Lentvario dvaro sodyba yra istorinis architektūros ir kultūros objektas, esantis Lentvaryje, netoli Vilniaus. Ši sodyba su parku - unikalus paminklas, turintis ypatingą kultūrinę ir istorinę reikšmę, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.
Dvaro istorija
Dvaro istorija labai gili. Dvaras buvo pastatytas apytiksliai 18 amžiuje. Pirmasis dvaro savininkas buvo Tomašas Sapiega, o 19 amžiaus pradžioje „vadžias“ į savo rankas perėmė N.Dambrovskis. Čia stovėjo malūnas, dvi daržines, gyvenamasis namas, arklidės ir ledainė.
1850 metais dvarą nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius. Lentvario dvarą XIX a. viduryje įsigijo Juozapas Tiškevičius, pradėjęs įspūdingiausią jo vystymosi etapą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė dar tris metus.
Nuo XVII a. minimas Litovariškių (Landvarovo) dvaras, iš kurio vėliau, gal jau XIX a., atsirado Lentvario vietovardis. Manoma, kad pirminis dvaro pavadinimas kilęs iš asmenvardžio.
XIX a. Lentvario apylinkės priklausė grafams Tiškevičiams, kurie čia pasistatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, prie jų sodino didelį parką, sukurtą žymaus kraštovaizdžio architekto Andrė.
Juozapas Tiškevičius, turėjo 5 sūnus: Aleksandrą, Vladislovą, Juozapą, Feliksą ir Antaną. Kievienas iš jų paveldėjo po dvarą: Aleksandras - Kretingos, Vladislovas - Lentvario, Juozapas - Užutrakio, o Feliksas - Palangos dvarus. Išskyrus Antaną, šiam liko Vilniuje veikę fabrikai.
Jo sūnus Vladislovas Tiškevičius paveldėjęs didžiulį beveik 2000 ha Lentvario dvarą, sodybą pertvarkė. Pagal belgų architekto Vego (de Waegh) projektą 1899 m. rūmai buvo rekonstruoti. Jie įgijo dar ryškesnes neogotikines formas. įrengta terasa, nuo kurios galima peržvelgti Lentvario ežero tolius, bei priešais esantį miestelį.
1915 metais čia buvo apsistoję rusų armijos daliniai, kurie dvarą nusiaubė. Visus vertingus daiktus Vladislovas Tiškevičius išsivežė į Rusiją. Dėl ekonominių sunkumų Tiškevičiai tarpukariu dvaro rūmų neatstatinėjo, pastatas buvo konservuotas.
Po antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko Lentvario kilimų fabrikui.
Šioks toks judėjimas nedideliame miestelyje prasidėjo tik tada, kai caras 1861-1862 m. geležinkeliu sujungė Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Atšakoje į Virbalį atsidūręs Lentvaris tapo aukščiausios klasės stotele su prabangiais apartamentais carui.
Miestelyje pradėjo vystytis pramonė, 1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas, kurio darbuotojai išreikšdami savo nepasitenkinimą begaliniu išnaudojimu surengė vieną pirmųjų streikų Lietuvoje. Lentvario fabrikai XX a. pradžioje gamino dildes ir kitus metalo dirbinius, veikė dvi kalkių degyklos.
XX amžiuje, Lietuvai keliaujant iš rankų į rankas, nebuvo aplenktas ir Lentvaris. Tarpukariu miestelis priklausė lenkiškam Vilniaus kraštui, nuo 1925 m. veikė laikina koncentracijos stovykla. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, Lentvaryje pabuvojo ir raudonarmiečiai, ir lietuvių sukilėliai, ir vokiečiai, nesėkmingai bandė įsibrauti lenkų Armijos Krajovos kariai, kol tašką padėjo plačiosios Tėvynės kovotojai.
Sovietų okupacijos metu Lentvaryje apsistojo 466-oji zenitinė raketinė brigada (k/d 36839), geležinkelio brigados bazė (k/d 01348).
Lentvario dvaras
Dvaro architektūra
Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais.
1865-1866 m. Rūmai buvo dviejų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade. Fasadas ėjo į ežero pusę.
Antrasis etapas 1890 metai, kai didelis meno žinovas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškeviūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai.
