Lietuviais Esame Mes Gimę, Lietuviais Turime Ir Būt: Istorija, Tapatybė Ir Iššūkiai

Įvadas

Lietuviškumas - tai ne tik gimimo faktas, bet ir nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningo pasirinkimo ir pastangų. Šis straipsnis skirtas aptarti, ką reiškia būti lietuviu, kokie iššūkiai kyla siekiant išsaugoti tautinę tapatybę globaliame pasaulyje ir kaip lietuviai, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, gali prisidėti prie savo tautos gerovės kūrimo.

Tautinės Tapatybės Svarba

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė, o žmogus turi prigimtinę teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys, o šeima - tautos gyvybė. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą, įnešantis savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus.

Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija, o valstybinė nepriklausomybė - tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Mokykla yra tautinės dvasios židinys, o draugija - tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja, todėl lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė, o visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Lietuvio tautinės spalvos: geltona - žalia - raudona, o tautinė šventė - Vasario 16-ji. Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Steigimo Aktas

1949 metais birželio 14 d. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas parengė ir paskelbė dokumentą - simbolinį Pasaulio Lietuvių Bendruomenės steigimo aktą. Nuo to momento, po karo pasitraukę į Vakarus lietuviai susivienijo į organizaciją, siekiančią išsaugoti lietuvišką tapatybę, laisvės siekius.

Pasaulio lietuvių chartija

Lietuviškumo Išsaugojimas Emigracijoje

Lietuviai, iškankinti karo ir baimės nebepamatyti savo gimtosios žemės, tikėjo, kad kuriant sąlygas išsaugoti tautinę kultūrą, lietuvišką žodį, tautinį solidarumą, tautines vėliavos spalvas - visa tai neleis asimiliuotis ir išnykti. Lietuviškumo ugdymas vaikuose matomas kaip galimybė išsaugoti tautą ir jos tautinę dvasią. Todėl kuriamos mokyklos, parapijos, siekiama politiškai daryti įtaką savo gyvenamo krašto aukščiausiems valdžios organams, užtikrinant Lietuvos aneksijos nepripažinimo politikos vykdymą.

JAV lietuvių bendruomenė pasižymėjo aktyvia politine veikla, užtvindydama Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijas, aukščiausius pareigūnus, senatorius, kongresmenus, raginančiomis nepamiršti Sovietų Sąjungos brutalaus elgesio su trimis Baltijos šalimis ir neteisėtos jų okupacijos, prašoma dėti visas pastangas padedant šių šalių išlaisvinimui.

Nenuilstama Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės, tuo metu vadinamos Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga (DBLS), politinė veikla padėjo Londone išlaikyti Lietuvos pasiuntinybės veiklos tęstinumą. Britanijos lietuviai aktyviai dalyvavo mitinguose ir demonstracijose, nukreiptose prieš Sovietinį režimą. 1968m Londone vykusios, Sovietų Sąjungos parodos metu, aktyvistai dalino lankstinukus apie Lietuvos okupaciją. Tačiau demonstracijomis nebuvo apsiribota. DBLS rašė lobistinius laiškus Britanijos vyriausybei ir parlamentarams. Suvažiavimo rezoliucijos buvo siunčiamos didžiųjų valstybių vadovams, Šventajam Tėvui.

Pokarinės emigracijos bangos lietuviai spėriai kūrė mokyklas ir darželius. Gyvenant pabėgėlių stovyklose, vaikai neliko be išsilavinimo. Nepaisant sunkumų, kūrėsi chorai, teatro grupės, šokių kolektyvai. Būtent šiose stovyklose pradėtas leisti ranka rašyti žinių biuleteniai.

1952 m. įkurtos Italijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininku tapęs kunigas Vincas Mincevičius, ilgus metus redagavo Elta italų kalba. Jo pastangomis italų kalba išleista Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika. Nuo 1948 m. Sidnėjuje pradėtas leisti savaitraštis „Mūsų pastogė“, įsteigta „Minties“ spaustuvė. Adelaidėje leidžiamas laikraštis „Australijos lietuvis“. Australijos lietuvių katalikų federacija nuo leidžia savaitraštį „Tėviškės aidai“. Per 50 metų Australijoje išleista daugiau, kaip 80 pavadinimų knygų.

