Lina Černiauskienė: Kaimo turizmo sodybos atsiliepimai ir įžvalgos

Kaimo turizmas Lietuvoje tampa vis populiaresnis. Pernai kaimo sodybas aplankė ir jose ilsėjosi apie 160 tūkstančių žmonių, o šiemet laukiama per 200 tūkstančių. Kaimo sodybų šeimininkai sukūrė apie 10 tūkstančių darbo vietų.

Šiame straipsnyje apžvelgsime Linos Černiauskienės, Varėnos rajono kaimo turizmo verslo asociacijos pirmininkės, įžvalgas apie kaimo turizmo tendencijas, paslaugas ir iššūkius Lietuvoje.

Populiarumas ir mados reikalas

Anot Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų, prieš keliolika metų keliones upėmis beveik išimtinai rinkdavosi pažintinio turizmo mėgėjai - tikrieji turistai. Ilgainiui plaukimas baidarėmis labai išpopuliarėjo ir tapo netgi savotišku prestižo ženklu.

"Dabar tai virto mada. Plaukia kas tik gali - ir tie, kuriems tokios kelionės yra būdas praplėsti akiratį, ir tie, kurie ryžtasi iškylai tik dėl to, kad nori palaikyti draugiją kaimynui ar bendradarbiui", - sakė Marcinkonių lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė.

Siekiant išsaugoti unikalų kraštovaizdžio draustinio grožį, jau prieš kelerius metus teko pradėti riboti smarkiai suintensyvėjusį plaukiančių turistų srautą ir įvesti leidimų sistemą. Dabar Ūla, vingiuojančia nacionalinio parko teritorija, per dieną leidžiama praplaukti šimtui dviviečių baidarių. Beje, Ūla - vienintelė upė Lietuvoje, kuria plaukiantiesiems reikia mokėti pinigus.

"Iš vienos pusės, tai gal nėra labai gerai, nes tokia pramoga tampa neprieinama mažesnes pajamas gaunantiems poilsiautojams, iš kitos - tai sustiprina troškimą savo akimis išvysti, koks gamtos grožis taip uoliai saugomas ir puoselėjamas", - samprotavo Dzūkijos nacionalinio parko Kraštotyros skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius.

Nelieka nuskriausti ir neišgalintys ar nenorintys mokėti už leidimą plaukti įspūdingąja Ūla poilsiautojai. Jie gali rinktis maršrutą ta Ūlos atkarpa, kuri neteka per parko teritoriją arba plaukti kitomis upėmis ir patirti ne mažiau gražių įspūdžių.

Anot Baidarių nuomotojų asociacijos prezidento Arūno Svernelio, Dzūkijos gamtos grožis nuo seno žavi ne tik vietinius dzūkus, bet ir Aukštaitijos, Žemaitijos bei Suvalkijos gyventojus. Todėl baidarininkai, nepaisydami atstumo, iš tolimiausių šalies kampelių važiuoja šimtus kilometrų, kad galėtų praplaukti srauniomis Dzūkijos upėmis. Turistų amžius - nuo mažamečių vaikų iki vyresnio amžiaus senjorų.

Vandens turizmo aistruoliai labiausiai yra pamėgę dvi upes: vingiuotąją Ūlą ir ramesnį, tačiau didingesnį Merkį. Ūla - dzūkų pasididžiavimas, viena vaizdingiausių Lietuvos upių, bene labiausiai tinkanti vandens turizmui. Aukštupyje ji vingiuoja plačiomis salpinėmis pievomis, vidurupyje tėkmė pereina į kanjonišką slėnį ir toliau skuba pro Gudų girioje pasislėpusius senuosius dzūkų kaimus - Zervynas, Puvočius, Mančiagirę, Pausuopę ir kitus.

Pro plaukiančiųjų akis praslenka aukšti smėlėti skardžiai, nepaliekantys abejingo nė vieno vertinančio gamtos grožį turisto. Plaukimas Ūla gana sudėtingas: veržli tėkmė, posūkiai, daugybė išvirtusių medžių, todėl ne kiekvienas turistas, pirmą kartą įsėdęs į baidarę, sėkmingai įveikia visas kliūtis. Pasitaiko, kad nesuvaldžiusiajam baidarės tenka pūkštelėti į vėsų vandens glėbį. Iš Baltarusijos Palesos apylinkių ištekančios upės ilgis - 84 kilometrai.

