Žemės ūkio sektorius yra vienas brangiausių ir labiausiai reglamentuotų sektorių Europos Sąjungoje (toliau - ES), ypač naujoms narėms, tokioms kaip Lietuva. Nors bendroji žemės ūkio politika yra dažnai kritikuojama dėl savo protekcionistinio pobūdžio bei didelių išlaidų, ji lieka viena svarbiausių politikų ES.
Akivaizdu, kad gebėjimai įsisavinti ir efektyviai panaudoti ES paramą yra labai svarbūs ir būtini. Būtinas ir efektyvus ES teisės aktų perkėlimas ir įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Taip pat turi būti prieinama savalaikė informacija apie programas, paramą, galimybes ja pasinaudoti asmenims, susijusiems su žemės ūkio sektoriumi.
Lietuvos įstojimas į ES bei atsiradusios naujos galimybės pasinaudoti ES kompensacine bei investicine parama - didžiausias postūmis tvariai žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Nepaisant to, kad žemės ūkio politika yra viena pagrindinių ir labiausiai diskutuojamų Europos Sąjungoje, Lietuvoje dar nėra pakankamos teorinės ir praktinės patirties įgyvendinant šią politiką, bet tai tik įrodo šios temos aktualumą.
Darbo tema bus atskleista vienu aspektu, t. y., ES bendrosios žemės ūkio politikos įtaka Lietuvos žemės ūkio plėtrai bus nagrinėjama per ES skiriamą finansinę paramą, neatsižvelgiant į tokias priemones, kaip kvotos, intervencinės priemonės, užsienio prekybos mechanizmai.
Darbo tikslui ir uždaviniams įgyvendinti naudojami mokslinės literatūros, ES ir Lietuvos teisės aktų, statistinių duomenų analizės metodai. Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, išvados, pagrindinės literatūros sąrašas. Pirmas skyrius yra teorinis. Jame apibrėžiami teoriniai ES Bendrosios žemės ūkio politikos aspektai. Antrame skyriuje kalbama apie žemės ūkio politikos administravimą Lietuvoje, pagrindines finansavimo priemones. Šis skyrius yra daugiau praktinio pobūdžio. Jame apžvelgiama politikos įgyvendinimo Lietuvoje eiga, pasiekti rezultatai bei tendencijos.
Rašant darbą, buvo remtasi specialiąja literatūra lietuvių bei anglų kalbomis, internete pateikiama informacija, analizuojami Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Buvo konsultuojamasi su Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto bei VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistais.
Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika
Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika - nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Bendrijos politika, kurios svarbiausia paskirtis - iš Bendrijos biudžeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių. Bendra žemės ūkio rinka apima laisvą žemės ūkio prekių judėjimą ES, muitų ir kitų netarifinių apribojimų panaikinimą, vienodas žemės ūkio produktų kainas, vieningas konkurencijos taisykles, administracines procedūras, sanitarines ir higienines normas, vartotojų apsaugos principus bei bendrą išorinės rinkos apsaugą.
Šios problemos žemės ūkio sektoriuje. Joms spręsti buvo numatyta kurti bendrą agrarinę politiką, kuri telktų jėgas bendriems tikslams pasiekti. 1958 m. įsigaliojusioje Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, kurią pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika, žemės ūkis buvo įtrauktas į bendrąją rinką, kurioje atsisakoma kiekybinių apribojimų bei muitų tarp šalių narių ir nustatomas bendras išorinis muitas. Taip pat buvo suformuluoti pagrindiniai Bendrosios žemės ūkio politikos (toliau - BŽŪP) tikslai, kurie buvo sąlygoti tuometinės ekonominės bei politinės situacijos.
Šiau organizuoti bendrą žemės politiką buvo nelengva, kadangi kiekviena valstybė laikėsi savo nacionalinių pozicijų dėl politikos organizavimo. Vokietija, Italija ir Prancūzija laikėsi labiau protekcionistinės politikos. Olandija ir Belgija siekė liberalizuoti žemės ūkio politiką. Šiau reikėjo siekti bendro sprendimo, kad bendra žemės ūkio politika galėtų veikti pagal bendros rinkos principus. Bendrijos preferencija, t. y. Remiantis šiais tikslais ir principais buvo parengtos pagrindinės BŽŪP gairės, kurios pristatytos 1958 m. Stresoje (Italija) vykusioje konferencijoje.
Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į ūkininko ūkį, kuris turėjo būti ne tik išsaugotas, bet ir tapti našiu bei konkurencingu. Šiuosius į kitas profesijas bei diversifikuojant kaimo vietovių ekonomines veiklas. Nors Stresos konferencija pabrėžė struktūrinės plėtros ir kaimo plėtros svarbą, visgi ypatingas dėmesys ir didžiausia lėšų dalis buvo skirta bendrosios rinkos ir kainų politikos sukūrimui. Institucinė kainų sistema tapo pagrindiniu ES BŽŪP rinkos reguliavimo instrumentu. Šiau vėliau ji pritaikyta ir kitų produktų rinkoms. Tikslinę kainą kasmet nustato Europos Komisija. Ši kaina turi užtikrinti optimalias pajamas žemės ūkio produkcijos gamintojui.
Šiuojama intervencinė kaina. Intervencinė kaina yra minimali gamintojo gaunama kaina. Jeigu ES vidaus rinkoje dėl padidėjusios pasiūlos konkretaus žemės ūkio produkto rinkos kaina nukrenta žemiau nustatyto intervencinės kainos lygio, intervencinės agentūros superka dalį produkcijos pertekliaus, kad padidintų produkto kainą vidaus rinkoje. Slenkstinė kaina naudojama apsaugoti vidaus rinką. Ši kaina įgyvendina Bendrijos preferencijos principą. Šis iš šalis, kurios kaina yra mažesnė už Sąjungos vidaus rinkos kainą. Jei įvežamos prekės kaina yra mažesnė už slenkstinę kainą, yra mokamas importo mokestis, kuris vėliau padengia eksporto subsidijas.
Eksporto subsidijos padengia kainų skirtumą tarp aukštesnio vidaus kainų lygio ir žemesnio eksporto rinkos kainų lygio. Šiau naudota priemonė yra vadinamieji "žalieji pinigai". Tai buvo išmokos, kuriomis žemdirbiams buvo kompensuojami dėl nacionalinių valiutų svyravimų atsiradę nuostoliai. Šios priemonės idėjos autorei Vokietijai "žalieji pinigai" leido išlaikyti didesnes kainas nei kitose valstybėse narėse. Šiau dėl sudėtingumo ir komplikacijų prekyboje, "žalieji pinigai" buvo panaikinti įvedus eurą.
Šiau ilgainiui ima ryškėti neigiamos tokios gerovės politikos pusės: didelės biudžeto išlaidos politikai finansuoti, žemės ūkio produkcijos perteklius, aukštos maisto produktų kainos. Imta kalbėti apie būtinybę reformuoti BŽŪP.
Iššūkiai BŽŪP reformai
Dar 1984 m., didėjant perprodukcijai, buvo įvestos kvotos pieno produkcijai. Šiau gamyba vis tiek didėjo, o kartu augo ir Bendrijos biudžeto išlaidos žemės ūkio politikai. 1987 m. pasiklyta kvotas taikyti cukrui bei kitoms žemės ūkio produktų rėmimo sritims. Taip pat buvo sikėloma taikyti vadinamąjį žemės atidėjimo principą, pagal kurį žemdirbiams kompensuojama už žemės ūkio tikslams nenaudojamą žemę. Buvo skatinama ir kaimo plėtra, kuriant kaime darbo vietas, nesusijusias su agrarine veikla. Taip pat skatinamos investicijos į ūkių modernizavimą, kokybės gerinimą.
