Apie Rumšiškes, ko gero, girdėję yra visi. Taip, nepastebėti didžiausio muziejaus po atviru dangumi (195 ha) Lietuvoje - sudėtinga. Rumšiškės, nedidelis kaimelis Kaišiadorių rajone, už 20 km nuo Kauno ant Kauno marių kranto kasmet pritraukia apie 100.000 lankytojų.
Šeštą dešimtmetį skaičiuojantis Lietuvos liaudies buities muziejus - tai vieta, kurioje galima ne tik išvysti, pačiupinėti ir užuosti šimtmečius mačiusias trobesių sienas, bet ir atrasti įvairios veiklos - nuo smagių ir įdomių edukacinių užsiėmimų iki jodinėjimo žirgais ar važinėjimo jų traukiamais vežimais.
Jis įkurtas prieš beveik 60 metų, vaizdingoje Kauno marių pakrantėje. Kaip gyveno mūsų bočiai, geriausiai parodo Lietuvos etnografijos muziejus Rumšiškėse, įkurtas prieš beveik 60 metų vaizdingoje Kauno marių pakrantėje.
Net 195 ha plotą užimantis, didžiausias Europoje etnografinis muziejus panašesnis į tikrą kaimą nei į muziejų.
Lietuvių liaudies buities muziejus Rumšiškėse
Tai lyg sumažinta XVIII-XX amžių laikotarpį menanti Lietuva, kurioje išvysite šimtametes sodybas, malūnus, įvairias dirbtuves, žemdirbystės padargus, autentiškuose interjeruose pajusite laikmečio dvasią.
Muziejaus Istorija ir Įkūrimas
Įdomu, kad tai yra daugiausia objektų - Lietuvos buities objektų (jų yra net virš 90000) turintis muziejus po atviru dangumi visoje Europoje. Bet muziejams svarbūs ne tik ir ne tiek skaičiai, kiek galimybė prisiliesti prie praeities, ją pajausti, suvokti.
Lietuvos etnografijos muziejų (taip oficialiai yra vadinamas Rumšiškių muziejus) sudaro visų penkių Lietuvos istorinių regionų (Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos) kasdienės buities ekspozicija. Idėja tokiam muziejui atsirasti buvo gvildenama dar XIX amžiuje, pučiant pirmojo Atgimimo vėjams, bet buvo įgyvendinta tik 1974 metais (1965 m. muziejus buvo įsteigtas ir pradėtas jo rengimas).
Tais sovietiniais laikais „pramonės darbininkas“ ir „valstietis“, tiksliau, „kolūkietis“ (ne veltui Tarybų Sąjungos herbą puošė būtent kūjis ir pjautuvas) buvo du pagrindiniai atraminiai tarybinės visuomenės stulpai. Tad reikėjo juos visaip aukštinti, glorifikuoti.
Iš pačių įvairiausių Lietuvos regionų buvo pervežamos, ir po to vėl iš išrinktų detalių kruopščiai surenkamos po rąstą namai, trobos, pirkios, svirnai, klėčiai, pirtys, malūnai, tvartai...
Yra be galo daug ir namų apyvokos daiktų, technikos, atsiradusios tarpukario laikotarpiu - traktoriai, siejimo mašinos ir t.t. Vainikuoja visą tai - MIESTELIO sektorius, kuriame yra sukurtas improvizuotas nedidelis miestelis su tikrais autentiškais pastatais.
O už jo - tautos tremties ir rezistencijos sektorius, kur pasakojama apie pokario sunkius laikus, tremtį ir partizanų kovą. Seniausi eksponatai mena net XVIII amžių - tai keletas klėčių ir trobų, menančių dar nepriklausomos Abiejų Tautų Respublikos laikus. Bendrai, visi eksponatai apima maždaug 2 su puse amžius - XVIII amžiaus pradžia - XX amžiaus vidurys.
Ekspozicijos ir Regionai
Muziejus mena XVIII-XX amžių laikotarpį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Jis lankytojus kviečia susipažinti su sumažinta Lietuva, kurioje išsidėstę visi šalies etnografiniai regionai: Dzūkija, Aukštaitija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva.
