Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš Kauno Laisvės alėjos pastatų, konkrečiai Laisvės al. 36A, istoriją. Šis namas, turintis turtingą praeitį, mena įvairius laikotarpius ir veiklas, pradedant tarpukario kultūriniu gyvenimu ir baigiant sovietmečio transformacijomis.
Nekilnojamojo Turto Savininkai Ir Gyventojai
Iki 1929 m. E. Skirgailienei priklausė pusė nekilnojamojo turto Laisvės al. 22 kieme, o kita pusė - R. Pacevičiui iki jo gyvos galvos. Pagal 1925 m. spalio 26 d. raštą, mediniame vieno aukšto name su rūsiu ir mūriniu priestatu prie Laisvės alėjos gyveno smuikininkas, aktorius, režisierius, advokatas Mykolas Leškevičius, mokytojas Vincas Andriušis ir verslininkas Mykolas Ščepavičius, o mūriniame priestate - fizikos, matematikos mokytojas, esperantininkas Apolinaras Opulskis (1926 m.
Kieme buvusiuose mediniuose vieno aukšto namuose gyveno Juozas Bagdonavičius, pulkininkas Juozas Šarauskas, Vladas Vasiliauskas, teisininkas, kariuomenės teismo nuolatinis narys, nuo 1929 m. - generolas leitenantas Emilis Vimeris ir statybos technikas, geležinkelių valdybos ūkio tarnybos viršininkas Stasys Eidrigevičius, vietoj kurio vėliau apsigyveno R. Pacevičius (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3666, l.
Namo prie Laisvės alėjos dalyje, kurioje gyveno A. Opulskis, 1926 m. rudenį buvo įrengta Antano Janušausko kirpykla. Gavus A. Opulskio įgaliotinės J. Pacevičienės leidimą, pagal inžinieriaus Vaclovo Višniausko projektą buvo praplatinti namo langai ir durys (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3919, l. 1-5).
1930 m. gegužės 1 d. buvo nugriautas namas, kuriame gyveno J. Šarauskas ir V. Vasiliauskas, tad kieme liko tik vienas medinis pastatas, kuriame gyveno E. Vimeris, R. Pacevičius (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3666, l. 30), bet jau 1929 m. Kazimiero Pociaus buvo statomas trijų aukštų namas E. Skirgailienei (kurio pusė iki gyvos galvos turėjo priklausyti R. Pacevičiui).
Šis namas (dabar Laisvės al. 36A) pastatytas pagal architekto inžinieriaus A. Gordevičiaus 1929 m. kovo 21 d. projektą (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3920, l. 3). Name buvo šeši butai po tris kambarius. Čia 1929 m. gyveno teatro režisierius Borisas Dauguvietis, violončelininkas Salomonas Frumkinas (trečiame aukšte), tuo metu Generalinio štabo valdybos viršininkas Zenonas Gerulaitis (nuo 1934 m. gyvenęs savo name Gailutės gatvėje) ir vaistininkas Vasilis Aronštamas (antrame aukšte, „Naujosios vaistinės“ savininkas V. Aronštamas, atsikėlė ten iš netoliese buvusio Laisvės al. 19), pirmame aukšte tuo metu buvo siuvėjo Leono Eitmano ir netoliese buvusio kino teatro „Olimp“ savininko Juliaus Bako butai (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3665, l.
E. Skirgailienei priklausantį nekilnojamąjį turtą prie Laisvės al. 22 (732 kv. m žemės sklypą ir medinį namą su mūriniu pristatymu) 1929 m. kovo 25 d. įsigijo Kazimieras Pocius. 1930 m. sausio 17 d. jo nekilnojamasis turtas Laisvės al. 22 činšo teisėmis perėjo Pranui Sližiui (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3664, l. 1-10).
P. Sližio Namas Ir Kino Teatras „Kapitol“
Pagal 1931 m. kovo 4 d. P. Sližio raštą Kauno m. įkainojimo komisijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 22, trijų aukštų 1930 m. pastatytame name buvo P. Sližio butas (aštuoni kambariai trečiame aukšte), Lietuvos degtukų akcinės bendrovės kontoros patalpos (antrame aukšte aštuoni kambariai, nuo 1931 m. sausio 1 d.), pirmame aukšte buvo „Femina“ krautuvė, „Italų linijos“ emigracijos biuras, Lietuvių ir prancūzų draugija (vėliau persikėlusi į patalpas K. Donelaičio gatvėje), Ekonominės karių bendrovės kirpykla ir pagrindinis pastato nuomininkas - kino teatras „Kapitol“ (KRVA, f. 214, ap. 1, b. 3664, l.