Merkys - viena didžiausių šalies upių - taip pat yra baidarininkų be galo pamėgta vandens trasa. Nuo vidurupio ja plaukti nesudėtinga: tėkmė negreita, kliūčių beveik nėra, todėl Merkys puikiai tinka pirmą kartą plaukiantiems žmonėms bei tiems, kurių nevilioja ekstremalūs pojūčiai vandenyje.

Kainų įtaka turizmui

Nederlingų Varėnos rajono žemių gyventojams baidarių, kanojų ir plaustų nuoma vandens turistams - vienas pelningiausių verslų. Kelios dešimtys nuomotojų siūlo savo inventorių. Deja, reikalai eina prastyn.

"Šį sezoną aiškiai pajutome, kad šiokiadieniais labai sumažėjo baidarininkų, norinčių plaukti Ūla", - teigė Baidarių, kanojų ir plaustų nuomotojų asociacijos prezidentas Arūnas Svernelis. Anot jo, vandens turistų srauto sumažėjimui didžiausios įtakos turėjo išaugusios leidimų ir degalų kainos. Praėjusią vasarą leidimas vienam žmogui vienai dienai kainavo šešis litus, o šiemet už jį tenka sumokėti jau dvidešimt.

"Dėl išaugusių kainų bene labiausiai nukentėjo studentai", - apgailestavo ir G. Valentukevičius. Baidarių nuomotojas iš Krokšlio kaimo Stasys Sereičikas tvirtina, kad pakilus leidimų kainoms ypač sumažėjo turistų iš kaimyninės Lenkijos. "Jie atsisako plaukti Ūla, nes naujos kainos per sunkiai prislegia jų biudžetą", - turistų atsiliepimus perpasakojo S. Sereičikas.

Padidėjo ne tik leidimų kainos, ir už baidarių nuomą reikia daugiau mokėti. Jei prieš metus asociacijos nariai savaitgaliais baidares nuomodavo už šešiasdešimt litų, tai dabar prašo mokėti dešimt arba dvidešimt litų brangiau. Šiokiadieniais plaukimo priemonių kaina irgi išaugo apie dešimt litų.

Kainų palyginimas

"Šiokiadieniais be išankstinės registracijos gali plaukti visi norintieji, leidimų pakanka. Savaitgaliais būtina registruotis iš anksto, nes tik atsitiktinai gali būti laisvų vietų. Paprastai žmonės, numatę atostogas, užsisako kelionę Ūla", - sakė A. Svernelis. Ne asociacijos nariai, darbo dienomis nuomojantys baidares pigiau - po 30 litų, turistų trūkumu nesiskundžia. "Mes jaučiame pagausėjimą, žmonės noriai renkasi pigesnį, bet ne prastesnį variantą ", - džiaugiasi S. Sereičikas.

Kai kurių poilsiautojų priekaištus, kad baidarių nuomos punktų stinga, todėl ne visi norintieji gali savaitgalį perplaukti Ūlą, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai vadina nepagrįstais. "Čia kalta lietuviška logika: žmonės nori iškylauti savaitgaliais, bet kad šalia nebūtų kitų vandens turistų. Tai nesuderinami dalykai. Nori ramybės - rinkis šiokiadienį", - sakė L. Černiauskienė.

Besikeičiantys turistai

Padidėjus kainoms, spartėjant gyvenimo tempui, kinta ir maršrutų trukmė. Dabar patys populiariausi vienos dviejų dienų maršrutai (trijų dienų plaukimas retai pasitaiko), kai per dieną plaukiama po kelias valandas. Prieš dvejus ar trejus metus žmonės kelionėms upėmis skirdavo dvigubai daugiau laiko.

Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje yra įrengtos penkios stovyklavietės Ūlos ir viena Merkio pakrantėse. Čia turistai gali pernakvoti, pailsėti ir rasti viską, ko reikia įsirengti saugiai ir patogiai stovyklavietei. Tačiau kai kurie baidarininkai, norėdami ramybės, ignoruoja įrengtas stovyklavietes ir įsikuria jiems patikusioje vietoje, neretai po savęs palikdami ir laužavietes, ir krūvas šiukšlių.

Vis dėlto bendroji daugumos vandens turistų kultūra kinta į gerąją pusę. Dabar stovyklavietėje žmonės šiukšles paprastai sudeda į ten esančius konteinerius ir po savęs kitiems keliautojams palieka tvarkingą aplinką. Parko darbuotojus džiugina ir sumažėjęs vandens turistų svaigalų vartojimas.

"Anksčiau būta nemažai tokių "poilsiautojų", kurie tik to ir atvažiuodavo. O paskui girdavosi, kad nieko, išskyrus puotos pradžią ant upės kranto, nebeprisimena. Dabar žmonės jei ir pasivaišina, tai gerokai saikingiau", - savo pastebėjimais dalijosi L. Černiauskienė.