Lietuva Atgavus Nepriklausomybę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus geležinei uždangai, svarbiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės siekis - matyti laisvą Lietuvą, transformavosi į kitą siekį - prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Siekti, kad ateities kartos nepamirštų, kiek mūsų ainiai kovojo, jog Lietuva nusimestų Sovietinio režimo jungą. Tapatybės išlaikymas, kalbos ir kultūros puoselėjimas lygiai tiek pat aktualūs siekiai, kurie buvo svarbūs ir rašant Lietuvių Chartą.

Užsienyje gyvenantys lietuviai reikšmingai prisidėjo Lietuvai siekiant tapti NATO ir ES narėmis. Po Brexito referendumo, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Valdyba kartu su Jungtinės Karalystės jaunimo sąjunga, Londono Sičio lietuvių klubu ir lietuvių komercijos rūmais laišku kreipėsi į tuometinę Ministrę Pirmininkę Th. May išreiškiant susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos piliečių teisių po Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos sudėties.

Pilietinį aktyvumą skatinanti akcija „Mūsų Metas Dabar“, gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, sujungė visų kraštų bendruomenes, raginant Lietuvos Respublikos piliečius nebūti abejingais ir aktyviai dalyvauti Lietuvos pilietiniame ir politiniame gyvenime.

Kaip ir prieš septyniasdešimt metų, tai ir šiandien lietuvių bendruomenės įvairiuose pasaulio kraštuose vis dar yra stiprus tautiečių vienijimo elementas. Tai tarsi katalizatorius, lemiantis lietuviškumo išsaugojimą išvykus iš Lietuvos.

Asmenybės, Įkvepiančios Lietuvybę

Jurgis Zauerveinas-Girėnas

Vie­nas tau­tinės sąmonės bu­din­tojų, be jo­kios abe­jonės, bu­vo Jur­gis Zauer­vei­nas-Girė­nas (Georg Sauer­wein). Vo­kie­ti­jos mies­te Ha­no­ve­ry­je 1831 m. gimęs sorbų kilmės fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras, ne­su­vo­kiamų ga­bumų po­lig­lo­tas, mokėjęs 62 kal­bas ir rašęs ei­les dau­giau kaip 30-čia kalbų. Li­ki­mo at­ves­tas į Mažąją Lie­tuvą, čia pra­gy­ve­no 25 me­tus. Jo nuo­pel­nas - lie­tu­vybės bu­di­ni­mas, ypač Lie­tu­vos ru­si­fi­ka­vi­mo lai­ku.

Susižavėjimas lietuvių kalba paskatino J. Zauerveiną kovoti už lietuvių kalbos teises. Jis reiškėsi lietuvių spaudoje, bendravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių. Lyg antruoju himnu tapo jo giesmė „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.“

Jonas Basanavičius

Šios idė­jos pa­ska­tin­tas dr. Jo­nas Ba­sa­na­vičius tais pa­čiais me­tais Ado­mo Ei­na­ro Tilžė­je leis­ta­me laik­raš­tyje „Nau­ja­sis ke­lei­vis“ išs­paus­di­no pub­li­ka­ciją „Lie­tu­vių moks­lo drau­gystė“, ku­rio­je pri­tarė Jur­gio Zauer­vei­no-Girė­no min­čiai. Net­ru­kus pa­si­rodė pir­ma­sis Did­žia­jai Lie­tu­vai skir­tas ne­le­ga­lus, pa­sau­lie­ti­nio tu­ri­nio laik­raš­tis „Auš­ra“, re­da­guo­tas dr. J. Ba­sa­na­vi­čiaus.

Jonas Basanavičius

Kiti Signatarai

Tarp gar­bių Lie­tu­vos Ta­ry­bos na­rių, 1918 m. va­sa­rio 16 d. signataras J. Smil­ge­vičius ga­vo puikų iš­si­la­vi­nimą ke­liuo­se už­sie­nio uni­ver­si­te­uo­se. Su­si­ti­ki­mai su pa­žan­giai mąstan­čiais to me­to vi­suo­menės veikė­jais, tarp jų ir J. Zauer­vei­nu, bu­di­no tau­tinę sa­vi­monę, ska­ti­no siek­ti dau­giau nei pa­to­gaus, vien tik sau su­si­kur­to, gy­ve­ni­mo. Kitas sig­na­ta­ras S. Na­ru­ta­vičius ati­davė daug šir­dies, jėgų, lėšų Alsėd­žiams, o jo vi­zi­ja bu­vo ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va be jo­kių sąjungų su ki­to­mis vals­tybė­mis.