Šios biudžeto išlaidos žemės ūkiui. Didelė dalis Sąjungos biudžeto išlaidsų buvo skiriamos subsidijuoti vidaus kainų palaikymą ir žemės ūkio produktų eksportą. Daug lėšų reikalavo maisto produktų atsargų sandėliavimas. 1988 m. Europos Komisija nutarė, kad išlaidos žemės ūkiui neturi viršyti nustatyto procento ribos nuo viso biudžeto. Reformas skatino ir neefektyvus vidaus paramos paskirstymas. Dėl rinkos reguliavimo priemonių didžioji dalis lėšų tekdavo stambiausiems ūkininkams, kurie ir be paramos buvo konkurencingesni už smulkiuosius.
Pokario metais iškilusi maisto trūkumo problema skatino didinti žemės ūkio našumą, vystant technikos pažangą. Šios žemės ūkio gamybos, taip pat dėl nenašios žemės apleidimo vis opesnės darėsi aplinkosaugos problemos, kurios sulaukdavo vis didesnio visuomenės dėmesio ir debatų apie žemės ūkio neigiamą poveikį aplinkai. Todėl gamtosauginiai klausimai buvo įtraukti į BŽŪP reformos akiratį. Šiu nemažinant ūkininksų pajamsų, Europos Komisija sikėlė pereiti nuo dirbtinio produktų supirkimo kainų palaikymo prie tiesioginio nustatyto žemdirbisų pajamų lygio palaikymo. Biudžeto problemos tai neiašsprendė, kadangi intervencines kainas pakeitė kompensacijos. Šios žemės ūkio produktų kainos artėjo prie pasaulinių.
Kainų mažėjimui įtakos turėjo ir tarptautinės prekybos politikos liberalizavimas, įtvirtintas GATT Urugvajaus daugiašalės derybos dėl prekybos raundo susitarimuose. Tai išorinis veiksnys, skatinantis BŽŪP reformą. ES buvo įpareigota mažinti vidaus paramą bei eksporto subsidijas, naikinti netarifinius apribojimus prekyboje, kvotas keisti tarifais, kurie kasmet būtų mažinami, atverti rinkas. 1992 metsų reformos nuostatos buvo iaždėstytos tuometinio Žemės ūkio komisaro MacSchary plane. Plane pirmą kartą iaškelta nuostata, kad netiesioginę paramą turėtų pakeisti tiesioginė parama. Dideles produktų supirkimo kainas turėjo pakeisti tiesioginės iašmokos, kaip kompensacija už patirtus nuostolius įgyvendinant šią reformą.
Šis ir pan. Vidutiniaškai 30 proc. buvo sumažintos intervencinės grūdų kainos. Už sumažintas kainas buvo numatytos kompensacijos tiesioginis iašmokų pavidalu už pasėlisų hektarus. Buvo mažinamos intervencinės grūdų, sviesto, jautienos kainos. Liko galioti pieno kvotsų sistema. Numatyta, taikant "set aside" (palikti pkūdymoeti žemę) principą, mažinti dirbamos žemės plotus, mokant kompensacijas už nedirbamą žemę bei finansuojant žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą miašku. Skatinama laikytis agroaplinkosauginisų reikalavimsų, vystyti ekologinę žemdirbystę. Tam buvo priimtos direktyvos dėl nitratsų, natkūralisų faunos ir floros buveinisų iašsaugojimo, taip pat numatyta kurti apsaugines zonsų tinklą "Natura 2000".
Šiau vissų problemsų ši reforma neiašsprendė. Liko aktuali didelisų biudžeto iašlaidsų žemės ūkiui problema. Augo skirtumai tarp regionsų. Netolygus paramos paskirstymas tarp regionsų sąlygojo dar didesnį atotrkūkį tarp turtingsų ir ne tiek turtingsų regionsų. Šiama atverti savo rinkas bei atsisakyti priemonisų, kurios dirbtinai palaiko aukštas produkcijos kainas. Tolesnes reformas skatino ir busima ES plėtra Vidurio ir Rytsų Europoje.