Bene didžiausiu trūkumu keliaujant upėmis baidarininkai laiko informacijos stygių. "Įlipi į baidarę, plauki, grožiesi gamta, bet dažnai net nežinai, pro kokį kaimą plauki, kurioje vietoje esi", - pasakojo sutuoktinių Glušokų šeima iš Alytaus, sugrįžusi iš plaukiojimo Merkiu.

Nors nuomotojai be baidarių siūlo keliauti taip pat kanojomis ir plaustais, šios plaukimo priemonės lietuvių dar nėra pamėgtos. "Kanojas turistams sunkiau suvaldyti, gal todėl jos ir nėra populiarios, o plaustų remontas ir išlaikymas neatsiperka, nes nėra tiek norinčiųjų jais plaukti", - aiškino A. Svernelis.

Kaimo turizmo sodybų iššūkiai ir perspektyvos

Lina Černiauskienė teigia, kad kaimo sodybų šeimininkai saugo mišką. "Būtų mano valia, miškų niekada nebūčiau grąžinusi žmonėms. Juk kas gi dabar miškuose darosi? Žmogus atgavo mišką ir jį tuoj pat parduoda. Jei leidžiama biržę iškirsti per 10 metų, jis ją iškerta per vieną mėnesį. Miškuose - plynių didžiausi plotai. Mūsų kaimo seni žmonės sako, jog miškų niekada taip smarkiai nekirto kaip caro laikais ir dabar. Kai iškirs šimtamečius medžius, mūsų Dzūkija nebebus tokia graži"

Pasak L.Černiauskienės, jos nedidelę turizmo sodybą renkasi privatumą ir natūralumą mėgstantys žmonės. Sodyboje yra 8 miegamosios vietos, tad čia mėgsta poilsiauti šeimos ar nedidelės draugijos. L.Černiauskienės manymu, naujoms sodyboms steigtis trukdo specifinės savivaldybės sąlygos. Jaunų šeimų yra palyginti mažai. Jie gal ir norėtų pradėti kaimo turizmo verslą, bet neturi pinigų. Tie vietos gyventojai, kurie sukurti turizmui palankią infrastuktūrą gal ir rastų išteklių, yra vyresnio amžiaus.

Pasak L.Černiauskienės, ateitį Lietuvoje turi tik mažos sodybos, didelės arba turės persitvarkyti, arba bankrutuos. „Iš pradžių kaimo turizmas buvo suprastas klaidingai. Buvo kuriamos pramogoms ir konferencijoms pritaikytos didelės sodybos. Jų reikia, bet ne tiek daug, kiek yra įsisteigę“, - įsitikinusi L.Černiauskienė.

Lina ir Egidijus Černiauskai Varėnos rajono Kapiniškių kaime sodybą nusipirko prieš šešerius metus. Nacionaliniame parke dirbanti moteris sako, kad gerų norų turint niekas nesunku, blogiausia - kai žmonės atvažiuoja tiesiog pagerti.

„Kambariuose nėra televizorių, žmonės iš pradžių nustemba, ką veiksią, tačiau jau po pusdienio sako suprantantys, jog puikiausiai apsieis. Žinoma, jei būna svarbios varžybos, televizorių savo svečiams atvežame“, - šypsosi Lina Černiauskienė.

Dzūkijos nacionaliniame parke galite aptikti tradicinę dzūkišką Linos Černiauskienės sodybą, subalansuotą jaukiam šeimos poilsiui gamtoje. Visai per kiemą srūva šaltavandenis Skroblus, kitapus namo stūksto kalva ir slėnis, apsigaubęs mišku. Šioje sodyboje galima susipažinti ne tik su nuostabia nuostabia Dzūkijos nacionalinio parko gamta, bet ir šios lietuvių etnografinės grupės kulinarinio paveldo tradicijomis.

Sodybos šeimininkė L.Černiauskienė svečius pasitinka apsirėdžiusi tradiciniais rūbais ir mielai parodo, kaip ruošiamos bulvinės bandos, darycinis, naminė gira, grikinė babka. Tikras malonumas pasigaminti dzūkišką patiekalą senovinėje duonkepėje krosnyje. Šeimininkė gali pamokyti lieti žvakes ir pažinti augalus, o kaimelyje esti mielai savo amato subtilybėmis besidalijančių audėjų ir krepšių pynėjų.

tags: #lina #cerniauskiene #sodyba