Medienos Verslo Magnatai Lietuvoje: Turto Formavimosi Istorija ir Dabartinės Tendencijos

Mūsų pramonę labai skaudžiai palietė ne tik karas, bet ir geopolitinės permainos.

Tapusi nepriklausoma valstybe Lietuva prarado milžinišką Rytų rinką, o tai ypač skaudžiai atsiliepė puikią rinką anuomet užsitikrinusiems metalo apdirbimo ir odos fabrikams.

Tarpukario Lietuvos Verslo Pradžia

Tarpukario Lietuvos verslas faktiškai turėjo prasidėti kone nuo nulio. Žemė buvo didžiausias lietuvio turtas, su žeme ir jos teikiamais turtais buvo susijusi ir pramonė, prekyba, pirmosios įmonės - malūnai, linų apdirbimo įmonės, pieno ar mėsos produktų gamyba ir kt.

Kūrėsi nemažai įmonių, kurios padėjo žengti pirmuosius žingsnius besikuriančios šalies ekonomikai ir išaugino įvairius sektorius: finansų, prekybos, žemės ūkio ir kitus.

Istoriko Gedimino Vaskelos skaičiavimu, pramonės gamyba Lietuvoje ikikarinį lygį pasiekė apie 1924-1925 m. Ikikarinis prekybos įmonių skaičius pralenktas 1921-aisiais. Žemės ūkis atkurtas apie 1923-1924 m.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, jau 1920 m. verslo liudijimus išsiėmusių įmonių buvo 2 474, 1921 m. - 4 933, o 1925 m. - net 5 941. Tačiau didžioji dalis buvo smulkios pramonės ir prekybos įmonės ir ši tendencija nepasikeitė per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Kartu pažymėtina, kad ano meto Lietuvos verslininkų sukurti produktai buvo pripažinti net ir pasauliniu mastu, kur susižėrė ne vieną apdovanojimą.

Verslo Kūrimosi Iššūkiai

Verslo kūrimąsi anuomet pristabdė ne tik menka perkamoji lietuvių galia, tačiau ir skeptiškas tuometinių bankų požiūris, o ir šiaip ne kokia tuomečių lietuvių nuomonė apie verslininkavimą.

Kreditavimas buvo labai rimta problema, tiesiog trūko pradinio kapitalo įmonei įsteigti, o skolinimosi galimybės buvo labai ribotos.

Štai akcinę bendrovę „Drobė“, 1920 m. balandžio 20 d. įkūrė grupė iš Amerikos grįžusių lietuvių. O jau po dvejų metų spauda rašė, kad įmonės turtas jau siekia 40 mln. litų.

Garsiųjų brolių Juozo ir Jono Vailokaičių įkurta bendrovė „Maistas“ veiklą vystė Kaune anglų įmonės pradėtame statyti kombinate. Pinigai irgi buvo uždirbti dar karo metais jiems dirbant Rusijos kariuomenės tiekėjais.

Pramonės Lyderiai Tarpukario Lietuvoje

Tuometinėje Lietuvoje leisto žurnalo „Savivaldybė“ duomenimis, 1930 m. Lietuvoje suskaičiuotos 1 527 pramonės įmonės, kuriose darbavosi 12 835 darbininkai, 2 255 prekybos įmonės su 4 318 darbuotojų ir 2 551 amatų įmonė, įdarbinusi per 11 tūkst. dirbančiųjų.

Tarpukario Lietuvoje pagal įdarbintųjų skaičių pirmavo maisto pramonė, kurį laiką į pirmą vietą praleidusi tekstilės gamybą, o po to vėl susigrąžinusi lyderio pozicijas.

1930 m. iš keturių audimo bei verpimo fabrikų du, beje, patys didžiausi, buvo Kaune. Čia pat veikė šeši trikotažinių dirbinių fabrikai. Tiesa, linų apdorojimo fabrikų kiekiu išsiskyrė Šiauliai - čia veikė trys tokie fabrikai.

