Lančiūnavos dvaro sodybos istorija: nuo ištakų iki šių dienų

Lančiūnava - kaimas Kėdainių rajono savivaldybėje, esantis 13 km į šiaurės rytus nuo Kėdainių, prie kelio A8 Panevėžys-Aristava-Sitkūnai. Tai seniūnaitijos ir parapijos centras, kuriame stovi Lančiūnavos Šv. Kazimiero bažnyčia, pastatyta 1880 m. Taip pat veikia ambulatorija, Lančiūnavos pagrindinė mokykla, vaikų darželis, profesinio rengimo centro skyrius, biblioteka, paštas ir kavinė.

Šiame straipsnyje apžvelgiama Šetenių - Česlovo Milošo gimtinės - kaimyninių dvarų sodybų, t.y. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarų sodybų istorinė raida, atskleidžiami pagrindiniai kultūros, architektūros, genealogijos bruožai ir tarpusavio ryšiai. Visi dvarai yra įkurti prie pagrindinių kelių Kėdainiai - Krekenava, Kėdainiai - Panevėžys patogioje vietoje.

Lančiūnavos Šv. Kazimiero bažnyčia

Lančiūnavos dvaro įkūrimas ir savininkai

Ldk Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus padovanojo šias žemes P. Kognovickiui (italų kilmės dvarininkas). Jo sūnus Kazimieras vedė kaimynų dukrą Volovičaitę ir sujungė dvi valdas. Nuo lenkiško žodžio łączenie („jungimas, jungtuvės“) ir kilo vietovės pavadinimas. Istoriniuose šaltiniuose nuo 1587 m. minimas kaimas Lančiūnavos-Šventybrasčio miškų masyvo pakraštyje ir Lančiūnavos dvaras.

Nuo 1992 metų grūdines kultūras ir cukrinius runkelius pradėjęs auginti Alfonsas Galinis Lančiūnavoje ir gimė ir užaugo. Trumpam su šeima kaimą spėjęs palikti ūkininkas vis tik grįžo į Lančiūnavą ir buvo pirmasis lančiūnavietis, savo namą pastatęs kolektyvinių sodų teritorijoje. Nuo tada ši bendrija oficialiai tapo Lančiūnava.

Pirmą kartą Lančiūva paminėta 1580 m.. Ten rašoma, kad Baltojo Lankesio ir Nevėžio upių santakoje plyti Lančiūnavos laukas su centru Lančiūnava, kuri jau turi dvarelio pavadinimą. Lančiūvos vietovardis, kildinamas iš lenkiško žodžio łączenie, reiškiančio „jungtuves“.

Yra žinoma, kad apie 1640-1643 m. šias žemes valdė Lančiūnovskiai, Taujanskiai ir Albrichtas Osteika Kuprelis, t.y. šioje vietovėje buvo trys palivarkai ar dvareliai. Labai sunku tiksliai nustatyti kur buvo pagrindinis Lančiūnavos dvaras, o kur jo palivarkai. XVIII a. vid. įvyko savotiškas lūžis Lančiūnavos dvaro istorijoje: visi trys dvareliai sujungti.

1778 m. J.Kognovickienė-Vendziagolskienė savo žemes užrašė Kazimierui, Viktorui, Pranciškui, Juozui ir Pranciškai Kognovickiams. Šiuo laikotarpiu dvaras buvo rentabilus, gerai tvarkomas, turėjo kelis palivarkus, pasižymėjo sodininkyste. 1820-1824 m. dvarą valdė Upytės žemės teismo pirmininkas Ustinas Mažeika, o 1840-1844 m. dvaras išnuomotas Gravrogkams, vokiečių kilmės grafams. Ir tik po 1844 m. valdos grįžo Kognovickių giminei. Kognovickiai vieni iš pirmųjų savo dvare įsivedė daugialaukę sėjomainą, ūkio specializaciją.

Dvaro sodybos architektūra ir ansamblis

XVIII a. vidurio - XIX a. antros pusės Lančiūnavos dvaro sodybą sudaro neoklasicistiniai rūmai, pastatyti XIX a. aštuntame dešimtmetyje. Akmens mūro Lančiūnavos Šv. Mišraus plano parkas, įrengtas XIX a.