Dvaro rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu.
Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti - šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma.
Pagrindinis rūmų akcentas - penkiaaukštis bokštas - tapo grakščių formų šešiaaukščiu.
Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakarių tūrių susikirtimu kyla bokštas.
Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriantys šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai.
Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams.
Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių - masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje.
Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas.
Parkas
Apie 1898 -1900 m. perplanuotas buvo ir parkas. Čia ir vėl savo talentą rodė Paryžiaus vyriausias parkų tvarkytojas Eduardas Fransua Andre. Reikia paminėti, kad jis buvo ne vienas. Jam gelbėjo jo sūnus Rene Andrė ir belgų dendrologas Biuisanas de Kulonas (Buyssens de Coulon), bei dirbtinių uolų mūrijimo specialistas Boisard.
1898 m. birželio mėnesį E. F. Andre kartu su sūnumi lankėsi Lentvario dvare.
Peizažinį parką šiems rūmams sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su komanda. Tai dvarą daro reikšmingą ir už Lietuvos ribų, kadangi architektas yra prisidėjęs prie daugybės viešų ir privačių parkų sukūrimo visame pasaulyje. Lietuvoje jis apsilankė pačioje XIX a. pabaigoje ir čia grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė keturis parkus jų rezidencijose.
Dvaro sodyba yra supama dideliu parku, kuriame galima rasti įvairių medžių ir augalų rūšių. Parkas puikiai tinka ramiam pasivaikščiojimui, o jo takai veda pro įvairius vandens telkinius ir dekoratyvinius objektus, tokius kaip fontanai ir skulptūros.
Lentvario parkas (per 20 ha ploto) išplėtotas kalvų keteroje, želdiniais vainikuojančioje dirbtinai patvenkto ežero taurę, o kitu šlaitu vaizdingai leidžiasi į Saidės upelio ir didžiulio ežero slėnį.
Reljefas, vandenys ir vaizdingieji šlaitų pušynai tiesiog meistriškai sukomponuoti, darniai susiejant su pastatų ansambliu. Į šiaurę nuo ūkinio sektoriaus telkšančiame tvenkinyje prasideda kaskadinis upeliukas; tekantis per du mažus tvenkinius ir krintantis nuo stačių dirbtinių uolų.
Pasivaikščiojimo takų posūkiuose atsiveria gražūs vaizdai, įdomios perspektyvos. Įkalnėse iškloti skaldytų arba tašytų akmenų laipteliai. Kai kur iš betono padarytos atraminės šlaitų uolos. Įdomus viadukas su požemine ola, kuriai suteiktas natūralus gamtiškas vaizdas. Šalia ūkinio keliuko, iš stambių lauko riedulių įrengtas krioklys. (Tik 5 zingsniai iki ežero).
Lentvario parkas puikavosi priešais rūmus įrengtu įspūdingu parteriu su kolonomis, kiliminiais gėlynais, karpomomis tujomis ir liepomis. Versalio aukštosios kraštovaizdžio mokyklos archyve saugomas Lentvario dvaro parko parterio akvarelinis planas, kurio autorius buvo E. F. Andre (šaltinis: S. Deveikis ir V. Deveikienė „Lentvario dvaro parko augalija. Parko dendrologinių tyrimų apybraiža“ 2008-2010 m.). Tikriausiai tai buvo mokomoji medžiaga to meto studentams. Tai rodo, koks šis parkas buvo ir yra išskirtinis ir unikalus E. F. Andre darbo vaisius.
Parteryje iki šiol auga vakarinės tujos. Deja jų jau labai seniai niekas nebekarpė, jos peraugo ir stipriai gožia rūmų vaizdą. Geometrija ir natūrali gamta viena kitai nemaišo. Kadangi vietovė natūraliai kalvota, tai ir parkas buvo projektuotas, įterpiant kalnams būdingus elementus: grotas, krioklius, vingiuotus takus, uolų masyvus.
Nuo rūmų pasukus dešiniau, patenkame į parko dalį, vadinama „Šveicarija“, nes savo reljefu ji primena kalnuotąją šalį. E. F. Andre, norėdamas dar labiau pabrėžti tai, kas sukurta gamtos, čia suprojektavo kalnų takelius, grotas, kroklius, dirbtines uolas, netgi viaduką per kaskadinį upelį.