Muziejaus teritorijoje yra visų regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai, svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai, pirtys.
Taip pat čia įkurtas muziejaus Miestelis, Aristavėlės dvaro sodyba, Tremties ir rezistencijos sektorius. Norint apžiūrėti visą muziejaus teritoriją tenka įveikti ne vieną kilometrą, tačiau nuovargį užgožia čia patirti įspūdžiai.
Įrengiant muziejaus interjero ir eksterjero ekspozicijas siekta, kad kiekvienas čia apsilankęs simboliškai galėtų rasti savo protėvių praeities dalelę. Todėl muziejaus miestelyje atidaryta geležies parduotuvė ir puodžių dirbtuvė, Dzūkijos sektoriuje, Vaitakarčmio sodyboje, lankytojams atvira kerdžiaus ekspozicija, žaidimų sodyba Zervynose.
Aristavėlės Dvaras
Dešimtys unikalių pastatų, išrinkti ir surinkti preciziškai iš naujo, dar ir suskirstyti pagal savo kilmę - įspūdingas vaizdas. Bet iš viso to įspūdingo autentiško palikimo išsiskiria barokinis medinis Aristavėlės dvaras. Jo grakščios, lengvos, bet tuo pat metu paprastos formos nepalieka abejingų.
Statytas dar 1700 metais, jis priklausė Zabielų giminei. Statomas buvo Martyno Zabielos, Kauno pavieto raštininko, o XVIII amžiaus pabaigoje atiteko Medekšų giminei. Medekšos kiek perstatė dvarą, bet išsaugojo jo barokinį siluetą. Pastatas neišsiskyrė prabanga - tai buvo tipinis vidutinės bajorų giminės dvaras, užtat vienintelis toks išlikęs Lietuvoje, išgyvenęs Šiaurės karą, carinės Rusijos jungą, Napoleono invaziją, ir visas XX amžiaus negandas.
Daugiausia kliuvo dvarui po 1940 metų: jis atiteko kolūkiui, buvo perstatytas, įrengti butai, o vėliau, dvarui vis labiau nykstant, netgi kiaulidės!
Tačiau 1987 metais dvaras buvo išrinktas, "užkonservuotas", 2010 m. atstatytas, o 2016 metais atvertas lankytojams. Beje, dvare buvo apsistoję aukšti Napoleono kariuomenės pareigūnai, o jo didžiajame kamine 1863 metais slėpėsi net 7 sukilėliai!
Dėl pastato stogo, kuris daugiau negu dukart aukštesnis už sienas, dvaras yra labai erdvus - čia tilpdavo 12 kambarių.
Edukacinės Programos ir Renginiai
O be vaizdingo ir įtraukiančio maršruto, kurį, beje, galima įveikti pasinaudojus brička (beje, Rumšiškėse galima pajodinėti ar net važnyčioti) muziejus dar gali pasiūlyti linksmai atšvęsti liaudies šventes - Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Žolines su vaišėmis, kostiumuotomis eisenomis, muzika, šokiais.
Taip pat muziejuje vyksta orientacinis žaidimas.
Mergvakaris - edukacija merginoms apie tradicijas vestuvių išvakarėse nuotakos namuose. „Praverkime vestuvinių papročių lobių skrynia“ - apie tai, kaip prieš šimtmetį ir seniau buvo ruošiamasi vestuvėms; apie tai, kokią šeimos sampratą atspindi tuomečiai vestuvių papročiai.
Palydėtuvės į bažnyčią vaiko krikštui „Ant krikštatėvių rankų“ - edukacija apie krikšto apeigas XIX a.
- Laukiu velykėlių. Marginu velykaitį.
- Sekminės. Piemenų rūpesčiai ir linksmybės.
- Atvažiavo kalėda. Vakarojimas.
Ar norėtumėt pajausti nuotaiką kaimo gryčioje žiemos ar rudens vakarą, pasinerti į mistikos atmosferą, išburti savo ateitį, sužinoti, iš kur atsiranda vaiduokliai, sužinoti, ką gamino iš kanapių mūsų protėviai?
- Nauja nuotolinė edukacija „Sveiki sulaukim Šv. Velykų“.
- Advento vainikas.
