Tobulėjant visuomenėje vykstantiems procesams, vis labiau akcentuojama į mokslinius tyrimus, jų svarba. Pabrėžiama, jog gyvenimo kokybė gerėja per mokslinius tyrimus visuomenei rūpimais klausimais. Tai reikalauja aukštos tyrimų atlikimo kokybės, kurie turi būti subalansuoti ir patikimi, atitikti moralinius ir etinius principus.
Mokslo metodologija ir metodai labai reikšminga tema, kurioje bandoma aptarti tiriamojo darbo metodologines nuostatas, kurios yra svarbios daktaro disertaciniame darbe, bei išskirti pagrindinius tyrėjų mokslinės kompetencijos bruožus. Šios temos tikslas supažindinti su metodologija, kaip žinių sistema, kuri formuoja mokslinio pažinimo proceso reikalavimus. Metodologija atsako mums į klausimą koks turi būti mokslinis pažinimas.
Referato tikslas - padėti tyrėjui plačiau suprasti ne mokslinio tyrimo produktą, bet patį tyrimo procesą. Referato darbe dėmesys koncentruojamas į tyrimą ir tyrimo metodo parinkimą. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje trumpai nagrinėjama metodologijos samprata. Antrojoje dalyje analizuojamas empirizmo tyrimas ir tyrimo metodas. Trečioje dalyje apibūdinama hipotezė ir jos rūšis.
Rašant referatą naudojausi Kardelio K. išleista knyga Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, interneto puslapiuose esančia informacija, bei kitais literatūros sąraše nurodytais šaltiniais.
1. Metodologijos samprata
Plačiąja prasme metodologija galima apibrėžti kaip bendriausius pažinimo principus (žodis metodologija kilęs iš graikų kalbos žodžių “methodos” ir “logos”). Tačiau įvairioje literatūroje ši sąvoka traktuojama nevienodai.
- Metodologija - tai pažinimo metodai ir būdai konkrečioje mokslo kryptyje.
- Metodologija, susijusi su tyrimo metodais ir technika. Šiuo atveju tai reiškia, kad bet kurį mokslinį tyrimą būtina metodologiškai pagrįsti, t.y.
- Metodologija - tai mokymas apie metodą. Pavyzdžiui, humanitarinių tyrimų metodologija aiškina humanitarinių mokslų tyrimo metodus.
Savaime suprantama, kad pradedančiajam, nėra lengva nusakyti tyrimo metodologiją. Kiekviename konkrečiame tyrime reikėtų apsiriboti tuo, jog visų pirma svarbu išskirti ir apibrėžti tyrimo koncepciją, t.y. tą pagrindinę idėją ir tuos pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas, ir korektiškai nusakyti tyrimo metodus, nes, paprasčiau tariant, metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika, t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas.
Remdamiesi žmogaus elgesiu, mes galime pažinti jo psichiką; be to, dar yra kalba, kuria galime pasakyti savo nuomonę, jausmus, išgyvenimus ir kt.; įvairūs psichofiziniai pokyčiai, kuriuos galima užregistruoti prietaisų pagalba ir t.t.
2. Empirinis tyrimas ir tyrimo metodas
Empirinį tyrimą galima apibūdinti kaip įvairios formos informacijos gavimą esant kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tačiau tai nėra visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį. Todėl tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai.
Empirinio tyrimo duomenys - tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, o jutiminis jų atspindys, nes ne realūs objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą.
Duomenys yra:
- bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant hipotezes. Pavyzdžiui, negalima lyginti charakterio su materialinėmis (medžiaginėmis) savybėmis.
Duomenys tam tikroje teorinėje sistemoje turi savo funkciją ir vietą. Kitoje teorinėje sistemoje arba hipotezėje tie patys duomenys įgauna kitą reikšmę ir funkciją. Dauguma duomenų turi būti statistiškai sugrupuoti pagal kurią nors teoriją. Taip sugrupuoti duomenys vadinami antriniais. Pavyzdžiui, tokie duomenys gali būti įvairios dažnuminės charakteristikos, vidurkiai, koreliaciniai (tarpusavio) ryšiai ir t.t.