Akmeniniais lapais, „apsnigtais“ rudeninių lapų auksu, galima užkilti iki vandens bokšto (statyto XIX a. Vanduo parke labai svarbus. Tarp dviejų kalvų esančiame klonyje buvo įrengta visa vandens sistema: tris grandinėle išsidėsčiusius tvenkinius jungia upelis su grotomis.
Vingiuotas takas veda į dar vieną kalvą, nuo kurios atsiveria gražūs parko vaizdai. Ant šios kolonos aksčiau stovėjo T. Parke galima sukti vis kitais takais ir pamatyti kažką naujo ir netikėto. Ne viskas čia yra atrasta. Lentvario dvaro teritorija yra labai didelė.
Lentvario dvaras buvo gausiai lankomas. Tai buvo savotiškas kultūros centras, nes čia „buvo rodomas kinas, spektakliai, organizuoti koncertai, dviračių ir žirgų lenktynės, medžioklės“ (šaltinis „Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje“ Turistinio maršruto vadovas 2011m.). Savo klestėjimo laiku ji tikriausiai sulaukdavo daug lankytojų.
Sovietmetis
Sovietmetis Lentvario dvaro istorijoje buvo paradoksų laikotarpis. Tai nebuvo nei visiškas sunaikinimas, nei tikras atgimimas. Vienu metu rūmai buvo niokojami ir alinami, kitu - netikėtai tapo vieta, kur gimė vienas ryškiausių Lietuvos pramonės objektų.
Karai Lentvario dvaro beveik nepalietė - rūmai ir parkas į sovietmetį įžengė dar išlaikę solidžią išvaizdą. Tačiau netrukus prasidėjo pokyčiai, kurie iš esmės pakeitė aplinką. Parke buvę akmeniniai tiltai buvo susprogdinti, o jų akmenys panaudoti kitiems statiniams.
Lūžis įvyko tuomet, kai į Lentvarį atvyko Lengvosios pramonės ministro pavaduotojas I. Teriošinas. Jo sprendimas buvo tipiškas sovietinei logikai - reprezentacinis pastatas turi „dirbti“. Taip dvaro rūmuose buvo nuspręsta įkurdinti gamybą: iš Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ atgabentos senos, nebereikalingos staklės, ir pradėta kilimų gamyba.
Tačiau pradžia buvo sunki. Trūko ne tik tinkamos technikos, bet ir saugumo, stabilumo, net elementarios ramybės. Ypač tai jautė fabriko menininkai - žmonės, kūrę kilimų dizainus ir ornamentus. Dailininkė Genovaitė Žilinskaitė prisiminė, kad pirmaisiais metais dvaras ir parkas kėlė nerimą: naktimis aplink slankiodavo valkatos ir lobių ieškotojai, tikėję grafų paslėptais turtais.
Tik vėliau dvaro aplinka pradėta tvarkyti. Parko atgaivinimo ėmėsi fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas, o dar vėliau direktorė Liucija Talačkienė inicijavo rūmų ir bokšto restauracijos darbus bei užsakė parko želdinių inventorizaciją.
Vis dėlto dvaro gyvybę palaikė ne sienos ir ne parkas, o žmonės. Lentvario kilimų fabrikas tapo ne tik gamybos vieta, bet ir socialiniu prieglobsčiu. Per penkmetį čia buvo sukurta ir įdiegta apie 1400 techninių patobulinimų, leidusių sutaupyti daugiau nei 500 tūkst. rublių.
Po tremties į Lietuvą grįžę žmonės Lentvaryje rado galimybę pradėti iš naujo. Vaclovas Rukšėnas, atvykęs 1958 metais, įsidarbino pirmiausia „Kaitros“ gamykloje, o vėliau perėjo į kilimų fabriką. Jam padėjo žmonės, patys patyrę represijas - vyriausiasis mechanikas E. Strazdas ir audimo cecho viršininkas A. Kairiūnas, buvęs politinis kalinys. Kitas tremtinys, Stanislovas Kasperavičius, į Lentvarį persikėlė sužinojęs, kad čia dirba jo tremties draugas Česlovas.
