Pasakų Aruodai: Reikšmė Vaikų Raidai ir Šiuolaikiniam Kontekstui

Neabejotiną pasakų naudą vaikų formavimuisi, psichologinei būklei ar net psichologinei terapijai patvirtina įvairūs tyrimai. Anot R. Rugelienės, pasakos - labiausiai vaikų psichologiją atitinkantis ir geriausiai jų suprantamas žanras. „Pasakų kalba į vaikus prabyla vaizdais. Vaikai šiuos kūrinius dažnai supranta kitaip nei suaugusieji, - kalbėjo pedagogė.

Pasakas taip pat galima būtų įvardinti ir kaip tam tikrą pramogą. Tačiau jos taip pat turi savų privalumų, ugdomųjų, auklėjamųjų savybių ir žavesio. Tarkim, pažiūrėti gražų animacinį filmuką patinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Naudos iš to taip pat galima gauti nemažai.

Pasakos lavina vaizduotę, smalsumą, plėtoja intelektą. Taip pat ugdo kalbą, plečia žodyną, užsimezga dialogo pagrindai. Jos padeda suprasti save ir kitus, pajusti ne tik savo, bet ir kitų norus bei emocijas.

„Pasakose gausu nurodymų, perspėjimų, jos suvirpina skaitytojų jausmus, skatina protauti, daryti išvadas, apgalvoti poelgių pasekmes. Labai svarbu vaikams paaiškinti pasakos moralą, - pabrėžė mokytoja. „Juk realiame gyvenime taip pat būna visko. Aišku, svarbu ir suaugusiems atsirinkti, ar tai, ką skaito ar pasakoja, yra priimtina jų vaikams ir jiems patiems. Būtina aptarti ir pasiaiškinti veikėjų poelgius.

Deja, kalbant apie šiuolaikines elektronines pramogas, tiek daug teigiamų savybių jose neįžvelgtume. Tačiau, kaip sakė pašnekovė, gyvenimas nestovi vietoje, nuolat kinta. Tai galima pastebėti ir vaikų literatūroje. Pasak jos, dabartiniai kūriniai (ir pasakos) gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo sukurti prieš 30 metų. „Šiuolaikiniuose filmuose vaikams dažnai ištrinama gėrio ir blogio riba, kūrinių pagrindiniai veikėjai nepaiso dorovės normų, siekia linksmo, įdomaus gyvenimo, - apie technologijų trūkumus kalbėjo R. Rugelienė.

Savaime suprantama, kad šiais, masinio neskaitymo laikais, daugumoje šeimų animaciniai filmai išstumia pasakas ir tampa savotišku jų pakaitalu. - Akivaizdu, jog ankstesnėms kartoms kurti ir rodyti filmukai, vadinamoji „Senoji animacija“, skiriasi nuo šiuolaikinių. Ir tėvai savo vaikams dažnai nesivargina pabrėžti, jog ankstesnių laikų filmukai buvo žymiai geresni - su moralu, pamokslu ir pan.

Šiuolaikinėse pasakose keičiasi gėrio ir blogio pusiausvyra. Blogis dažnai nebūna vien akinančiai juodas. Daugiau nebūna beveidis ir abstraktus. Jis turi atspalvių, abejonių ir net savotiško tamsaus žavesio. Gėris daugiau nėra nepriekaištingas - teigiami herojai dažnokai turi trūkumų ar net erzinančių ydų. Princesės nebūtinai gražuolės, o princai - nebūtinai išgelbėtojai.

- Anksčiau tiek pasakose, tiek filmukuose „blogiečiai“ būdavo raganos, vilkai, slibinai ar pan. Dabar - visokie robotai ar kitos išgalvotos baisios mistinės būtybės. Ir vieni, ir kiti atstovauja blogio jėgoms. Tik anksčiau tėvams nekildavo klausimų, ar skaityti vaikams baisias pasakas, kur ragana kažkam nupjauna galvą ar pan. Tuo metu dabar tokie dalykai kelia didžiausią tėvų pasipiktinimą ir priešpriešą.

Mes bandome apsaugoti vaikus nuo baisių pasakų, o jie apsisukę susigalvoja savas. Kuria ir iš lūpų į lūpas perduoda miesto legendas. Mes kažkada pasakodavom vienas kitam šiurpias istorijas, pasakoja jas ir mūsų vaikai.

Rašydama „Klampynių kronikas“ aš balsu skaitydavau vaikams kiekvieną istoriją ir stebėdavau jų reakcijas. Baigus knygą jie puikiai pažinojo herojus, jų pomėgius, įpročius ir nuotykius. Kelis kartus užtikau juodu žaidžiančius Aringą ir Agatą. Kai knyga buvo išleista, jau buvome perskaitę ją visi drauge. Ypatingos įtakos savo vaikams nepastebėjau, galiu pasidžiaugti nebent tik tuo, kad jie turėjo progą daugiau sužinoti apie lietuvių mitologiją.

Noriu, kad vaikai nebijotų svajoti. Noriu, kad išmoktų branginti draugus ir artimuosius. Manau, kad siunčiama žinia priklauso nuo pasakos ar filmuko pobūdžio.

Reikėtų domėtis tuo, kuo domisi jūsų vaikai. Atsijoti informaciją. Radus ką nors tikrai vertą dėmesio, pasižiūrėti kartu su vaikais, paskui apie tai pasikalbėti. Jei vaikas įninka į kokį nors, jūsų nuomone, visai netinkamą filmuką, reiktų sužinoti, kas jį užkabino. Kodėl būtent šis filmukas, o ne kitas.