Laikinojoje sostinėje veikė net penkiolika spaustuvių, septyni tabako ir papirosų fabrikų, čia įsikūrė ir du daugiausiai dirbančiųjų turintys degtukų gamintojai. Kauno apskritis veikė net trylika plytų dirbtuvių, taip pat net keturi stiklo fabrikai.

Kretingos apygarda išsiskyrė trimis gintaro dirbtuvėmis, o Šiauliai tarpukariu garsėjo ne tik odos apdirbimu ir gaminama avalyne, bet ir saldainiais. Iš 1930 m. Šiauliuose veikė net septyni saldainių fabrikai. Iš viso Lietuvoje veikė net 38 saldainių gamintojai. Tokius skaičiavimus prieš kurį laiką yra atlikusi įmonė „Creditreform“.

Anuomet tik retoje įmonėje dirbo daugiau kaip 50 darbininkų. Štai 1931 m. birželio mėn. duomenimis, kuriuos yra pateikęs istorikas G. Vaskela, iš 1 049 pramonės įmonių tik 94 turėjo daugiau 50 dirbančiųjų, o didžioji dalis jų tesamdė po kelis ar keliolika darbuotojų.

Visi be išimties komerciniai ir kooperatiniai bankai, kurių Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje veikė šeši, savo pagrindinius biurus turėjo Kaune. Įdomu, kad tarpukario valdžia rezervuotai žiūrėjo į užsienio bankų norus įkurti savo padalinius Lietuvoje.

Turtingiausi Tarpukario Verslininkai

Tyrimus apie tarpukario investicijas ir ekonominę aplinką atlikusi istorikė doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė teigia, kad vertinant net ir dabartiniais masteliais tarpukariu Lietuvoje gyveno itin turtingų verslininkų, o ypač - ne viena šeimos dinastija.

Turtingiausiais save vadinti galėjo asmenys, investavę į bankus ir pramonę, - šiuose sektoriuose buvo galima tikėtis didžiausios finansinės sėkmės.

Būtent į juos investavo ir turtingiausiais tarpukario asmenimis laikyti broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai. Vien tik jiems priklausiusio „Ūkio banko“ pagrindinis kapitalas, oficialiais duomenimis, siekė 15 mln. litų.

Nors dažnai girdime apie Joną Vailokaitį, net istorikams sunku atskirti, kurios verslo idėjos yra jo, o kurios - brolio Juozo, mat daugelį sumanymų jie įgyvendino kartu.

Vyresnysis brolis Juozas buvo kunigas, Jonas baigė Prekybos ir pramonės institutą Peterburge. Jonas Vailokaitis buvo Vasario 16-osios Akto signataras.

Abu broliai - Seimų nariai: Jonas - 1920-1922 m. Steigiamojo Seimo, o Juozas 1922-1923 m. - Pirmojo ir 1923-1926 m. - Antrojo Seimų. Ir Seimuose nevengę pasisakymų, kad būtų suteikiamos lengvatos ar išimtys verslui ir verslininkams, kad šalyje būtų gerinama verslo aplinka.

Jau 1912 m. juodu įkūrė brolių Vailokaičių bendrovę, supirkdavusią ir vėliau išsimokėtinai parduodavusią parceliuojamų dvarų žemę.

„Valdydami 98 proc. šio banko akcijų buvo pagrindiniai savininkai iki pat Antrojo pasaulinio karo. Ūkio bankas buvo didžiausias komercinis bankas Lietuvoje, visuose miestuose turėjo savo filialus, akcinis jo kapitalas siekė 15 mln. Lt, kai kitų komercinių bankų - apie 3 mln. Lt. Valdybos pirmininkas visą laiką buvo Jonas, tarybai vadovavo Juozas. Trečias brolis Antanas vadovavo šio banko Šiaulių skyriui“, - pasakojo istorikė.