Tai tik ma­žytės nuo­tru­pos apie šiuos be ga­lo įdo­mius ir Lie­tu­vos vals­ty­bei bei mūsų kraš­tui nu­si­pelniu­sius žmo­nes. Tai­gi, tu­ri­me kuo sek­ti, iš ko mo­ky­tis, į ką ly­giuo­tis. Sig­na­tarų dar­bai - tar­si ženk­lai atei­čiai, mums ir kiek­vie­nai nau­jai kar­tai po mūsų.

Vasario 16-osios Minėjimas Okupacijos Metais

Gi­liais ta­ry­binės san­tvar­kos lai­kais Va­sa­rio 16-osios šven­čių minė­ji­mai galė­jo at­neš­ti ne vie­ne­rius me­tus trem­ties, kalė­ji­mo ir kitų ne­ma­lo­numų. Tačiau ne­bi­jan­čių ra­do­si įvai­riu me­tu įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se, ir tai lėmė Ko­vo 11-osios subrendimą.

"Aušra" - Tautinio Atgimimo Pradžia

Istoriografijoje „Aušra“ paprastai laikoma kultūrinio pobūdžio leidiniu, nes joje dominavo straipsniai apie lietuvių kalbos grožį, originalumą ir šventą lietuvių pareigą tą kalbą puoselėti. Bet „Aušroje“ lietuviai taip pat buvo skatinti prisiminti kadaise turėtą savą suverenią valstybę. Taip buvo ugdomas vienas svarbiausių valstybingumo elementų - tauta. Aušrininkai skatino suvokti apibrėžtą lietuvių etnografinę teritoriją - kitą ne mažiau svarbų valstybingumo elementą. Tai liudijo apie naują politinę lietuvių orientaciją.

Anot Sigito Narbuto, nuo mokyklos laikų mes mokėmės apie „Aušrą“, tačiau kartais sunku jaunai kartai paaiškinti jos tikrąją reikšmę, kaip to meto šviesuomenė kūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasak Česlovo Laurinavičiaus, norint įvertinti „Aušros“ reikšmę, nepakanka apsiriboti vien XX a. įvykiais. Tenka apžvelgti praeitį ir ateitį, ieškoti genezės. Lietuvių valstybingumo užuomazgų prielaidų jau galima rasti XVIII a. viduryje.

„Aušra“ naujai pažvelgia ir į Mažosios Lietuvos, kaip sudėtinės Lietuvos dalies, svarbą. Klaipėda yra uostas, išėjimas prie jūros yra ypatingos svarbos dalykas tautai. Jonas Šliūpas rašė, kad nieko neišmanome apie laivų statybą ir esame tamsūs. J. Basanavičius „Aušroje“ įkvėpė ir skleidė tautinės demokratijos principus.

Žurnalo Aušra pirmasis numeris

"Aušros" Principai

• Lietuvių kalba yra neginčijama vertybė, garbė ir tautos istorija.
• Lietuviškas šriftas yra neatskiriama lietuvių kalbos dalis, būtina sąlyga.
• Asimiliavimas ir asimiliavimasis yra blogis.
• Lietuviai yra tokie pat žmonės kaip ir kitų tautų atstovai, turintys teisę į savo kalbą, papročius, kultūrą.
• „Aušra“ apibrėžė etnografinę Lietuvos teritoriją kaip vientisą tautos erdvę, o ne kaip atskiras gubernijas.
• Kova su asimiliavimu - lenkinimu, rusinimu.
• Bandymas ieškoti kompromiso, sutarimo su rusų valdžia dėl kalbos draudimo panaikinimo.

Tiltas Tarp Lietuvoje Ir Svete Gyvenančių Lietuvių

Norėdami pastatyti tiltą tarp Lietuvoje ir svetur gyvenančių lietuvių, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas sieja abu krantus, ką jie turi bendro? Koks bus tilto pagrindas ir kokios jo atramos? Lietuvius gali sudominti tik Lietuva - kaip pasaulio lietuvybės geografinis centras, pasaulio lietuvių bendro gyvenimo, bendradarbiavimo ir bendros kultūros centras.

Vienintelė pamatinė vertybė, galinti suvienyti lietuvius, kaip galingas tiltas, yra tautinis tapatumas - bendras lietuvių gyvenimas, kūryba, bendra kultūra, lietuvybės jausena. Lietuva kūrybai pasitelkia visą pasaulinę patirtį, savo kaimynystės ryšius ir jų kūrybinę galią. Bet Lietuvai, kad taptų Pasaulio Lietuva - trūksta Lietuvos. Trūksta gražiai sugyvenančios, bendradarbiaujančios, visus lietuvius ir kiekvieną lietuvį mylinčios Lietuvos.

