Lietuvių Senosios Sodybos Architektūra

Lietuvių liaudies architektūra yra labai svarbi nacionalinės kultūros dalis. Kūrybingi lietuviai sukūrė savitus pastatus, kurie puikiai įsiliejo į Lietuvos peizažą, sodybų ir kaimų architektūrinius derinius.

Senovinė liaudies architektūra atspindėjo baltiško krašto etnokultūros tradicijas, įvairių vietovių papročius, gyvenseną bei savitumus. Vienaip statė pastatus ir tvarkė savo sodybas pajūrio bei pamario žvejai, kitaip - pievininkai Nemuno deltoje ar paupių žuvininkai, dar kitaip - senieji laukininkai.

Lietuvos kraštovaizdžio architektūros plėtotė susijusi su Europos kraštovaizdžio architektūros raida. Tradicinis objektas - sodybų tvarkymas, vėliau parkų, sodų, skverų, kapinių ir kitų želdynų projektavimas.

Tautinės Architektūros Klausimas

Kalbant apie įvairias tautines architektūras Europoje, paprastai manoma apie etnografinę, t. y. liaudies statybą, kuri kai kur dar išliko mažai tepaveikta civilizacijos bangų iki pat 20-tojo amžiaus pradžios.

Istoriniai architektūros stiliai, pav., klasikinis, gotika, renesansas, susiformavo ant senesniųjų statybos tradicijų, reiškiantis atitinkamo laikotarpio veiksniams, kaip kultūrines sąlygos, pasaulėžiūros kitimas ir kt. Tie stiliai pasklido ir modifikavosi už savo kilmės ribų, tapdami tarptautiniu kultūriniu lobiu.

Liaudies architektūra plėtojasi visose tautose labai iš lėto, veikiant natūralinėms gamtos sąlygoms (klimatas, turimos statyb. medžiagos) ir pagal tautos charakterį (dvasinis mentalitetas, ūkininkavimo būdas).

Praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo speciali tautotyros (etnografijos) mokslų šaka, vad. namotyra, kuri ėmė tirti, aprašinėti, lyginti atskirų tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo įvairių tautų sodybose, bet ir reikšmingų bendrų savybių.

Lietuvoje taip pat turim paveldėję seną lietuvišką kaimo liaudies architektūrą, iki šios dienos gyvą senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose. Bet neturime lietuviško stiliaus miestu, dvarų, pilių, bažnyčių architektūroje.

Nežiūrint to, "lietuviškojo stiliaus" neturime. Tam uždaviniui išspręsti dar nebuvo pribrendusių sąlygų. Tyčiomis, pagal užsakymą, architektas gali suproiektuoti pastatą, bet negali sukurti stiliaus.

Tautines architektūros stilius, kaip ir kiekviena tautinės kultūros apraiška, turi būti natūraliai, iš lėto iš gyvenimo išplaukės, atremtas į tautos tradicijas, būdą ir išorines krašto sąlygas, gyvenime bandomas, tobulinamas, kol pagaliau tampa mėgstama, gyvenimiškai suprantama tradicija.

Kaip dvasinė lietuvių tautos kultūra (kalba, tautosaka, papročiai), taip ir materialinė, klestėjo ir užsikonservavo kaimo liaudyje. Miestų ir dvarų diduomenė seniai pasidavė svetimų kultūrų įtakoms, nusigręždama nuo savosios.

Senojoje liaudies architektūroje: ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse ir tegalime ieškoti ir būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkanti naujos tautinės architektūros versmė.

Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą. Tik tvirtai įsirėmus į praeitį ir dabartį, galimas sėkmingas šuolis į ateitį.

Senosios Lietuvių Liaudies Architektūros Bruožai

Ligi šiol nei Lietuvos proistorė, nei istorija neatkūrė giliosios senovės lietuvių statybos vaizdo. Tačiau išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtinais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, gal būt, siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin.

Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius".

Tad juo labiau suprantama, kad materialinė liaudies kultūra išlieka giliai senoviška svetimųjų įtakų nepaliestame tautos kamiene, kol jos nepakeičia naujos gyvenimo sąlygos visoje tautoje.

Mūsų prielaidą, kad iki šiol išlikusioj i senoji lietuviu kaimo liaudies architektūra yra tikrai autentiška ir labai senoviška, patvirtina, be suminėtųjų duomenų, dar ir palyginimai su lietuviams giminingų ar šiaip panašiose sąlygose gyvenančių tautų senąja liaudies architektūra.

Dėl to lietuvių liaudies statyba domisi ir svetimtaučiai mokslininkai, lyginamuoju metodu tirdami savąją praeitį (plg. susidomėjimą lietuvių kalba dėl jos senumo). Tačiau dėl gausių paralelių svetur lietuviškoji liaudies architektūra nė kiek nenustoja savo reikšmes mums, kaip mūsų tautines kultūros paminklas.

