Liūdynės dvaro sodybos istorija

Liūdynės dvaras - dvaras Liūdynės kaime, Panevėžio rajone, greta kelio 121 Anykščiai-Troškūnai-Panevėžys. Netoli Panevėžio esantis Liūdynės kaimelis nedaug kuo skiriasi nuo kurios kitos kaimo vietovės, tačiau prieš kelis šimtmečius tai buvo pavyzdinis ūkis, kurį dabar mena tik išlikę keli dvaro fragmentai ir parkas.

Išlikęs dvaro parkas su tvenkiniu, dvi liepų alėjos, kai kurie statiniai - kumetynas (1907 m., jame ilgai veikė mokykla), rūsys. Dvaro parkas, įveistas XIX a., yra kultūros paveldo vertybė.

Dvaro istorija

Tikriausiai atsirado XVIII a. kaip Pajuostės dvaro palivarkas. Manoma, kad Liūdynės palivarkas buvo įkurtas apie XVIII a. pabaigą, mat to amžiaus antroje pusėje Lietuvos ūkis pradėjo atsigauti po nuosmukio, buvo steigiami nauji palivarkai, intensyvinamas baudžiavinis ūkis.

XIX a. pradžioje dvarą valdė Mykolas Meištovičius, turėjęs tris sūnus. XIX a. pradžioje Pajuostės dvarą su Dembavos, Liūdynės, Užusalės ir Kalvėnų palivarkais paveldėjo Mykolas Meištavičius. „Buvo kalbama, kad M. Meištavičius buvo labai išsilavinęs žmogus, jis mokėsi vienuolių pijorų mokykloje, vėliau studijavo Vilniaus universitete pas garsų botaniką profesorių S. B. Jundzilą“, - pasakojo S. Steponavičienė.

Savo dvarą jis perdavė jauniausiam iš sūnų Juozui Simonui. Pasak istoriko Petro Juknevičiaus, po kiek laiko Pajuostės dvaras su visais palivarkais atiteko jo sūnui Edvardui, būsimajam Upytės bajorų maršalkai. Šis buvo vedęs Mariją Gulkovskytę, kuri labai mylėjo vaikus, bet savųjų neturėjo. Vienintelis jų sūnus Mateušas mirė labai anksti, todėl dvaro ponia visą savo dėmesį skyrė pavaldinių vaikams.

Kai Liūdynės dvaras perėjo Juozo Simono ir jo žmonos žinion, jis pradėtas vadinti ne palivarku, o savarankišku dvaru, kuriame gyveno 39 žmonės. Kaip teigė S. Steponavičienė, paskutinieji Liūdynės dvaro šeimininkai buvo labai mėgstami savo pavaldinių. Juozas Simonas buvo vedęs Mariją Gulkovskytę, kuri beprotiškai mylėjo vaikus, tačiau savo atžalų neturėjo.

Kad Liūdynėje buvo itin pavyzdingas ūkis, žinia pasklido labai plačiai. Vietiniai gyventojai dėl pavyzdingos tvarkos jį buvo praminę „šlubu vokiečiu“. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad ūkį sudarė 11 laukų, ariamos žemės buvo 160 dešimtinių, šienaujamų pievų - 42 dešimtinės, miško - 100 dešimtinių.

1923 m. rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tada čia buvo vienas ūkinis kiemas su 120 gyventojų. Tačiau labiausiai dvaras išgarsėjo nuostabiais žirgais ir didžiulėmis karvių bandomis. Vietiniai gyventojai pamena, kad net arklidės buvo išpuoštos žirgų galvų bareljefais.

XX a. tarpukariu Meištovičiai dvaro neteko dėl žemės reformos, be to, 1922 m. sudegė dvaro rūmai. Po žemės reformos nacionalizuotos dvaro žemės išdalintos kumečiams, o centrą nupirko teisininkas A. Mikutavičius. Jis pats žemės nedirbo, ją išnuomojo Skudžiams. Tačiau prasidėjus trėmimams A. Mikutavičius kartu su žmona ir septyniolikmečiu sūnumi buvo ištremtas į Sibirą, o dvaro žemės nacionalizuotos.

1941 m. Sovietmečiu dvare įsikūrė „Lietžemtiekimo“ Panevėžio rajono skyrius, kuris dvarvietėje pristatė daug naujų pastatų. Pokario metais Liūdynės dvare įsikūrė „Lietžemtiekimo“ Panevėžio rajono skyrius, buvusioje dvaro teritorijoje atsirado daug gamybinių pastatų.

1992 m. Iš didžiulių dvaro pastatų, liudijančių sudėtingą ir įdomų čia gyvenusių žmonių gyvenimą, iki šių dienų beliko tik keli. Jau apgriuvęs, bet tuo ir unikalus rūsys, buvęs dvaro kumetynas, kuriame ilgą laiką veikė pradinė mokykla. Kai mokyklą nuo gyvenvietės atskyrė intensyvaus judėjimo kelias, buvo nuspręsta ją perkelti į kitas patalpas. Taip pat išliko ūkinis pastatas ir gyvenamasis namas, tačiau pastarieji taip pakeitę išvaizdą, jog sunku atpažinti, kad čia - kažkada garsaus dvaro statiniai.

„Kur stovėjo dvaras - dabar belikęs tik kalnelis. Atsimenu, kad dar prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai buvau dar vaikas, čia atrasdavome lėkščių šukių, šaukštų, įvairių namų apyvokos daiktų likučių, o dabar - tik medžiais ir krūmais apžėlęs kalnelis“, - kalbėjo S. Steponavičienė.

