Valstybės ekonominė bei socialinė raida yra glaudžiai susijusi su finansų sistema ir jos tobulumu. Gana ilgai vyravo nuomonė, kad finansų sektorius tėra ekonomikos plėtros atspindys, ir jo paskirtis yra tarpininkauti ūkio subjektų taupymo ir investavimo poreikiams, perskirstyti lėšas tarp ekonominių veiklų.
Lietuvos finansų sistemą sudaro dvi grandys:
- Ūkio subjektų finansai (išteklių savininkų);
- Valstybės finansai.
Valstybės finansų sistema ir valdymas laikui bėgant keičiasi. Suverenumo, fiskalinės įtampos, regioninio bendradarbiavimo, globalizacijos ir naujosios informacinės technologijos pokyčiai radikaliai pakeitė aplinką, kurioje tvarkomi valstybės finansai. Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos - įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola - labai panašios visame pasaulyje.
Priklausomai nuo to, kaip vykdoma finansų politika, nuo valstybinio turto apimties priklauso finansinių išteklių formavimo mastas, tai yra valstybės ekonominis pamatas.
Finansų sistemos grandys
Įmonių finansų grandis apima finansinius ekonominius santykius, susijusius su įmonių finansinių išteklių sudarymu ir jų panaudojimu. Įmonių finansai susiję su bendro nacionalinio produkto gamyba ir panaudojimu. Įmonių finansų grandis yra svarbi kaip kuriamoji grandis.
Pagal Keinso koncepciją, nacionalines pajamas kuria visi visuomenės nariai. Valstybės finansų grandis padeda perskirstyti nacionalines pajamas per įvairius mokesčius ir mokėjimus ir dalį šių pajamų sukaupti centralizuotuose valstybės fonduose.
Valstybės biudžeto pagrindu sukuriamas pats didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis (per nustatytą mokesčių ir įmokų sistemą, kurias moka įmonės ir gyventojai). Šio fondo lėšos panaudojamos vadovaujantis vyriausybės patvirtintais norminiais aktais ar priimtais įstatymais.
Per socialinio draudimo grandį sukuriamas valstybės socialinio draudimo fondas. Šio fondo sudarymo ir reguliavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo įstatymas. Jo sudarymo šaltinis - socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos sudaromos iš darbdavių ir darbuotojų įmokų (atitinkamai 31 proc. ir 3 proc. nuo darbo užmokesčio sumos). Šio fondo lėšos panaudojamos materialinei paramai teikti darbuotojams nuolatinio arba laikino nedarbingumo atveju.
Per turto ir asmens draudimą sukuriamas turto ir asmens draudimo fondas. Šio fondo sudarymo šaltinis - draudimo įmokos, kurias nustatyta tvarka perveda draudėjai už apdraustą turtą ar asmenį.
Per valstybės kredito grandį sudaromas valstybės skolinamųjų išteklių fondas. Šio fondo sudarymo ištekliai - lėšos, gautos parduodant valstybės paskolų obligacijas gyventojams ar organizacijoms. Su valstybės kreditu susijusi valstybės vidaus skola.
Valstybės biudžetas
Lietuvos Respublikos biudžetas yra stambiausias centralizuotas piniginis fondas, kurio sudarymu ir panaudojimu rūpinasi ir už jį visiškai atsako Lietuvos vyriausybė. Biudžeto pagalba vyriausybė gali sukoncentruoti savo rankose didžiąją nacionalinių pajamų dalį, perskirstydama jas finansiniais metodais. Todėl biudžetas yra pagrindinė finansinė bazė numatytoms valstybės funkcijoms vykdyti.
Šioje finansų sistemos grandyje sukaupiamos, sukoncentruojamos didžiausios Lietuvos Respublikos pajamos ir finansuojamos svarbiausios valstybės išlaidos, susijusios su jos funkcijų vykdymu. Biudžete sukauptų piniginių lėšų dėka valstybė įgyvendina savo pagrindines politines funkcijas ir uždavinius, kurie susiję su valstybės interesų gynimu tiek vidaus, tiek išorės atžvilgiu. Valstybės biudžetas taip pat panaudojamas valstybės ekonominiams procesams reguliuoti.
Valstybės biudžetas glaudžiai susijęs ir su kitomis finansų sistemos grandimis. Jis yra lyg koordinuojantis centras, galintis suteikti kitoms grandims būtiną finansinę pagalbą.
