Mažosios Lietuvos Rašytojai ir Ežerų Tema Romanuose

Mažoji Lietuva, istorinis-etnografinis regionas, apėmęs šiaurės rytinę buvusios Prūsijos karalystės dalį (dab. Kaliningrado sritis ir Klaipėdos kraštas), turtingas kultūros paveldo ir literatūros tradicijų. Šiame regione gimė ir kūrė rašytojai, kurių darbuose atsispindi unikalus kraštovaizdis, istorija ir žmonių likimai.

Literatūrinio rudens konkurso komisija vertino 47 kūrinius - poezijos ir prozos knygas, literatūrą vaikams, memuarus ir publicistiką, mokslo populiarinimo literatūrą, vizualinės raiškos leidinius. Pagal Literatūrinio rudens šventės-konkurso nuostatus buvo vertinama tik grožinė ir humanitarinė kūryba: poezija, proza, knygos vaikams, mokslinė humanitarika, memuaristika, publicistika, vizualinės raiškos darbai.

Tarp konkursui pristatytų leidinių vyrauja grožinė literatūra - poezija, proza, memuarai, publicistika. Irenos Arlauskienės elegijose „Rūgštynių sala“ apmąstomas gyvenimo laikinumas, pasitelkus gamtos ir kasdienybės detales reflektuojamas istorinis laikas.

Violetos Astrauskienės poetinė proza „Sapnuoju gimtinę“ panėši į poetinius aforizmus, o kai kurie fragmentai - į ramų, tylų pokalbį su savimi ir Dievu. Alio Balbierio eilėraščių rinkinys „Ekvilibriumas“ - profesionalios poezijos atitikmuo. Eilės persmelktos metafizinio lygmens, jose susipina lietuviškasis koloritas ir platesni kontekstai.

Giedrės Bulotaitės „Sapnų punktyruose“ justi gyvenimo trapumo, į nebūtį išėjusių artimųjų ilgesys. Sapnų punktyrai - puikiai nusako vyraujantį motyvą. Loretos Liutkutės eilėraščiai „Mėlyna būties upe“ turi konkrečią paskirtį. Įvadiniame žodyje sakoma, kad rinkinys yra projekto, skirto socialinei atskirčiai mažinti, dalis.

Aldonos Martinkienės „Truobalė ont laukū“ parašyta žemaitiškai (pirmoji jos dalis). Pastaruoju metu matyti siekis rašyti gimtąja tarme (V. Daujotytė, J. Žitkauskas ir kt.). Birutė Morkevičienė „Išeinu į vasarą“ - neįmantrios poetikos posmais autorė jautriai kalba apie amžinąsias vertybes, gamtą, bėgantį laiką, akimirkos svarbą. Autorės piešiami gamtos vaizdai labai tapybiški.

Aldonos Sapronaitienės rinkinyje „Kai rasoja rugiai“ susikalba įvairūs žanrai - ir sakmė, ir haiku. Autorės haiku, nors ir neatitinka griežtų šio žanro kanonų, apima ir minties, ir vaizdo gelmę, ir aliteracijų skambėjimą.

Nijolės Marytės Šerniūtės (Vitrin) eilėraščių rinkinyje „Lange dar švies…“ atsiskleidžia stiprus ryšys su gimine, gimtine ir kalba (Aš nemoku savo kalbos. / Ji mirė / Visai taip, kaip numirė mano tėvas, / Kentėdama, / bet nekaltindama nieko, / Gal tik save), autorės dėmesys istorinėms temoms (skalvių motyvas, kuršė). Temos nesubanalinamos, jos persmelktos egzistencinės patirties, kai kurios jų grindžiamos metaforomis, eilėraštis kartais panėši į trumpą, bet turiningą įkvėpimą, nes, kaip sakė autorė, prie eilėraščio niekada nesikankinu, jo nekuriu, kaip kurdavau pamokų planus <…> Kiekvienas mano eilėraštis ateina pats, sušvinta nelyginant foto aparato blykstelėjimas, ir jei turiu po ranka su kuo rašyti, - užrašau, o jei neturiu, - kaip atėjo, taip ir išėjo.

Irenos Šeputienės eilėraščiuose ir miniatiūrose „Lietaus spalva“ tradiciniu eiliavimu, ketureiliais posmais perteikiama kasdienybė ir gamtos pasaulio temos. Vidos Tarozienės eilėraščiuose „Nesumindyk vištapienės“ atsiskleidžia anksčiau gyvenusių Mažosios Lietuvos moterų jausena… Autorė retrospektyviai grįžta į praeities laiką, į vaikystės pievas, bet jame nepasilieka - dabarties laikas jai vienodai svarbus kaip ir praeities. Nežemiškas ir toks trapus.