Panašus likimas ištiko ir netoli Liūdynės esantį Pajuostės dvarą. Jo paskutinysis savininkas Juozapo Simono brolis Aleksandras Meištavičius, mirus tėvui, labai išplėtė savo ūkį: numelioravo dvaro žemes, nutiesė kelius, pastatė akmeninį tiltą per Nevėžį, taip pat įkūrė naujus palivarkus Kurganavoje, Trakiškyje, Taruškose. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sugriovė ūkį. A. Meištavičius pasinėrė į politiką - buvo Rusijos valstybės Dūmos atstovas, vėliau - teisingumo ministras. 1939 metais buvo priverstas pasitraukti į Romą pas sūnų. Apleistą Pajuostės dvarą 1923 metais Lietuvos valdžia konfiskavo.

Nepriklausomybės metais į Pajuosčio buvusio dvaro sodybą persikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas. Dvaro sodybos teritorijoje buvo statomos naujos kareivinės, o sovietmečiu pastatytas ištisas karinis miestelis.

Dvaro parkas

Liūdynės dvaras buvo garsus ne tik savo galvijų ūkiu, bet ir nuostabaus grožio parku. Liūdynės dvaras buvo garsus ne tik savo galvijų ūkiu, bet ir nuostabaus grožio parku. Apie 6 ha užimantis parkas pripažintas saugomu gamtos paminklu. Šiaurinėje jo dalyje - apskritas tvenkinys su sala ir dviem atšakomis - kanalais. Tarp kanalų - apžvalgos aikštelė. Pietinėje parko pusėje yra dvi alėjos, apsodintos liepomis. „Liepų alėja - mūsų parko pasididžiavimas“, - sakė S. Steponavičienė.

Parke auga ne tik lietuviški medžiai ir krūmai, bet ir daug atvežtinių: europiniai maumedžiai, baltosios eglės, juodoji pušis, sidabriniai klevai, vakarinės tujos ir kiti vertingi medžiai. Parką labai puošia ir tvenkiniai, sujungti tilteliais.

Liūdynietė pasiguodė, kad dabar tvenkinių niekas nebevalo, todėl jie baigia užželti žole ir ajerais. O tarybiniais metais iš jų specialiu kanalu būdavo išleidžiamas vanduo, išsemiamas dumblas ir vėl prileidžiama švaraus vandens. Tačiau liūdyniečiai džiaugiasi, kad prieš kelis dešimtmečius buvo užverstas prie kelio esantis tvenkinys, kuris buvo įtraukęs ne vieną gyvulį, buvo sakoma, kad jis neturi dugno. Vietiniai gyventojai iš tolo stengdavosi aplenkti tvenkinį, net gyvulių nevesdavo į jį girdyti.

„Netoli dabartinės stotelės būdavo kūdra gyvuliams girdyti, tačiau niekas ten savo gyvulių nevesdavo. Daug nelaimių buvo prie to tvenkinio. Jis buvo labai panašus į pelkę, liūną, jeigu tik koks gyvulys kaime nutrūkdavo, dažniausiai bėgdavo atsigerti būtent į tą liūną, kuris įtraukdavo jį. Net kelios mašinos ten buvo įlėkusios ir nuskendusios. Žmonės kalbėdavo, kad ta pelkė neturinti dugno, todėl vaikus prigrasindavo nekelti nė kojos artyn. Net žiemą, kai visus vandens telkinius aptraukdavo storas ledas, bijodavome lipti ant to tvenkinio, nes ledas būdavo kaip guminis“, - pasakojo bibliotekos darbuotoja.

Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad 1919 metais kovose su bolševikais žuvę Lietuvos kariai palaidoti dvaro kapeliuose. Tačiau istorikas P. Juknevičius teigia, jog mažai tikėtina, kad ten būtų dvaro kapinaitės.

Ilgus dešimtmečius Pajuostę ir Liūdynę valdę Meištavičiai turėjo kapines Pajuostėje, kurios dabar sunaikintos. Nėra tiksliai aišku, kas buvo laidojama tose kapinaitėse, tačiau patys liūdyniečiai jas vadina savanorių kapeliais. Nepriklausomybės kovų savanorių kapeliai įrašyti į istorijos paminklų sąrašą kaip tautos kovos už nepriklausomybę paminklas.

Kaip pasakojo S. Steponavičienė, 1919 m. gegužę Lietuvos kariuomenei vejant bolševikus nuo Panevėžio Raguvos link, čia vyko smarkios kautynės, kurių metu žuvo keli lietuviai kariai. Sužvėrėję raudonieji suimtuosius kankino, niekino ir galiausiai sukapojo kardais. „Vyrus, kurie turėjo kurti šeimas, auginti vaikus, žiauriai nužudė. Gyventojai jų kūnus surinko gabalais ir palaidojo šiuose kapeliuose“, - sakė moteris.

„Gal dėl to, kad taip buvo žiauriai susidorota su šiais jaunais vyrais, buvo jaučiama tokia pagarba kapams. Mes, vaikai, privengdavome eiti per kapus, bet atsimename, kad tėvai paslapčia eidavo tvarkyti kapinaičių, uždegdavo žvakeles, pasodindavo gėlių. Visais laikais ši vieta buvo lankoma ir gerbiama“, - teigė S. Steponavičienė.

Liūdynės dvaro savininkai

tags: #ludynes #dvaro #sodyba