ne tik gali pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, bet ir turi svarų pagrindą tikėtis sau palankios bylos baigties.