P. Sližio namas pastatytas pagal inž. J. Saleneko 1930 m. kovo 31 d. projektą. Ir šiandien į akis krintančios mansardos virš namo trečiojo aukšto pagal pirminį projektą nebuvo numatytos, jų savavališkas pastatymas sulaukė Kauno m. savivaldybės 1934 m. kovo 14 d. skundo Kauno apylinkės teismui - siekta neteisėtas statinio detales nugriauti, liudininku pasikviečiant Laisvės al. 22 kieme gyvenusį statybos techniką S. Eidrigevičių (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3921, l.
1935 m. balandžio 22 d. Kauno apylinkės teismas priėmė namo savininkui nepalankų sprendimą, tačiau mansardos galiausiai buvo įteisintos atgaline data parengus atitinkamą projektą (jo autorius technikas Vabalas), net neįgyvendinus miesto statybos komisijos reikalavimo pažeminti mansardų langų angas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3921, l.
Pagal architekto inž. J. Saleneko 1930 m. spalio 18 d. projektą name įrengtas kino teatras „Kapitol“, kuriam miesto statybos komisija taip pat turėjo nemažai priekaištų (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3921, l. 11 ; l.
Kino teatras „Kapitol“ P. Sližio naujai pastatytuose namuose Laisvės al. 22 (dabar Laisvės al. 36) atidarytas 1931 m. sausio 7 d. 400 vietų kino teatras „Kapitol“ iškart tapo vienas lankomiausių kino teatrų (po „Forumo“).
Kinomano slapyvardžiu pasirašęs kino kritikas žurnale „Kino naujienos“ atkreipė dėmesį į specifinį „Kapitol“ repertuaro bruožą, kuriame vyravę lengvi vokiečių farsai ir operetės. Jau 1933 m. „Kapitol“ parodytas 1933 m. „Ufa“ sukurtas vengrų kilmės režisieriaus Gezos von Bolvari detektyvas „Apie ką svajoja moteris“, arba „Moters svajonė“ („Was Frauen träumen“) su Nora Gregor, Gustavu Fröhlichu.
1931-1932 m. „Kapitol“ paveikė 1932-1933 m. ekonomikos krizė, tad lankytojų, kaip ir kituose Laisvės alėjos kino teatruose, sumažėjo beveik perpus (Kauno kinuose per pusę sumažėjo lankytojų // Lietuvos žinios. - 1934, vas. 2, p.
1933 m. vasarį vykusiame Lietuvos kino teatrų tarnautojų baliuje išrinkta gražiausia kino tarnautoja. Ja tapo „Ars“ tarnautoja, „Kapitol“ kasininkė, tuo metu 27-erių Elena Matulevičiūtė, dirbusi iki pat 1940 m.
Nuo 1936 m. kino teatrui „Kapitol“ buvo iškilusi rimta problema dėl reikalavimo įrengti kitą įėjimą į kino aparato kamerą, bet namo savininkas P. Sližys teisinosi, kad nei finansiškai, nei techniškai tai neįmanoma. 1936 m. teatre sumontuotas modernus vokiečių gamybos garsinis kino aparatas „Union“ (Lietuvos žinios. - 1936, kov. 23, p. 6) įėjimo į aparatinę problemos neišsprendė, tačiau tai buvo geras pretekstas atidėti atsarginio įėjimo įrengimą.
1939 m. rastas sprendimas padarius plačią angą aparato kameroje į stogą, nors šiuo variantu miesto statybos komisija vis tiek nebuvo patenkinta (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l.
Faktiškai „Kapitol“ reikalus iš pradžių tvarkė jo vedėja Ona Meiksimienė. 1932 m. rugpjūčio 12 d. L. Fallsteinas įgaliojo kino teatro reikalus jo vardu tvarkyti ir būti kino teatro vedėju Stasį Gulevičių (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 1938-1939 m. L. Fallsteino įgaliotiniu buvo Stasys Podleckis (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 49, 56, 60). 1939 m. rugsėjo 28 d. Anna Meiksin, pasiremdama L. Fallsteino įgaliojimu, įgaliojo buhalterį Tanchumą Vilenčiką būti kino teatro „Kapitol“ vedėju (LCVA, f. 1622, ap. 3, b. 26, l. 59, 62).