- Jurginės - „saugok ir dabok mūsų gyvulius“.
Jurginės buvo minimos pavasarį, kai į laukus išgindavo pirmą kart gyvulius vaikai. Dar ši šventė vadinosi piemenukų švente. Edukacijos metu pasinersite į nelegalios pogrindinės mokyklos XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenimą.
Kodėl pogrindinės? O gi nuo 1864 iki 1904 metų veikė lotyniškos abėcėles Lietuvoje ir Lenkijoje draudimas. Iškilo grėsmė lietuvių kalbai, bet prasidėjo tylusis intelektualinis pasipriešinimas - knygnešystė, o taip pat atsirado nelegalių mokyklų tinklas.
Pradžios mokykla XX amžiaus 3-4 dešimtmetyje. Edukacijos metu susipažinsite su mokymo procesu Smetonos laikų Lietuvoje. Šios edukacijos metu susipažinsite su sunkia tremtinių dalia, o apie ją papasakos buvusi tremtinė, kuri, būdama trylikos metų, 1941 metais buvo išvežta iš pradžių į Altajaus kraštą, o po to net prie Laptevo jūros, už poliarinio rato. Taip pat apžiūrėsite tremtinių vagoną ir jurtą, kurioje tremtiniams teko gyventi.
Muzikuokime kartu. Edukacijos metu susipažinsime, kokia muzikos samprata buvo senovėje, ir kuo jinai skiriasi nuo dabartinės. Taip pat sužinosite, kaip gaminami įvairūs instrumentai - nuo dambrelio iki mandolinos, nuo būgno iki ožio rago, nuo lumzdelio iki skudučių .
- Kaimiški jaunimo žaidimai.
- Vaikų žaidimai, pasakos, dainos…
Šiame užsiėmime bus supažindinama su senoviniais žaidimais, bus įvedama į pasakų, dainų, mįslių karalystę. Tai - edukacija jaunimui apie senovės kluono istoriją. Šiame užsiėmime supažindinama su linų drabužių gamyba, kaip apdirbami linai, kad virstų audeklu.
Šiltuoju metų laiku vaikai detaliai susipažįsta su svirnu ir klojimu, taip pat su įrankiais ir darbais, kuriuos reikėdavo nudirbti tam kad duona pasiektų stalą. Šaltuoju metų laiku veiksmas vyksta Pakapių gryčioje, vaikai kviečiami išbandyti darbelius, kuriuos jų bendraamžiai atlikdavo, talkindami suaugusiems. Ir šiltuoju, ir šaltuoju metų laiku vaišinamasi tradicine duona.
Šios edukacijos metu Aukštaitiškos Mičiūnų sodybos ekspozicijoje stebėsim gandro lizdą, susipažinsim su lietuvių požiūriu į gandrą, mokysimės stebėti bundančios gamtos požymius.
Jei norite pavakaroti, pavalgyti tikrų tradicinių lietuviškų patiekalų ir pabūti su savo kompanija autentiškoje kaimiškoje aplinkoje - ši programa yra būtent Jums. Tai - galimybė autentiškai atšvęsti asmenines šventes, sukaktis.
Kaina: iki 12 žmonių - 120 eurų grupei, iki 20 - 200 eurų grupei.
Edukacinis užsiėmimas apie pirmąjį taip paplitusį konditerijos gaminį. Kaina: Vaikams - 60 eurų + 6 eurai vaikui + įėjimo bilietai; suaugusiems - 100 eurų + 6 eurai + įėjimo bilietai.
Užsiėmimo metu pasakojama, ką valgė, ir ko nevalgė mūsų protėviai, kokie buvo regioniniai kulinariniai ypatumai, kokie buvo tradiciniai patiekalai lietuviškam kaime.
Pastaba: be atskirai paminėtų kainų, kainos edukacinėms užsiėmimams yra 20-30 eurų vaikų grupei ir 60 eurų suaugusiems.