Lančiūnavos dvaro ansamblį sudaro du seniausiųjų pastatų taškai: medinių dvaro rūmų pamatai ir buvusios medinės bažnyčios vieta, sutapatinta su dabartine bažnyčia-koplyčia, kuri buvo pašventinta 1883 m. Apie bažnyčią buvo šventoriaus tvora su puošniais vartais. Visą gyvavimo laiką tai buvo koplyčia-mauzoliejus. XX a. koplyčia tapo parapinė.

Maždaug tuo pačiu metu buvo pastatytas ir medinis gyvenamasis dvaro pastatas, kuris sudegė 1924 m. 1870 m. šalia medinio namo pradėti statyti mūriniai rūmai, sodinamas parkas. Buvo pastatytą daug ūkio pastatų, prie senųjų molinių dvaro „polocų“: tvartai, kalvė, ledainė, malūnas. Rūmai dviejų aukštų, kvadrato formos su bokštu centrinėje dalyje bei kolonų portiku.

Rūmai buvo projektuojami sekant geriausiais Vakarų Europos pavyzdžiais iš Lenkijos atvykusių architektų. Statinį supa erdvus parkas, liepų alėja, kuri veda į buvusį dvaro palivarką. Rūmai ir bažnyčia, apsupti parko, tapo dvaro centru.

Mišraus plano parkas su geometriškai sutvarkyta parterine dalimi ir peizažiniu komponavimu toliau nuo rūmų yra bendras visus dvaro ansamblius vienijantis bruožas. Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarams daugiau būdingi klasicistiniai sodybų planavimo principai, o Apytalaukio sodybos planavimas yra laisvesnis, labiau peizažinis.

Apytalaukis, Lančiūnava ir Sirutiškis yra istorizmo sodybos, kuriose atsispindi itališkojo ar šiaurietiškojo neorenesanso, neoklasicizmo bruožai. Didelių, produktyvių ūkių, gausiai apstatytų ūkiniais trobesiais, kuriuose atsiskleidžia viduramžių retrospektyvinės architektūros formos, būta visuose dvaruose.

Rūmų patalpos puoštos skulptūros, tapybos, taikomosios dailės kūriniais, o dvaro aplinka tvarkyta vakarietiškais principais. Apytalaukio, Lančiūnavos ir Sirutiškio dvarai daugiausia buvo susiję su Zabielų, Tiškevičių giminėmis. Šie dvarai buvo svarbūs lokalinės ir kosmopolitinės kultūros centrai.

Dvaro tarnai ir jų gyvenimas

Ekonomė buvo atsakinga už kitas tarnaites, na o tarnaitėmis, kambarinėmis paprastai dirbdavo netekėjusios merginos. Tarnų skaičius rūmuose priklausė nuo šeimininko įpročių ir finansinių galimybių. Ypač turtinguose dvaruose patarnautojų galėjo būti ir kelios dešimtys.

Tarnų judėjimas rūmuose būdavo gerai organizuojamas. Stengtasi, kad be reikalo šeimininkų ramybė nebūtų trukdoma. Tam itin pasitarnaudavo tarnybinės laiptinės, kuriomis daugiausia būdavo judama tarp virtuvės ir kredenso.

Šis asmuo rūpinosi sidabro indų švarumu, stalo padengimu, indų apsauga, o puotų metu jis visuomet privalėjo išlikti blaivus. Kai ateidavo laikas žiemos sezonui iš dvaro sodybos persikelti į miesto rūmus, kredensininkas kartu su šeimininkais ir visu kredenso inventoriumi keliaudavo drauge.

Tarnų gyvenimą reguliavo griežta dienotvarkė ir hierarchija. Vyrai tarnai tradiciškai buvo pavaldūs vyriausiajam liokajui, o moterys - ekonomei. Ar gerai atliekamos pareigos, stebėdavo ir patys šeimininkai. Be šeimininkų žinios tarnai palikti dvarą taip pat negalėdavo.

Išmintingai valdomuose dvaruose tarp šeimininkų ir tarnų užsimegzdavo ypatingas abipuse pagarba pagrįstas ryšys.