Šilutės TAU literatų knyga „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“ - Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų karantino užrašai. Tai karantino metą fiksuojantys užrašai, perteikti dienoraščio ar esė forma. Kalbant apie šiuos du leidinius, reikia paminėti ir mokytojos Irenos Arlauskienės kaip sudarytojos indėlį vertinant, atrenkant, redaguojant rašančiųjų refleksijas.

Pasak literatūrinio rudens komisijos narės Jūratės Daugalienės, Žibaitienės eilėraščiai pulsuoja meile gimtinei. Saulės, vėjo, obelų įvaizdžiai nuneša į šviesų pasaulį, kuris būdingas lietuvių liaudies dainoms. Eilėraščių ritmiškumas, melodingumas tarytum atkartoja upės tėkmę, marių siūbavimą. Pirmajame eilėraštyje „Kiek daug dangaus“, tampančiame visos knygos pavadinimu, autorė praveria savo poetinį lauką.

Žibaitienė savo kūryboje nepamiršta ir ją kaip žmogų, ir kaip poetę formavusios gimtosios žemės („Pamario žemei“, „Į jūrą“, „Vanduo ir žmogus“, „Tėviškė“, „Jurbarkas“ ir kt.).

Editos Barauskienės Paprūsės kronikose ir pasakojimuose „Gyvasis lietuvybės kraujas“ toliau plėtojama Mažosios Lietuvos tema, remiamasi ryškiausiais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios istoriniais faktais. Primenama Švėkšnos grafų Pliaterių įtakinga veikla šio krašto ūkinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo plėtotei, pristatomas „Aušros“ leidėjas, tautinio sąjūdžio ir lietuviškos spaudos pradininkas Jurgis Mikšas, Pirmojo pasaulinio karo įvykiai šiame krašte ir pan.

Mažosios Lietuvos autochtonai (vietiniai) gyventojai lietuviai.

Stasio Mėlinausko „Rusnė. Šaktarpio skaitiniai“ - turiningas, išsamus Rusnei ir jos gyventojams skirtas leidinys, pristatantis šio regiono kultūrinį vyksmą, istorinę praeitį, nūdienos realijas ir pan.

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus edukacinį sąsiuvinį „Lietuvininkų tarmės“ pas skaitytoją palydi Klaipėdos universiteto tyrėjos S. Pocytės įžanga ir kultūrininko V. Toleikio straipsnis apie vokiškąjį Prūsų Lietuvos paveldą, kultūrai nusipelniusius to regiono žmones, tačiau juose kalbiniai klausimai neaptariami. Toks platėlesnis žvilgsnis į šį regioną, neabejotina, plečia skaitytojo akiratį, tačiau galima klausti, kiek jis dera su paties leidinio sumanymu - lietuvininkų tarmių edukacija, kuriai skiriama pagrindinė leidinio dalis, joje pateikiama Mažosios Lietuvos tautosakos pavyzdžių iš 1937 m. Lietuvių tautosakos archyvo leidinio.

Monikos Žąsytienės darbas „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII-XX a.“ skirtas žydijos tematikai konkrečiame regione atskleisti. Jis aiškiai parodo, kaip svarbu remtis archyviniais šaltiniais siekiant išvengti nepamatuotų interpretacijų tokia jautria ir dažnusyk daug diskusijų keliančia tema. Autorė labai tikslingai archyvinius šaltinius papildo istoriniais ar spaudos šaltiniais, žydų ir ne tik jų liudijimais. Lakoniškai apžvelgiama žydų apsigyvenimo Švėkšnoje istorija, daugiau dėmesio skiriant tarpukario situacijai ir ją grindžiant gausesniais šaltiniais.

Donaldas Kajokas. EŽERAS IR KITI JĮ LYDINTYS ASMENYS. Yra dalykų, kuriuos pakelia tik eilėraštis, gal tikriau - iškelia. Didieji XX a. autoriai - Hermannas Hesse, Borisas Pasternakas, Vincas Mykolaitis-Putinas juto eilėraščio reikmę pasakojimui, lyg kokios ertmės, prasivėrimo.

Eilėraštis, jo asiliukas; iš Horacijaus, iš Biblijos, iš Niko Pirosmanio, bet ir iš kažkokio bendrinančio vaizdyno-mintyno, iš esybių-nesybių, iš to, kas poetiška dar iki poezijos - kaip šiame romano epizode: „Staiga ir per tokį orą… Per tokį orą… Įsivaizduoji… Eina kurčias asiliukas, tralia lia, tralia lia… per tokį orą… prieina didelį didelį ežerą… perplaukia… tralia lia, tralia lia… ir tada kurčiom smegenėlėm supranta, kad nemoka plaukti… grįžta ir nusiskandina… tralia lia, tralia lia… įsivaizduoji, Roni, jis žinojo… žinojo ir tylėjo… per tokį orą…“ Lašas poezijos, lašas, būtinas žmogaus gyvenimui, vadinasi, ir poezijai.