Praėjus tik dviem metams po minėto banko įkūrimo, broliai toliau plėtė savo veiklą finansų sektoriuje ir įsteigė draudimo akcinę bendrovę „Lietuva“.

Pagrindinės Vailokaičių Įmonės

• Plytų ir čerpių gamybos bendrovė „Palemonas“
• Maisto produktų eksporto akcinė bendrovė „Maistas“
• Žemės ūkio kooperatyvų susivienijimas AB „Lietūkis“
• Cukraus gamybos pradininkė - AB „Cukrus“
• AB „Metalas“ (perorganizuotas brolių Smidtų metalo gaminių fabrikas)

Daugiausia planų broliai įgyvendino 1923 m. - tada buvo įkurta nemažai įmonių, svarbių tuo metu dar tik pirmuosius žingsnius žengiančiai Lietuvos ekonomikai. Viena jų - plytų ir čerpių gamybos bendrovė „Palemonas“.

Kasmet ši įmonė šalį aprūpindavo 7-8 mln. plytų, kurios buvo naudojamos daugelio Kauno bei kitų miestų ir miestelių mūrinių pastatų statyboje. Taip pat juodu įkūrė plytines Garliavoje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje.

Netrukus buvo įkurta ir maisto produktų eksporto akcinė bendrovė „Maistas“, turėjusi net 6 fabrikus: po vieną Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, Panevėžyje ir du Šiauliuose - per dieną juose buvo galima paskersti po 5 tūkst. kiaulių. „Maisto“ produkciją broliai eksportavo į užsienį.

Jonas ir Juozas Vailokaičiai tais pačiais metais taip pat įsteigė žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą AB „Lietūkis“. Pastaroji įmonė turėjo savo linų apdirbimo fabrikus Biržuose, Joniškyje, Panemunėlyje, Kudirkos Naumiestyje.

1923 m. šių verslininkų iniciatyva gimė ir cukraus gamybos Lietuvoje pradininkė - AB „Cukrus“. Be to, jie išgelbėjo ir žlungantį brolių Smidtų metalo gaminių fabriką Šančiuose, reorganizuodami jį į AB „Metalas“.

Ši įmonė pradėjo gaminti jaunos šalies ūkiui reikalingus ketaus, aliuminio, vario, bronzos, žalvario liejinius, įvairias žemės ūkio mašinas ir jų dalis. Ilgainiui ji tapo didžiausia Lietuvoje, - 1938-aisiais jos akcinis kapitalas siekė 7,5 mln. Lt, o metinė apyvarta 5-6 mln. Lt.

Juodu taip pat buvo bendrovių „Medus“, žuvininkystės „Spėka“ ir prekybos bendrovių „Eksportas ir importas“, „Urmas“, „Linas“ dalininkai.

Doc. dr. D. Bukelevičiūtės atliktas tyrimas parodė, kad Juozui ir Jonui Vailokaičiams priklausė nemažai gyvenamųjų namų, dvarų ir žemės sklypų. Jonas buvo pasistatęs Kaune gyvenamąjį šešių aukštų namą. Palangoje broliai iš grafų Tiškevičių buvo nusipirkę vilą „Anapilis“, kur priimdavo svečius, o 16 ha sklypą Linksmadvaryje padovanojo Kauno universiteto Fizikos ir chemijos institutui statyti.

Kiti Įtakingi Tarpukario Verslininkai

„Be brolių Vailokaičių įtakos Lietuvos verslo plėtrai, norėtųsi paminėti ir bankininką Andrių Vosylių, kuris nors ir buvo nebaigęs jokių rimtų mokslų, bet aktyviai įsitraukė į verslą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o 1919 m. tapo pirmojo lietuviško Pramonės ir prekybos banko valdybos nariu, nuo 1922 m. vienas iš Kredito banko steigėjų, vėliau - valdybos pirmininkas. 1940 m. jam ir jo šeimai priklausė 34 proc. šio banko akcijų.