Lietuvos Respublikos biudžetinėje sistemoje skirstoma bei perskirstoma nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybinės valdžios ir valstybės valdymo įstaigoms išlaikyti, krašto apsaugai ir kitoms reikmėms.
Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų (išlaidų) sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas LR Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu.
Mano nuomone labai svarbu paminėti, kad Europos Sąjunga nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės ES narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį Europos Sąjungos biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad būtų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES biudžeto ir į jį. Diegiant gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje nuo 2002 metų buvo vykdoma biudžetinės sistemos reforma. Ja siekiama pagerinti LR valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą.
Nuo 2002 metų buvo reformuoti 23 nebiudžetiniai fondai: dalis jų buvo panaikinta, o kitus pradėta perskirstyti per nacionalinį biudžetą. Nustatyta, kad visi Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti perskirstomi ir per nacionalinį biudžetą arba Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fondas kaip specialioji programa pradedama perskirstyti per nacionalinį biudžetą nuo 2002 m.
- Bendrasis paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti ar pirkti fondas.
Valstybės biudžeto vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato LR Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų grupavimo pagrindą sudaro ekonominė klasifikacija pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą.
Biudžeto asignavimai (išlaidos) naudojami valstybės funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fondas, kaip specialioji programa, pradėtas perskirstyti per nacionalinį biudžetą nuo 2002 m.
Valstybinis kreditas
Ypatinga vieta finansų sistemoje tenka kreditui. Valstybinis kreditas yra toks, kai skolinasi valstybė iš šalies ūkio subjektų, taip pat iš užsienio šalių kreditorių (bankų, kitų ūkio subjektų). Be privalomų įmokų į nacionalinį biudžetą ir kitus fondus, valstybės pajamos taip pat yra formuojamos skolinantis laikinai laisvas kitų subjektų lėšas. Tokiu būdu atsiranda valstybinio kredito santykiai kaip savarankiška finansinių santykių rūšis.
Finansų sistemos schema
Valstybė tokiuose santykiuose yra skolininkas. Valstybės imamos paskolos nėra užtikrinamos turtu. Pagal įstatymą LR turtas negali būti įkeistas užtikrinant LR skolos įsipareigojimus. Taip pat tokiai skolai padengti negalima naudoti LR aukso ir užsienio valiutos atsargų. Bendra skolinimosi taisyklė - valstybės paskolos imamos pinigais. Paskolų pavidalu gautos valstybės paskolos netampa viešaja nuosavybe.
Valstybė turi teisę skolintis lėšas tik laikydamasi tam tikrų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t.y. principų:
- valstybės skolos limitavimo (ribojimo) principas. Pagal LR įstatymą valstybė turi teisę skolintis lėšas neviršydama metinių skolinimo limitų.
- savanoriškumo principas.
- atlygintumo principas. Bendra taisyklė - valstybė už gautas paskolas įsipareigoja mokėti atlyginimą pinigais arba materialinėmis vertybėmis.
- grąžintinumo principas.
- terminuotumo principas. Valstybė skolinasi konkrečiam nustatytam terminui. Pagal jį paskolos skirstomos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Trumpalaikės paskolos yra suteikiamos iki vienų metų laikotarpiui.
- paskolų ėmimo ir naudojimo preioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetinių krypčių nustatymas. Valstybė skolinasi lėšas pagal patvirtintas prioritetines skolinimosi kryptis.
Valstybinio socialinio draudimo fondas
Šalia pagrindinio centralizuoto valstybės lėšų fondo - valstybės ir savivaldybių biudžetų - svarbus vaidmuo Lietuvoje tenka valstybinio socialinio draudimo fondui.
- draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama bedarbio pašalpoms pagal Bedarbių rėmimo įstatymą.
Valstybinio socialinio draudimo biudžeto pagrindą sudaro privalomojo socialinio draudimo įmokos. Jas moka dirbantieji (3 procentus nuo gaunamo atlyginimo) ir darbdaviai (31 procenta nuo priskaičiuoto atlyginimo už darbą), iš viso socialinio draudimo įmokų tarifas sudaro 34 procentus. Be jų, Valstybinio socialinio draudimo biudžetas gauna pajamų iš savarankiškai dirbančių žmonių - individualių įmonių savininkų, ūkininkų, notarų, savanoriškai apsidraudusių asmenų bei Sodros veiklos. Didžiausią Valstybinio socialinio draudimo pajamų dalį sudaro draudėjų įmokos (apie 90 procentus visų pajamų).