Tik 20 amžiaus pradžioje, ypač po pirmo pasaulinio karo, ėmė sparčiai nykti senoji lietuvių kaimo statyba. Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių.

Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiškam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos.

Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį.

Lietuvis nesu-grūsdavo savo sodybos trobesių ankštai vieną prie kito ir nerikiuodavo jų į eilę ar keturkampį, kaip, pav., Vidurio Vokietijoje. Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų.

Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.

Labai įdomios tos, sakytum, primityvios, bet labai išmintingos konstrukcijos, pritaikant sunėrimams natūralias medžio šakas, šaknis, kirviu iškapojant glaudžiai suderintas įkarpas, skyles, kaištelius.

Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis.

Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Čia sukoncentruotas žmogaus dėmesys, ir visų pirma gyvenamasis namas pasiduodavo kintantiems gyvenimo reikalavimams, augo, taikėsi prie įvairių socialinių aplinkybių. Akylas tyrinėtojas gyvenamojo namo evoliucijoje įžiūrės kultūros sluogsnių, palikusių čia savo pėdsakus.

Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyv. namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu.

Senesniųjų gyv. namų priemenėje (priesieny, namelyje, prieangyje) dar pasitaiko užtikti atvirą ugniakurą su ant vašo kabinamu katilu. Dažniausiai vietoj tokio ugniakuro jau stovi didelis ir erdvus kaminas, kuriame verdama ir rūkoma.

Antrajame namų gale yra aukštaičių seklyčia, kamaros, žemaičių - pryšininkė, langinė. Ūkininko šeimynai ir reikalavimams didėjant, abu namų galai padalinami į didesnį patalpų skaičių, ypač Žemaičiuose.

Įdomus ir retas senosios kultūros palikuonis yra žemaičių nums (arba noms). Tai didelis, platus trobesys, kurio viename gale gyvenamoji patalpa, patsai nums, su atviru ugniakuru po pakriaute ir su įėjimu iš galo, antrajame - atrodo, vėliau pristatytame - karvių tvartas numoga-lis. Nums jau bent visą šimtmetį nebegyvenamas.

Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai.

Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios grai-kiį, architektūros fasadiniam ansambliui.

Kaip susieti klėtį su gyvenamojo namo raida, kad dabartinis kaimo gyvenamasis namas yra jau visai kitoks? Gilioje senovėje žemdirbys galėjo susikrauti savo derlių drauge po vienu stogu su žmonėmis, kaip pasitaiko ir dabar.

Pradžioje tos klėtys galėjo būti statomos ano laiko gyvenamojo namo pavyzdžiu. Tačiau su laiku gyven. namas, pagal žinomą dėsnį, greičiau kinta, taikydamasis prie augančių kultūrėjančio žmogaus reikalavimų. Ūkiniai trobesiai ilgiau išlaiko savo senąsias formas.

Sodybos Struktūra ir Išdėstymas

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami.

Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti.

Padrikojo Plano Kaimo Sodybos

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.

Vienkiemiai

Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai.

Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu.

Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų.

Gyvenamieji Namai

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti).

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.

Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius.

Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba.

Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies.

Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Ūkiniai Pastatai

Svirnas

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų. Priešais duris buvo įrengti aruodai, šonuose stovėjo skrynios, lovos arba spinta.

Turtingesniuose ūkiuose būdavo du svirnai, vienas skirtas grūdams, kitas - daiktams laikyti; jie statyti netoli vienas kito, dažnai sujungti vienu bendru stogu. Tarp svirnų buvo įrengiamos ratinės (vazaunės, lazaunės).

Svirnai statyti iš geros kokybės medienos, ant pavienių didelių akmenų arba medžio trinkų, 0,5-1 m pakelti nuo grunto paviršiaus, kad gerai vėdintųsi. Kartais po pastatu būdavo įrengiamas akmenų mūro rūsys.

Tvartas

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo.

Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko. 19 a. statyti stačiakampio plano tvartai su atskiromis gyvulių patalpomis ir pašiūrėmis (kiaulėms ir paukščiams).

Kluonas

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.

Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti).

Jauja sandariai ręsta iš sienojų, lubos šiltintos, kertėje stovėjo dūminė krosnis, šalia sienų tvirtintos kartys (ardai) javams krauti. Virš jaujos būdavo įrengiama vadinamoji aznyčia - iš vytelių tankiai išpintas rėmas grūdams, salyklui džiovinti.

20 a. 3-4 dešimtmetyje įkurtuose vienkiemiuose kluonus keitė daržinės (arba statyta ir kluonai, ir daržinės), kurios mažuose ūkiuose buvo sujungtos su tvartais. Jos buvo ilgo stačiakampio plano su durimis šoninėje sienoje.

Pirtis

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Kiti Sodybos Elementai

Tvoros

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.

Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti.

Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.

Šuliniai

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru.

Smulkioji Architektūra

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.

Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu.

tags: #lietuviu #senieji #pastatai #sodybos