Kartu su kitais jis aktyviai steigė akcines bendroves: 1920-1925 m. „Ringuvą“, „Lietuvos Lloydą“, „Lietuvos Siemens“, „Nemuną“, medienos apdirbimo įmones „Venta“, „Miškas“, 1930 m. - „Lietmedį“. Visą tą laiką jis buvo vienos didžiausių draudimo bendrovių „Lietuvos Lloydas“ valdybos pirmininkas.

Pirmųjų Lietuvos vyriausybių narys, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas tapo ir lietuviškosios bankininkystės pradininku.

„M. Yčas dar buvo laikomas vienu aktyviausių investuotojų. Kartu su bendraminčiais 1918 m. pabaigoje įkūrė Vilniuje pirmąjį lietuvišką Pramonės ir prekybos banką, kuris vėliau persikėlė į Kauną. Vėliau šis bankas bankrutavo, o dėl jo bankroto buvo buvo kaltinamas M. Yčas“, - komentavo tarpukario verslininkų turtus analizavusi istorikė.

Pasak jos, nuo 1920 m. M. Yčas aktyviai dalyvavo steigiant įvairias įmones, - miško eksploatavimo bendrovę „Eglynas“, aliejaus gamybos įmonę „Ringuva“, metalo dirbinių įmonę „Nemunas“, importo ir eksporto bendrovę „Dubysa“.

1925 m. jis kartu su A. Vosyliumi ir kitais įsteigė „Siemens“, buvo vienas „Lietuvos Lloydo“ steigėjų.

„1920 m. jis įsteigė Lietuvos garlaivių bendrovę, kurios vardu nupirko šešis prekybinius jūrų laivus. Tai pat investavo į alaus ir spirito pramonę, buvo vienas alaus daryklos „Ragutis“ ir „Gubernija“ steigėjų“, - sakė D. Bukelevičiūtė. M. Yčo verslas taip pat buvo „konkės“ eksploatacija Kaune.

Jis buvo įsigijęs Tirkeliškių dvarą ir užveisęs jame vištų ūkį.

Įtakingas bankininkas ir verslininkas Andrius Vosylius nebuvo baigęs jokių rimtų mokslų, - jis buvo mažažemio Suvalkijos valstiečio sūnus, vėliau dirbęs darbininku Kaune, savamokslis ir vien tik savo nežabotos energijos, nepaprastų gabumų, atkaklumo dėka tarpukariu tapęs ne tik milijonieriumi, bet ir išsilavinusiu, kultūringu žmogumi.

„Sugrįžęs iš Varšuvos, kur, regis, dirbo fabrike, jis prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje dirbo Petro Vileišio žemės ūkio mašinų fabrike „Vilija“, vėliau drauge su Jonu Smilgevičiumi perpirko fabriką ir tapo jo direktoriumi“, - pasakojo D. Bukelevičiūtė. 1919 m. A. Vosylius tapo pirmojo lietuviško Pramonės ir prekybos banko valdybos nariu, o 1922-aisiais, kai buvo kuriamas Kredito bankas, buvo vienas jo steigėjų.

Tilmansų Metalo Imperija

Vokiečių Tilmansų giminė Kaune - viena garsiausių ir turtingiausių, tarpukariu atvykusių į Lietuvą, šeimų. Jos narius iki šiol prisimena kaip pramonininkus, finansininkus ir prekybininkus. Pirmasis čia atkeliavo Richardas Tilmansas, 1893 m. senojoje „Vulkano bazėje“ jis buvo įkūręs bendrovę „Broliai Tilmansai ir Ko“.

Tai buvo viena didžiausių įmonių visoje Rusijos imperijoje. Ši įmonė gamino vinis, varžtus, sraigtus, vielą ir kitus metalo dirbinius. Dar 1913 m. čia dirbo beveik 1600 darbuotojų. Tilmansai mokėdavo jiems didesnį atlyginimą nei kitose įmonėse.