Tuo pat metu dvaro ūkiniai pastatai patyrė visai kitą likimą. Juose buvo įkurtas tarybinis ūkis, o parkas imtas naudoti utilitariškai. Gyventojai kirto medžius malkoms, statė pašiūres, tvartus, teršė teritoriją buitinėmis atliekomis. Tvarkymo darbams buvo siunčiami moksleiviai, kurie talkų metu ne tik rinko šiukšles, bet ir kirto „nevertingus“ medžius - dažnai nesuprasdami, kad naikina retus, dar XIX amžiuje kruopščiai atrinktus želdinius.
Taigi sovietmečio Lentvario dvaras gyveno dvigubą gyvenimą. Rūmai, tapę fabriku, buvo išgelbėti nuo visiško sunykimo. Ūkiniai pastatai ir parkas - priešingai - patyrė negrįžtamų praradimų.
Dabartinė būklė ir iššūkiai
Deja, kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos - komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas.
Visgi net būdamas išskirtinės svarbos Lietuvos kultūrai, dvaras yra labai prastos būklės - jis griūva, dega, nebeturi langų, į jį nuolat yra įsilaužiama. Tačiau net apleisti ir ilgus metus niokojami dvaro rūmai nepraranda savo didybės ir žavesio bei prašosi būti globojami.
Publikacijos spaudoje ir visuomenės priekaištai dėl niokojamų Lentvario dvaro rūmų nepadeda, kad būtų pagerinta buvusios Lentvario dvaro sodybos statinių ir parko želdynų apsauga. Apie vandalų siautėjimą Lentvario dvare informuojami Vilniaus teritorinio padalinio darbuotojai, tačiau pastarųjų veiksmai pasibaigia tik įspėjimų rašymu Lentvario rūmų savininkui Laimučiui Pinkevičiui. Po tokio įspėjimo dažniausiai uždangstomi vandalų išardyti rūmų langai bei durys ir vėl viskas paliekama iki kito karto. Nesaugomi rūmai traukia ilgapirščius. Netramdomi vandalai taip suįžūlėjo, kad pradėjo ardyti rūmų belvederio terasos bokštelius.
Nuardytų bokštelių dalys ir plytos mėtosi palei rūmus ant žemės. Keli apardyti bokšteliai vos laikosi ant belvederio terasos ir bet kurią akimirką gali nukristi, sužalodami ten besilankančius žmones, tačiau teritorija prie rūmų neaptverta ir nėra perspėjančių užrašų apie gręsiantį pavojų.
Šią vasarą Lentvario gyventojai besilankydami Lentvario dvaro parke pastebėjo smarkiai suniokotą didžiąją grotą. Kai apie tai buvo pranešta Vilniaus teritorinio padalinio l. e. pareigas vedėjui P. Reaguota buvo operatyviai, bet keistai. Rugpjūčio 21 d. į parką atvyko komisija ir apžiūrėjusi grotą nusprendė nukirsti keturias ant grotos ir šalia jos augančias šimtametes liepas. Komisija nusprendė, kad grotą niokoja ne vandalai, o šalia augančios liepos.
Sunku paaiškinti, kodėl tokia skuba, nepakvietus policijos pareigūnų, kad jie ištirtų: ar grotą niokoja vandalai ar medžių šaknys. Nepagalvojus, koks bus grotos vaizdas be nukirstų medžių, ar grota nebus paversta paprasčiausiu tilteliu, nesiderinančiu su parko visuma.
Apie niokojamą Lentvario dvaro sodybą buvo informuota ir Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK). Lentvario dvaro sodybą apžiūrėjęs VKPK vyriausiasis specialistas A. Gražulis kalbasi su Trakų rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiąja specialiste E. Valstybinė kultūros paveldo komisija 2015-08-24 raštu buvo informuota, kad iki šiol neprižiūrimas ir žalojamas išskirtinės architektūrinės ir kraštovaizdinės vertės ir reikšmės Lietuvos kultūros paminklas Lentvario dvaro sodyba, ypač rūmai ir parko grota.