D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ pradėtas iš poezijos, iš giliojo sielos podirvio, kur daugiau neaiškumų negu aiškumų, daugiau klausimų nei atsakymų. Atsakymai net nebūtini. „Taip“ gali būti ištariama ir klausimo neišgirdus. Romanas - iš lašo poezijos, jei tai tik lašas paslaptingo ežero vandens. Kas be ko - „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ yra romanas.

Pasakojama apie tai, kas įvyko ir kas neįvyko su Gabrieliumi Aušautu (krikščioniškas, arkangeliškas vardas ir sena, žymėta, su reikšme susieta lietuviška pavardė), kuriamas siužetas su meile, praradimais, savižudybėmis, neaiškiomis mirtimis, su paslaptingu ežeru ir dar paslaptingesniais jį lydinčiais asmenimis, esybėmis ir nesybėmis. Kažkas romano rėmuose netelpa, lyg už skliaustų iškeliami „būtini ir nebūtini papildymai“ (XX a. modernus romanas aiškinančius ar dar labiau komplikuojančius priedus ne sykį išbandęs) - su sapnais, ištraukom, filosofinių traktatų citatomis, prisimenamais pokalbiais ir barzdotais anekdotais. Kažkas, kas netelpa rėmuose, kad ir kaip juos plėstum.

Tai juk „Kazašas“, ankstesnis D. Kajoko romanas, teiginiu paversto klausimo kas aš tariamos ir realios implikacijos. Kas aš pakaitalas „Ežere“ galėtų būti įterpinys kas be ko, neatspėjamas, neiššifruojamas kalbos darinys, D. Kajoko kalbėsenos žymuo, lyg kažkuo prisipažintum, į kažką rodytum kelią, bet juk įvardžiai tušti, nepakeičia jokio kalbinio reikšmens. Kalba nužymi tuštumas, skyles; juodosios skylės ne tik visatoje, jos ir toje miglotoje visumoje, kurią vadiname būtimi, jos ir mūsų gyvenime. Būtis tėra tik nebūties pakraštėlis. Sunku pasakyti, kur labiau nesa, negu esa. D. Kajokas bando prasiskverbti pro kalbą, nesa ir esa, nesybė ir esybė yra geri ėjimai, bet skylės kalboje, nuorodos į tai, kas nesti, bet ir esti, vis dėlto slypi ne leksikoje ir ne semantikoje, o labiausiai sintaksėje, judriuosiuose, pasislenkančiuose, vienas ant kito užslenkančiuose tarpuose. Geras romanas yra gera sintaksė. D. Ka-joko pasakojamoji sintaksė nėra tokia jautri kaip poetinė.

Paslaptingas gyvenimas senuose rūmuose, jau griūvančiuose, tarp senų medžių, vandenų, kapinės, rūsiai, koplyčios. Ir lietuvių literatūra šį pasaulio literatūrai žinomą kelią yra išbandžiusi, jei prisiminsime bent Lazdynų Pelėdos (Marijos Lastauskienės) „Praeities šmėklas“ ar Jono Marcinkevičiaus „Benjaminą Kordušą“. Bet senieji klasikai išsilaiko, kad ir bauginančiuose, bet realybės neperžengiančiuose rėmuose. D. Kajoko pasija -peržengti esybes, susitikti su nesybėmis. Bet pasakoti apie nesybes galima tik kaip apie esybes, jų pavidalai atrodo išgalvoti, mistika racionali, paimta iš Žaliojo sąsiuvinio. Atrodo, kad D. Kajoko „Ežero“ laikas - dabartis, kai jau galima dvarą ir paslaptingą giminaičio palikimą paveldėti, realizuoti keisčiausius įnorius, kurių turi ponia Em, Emilija, žavi, protinga ir nelaiminga moteris. Bet ar egzistuoja laiko, kartu ir erdvės ribos? Romano erdvėlaikyje jų nėra. Laikas vientisas, nepertraukiamas, nors ir pradedamas pirminiais, steigiamaisiais krikščionybės įvykiais, Golgotos įvykiais. Tie įvykiai nėra pasibaigę, jie atsiliepia Ežero ir jį lydinčių asmenų, esybių ir nesybių gyvenime.

Senas žydas, amžinas žydas Eliezaras, narkolepsija serganti Juta, įsijautusi į Švenčiausios Mergelės vaidmenį, trokštanti pagimdyti Mesiją, bet ir iš tikrųjų mokanti Dovydo psalmes ir jas giedanti. Iš to, ką ir D. Romane svarbiausi - ne išoriniai, o vidiniai žmogiškųjų dramų atitikimai.