Šie geležies dirbinių ir statybinių medžiagų prekybos namai gyvavo net 47 metus. Tilmansų geležies apdirbimo fabrikas užsiėmė ne vien vinių ar varžtų gamyba - 1898-1929 m. čia veikė ir pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė.

1921 m. Tilmansai įsteigė bendrovę „Tilka“, kuri gamino daugybę prekių - degtukus, baldus, šokoladą ir saldainius. Ilgainiui Tilmansai tapo vieno didžiausių šokolado ir saldainių fabrikų savininkais.

Šeima taip pat dalyvavo steigiant šalies komercijos banką ir draudimo bendrovę „Lietuvos Lloydas“. Tilmansai buvo ir didžiausi Lietuvos komercijos banko akcininkai. Ši šeima gausiai investavo į nekilnojamąjį turtą - pirmąjį XX a. dešimtmetį jiems priklausė 33 namai.

„Šaltiniuose teigiama, kad 1938 m. fabriko akcinis kapitalas buvo vienas didžiausių Lietuvoje ir siekė 6 mln. litų, o apyvarta - 3,7 mln. litų, - pasakojo istorikė.

- Fabrikui priklausė nemažai nekilnojamojo turto Karmelitų rajone, dalį patalpų Tilmansai nuomojo „Kauno audiniams“, „Liteksui“, kariuomenės artilerijos dirbtuvėms, tabako fabrikui „Kontinental“. Beje, Tilmansų bendrovės administracinis pastatas mūsų dienomis „eksponuojamas“ kauniškame prekybos centre „Akropolis“. Manau, kad tai buvo puikus architektūrinis sprendimas.“

Frenkelių Odų Imperija Šiauliuose

Chaimas Frenkelis Šiauliuose karjerą pradėjo 1879 m. - įsidarbinęs paprastu odos išdirbėju. Pirmuosius mažus žingsnius versle žengęs Šiauliuose, jį išplėtė ne tik iki carinės Rusijos imperijos, bet ir iki Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos.

Taip Ch. Frenkelis ir jo sūnus Jokūbas su šeima Šiauliuose padėjo pamatus moderniai odų pramonė ir išvystė ją iki pasaulinio lygio. Šiauliai tapo ne tik visoje Rusijos imperijoje, bet ir pasaulyje žinomi kaip „odų sostinė“, o Ch. Frenkelis buvo laikomas odų karaliumi.

Iš pradžių Ch. Frenkelis įsigijo nedideles odų apdirbimo dirbtuves - jose dirbo vos dešimt darbininkų, kuriems talkino ir pats savininkas. Tačiau net ir turėdamas mažas dirbtuves, jis nuolat domėjosi pasaulinėmis odos apdirbimo tendencijomis - taip norėjo neatsilikti nuo naujovių.

Vėliau į įmonės veiklą įsitraukė ir jo sūnus Jokūbas Frenkelis, kuris dirbo prie fabriko veikusioje laboratorijoje.

„Ch. Frenkeliui pavyko taip išplėtoti odos dirbinių gamybą, kad ji sulaukė neįtikimos šlovės. 1905 m. Ch. Frenkelio odos dirbiniai Paryžiaus bei Briuselio parodose buvo apdovanoti aukso medaliu. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą.

Jie buvo aukštos kokybės, sudrėkę - sukietėdavo ir tapdavo nepralaidūs drėgmei. Ir čia ne vienintelės padų ypatybės - odų rauginimui buvo naudojamos iš Afrikos atvežtos mangrovinių miškų medžių žievės, kurios ir nudažydavo odą raudonai“, - sakė D. Bukelevičiūtė.

Ch. Frenkelį galima laikyti savotišku garsiųjų raudonpadžių „Louboutin“ gamybos pirmtaku.

Dabartinės tendencijos ir iššūkiai

Lietuvos miškai pasižymi turtinga augmenija ir gyvūnija, tačiau dėl nuolat didėjančio miškų naudojimo tai įvairovei kyla grėsmė. Privatūs miškininkai dažnai suinteresuoti tik pelnu. Mišką tik pasipelnymo šaltiniu laikantiems savininkams gamtos išsaugojimo idėja absoliučiai nesuvokiama.