2015-09-17 kartu su Lentvario miestelio piliečių grupe apžiūrėjus šį kompleksą nustatyta, kad dvaro sodybos apsaugos situacija nepagerėjusi, o minėtame piliečio Kęstučio Petkūno rašte pateikta informacija - teisinga. Rūmų ir parko grotos apsaugos būklė bloga. Rūmai iki šiol neužsandarinti (visiškai atvira pirmo aukšto lango anga), išplėšta daug langų rėmų, išdaužyti beveik visi langų stiklai. Pastaraisiais metais jau nuardyta ir dalis belvederio terasos dantytų bokštelių konstrukcijų iš raudonų plytų mūro.
Dideli nuardyto raudonų plytų mūro luitai, mažesnės plytų duženos bei tinko ir puošybos elementų liekanos guli greta rūmų pastato. Teritorija aplink rūmus visiškai neprižiūrima, apžėlusi, neužtverta. Išardyta daug mūrinės tvoros, juosiančios rūmų terasą nuo ežero pusės. Prie rūmų pastato nėra įspėjamųjų ženklų apie pavojų žmogaus gyvybei bei informacijos apie pastato kultūrinę, istorinę vertę bei atsakomybę dėl jo žalojimo ir t.t. Parko grotoje yra akivaizdūs ardymo bei kitokio žalojimo padariniai. Ši nepriežiūra - užsitęsęs procesas.
Konstatuotina, jog Lentvario dvaro sodybos apsaugos, ir net elementarių pastatų priežiūros bei eksploatavimo problemų per pastaruosius aštuonerius metus iš esmės net nebandyta spręsti. Pavestų funkcijų neatlikimas yra neatleistinas ir net nusikalstamas kompetentingų valstybės ir savivaldybės institucijų aplaidumas.
Valstybinė kultūros paveldo komisija 2007-12-14 sprendime Nr. S-9-(128) „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko bei jo buferinės apsaugos zonos ribų ir tvarkymo plano projektų“ įvertino Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) teritorijos ir zonų bei buferinės zonos ribų plano ir TINP tvarkymo plano projektus kultūros paveldo apsaugos bei paveldosauginės politikos aspektu, 2007-12-14 posėdyje apsvarstė šių projektų sprendinius ir 2 punktu nusprendė „pritarti esminiam parko teritorijos ribų pakeitimui, Lentvario dvaro sodybą su E. F.
Lentvario dvaro sodybos apsaugos būklė sparčiai blogėja, vandalizmo ir grobstymo mastai didėja, tačiau Valstybinės kultūros paveldo komisijos siūlymų ir rekomendacijų iki šiol neišgirsta.
Primename, kad Valstybinė kultūros paveldo komisija 2012-10-22 raštu Nr. V11-94(6.3.) „Dėl Lentvario dvaro rūmų gelbėjimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, kuriame informavo apie jau įsisenėjusias šio komplekso apsaugos bei nepriežiūros problemas. Rašte nurodė, jog „dvaro sodyba (UK-15949) yra žalojama <…> L. Pinkevičius jau ne pirmi metai neprižiūri, netvarko ir nenaudoja šio unikalaus pastato, o kultūros ministras, kuris organizuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą ir už jį atsako (NKPAĮ 5 str. 2 d.), iki šiol nepriėmė veiksmingų organizacinių administravimo priemonių dėl šio unikalaus pastato išsaugojimo.
Prašome Jūsų įpareigoti kompetentingas valstybės institucijas nedelsiant priimti skubias ir veiksmingas priemones dėl centrinių Lentvario dvaro rūmų, grotos, karvidės, malūno bei kitų vertingų Lentvario dvaro sodybos pastatų bei jų elementų išsaugojimo, tinkamo rūmų, o ir viso komplekso, eksploatavimo, eksponavimo bei naudojimo. Esame įsitikinę, kad ši sodyba galėtų būti perduota Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, kuri Užutrakio dvaro sodybos pavyzdžiu jau įrodė, kad ne tik nori, bet ir sugeba tvarkyti, eksponuoti, tinkamai naudoti bei nuolat prižiūrėti itin vertingus kompleksus bei objektus.
Be to, dvaro sodyba aktyviai naudojama kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Lentvario dvaro sodyba yra puikus pavyzdys, kaip senovinė architektūra ir istorija gali būti sėkmingai integruotos į šiuolaikinį kultūros gyvenimą, suteikiant šiai vietai gyvybingumo ir patrauklumo.