Romano žmonių sąmonėje dalyvauja biblinis Judas, bet neapleidžia ir ikikrikščioniškosios lietuvių kultūros mįslės, kaip ir kitos religingumo formos. Baltas kurtas vis pasirodo romane; neužmiršti gijų, vis jas sumegzti romane svarbu, tinklo principas. Atgimimai iš pelenų, subertų į vandenį, didelė mirties koncentracija yra gyvybinga, - ją justi gali ypatingesnė prigimtis, kuri suteikta Aušautui, pagal pavardės žymę atėjusi iš giliau; tėvai - uolūs ir pavyzdingi partkuopelės aktyvistai, brolis komjaunuolis, tikriausiai apnarpliotas KGB žabangų (siužetiškai ši linija atsiknojusi, bet per brolio sūnų Dobilą įprasminama svarbi ir mįslinga sodininko tema).

Kęstutis Kasparavičius, gimęs ežerų ir miškų apsuptame Aukštadvario miestelyje, tapo puikiu dailininku, žinomu toli už Lietuvos ribų - ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne bei Azijoje.

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary” („Karaimų dainos”) buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose. Seniausi čia skelbiami eilėraščiai parašyti XVI amžiuje Trakuose gyvenusių karaimų

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio eilėraštis „Hej, hej kyzhyna” („Ei, ei, mergele”). Jame autorius, sekdamas savo laiko literatūrinėmis ir etinėmis tradicijomis, moko, jog tik kukli ir darbšti mergina verta pagarbos ir meilės. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra „Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui”.

Trakų karaimų poetų būrelyje išsiskiria Simonas Kobeckis (1865-1933). Būtent jo eilėraščių rinkinys „Irlar” („Dainos”), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Be eilėraščių, Kobeckis yra parašęs pjesių, intermedijų, vodevilių. Vienas pagrindinių karaimų lyrikos motyvų - Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetai pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio aprašymu. Būtent taip prasideda XVIII a.

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs Simonas Firkovičius (1897-1982) - viena iškiliausių karaimų XX a.kultūros figūrų. Poetinis Firkovičiaus palikimas didelis ir įvairus. Eiliuotu tekstu S.Firkovičius stengėsi perteikti jaunimui tautos tradicijas, pagarbą joms ir ugdyti tautinę savimonę. Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Pagal padavimus Firkovičius yra sueiliavęs dvi istorines balades - „Alankasar” („Karžygys”) ir „Batyr bijnin tamaša aty” („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas”). Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai.

Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę „Ėki kyryj” („Du krantai”). Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos. Eilėraščiai dažnai yra paprastos formos, nepretenzingi. 1997 m. išleistoje dvikalbėje karaimų poezijos antologijoje spausdinami daugelio eilėraščių meniniai vertimai į lietuvių kalbą.

Trakų pilis - svarbus motyvas karaimų poezijoje

Šiame sąraše rasi ne tik pasaulinės literatūros klasiką, bet ir svarbiausius lietuvių autorių kūrinius. Čia esančios audioknygos atitinka 9-12 klasių lietuvių kalbos mokymo programą. Klausykis tau patogiu metu ir atrask vertingą literatūrą, kuri papildys tavo mokymosi patirtį.

Audioknygos 9-12 klasėms:

• Baltaragio malūnas - Kazys Boruta
• Raganius - Vincas Krėvė
• Gyvulių ūkis - George Orwell
• Vakarų fronte nieko naujo - Erichas Maria Remarkas
• Doriano Grėjaus portretas - Oscar Wilde
• Lietuviai prie Laptevų jūros
• Gražiausios antikos sakmės - Gustavas Schwabas
• Metai - Kristijonas Donelaitis
• Lyrika - Maironis
• Jono Biliūno apsakymai
• Ponia Bovari - Gustave Flaubert
• Raudona ir juoda - Stendhal
• Ana Karenina - Levas Tolstojus
• Sename dvare - Šatrijos Ragana
• Dėdės ir dėdienės - Juozas Tumas-Vaižgantas
• Altorių šešėly - Vincas Mykolaitis-Putinas
• Jurgio Savickio novelės
• Meistras ir Margarita - Michailas Bulgakovas
• Stepių vilkas - Hermanas Hesė
• 1984 - George Orwell
• Skerdykla Nr. 5 - Kurtas Vonnegutas
• Miškais ateina ruduo - Justinas Marcinkevičius
• Riešutų duona - Saulius Šaltenis
• Šimtas metų vienatvės - Gabrielis García Márquezas
• Internatas - Serhijus Žadanas
• Pietinia kronikas - Rimantas Kmita
• Tūla - Jurgis Kunčinas

tags: #majaus #romanai #ezero #turtai