Lietuvoje šiuo metu plyni kirtimai sudaro apie 70 proc. visų kirtimų, o Latvijoje, Estijoje, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, kuriose įdiegtas liberalus miškininkystės modelis - plyni kirtimai sudaro 90 proc.

Plyni Kirtimai: Poveikis Ekosistemai

Plyni kirtimai suniokoja miško ekosistemas. Jie sukelia atšilimą, sausras, buveinių sunaikinimą ir dramatišką miško gyventojų (bioįvairovės) praradimą. Iškirtus didžiulius miško plotus, tuo pačiu sunaikinami didžiuliai šaknų sistemos plotai.

Tai apriboja žemės gebėjimą sugerti (absorbuoti) ir išlaikyti vandenį. Oregano Universitetas nustate, kad tam tikrose vietose, kuriose buvo plynų kirtimų zonos, erozija buvo 3 kartus didesnė dėl žemės nuošliaužų.

Plyni kirtimai stipriai paveikia vandens ciklus. Medžiai sulaiko vandenį ir tvirtina dirvožemį. Kai medžiai pašalinami, vanduo eina per žemės paviršių, o ne filtruojamas į vandeningąjį sluoksnį. Visa šita biomasė paprastai sugeria ir išlaiko vandenį kritulių metu.

Bioįvairovės Nykimas

Plyni kirtimai sukelia nuolatinį augalų ir gyvūnų rūšių praradimą arba išnykimą. Kai kurioms rūšims, kad išgyventų, reikalingos tam tikros miško sąlygos, kai kurie gali išgyventi tik senuose miškuose (pvz. Plyni kirtimai sunaikina miško gyventojų buveines, jie tampa pažeidžiamesni ligoms, vabzdžiams, rūgščiam lietui ir vėjui.

Miškų naikinimas yra viena pagrindinių miško gyvybės rūšių (bioįvairovės) nykimo pasaulyje priežasčių. Kirtimai neigiamai veikia 70 proc. Šiuo metu į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta beveik 300 miško organizmo rūšių. Beveik 200 saugomų rūšių grėsmę kelia miško kirtimai.

Miškų Reforma ir Užsienio Investicijos

“90 proc. medienos magnatų dirba su IKEA”. Dabartinė Aplinkos ministerijos retorika kaip tik primena tai, ką ne kartą esame girdėję praėjusios kadencijos Seime, kai su parlamentarais bendraudavo medžio apdirbimo pramonės magnatai, bandantys įstatymus pakreipti jiems naudinga linkme. Būtent jiems ši reforma būtų labai naudinga.

Jei Lietuvos miškus valdytų viena įmonė, aukcionuose būtų viena medienos kaina. Stambiosioms medienos apdirbimo įmonėms nereikėtų konkuruoti su smulkiaisiais verslininkais, didelį kiekį medienos už žemą kainą jos galėtų supirkti vienos.

Švedų IKEA - bene didžiausia medienos vartotoja pasaulyje. Jos poreikiams patenkinti reikia apie 1 proc. pasaulyje paruošiamos medienos. Pastaruoju metu sulaukė daugiamilijoninio lėšų antplūdžio iš investuotojų, kone vien švedų.

Remiantis pateikta informacija, galima sudaryti lentelę, apibendrinančią pagrindinius tarpukario Lietuvos verslo magnatus ir jų veiklos sritis:

Apibendrinant, dabartinės tendencijos rodo, kad dėl miškų naudojimo didėja spaudimas aplinkai, o užsienio investuotojai siekia perimti miškų kontrolę. Todėl būtina ieškoti tvarių miškininkystės metodų, kad būtų išsaugotos ekosistemos ir biologinė įvairovė.

tags: #medienos #verslo #magnatui #turto #siekimas #tarsi