Dvaro likimas XX amžiuje

Didžiulis sukrėtimas dvaro istorijoje - 1922 m.: žemės reforma, su kuria Kognovickiai susitaikyti nepajėgė. 1928 m. Stanislovas Kognovickis pardavė Stasynėje buvusi turtą, kur įsikūrė valsčiaus centras ir mokykla, ir išvažiavo į Vilnių. Lančiūnavą jis paliko dukrai Zofijai Zabielienei.

1940 m. dvaras nacionalizuotas ir jame įsteigta dvimetė žemės ūkio mokykla. Po karo čia įsteigtas žemės ūkio technikumas. Bažnyčia buvo uždaryta 1960 m., pastatas pritaikytas kino salei. Ūkiniai pastatai, išskyrus ledainę, išlaikė savo paskirtį.

Lančiūnavos bendruomenė

Dvaras šiandien

Šiandien yra išlikę dauguma dvaro pastatų, tik sunykusi dalis parko. Lančinava, kaimas Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Vilainių seniūnijoje, 13 km į šiaurės rytus nuo Kėdainių. Sovietų okupacijos metais Lančiūnava buvo tarybinio ūkio technikumo centrinė gyvenvietė.

Lančiūnavos bendruomenės centro narė Irena Paragienė patikino, jog seniau kaime netrūko šviesių, gabių ir mokytų žmonių, aktyvios veiklos bei kultūrinių renginių.

Pradėjusi pasakoti dabartinę kaimo situaciją Irena baigdama pokalbį užsimena ir apie Lančiūnavos praeitį. „O kažkada Lančiūnavoje turėjome nuostabaus grožio dvaro rūmų sodybą su parku. Kiek teko matyti, asmeniškai man, didžiausią grožį dvaro rūmų ansamblio pastatai skleisdavo ankstyvą pavasarį bei rudenį. Rūmai buvo tikrai įspūdingi, gaila, dabar - visiškai neprižiūrimi. Bendruomenė net nenutuokia, kam dabar dvaro rūmai ir visa jam priklausanti teritorija priklauso“, - sugrįždama į prisiminimus skaudulingai apie esamą dvaro sodybą užsimena lančiūnavietė.

Lančiūnavos tuometinių kultūros namų ir orkestro vadovo pareigas ėjusio A. Galinio nuomone, Lančiūnava - labai kruopščiai prižiūrėtas ir tikrai dar tebegyvuojantis kaimas, tačiau, kaip bebūtų gaila, veiklos su laiku čia vis tik mažėja.

Prieš 61 metus į Lančiūnavą atsikrausčiusi Danutė Minkevičienė nė neabejodama patikina, kad čia praleistos gražiausios jos dienos.

Neturėjusiai kur apsistoti iš tremties į Lietuvą grįžusiai moteriai ir jos tėvams Lančiūnava tuo metu tapo pagrindine gyvenamąja vieta. „Visiems į gimtąją Lietuvą grįžusiems tremtiniams įsikurti buvo sunku. Kadangi Lančiūnavoje gyveno mūsų teta, todėl su tėvais atsikėlėme čia. Gavome labai jaukų butą ir štai jau net 61 metus, daugiau nei pusę savo gyvenimo, esu Lančiūnavos kaimo gyventoja“, - kalba D. Minkevičienė.

Daug iššūkių gyvenime patyrusi moteris - kaimo auksarankė. D. Minkevičienė moka pinti, tapyti ir iš skiaučių kurti nuostabias aplikacijas.

Šiandien Lančiūnava - tai bendruomenė, kurioje gyvena draugiški, geri žmonės. Didžiuojamės ir mūsų krašto ūkininkais: Vidmantu Kvedaru, Vidmantu Girdzijausku, Alfonsu Galiniu, Vytautu Muzniku. O kam patinka kultūriškumas, nestinga Lančiūnavoje ir to. Vis dažniau organizuojame keliones į teatrą. Dabar itin pamėgtas - Panevėžio muzikinis teatras.

tags: #lanciunavos #dvaro #sodyba #atsiliepimai