Šiuo atveju jie įgauna mokslinio apibendrinimo formą ir sudaro prielaidas tolimesniems teoriniams apibendrinimams. Antra vertus, duomenys turi būti patikrinti arba turi būti patikrintas jų reprezentatyvumo laipsnis. Be šito jie negali būti teoriškai apibendrinti. Pagal pobūdį duomenys gali būti klasifikuojami į mokslinius ir nemokslinius, sociologinius, edukologinius, psichologinius, biologinius ir t.t., o pagal tyrimo metodus - į stebėjimo, apklausos, eksperimento ir kt.
Logiškai apdoroti ir apibendrinti duomenys įgalina nustatyti įvairius priežastinius ryšius, kurie gali būti traktuojami kaip empiriniai dėsniai (pavyzdžiui. Archimedo dėsnis). Kai kada šie dėsniai tiesioginio jutiminio pažinimo gali neturėti. Sakykim, empiriškai galime nustatyti garso sklidimo greitį. Tačiau mes negalime tiesiogiai stebėti, kaip atsiranda garso bangos ir kaip jos plinta.
Stebime tik galutinį rezultatą, t.y. vienoje vietoje kilęs garsas po tam tikro laiko bus užfiksuotas kitoje vietoje. Teiginys apie garso greitį bus gautas kaip loginė išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo rezultatas. Tai būdinga edukologijos ir kitiems socialiniams mokslams, kur stebimi procesai aprašomi naudojantis netiesioginiais informacijos gavimo šaltiniais.
2.2. Tyrimo metodai
Tyrimo metodai apima įvairius metodus (pavyzdžiui, eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės ir apibendrinimo ir kt.). Metodo reikšmė yra didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslūs būtų, dar nenulemia mokslo laimėjimų. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali ne kiekvienas.
Duomenis rinkti gali bet kas, preliminariai susipažinęs su instrukcija, o juos aprašyti ir interpretuoti kur kas sunkiau. Mokslui vis labiau rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį stebimam objektui, t.y. tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, įgalinančius gauti nedviprasmišką informaciją edukologiniuose ir kituose socialinių mokslų tyrimuose.
Pavyzdžiui, anksčiau edukologijoje vienas pagrindinių tyrimo metodų buvo stebėjimas bei pedagoginės patirties apibendrinimas. Stebėjimas yra pagrindinis neverbalinės elgesenos duomenų rinkimo įrankis [2, p. 79]. Jis taikomas, kai siekiama detaliai išstudijuoti tam tikrą elgesį ar aplinką tam tikroje vietoje. Pavyzdžiui, universiteto kultūros tyrime stebėjimas yra vienas iš pagrindinių tyrime naudojamų metodų. Šiuo metodu tiriama pastebima universiteto kultūra - simboliai, kalba, pasakojimai bei veiksmai.
Tyrimo metodas - tai tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairiais priemones. Savo ruožtu tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Kiekvienas tyrimo metodas turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisingų metodų neturėtų būti.
Neteisingai juos galima būtų panaudoti: pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje. Tradiciškai jie naudojami atliekant normatyvinius tyrimus (išsiaiškinant atsakymus į iš anksto numatytą klausimą, užrašant matavimus, aprašant reiškinius ar vykdant eksperimentus)[2, p.70]. Skirtinguose mokslo srityse naudojami tyrimo metodai gali skirtis, pvz.: medicinos ir sociologijos. Tačiau, socialinių mokslų tyrimuose neretai parenkami ir taikomi neadekvatūs tyrimo tikslams ir uždaviniams tyrimo metodai, kas metodologiškai menkina sumanytą tyrimą.
Visada geriau taikyti aprobuotus, t.y. teoriškai ir praktiškai patikrintus metodus, negu rizikuoti būti apkaltintam neteisingai parinkta metodika, kurios tyrimo rezultatai dėl neadekvatumo, gali būti nepatikimi. Taigi siekiant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįsti, o antra - turi būti informatyvūs ir patikimi (validūs).
Kokybinių ir kiekybinių tyrimų skirtumai
Kadangi metodas paremtas tam tikra teorija, vadinasi neteisingų metodų praktiškai neturėtų būti. Metodo validumas - tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis išreiškia tai, kad matuojama būtent tai, kas norima matuoti.
Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas pasako tiesą. Pavyzdžiui, anketinėje apklausoje svarbu, ar respondentas sako tiesą. Norint įsitikinti, reikalingas išorinis kriterijus. Pavyzdžiui, aprašomas toks išorinio kriterijaus tyrimas (Postlethwaite, 1996), kuriuo bandyta nustatyti, kiek validūs buvo dešimtmečių atsakymai į klausimyno punktus [1, p.92]. Tie patys klausimai buvo vėliau pateikti vaikų motinoms interviu metu. Rezultatai parodė, kad motinų ir vaikų atsakymų apie dabartinį vaiko gyvenimą buvo gana tikslus, tačiau atsakymai apie praeitį ir ateities galimybes gerokai skyrėsi.
Padaryta išvada, kad dešimtmečių vaikų prasminga klausti apie dabartinę jų padėtį, o klausimų apie ateitį ir praeitį galėtų būti kuo mažiau. Iškylus abejonėms, verta patikrinti atsakymų į klausimyno punktus validumą. Nereikia vengti nustatyti ir anketos (klausymino) informacijos patikimumą. Tokiu atveju galimi du būdai. Pirmas būdas yra pateikti tą patį klausimą skirtingose klausimyno vietose ta pačia arba pakeista forma.
Antras būdas yra pakartoti tyrimą su tais pačiais tiriamiaisiais, pateikti tą patį klausimyną antrą kartą tiems patiems vaikams ir palyginti rezultatus. Jeigu yra galimybė, gautus tyrimo duomenis galima palyginti su kitais, objektyvesniais duomenimis. Pavyzdžiui, jeigu anketinėje apklausoje mokinys nurodė, kad jis yra fiziškai aktyvus, tai šią veiklą nusakančius duomenis galima palyginti su fizinės būklės rodikliais.
3. Hipotezės formavimas
Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausiais ir sunkiausias tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes, svarbu, kad jos nėra išvedamos iš faktų, o sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius bei jų pagrindu numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus.
Galimi hipotezės kriterijai. Pirma, hipotezės - tai teiginiai, konstatuojantys ryšius tarp kintamųjų, ir antra, jos savo potekste skatina patikrinti nurodytus santykius. Prie šių kriterijų priskiriame du pagalbinius kriterijus: hipotezės turi sietis su esamojo laiko mokslo žiniomis bei būti apibrėžtos kaip galima glausčiau. Mes spėjame, kad tėvų išsilavinimas nulemia vaiko socialinį elgesį, mes turime santykį tarp vieno - tėvų išsilavinimo - kintamojo ir kito - vaikų socialinio elgesio.
Hipotezė skatina atlikti tą ar kitą stebėjimą arba eksperimentą, kai ji yra suformuluota. Hipotezė savo ruožtu, leidžianti traktuoti bet kurį reiškinį, iš tikrųjų mums nieko tikslaus nepasako, tačiau kuo daugiau reiškinių ji draudžia, tuo ji yra informatyvesnė. Tinkamai suformuluota hipotezė privalo turėti loginio paprastumo bruožą. Ji turi būti specifikuota, o ne akcentuojanti gausybę neesminių reiškinių.
Pavyzdys nulinės hipotezės
Jos loginis paprastumas ypatingai vertingas todėl, kad ją galima pamatuoti (testuoti), naudojant tiesiogines, praktines priemones. Būtina skirti hipotezės formuluotę (hipotezės lingvistinę formą) nuo pačios hipotezės. Kasdieniniame gyvenime hipotezės sąvokai suteikiama labai plati reikšmė. Labiausiai paplitę šie hipotezės supratimai: spėjimas, įvykio prognozė ir apytikris žinojimas.
Be abejo, šie kasdieniniai hipotezės supratimai mokslui nepriimtini, nes neteikia esminių paaiškinimų ir nenurodo tyrimo objekto bei metodų. Šiuolaikinė mokslo metodologija hipotezę traktuoja kiek plačiau. Neapsiribojama vien priežastinėmis hipotezėmis. Skiriamos hipotezės apie reiškinio, objekto, fenomeno egzistavimą, objektų struktūrą, kriterijų hipotezės. Hipotezės statusą potencialiai gali turėti prognozė, induktyviniai apibendrinimai, analogijos, klasifikavimo, sąvokų operacionalizacijos procedūros, nebaigtos teorijos. Mokslinei hipotezei keliami du pagrindimai reikalavimai.