Nauja iniciatyva reformai tai 1997 m. paskelbta, o 1999 m. papildyta "Darbotvarkė 2000: už stipresnę ir platesnę Europą". Be tįsiamsų reformsų yra siekiama naujsų tikslsų: žemės ūkio konkurencingumo vidaus ir iašorės rinkose, maisto saugumo ir kokybės, aplinkosaugos, pakankamsų ūkininksų pajamsų, alternatyvisų pajamsų ašaltinisų kkūrimas, stabilisų ES biudžeto iašlaidsų. Yra akcentuojamas politikos decentralizavimas bei teisės aktsų supaprastinimas, kad BŽŪP taptsų aiaškesnė ir suprantamesnė.
Šia tiesioginės iašmokos. Kainų rėmimas buvo toliau mažinamas javsų ir verašienos sektoriuose, o tiesioginės iašmokos šiems sektoriams buvo didinamos, siekiant ūkininkams kompensuoti kainų mažėjimą. Be to, tiesioginės iašmokos aliejiniams augalams buvo palaipsniui mažinamos iki iašmoksų už javus lygio. Taip pat buvo nutarta mažinti remiamas kainas ir nuo 2005 m. įvesti tiesiogines iašmokas ir pieno sektoriuje. Oficialiai įtvirtinama nauja žemės ūkio plėtros kryptis - kaimo plėtra. Pasisakoma už alternatyvisų veiklsų kaime organizavimą, kultkūrinio paveldo ir tradicijsų saugojimą. Tarybos reglamente Nr. Nauju stimulu toliau reformuoti ES bendrąją žemės ūkio politiką tapo Vidurio ir Rytsų Europos valstybisų stojimas ES. Dar 2003 m. Liuksemburgo Ministrsų Tarybos susitikime buvo priimtas politinis sprendimas tįsti BŽŪP reformas.
Tos kurios apima finansavimo apimtį. Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, kad šalys kandidatėse buvo gaminama daug perteklinės produkcijos, kuri neretai neatitiko ES reikalavimsų. Be to, taikant standartinį BŽŪP pajamsų palaikymo režimą, būtsų reikėję padvigubinti ES biudžeto lėšas žemės ūkiui remti. Taip pat nemažai finansinisų lėšų turėtų pareikalauti naujsųjsų narisų ūkiskų modernizavimas, kadangi jsų gamybos technologijos atsiliko nuo ES senbuvisų.
Šia iašmoksų vienam ūkiui sistema, kitaip dar vadinama bendrosios iašmokos ūkiui schema (angl. single farm payment). Šia schema norima pakeisti sudėtingą ir brangiai kainuojanį tiesioginisų iašmoksų mechanizmą. Laikui bėgant iašmoksų atsirado vis daugiau ir įvairisų, todėl jas tapo sudėtinga administruoti. Naujoji sistema įsigaliojo 2005 m. Šiau buvo nustatyti pereinamieji laikotarpiai visoms naujoms narėms ir kai kurioms senbuvėms (Graikijai, Olandijai, Prancūzijai, Ispanijai, Suomijai). Ši reforma reiaškia, kad parama ūkiams nebėra susisieta su pagaminama produkcija, t. y. kad iašmokos mokamos nepriklausomai nuo to, kiek ir ko ūkininkas gamina. Gaminama produkcija nebesubsidijuojama, todėl tokia iašmoka skirta ūkininko pajamoms palaikyti. Naujas tiesioginisų iašmoksų mechanizmas yra daugiau orientuotas į rinką. Jis skatins konkurenciją, reguliuos tam tikrsų produktsų paklausą ir pasiūlą.
Įgyvendinant bendrosios iašmokos schemą, žemdirbiui paliekama apsisprendimo laisvė ir teisė pasirinkti, kokia kryptimi vystyti savo ūkį, kokią produkciją gaminti, kad būtsų galima ją pelningai realizuoti, arba, orientuojantis į situaciją žemės ūkio produktsų rinkoje, laikinai ar ilgesniam laikui atsisakyti nepaklausios produkcijos gamybos. Vis dėlto ES narėms paliekama galimybė iaš dalies susieti su gamyba kai kurisų žemės ūkio augalsų ar gyvulisų auginimą, mokant už juos papildomas iašmokas. Papildomos iašmokos gali būti mokamos už...