Sovietiniai filmai kino teatre „Kapitol“ buvo ne naujiena, nuo 1936 m. juos imta dažniau rodyti, o 1939 m. teatras net buvo pakliuvęs į cenzūros akiratį. Buvo laikinai uždrausti J. Štromo kino filmų nuomojimo kontoros „Kapitol“ perduoti sovietų gamybos filmai „Žmonėse“ ir „Aleksandras Nevskis“; jam rodyti leidimas taip ir negautas (LLMA, f. 91, ap. 1, b. 11, l. 43).
Antrojo pasaulinio karo metais įgyvendintas dar vienas „Kapitol“ pertvarkymo projektas, išsprendęs atsarginio išėjimo iš aparatinės antrame aukšte problemą. Prijungus kaimyninį 4x30 m sklypą, atsarginis išėjimas pradėtas įrengti dar negavus statybos leidimo. Įsikišus statybos inspekcijai, parengtas inž. Alfonso Maculevičiaus 1942 m. rugsėjo 29 d. projektas, kuris ir buvo įgyvendintas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3921, l.
P. Sližys savo name Laisvės al. 22 turėjo dar vieną garsų nuomininką - Čekoslovakijos avalynės įmonės „Bata“ parduotuvę. 1936 m. Laisvės al. 22 specialiai šiai parduotuvei, prekiavusiai avalyne ir kojinėmis, įgyvendintas architekto inžinieriaus Arno Funko vitrinų praplėtimo projektas (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 3921, l. 49).
Iš 1938 m. rugpjūčio 30 d. P. Sližio pareiškimo mokesčių inspekcijai apie nekilnojamąjį turtą Laisvės al. 22 matyti, kad pirmame aukšte patalpas taip pat nuomojo Petro Griniaus krautuvė, laivų bendrovės kontora „Hamburg Sūd“, trečiame aukšte devynis kambarius buvo užėmusi Stefanijos Bizokienės aukštesnioji dailės darbų mokykla (KRVA, f. 209, ap. 3, b. 5098, l.
Kino Teatras „Kanklės“ Sovietmečiu
Sovietmečiu kino teatre „Kapitol“ buvo 404 vietos (1997 m. „Kanklės“ iš pradžių buvo kino teatras vaikams, atitinkamai buvo sudaromas ir jo repertuaras - vyravo filmai jauniesiems žiūrovams, buvo organizuojami renginiai vaikams ir jaunimui, kino festivaliai.
1997 m. „Europos“ laikraščio publikacijoje cituojama „Kanklių“ direktorė Violeta Diržinauskienė sakė, kad jos vadovaujamam kino teatrui buvo sunku konkuruoti su videosalonais ir piratinėmis videokasetėmis, nes kino teatre demonstruota tik licencijuota produkcija, o pasiūla netenkino kino teatro ir jo žiūrovų poreikių. Be to, „Kanklės“ buvo vienintelis kino teatras Kauno centre, kuriame per visą veikimo laiką taip ir nebuvo modernizuota kino aparatūra.
1999 m. „Respublikos“ laikraščiui duotame interviu V. Diržinauskienė teigė, kad dalį žiūrovų paviliodavo miesto nemokami renginiai, tačiau didžiausia problema ne tai. Savivaldybei priklausančiose „Kanklėse“, pasak V. Diržinauskienės, vis dar nepavyksta modernizuoti nei kino aparatūros, nei kino teatro aplinkos, o žiūrovai nori ir komforto. Erotinius filmus, pasak dirtektorės, labiau mėgsta vyrai, tad jie, nors ir buvo populiarūs, laukto proveržio nepadarė.
Tačiau jos norams nebuvo lemta išsipildyti, o moksleiviai šį kino teatrą rinkdavosi ne tiek dėl repertuaro, kiek dėl to, kad jo pirmieji kino seansai būdavo 10 val. Kino teatro vadovybė turėjo nedaug galimybių savarankiškai veiklai, užtikrinančiai didesnį kino teatro pelningumą.
Šiandien Laisvės alėja 36A ir toliau tarnauja kaip svarbus Kauno miesto kultūros ir komercijos centras, o jo istorija liudija apie miesto raidą ir permainas.