Kartais susidaro įspūdis, kad vaikų auklėjimo klaidos - ne tėvų atsakomybė. Kaltinami filmukai, pasakos, mokykla, draugai… Tačiau aš manau, kad pirmines vertybines nuostatas formuoja artimiausia vaiko aplinka: tėvai, seneliai. Vaikai lyg kempinės sugeria informaciją ir pritaiko išmoktus elgesio modelius. Tėvai turi padėti suvokti koks elgesys tinkamas, o koks ne. Net nebūtina apie tai šnekėtis ir moralizuoti.

Literatūrinė pasaka - tai rašytojo sukurtas fantastinis pasakojimas, tęsiant tautosakos pasakų tradicijas, plėtojant, keičiant. Literatūrinių pasakų pasaulius skaitytojams atvėrė daugybė pasaulio ir Lietuvos rašytojų: pvz., vokiečių rašytojai broliai J. ir V. Grimai, danų - H. K. Andersenas, anglų - O. Vaildas, prancūzų - Š. ir P. Pero, O. Milašius (perkūrė lietuviškas pasakas), japonų - O. Pimei, lietuvių - V. Pietaris, P. Mašiotas, K. Boruta, K. Binkis, A. Giedrius, S. Nėris, P. Cvirka, J. Degutytė, A. Ramonas ir kt. Šiuolaikines literatūrines pasakas kuria V. Žilinskaitė, R. Černiauskas, S. Poškus, K. Kasparavičius, V. V. Landsbergis, G. Adomaitytė, A.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos (sakmių, padavimų, pasakų) kalba - tai paprastų žmonių vartoti žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių pasakojant susikūrė meniniai vaizdai ir prasmės. Epitetas [gr. epitheton - priedėlis] - tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pvz.: Atnešiau tau baltos duonelės, sūrios druskelės... (L. l. Deminutyvas [lot. deminutivum < deminuo - sumažinu] - tai su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę ar maloninę reikšmę. Pvz.: Gulbelės seselės, padėkit man vargelį vargti! (L. l.

Literatūrinės išmonės tekstų (literatūrinių padavimų, sakmių, pasakų, apysakų-pasakų) kalba - tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės. Vaizdingi, įtaigūs, originalūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis.

Pvz.: Saulė, mėnuo, Dievas, Perkūnas, velnias, karalius, karalienė, karalaitė, trys broliai, trys seserys... Siužetas [pranc. sujet - dalykas] - pasakojimo įvykių visuma (tokia seka, kokia pateikiama kūrinyje). Pvz.: Pagrobė žąsys ir gulbės dviejų seserų broliuką ir nunešė pas žąsų ir gulbių bobutę. Išėjo vyresnioji sesuo broliuko vaduoti, bet keliaudama nepadėjo nei obeliai, nei duonkepei, nei karvei, nei šuniui ir jai nepavyko parsinešti broliuko. Tada išėjo jaunėlė sesuo, kelionėje pagelbėjo visiems sutiktiesiems, o šie jai padėjo laimingai susigrąžinti broliuką namo.

Vaikų literatūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdinga „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“7. Tiesą sakant, talentingieji pasakų sekėjai taip pat taikėsi prie klausytojų ir vaikams pasakas sekė kiek kitaip negu suaugusiesiems. Pati vaikiškiausia iš Liobytės pasakų - Ežerinis. Joje gerokai laisviau negu kitose elgiamasi su folklorine medžiaga, daugiau individualios fantazijos (Ežerinio pažintis su Itin Senu Vėžiu, Sraige Namisėda, Lydeka Plėšrūne, Vandenės dovanotų avelių išdalijimas laumei raganai, spendžiančiai spąstus Sigutei, savo vaikus paklaidinti besiruošiančiam tėvui, Raudonkepuraitę praryti besitaisančiam vilkui). Norint vaizduojamąjį pasaulį priartinti prie vaiko, literatūrinėse pasakose neretai linkstama į aktualizavimą.

Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija yra psichologizavimas. Jis jautriai niuansuotas pasakoje Sniego mergelė. Pristatydamas literatūrines Liobytės pasakas, Urba yra pastebėjęs, kad „[b]eveik visų pasakų centre - moters, merginos paveikslas, dalia“9. Sniego mergelėje pasakojama apie dvi moteris - motiniškos meilės sklidiną jaunąją šeimininkę ir pirmuosius erotinius jausmus išgyvenančią Snieguolę.

Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose neretai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir, sakytume, sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį. Organiškai įpintais etnografiniais vaizdais pasižymi draminė Liobytės kūryba10, esama jų ir šios rašytojos pasakose.

Pasakų įtaka vaikų raidai

Apibendrinant, pasakos atlieka svarbų vaidmenį vaikų raidai, lavindamos jų vaizduotę, kalbą ir emocinį intelektą. Svarbu atsirinkti tinkamas pasakas ir aptarti jų moralą su vaikais, taip padedant jiems suprasti pasaulį ir formuoti vertybes. Nors šiuolaikinės pramogos ir animacija užima svarbią vietą vaikų gyvenime, pasakos išlieka vertingu ir nepakeičiamu ugdymo šaltiniu.

tags: #melu #pasaka #aruodai