Jeigu norime išsilaisvinti iš provincialumo - turime kurti save - Lietuvą arba plačiau - Pasaulio Lietuvą, kuri taptų visų lietuvių metropolija, lietuvybės pasauliniu centru, palaikomu gyvybingos gimtinės jausenos. Lietuva turi būti ne uždaras indas, o lietuvybės šviesos šaltinis. Globalizacija gali veikti ir kita kryptimi - skleisti lietuvybę visame pasaulyje. Viskas priklauso nuo lietuvių valios, išminties ir charakterio, nuo laisvos kūrybinės galios, nuo aiškios savimonės.

Ką Reiškia Būt Lietuviu?

Reikia sau garsiai pareikšti - aš esu lietuvis, aš esu Lietuva, mes esame Pasaulio Lietuva. Pirmiausia trūksta tautos kūrybingo tvarumo, gebėjimų būti savimi. Kas gali išgelbėti Lietuvą? Visų pirma, tai, kas nieko nekainuoja, bet už pinigus nenusipirksi - meilė savo artimui, meilė kiekvienam lietuviui, meilė kiekvienam, kuris kalba lietuviškai, meilė gimtinei, kurią privalome laikyti savo širdyse.

Ir tai ne bukas nacionalizmas, tai - tautinė savigarba, savigyna, ir saviugda, kurios mums taip trūksta. Tik išmokę gerbti ir mylėti save - gerbsime ir mylėsime kitus. Antra, mums trūksta išminties. Ne gyvuliškas individualizmas mus išgelbės, o dieviška sugyvenimo dvasia. Mes, lietuviai, turime mokytis bendrauti, bendradarbiauti, kartu kurti ir svajoti, galų gale lietuvis su lietuviu sugyventi. Turime išmokti gyventi be saviniekos ir artimo niekinimo. Trečia, ugdykime lietuvišką būdą, lietuvišką charakterį - nepasiduokime ir neparsiduokime. Nes visos kliūtys tėra tik įveikiami iššūkiai.

Litvakų Indėlis Į Lietuvybę

Litvakai tebelaiko save lietuviais pagal senovinę žydų tapatybės formulę, kuri leidžia būti Toros ir atminties žydu bet kuriame pasaulio taške, bet sykiu siųsti žinią visam Galut, t. y. diasporos pasauliui, kad esi dar vienos didelės ir reikšmingos tapatybės atstovas, ypač jei ji susijusi su žydų istorija tame krašte ir kultūroje.

Litvakai simbolizuoja paprasto ir gabaus kaimiečio ar miestelėno tapimą pasauline būtybe, sykiu ir kelių tapatybių žmogumi. Jų vaidmuo lietuvių sąmoningumo istorijoje - jie buvo globalios Lietuvos pirmeiviai, tapę pasaulio žmonėmis.

Kontroversijos Dėl Asmenybių

Šiame straipsnyje taip pat būtina paminėti kontroversijas dėl tam tikrų asmenybių, ypač J. Marcinkevičiaus, kurio veikla sovietmečiu kelia daug klausimų dėl jo patriotiškumo ir indėlio į lietuvių tautos išsaugojimą. Tačiau svarbu prisiminti, kad istoriją reikia vertinti objektyviai, atsižvelgiant į to meto aplinkybes ir sudėtingus pasirinkimus, kuriuos žmonės turėjo daryti.

Medininkų Pilis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Palikimas

Medininkų pilis yra svarbus istorinis objektas, liudijantis Lietuvos praeitį. Čia galima susipažinti su giliąja senove, karybos istorija, Lietuvos sidabro gaminiais ir medžioklės trofėjais.

Medininkų pilis

Kaip būti tik­ru sa­vo tėvynės pa­trio­tu, gynė­ju, gar­sin­to­ju ar, pa­pras­čiau­siai, ei­li­niu gy­ven­to­ju? Ar ši die­na mums - tik­rai šventė, ku­rią sau­go­jo ir minė­jo mūsų tėvai? Kaip Va­sa­rio 16-osios ug­nelė vi­sa­da ple­ve­no mūsų bo­čių ir tėvų šir­dy­se ir kas tą ug­nelę kurstė oku­pa­ci­jos me­tais? Kas tą laisvės troš­ki­mo liepsną įskėlė pir­mie­siems sig­na­ta­rams, kai itin su­dėtin­go­mis ap­lin­kybė­mis 1918 m. jie ry­žo­si pa­skelb­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybę?

tags: #lietuviais #esame #mes #gime #lietuviais #turime