Valstybinio socialinio draudimo fondo išlaidas, neskaitant, išlaidų atskiroms socialinio draudimo rūšims, taip pat sudaro atskaitymai į privalomojo sveikatos draudimo fondą bei veiklos sąnaudos.
Mokesčių sistema
Mokesčių raida parodė, jog valstybinių ir specialiųjų fondų išteklių formavimo svarbiausias, dažnai ir vienintelis šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos turi mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek ir gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mokesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi ir valstybės sandara, įgyvendinama ūkio bei nuosavybės politika bei kiti faktoriai.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema atsispindi čia mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą, ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus).
ES šalių mokesčių pajamos, palyginti su BVP
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7 - į savivaldybių biudžetus (rinkliavų įstatymas apima valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatyda¬mos tarifus, apmokestinimo bazę ar panašiai. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustaty¬mo teisės labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį (gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio objektą, didin¬ti ar mažinti iki 70 proc. mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį (0,1-0,2 proc.).
Mokesčių klasifikavimas pagal apmokestinimo objektus
Kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Todėl, siekiant geriau pažinti Lietuvos mokesčių sistemą, derėtų suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus. Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai.
Labiausiai ES direktyvomis reglamentuojami pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų mokesčio reikalavimai. Lietuvai integruojantis į ES Lietuvoje esantys mokesčių įstatymai iš esmės atitiko ES direktyvų reikalavimus, išskyrus keletą, momentų. Pavyzdžiui, Lie¬tuvoje PVM lengvatų sąrašas keletą kartų trumpintas siekiant, kad jos kuo labiau atitiktų ES direktyvas, tačiau vis dar buvo taikomos kai kurios PVM lengvatos, kurios neatitiko ES aacąuis. Lietuvos Respublika buvo įsipareigojusi, iki taps ES nare, panaikinti visas ES aacąuis neatitinkančias PVM lengvatas. Akcizų objektas Lietuvoje iš esmės atitiko ES direktyvas, reglamentuojančias alkoholio, tabako ir naftos produktų apmokestinimą akcizais.
Valstybės skola
Skaičiuodama valstybės skolą Lietuva laikosi konservatyvios skaičiavimo metodologijos, į skolos sumą įtraukiant ir paskolas su valstybės garantija. Valstybės skola pagal valiutas, kuriomis ji gauta, skaidoma į vidaus ir užsienio.
Yra nustatyti griežti valstybės skolos limitai. Lietuvos užsienio skolos dydis negali viršyti 0,5 procentų visos skolos. Trumpalaikės skolos negali būti didesnės nei 25 procentų visos skolos. Savivaldybės kiekvienais biudžetiniais metais turi teisę skolintis savarankiškai Valstybės investicijų programoje numatytiems projektams finansuoti, savivaldybės investicijų projektams finansuoti bei laikinam pajamų trūkumui padengti.
Fiskalinė politika
Mobilizuodama valstybės išteklius ir planuodama išlaidas, vyriausybė naudoja įvairias priemones. Fiskalinė politika apima sprendimus dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų, valstybės skolos valdymo, pervedimų tarp įvairių valstybinių žinybų, valstybės turto pardavimo, nuomos ar pirkimo, skolinimosi iš įmonių ar finansų įstaigų ar skolinimu joms, valstybinių pensijų ir valstybinių pensijų fondų, kitokių socialinių išmokų. Fiskalinė politika taip pat susijusi su veikla, kuri nebūtinai atspindėta biudžete, tačiau daro reikšmingą poveikį valstybės finansavimo galimybėms, pavyzdžiui, valstybinių įmonių teikiamų komunalinių paslaugų tarifų nustatymu, aplinkos apsaugos reguliavimu, vyriausybės garantijų teikimas paskoloms, įmonių atleidimas nuo tam tikrų mokesčių.
Nuo to, kaip tvarkomi ir valdomi valstybės finansai, didele dalimi priklauso ir fiskaliniai rezultatai. Pagrindinės valstybės finansų problemos - įplaukų gavimas, išlaidų valdymas ir valstybės skola - labai panašios visame pasaulyje.