Pievelių Kaimas
Pievelių kaimas dar buvo vadintas Paažeriu, Paežeriais, Paduobriais. Šis kaimas, kurį sudarė 22 sodybos ir gyveno 130 gyventojų, paminėtas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo medžiagoje. 1931 m. kaime buvo 151,47 ha žemės. Į vienkiemius išskirstytas gana vėlai, 1933 m.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m. Pievelių kaime buvo 21 sodyba, gyveno 116 gyventojų. 1949 m. V.Stanikūnas pasakojo, kad "kolūkio pirmininkas Bulbovas nenorėjo žemės atiduot būsimam muziejui, sako, man čia ganyklos, ką jūs, vyrai, nejuokaukit. O mums reikia tos žemės. Mes buvom užsiplanavę 200 ha, sakėm, su rezervais visokiais. Net iš Žemės ūkio ministerijos važinėjo. Bet vis tiek mes išsikovojom - iš kolūkio paėmė. Paskui reikėjo gyventojus iškelt ir jiems kaip nors apmokėt pagal melioracijos įstatymą. Keliolika sodybų dar buvo čia likę".
LLBM archyve yra saugomas V.Stanikūno perduotas 1965 m. Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas dėl Pievelių kaime buvusių nukeliamų pastatų vertės ir nukeliamų namų valdų įkainojimo aktai. Dokumentuose užfiksuoti šie Pievelių kaimo gyventojai ir jų sodybos:
- Ona Dručiūnienė, kuri sodybą dalijosi su broliu Jurgiu Rutkausku
- Vytautas Dubosas
- Izidorius Ivanauskas
- Jurgis Ivanauskas
- Zigmas Karpavičius
- Bronius Kiškionis
- Petras Navickas
- Domicelė Navickienė
- Ona Navickienė
- Uršulė Paškevičienė
- Antanas Paškevičius
- Bernardas Paškevičius
- Jonas Paškevičius
- Jurgis Paškevičius
Kaišiadorių miškų ūkio Rumšiškių girininkijos gyvenamasis namas, statytas 1895 m. Jurgio Navicko, Vytauto Navicko ir Anelės Navickienės statiniai neišvardyti, paminėti vaiskrūmiai.
Statant muziejų, Pievelių kaimo gyventojus palaipsniui iškėlė. 1966 m. liepą muziejaus fotografas Algirdas Kubilius fotografavo Pievelių kaimo kraštovaizdį ir kai kurias sodybas.
Iš pradžių, kuriant muziejų, buvo planuojama palikti vieną Pievelių kaimo sodybą kaip eksponatą, tačiau to atsisakyta, nes pastatai buvo neseni, muziejinės vertės neturėjo. Iš Pievelių kaimo į muziejų pateko tik vienas pastatas - iš Stasio Dagilio įgytas tvartas (dangtis). Jis statytas XX a. pradžioje ir nuo 1974 m.
Statant Aukštaitijos sektorių buvo pasinaudota buvusiu Pievelių kaimo planavimu, t.y. suskirstymu rėžiais, į juos tiksliai patalpinant muziejaus sodybas. Landšaftas dirbtinai nekeistas - išliko senieji sodai, augalai, net gandralizdis.
Praktinė Informacija
L. Lekavičiaus g.
I-VII: 10:00-18:00 Nuo spalio 16 d. iki kovo 31 d. L. Lekavičiaus g.
Kaip atvykti:
- Mikroautobusu: Važiuojančiu Rumšiškių kryptimi iš Kauno. Nuo gegužės iki rugsėjo savaitgaliais ir švenčių dienomis mikroautobusas važiuoja iki stotelės „Muziejus“. Kitomis dienomis - iki Rumšiškių paviljono stotelės, nuo kurios iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~500 m.
- Tarpmiestiniu autobusu: Vilniaus ar Kauno kryptimi. Nuo stotelių greitkelyje Vilnius-Kaunas iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~1,8 km.
- Traukiniu: Važiuojančiu Vilniaus ar Kauno kryptimi. Nuo stotelės Pravieniškėse iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~5 km.
- Laivu: Plaukiančiu iš senosios Kauno marių prieplaukos Pažaislyje iki muziejaus. Laivas plaukia kiekvieną sekmadienį nuo gegužės iki rugsėjo mėn.
Lietuvos etnografijos muziejaus adresas: L. Lekavičiaus g. 2, 56337 Rumšiškės, Kaišiadorių raj.