Hipotezių formuluotės moksliniuose tyrimuose paprastai charakterizuojamos šiuo standartiniu pavidalu: H(aRb), čia H &- hipotezės modusas, a ir b - kintamieji, R - ryšio tarp kintamųjų tipas (statistinio, funkcinio, priežastinio). Eksperimentinio tyrimo hipotezėje (kauzalinėje hipotezėje) vienas iš kintamųjų apibrėžiamas kaip nepriklausomas, o kitas - kaip priklausomas kintamasis. Tikslesnis yra apytikris žinojimas.
Pavyzdžiui, kad ir toks teiginys: jeigu išmesiu monetą aukštyn 1000 kartų, tai ji nukris herbu į viršų 500 kartų. Nėra vieno apibrėžimo, apibūdinančio mokslinės hipotezės sąvoką. Galbūt priimtiniausias hipotezės supratimas būtų toks.
Hipotezių tipai:
- Indukcinės - logikos požiūriu indukcija - tai samprotavimo būdas, susijęs su empiriniu apibendrinimu, kurio metu požymio pasikartojamumo pagrindu duotoje objektų klasėje daroma išvada apie požymio priskirtinumą visai objektų klasei. Indukcijai būdinga minties raida nuo atskirybės prie bendrybės. Tyrimų praktikoje derinamos abi induktyvinės logikos rūšys: vienintelio skirtumo, vienintelio sutapimo, lydinčių pakitimų metodai (kauzalinė logika) ir induktyvinė statistinė išvada (tikimybių logika).
Minėti kauzalinės analizės metodai sudaro eksperimento loginį pagrindą, o induktyvinė statistinė išvada tikimybiškai įvertina kauzalinės (priežastinės) hipotezės teisingumo laipsnį bei tyrimo duomenų generalizacijos pagrįstumą.
- Dedukcinės - logikos požiūriu dedukcija - tai samprotavimas, kurio metu iš keleto teisingų teiginių (prielaidų) pagal logikos taisykles formuluojamas naujas teisingas teiginys. Deduktyvus samprotavimas turi įrodymo statusą. Pačia plačiąja prasme dedukcija yra pažintinė operacija, kurios metu iš jau patikrintų žinių sistemos logiškai gaunamos naujos žinios. Metodologijos požiūriu dedukcija yra bendramokslinis metodas.
Mokslo istorija ir loginiai tyrimai parodė, kad visiškai sterilios dedukcijos nebūna. Gryna dedukcija tesutinkama matematikoje ir logikoje.
- hipotetinis deduktyvinis.
Tačiau, kita vertus, edukologijos tyrimuose formuluojamos hipotezės ne visada turi naujų mokslinių idėjų, ir joms patikrinti kartais užtenka turimų žinių.
- Hipotezes gali sąlygoti ir “sveikas protas” bei intuicija.
Kartais gali būti formuluojama ir nepakankamai originali hipotezė, t.y. skirta tikrinti jau žinomiems dalykams, aprašyti juos kiekybiškai arba patikrinti jų pritaikomumą kitomis sąlygomis ir t.t.
- Ji turi būti iš esmės patikrinta, t.y. paremta faktais.
- Dažniausiai ji neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems faktams.
b) paneigti faktai turi būti paaiškinti, pavyzdžiui, ar ankstesnė medžiaga buvo surinkta, naudojant netobulus tyrimo metodus, ar tiriant skirtingą kontingentą ir t.t.
- Hipotezė turi būti iš esmės paprasta. Jos paprastumas yra santykinis, nes santykinai paprasti ir patys nagrinėjami reiškiniai.
- Hipotezės turinyje neturi būti teoriškai ir praktiškai nepagrįstų teiginių, t.y.
- Ji turi būti produktyvi.
- Bet kuri hipotezė kaip teiginys visada yra stochastinio (tikimybinio) pobūdžio, tačiau tą tikimybę reikia moksliškai pagrįsti.