Šiame straipsnyje nebus siekiama vaizduoti herojaus simpatiško, verto užuojautos ar su fotogeniškais jausmais. Vieni jį pavadins kvailiu, kiti niekšu. Genijaus sindromo šešėlį turi beveik kiekvienas žmogus.
Tai pasiutligė, invalidumas, kai turi tris rankas ir ta trečioji dažniau kliudo normaliems žmonėms pritaikytame gyvenime negu padeda. Mano herojus ypač ryškiai paženklintas šiuo hieroglifu. Kas tai lemia? Nesavanaudiškos meilės ir šilumos stoka vaikystėje, paveldimumas ar gyvenimo burtai? Į šį klausimą atsakys ateities mokslininkai.
Mano tikslas - parodyti tragediją, kai minėtas sindromas nespėja duoti rezultatų. Šios ,,baltos“ žemės užkariavimas, manau, mokys žmones tolerancijos ir švelnumo, taip pat gal padės išvengti klaidų, niekais paverčiančių tūkstančius gyvenimų.
Susitikimas parke
1968 m. birželio 16 d. Paryžiuje dar jaučiami Gegužės revoliucijos atgarsiai: studentų grumtynės su policija Lotynų kvartale. Nuo senatoriaus Roberto Kenedžio (Robert Kennedy) nužudymo praėjo beveik dvi savaitės, tačiau nusikaltimo aplinkybės tebėra paslaptingos ir neaiškios. Netikėtai ryto tyla plyšo, suvirpėjo oras ir tarp rasotų parko medžių suspurdo lakštingalos motyvo briliantas.
Rausvaakė aušra pro šakas liejo man po kojų balzganą šviesos pieną. Atsirado blausūs šešėliai. Tais laikais mano fizkultūra buvo karatė, ir aš atsidėjęs skabiau kojų smūgiais apatinius liepos lapus. Mae geri, ushiro geri, mikatsuki geri, smūgis šuolyje abiem kojom... Paskui atsispaudimai ant krumplių.
Ir tada, kai įbedžiau nosį į žolę, išgirdau kažkieno skubius žingsnius. Įsiklausiau. Staiga ausis pasiekė duslus garsas, - tokį mes išgirstam rytą, gulėdami lovoje, kai obuolys krenta į šviežiai suartą sodo dirvą. Iškart po to - grubus vyriškas keiksmas, ištartas melodingu tyru balseliu. Neiškenčiau nesusijuokęs ir nuėjau pasižiūrėti, kas gi įvyko.
Prie išsišovusios ąžuolo šaknies priklaupusi čiupinėjosi mergina - tokia, kokią mums pasiseka kartais sutikti visą dieną prasitrynus centrinėje miesto gatvėje.
- - Zuikį pagavome?
- - Kas jus vertė?
- - Matote, mes susilažinome.
- - Įkyrusis? Jūs taip vadinate savo vyturiuką?
- - Ne. Tai mano brolis. Pusgalvis.
- - Virsk iš klumpių. Žmogau, ne savo iniciatyva, aišku. Keliuosi tik dėl to, kad treneris liepia. Bet ką aš čia aiškinuosi. Bėgu. Septintą valandą turiu būti aerodrome.
- - Išskrendate?
- - Skraidau kiekvieną dieną, - ištarė ji.
- - Ką nors girdėjote apie aukštąjį pilotažą? Tai va. Mano treneris aikštingas.
- - Oho! Netgi šitaip!
- Klausykite! Išgirdome stebuklingą muziką.
- Žinote, - kalbėjau, - man kilo mintis aprašyti aukštąjį pilotažą. Kai negroju, aš žurnalistauju. Gal padėsite?
- Žinau, žinau, - pradėjau meluoti. - Juk renku apie jus laikraščių iškarpas.
- Apie mane? Iškarpas? - išsižiojo Ona.- Maloniai nustebinote. Nieko sau, pagalvojau. Tai turiu laimę!
- Matote, štai ten, rytuose... Matote, koks purpurinis dangus,- dūriau pirštu tekančios saulės pusėn; ji klusniai žiūrėjo akylomis piloto akimis.- Tai va.
- Cha cha cha, - prapliupo ji. - Apie tai aš daug prisiklausiau iš mūsų lakūnų. Žiauriausia, kad nė vienas iš jų nepabando parašyti sumauto eilėraštuko - bent būtų ką prisimint senatvėje. Tik meilė ir... Na, dar pasiūlo šampano. Tuo jūsų vaizduotė ir išsenka. Ir iš kur ta perkūniška kantrybė?
- Pagalvokite! Juk aš vienišas kaip tarzanas, kai jis dar blūdijo balzaminų brūzgynuose.
- Sudėjęs delnus sumykiau kaip galėdamas klaikiau. - Esu niekam nereikalingas lyg žerplėjanti nuorūka, kuri plūduriuoja nuošaliai telkšančioj baloj. Jūroje blėsta saulėlydis, ir žmogui kyla neaiškių minčių. Jis susimąsto apie įvairius dalykus, jų prasmę ir staiga mato: žengia atlaso batukais, mina bangų keteras, artėja ilgesinga vienatvė. Ką daryti?
- Dievaži, kur slėptis? Ji mielai dalyvavo mažytėje komedijoje.
- Kur nuo jos slėptis? Nežinote?
- Jūs genijus, lėliuk! Neblogai, tikrai neblogai.
- Jeigu viską apie mane žinote, kam klausinėjate? Jau baigiau universitetą. Tačiau nemokytojauju. Sovietų Sąjungos rinktinė man moka algą.
- Nuo šiol aš irgi tik skraidysiu, nieko kito neveiksiu. Prisiminiau. Šiandien ,,Erfurto“ bare švenčiam draugo gimimo dieną. Ten mes galėtume susitikti ir pakalbėti apie motorą, tepalą, benziną, apie kombinezoną ir kitas smulkmenas. Mažas interviu.
- Per kilometrą matyti, kad jūs neblogas vaikinas. Jeigu jau kviečiate ir mano Įkyrųjį. Bet šiandien jis turbūt negalės. Gal atvesiu tokią Dianą, savo bičiulę. Jinai labai simpatiška, todėl galėsite išlieti savo jaunatvišką įtūžį ir karštį.
- Pereikim prie ,,tu“ , - pasakiau.
- Gerai.
- Aa, - nutęsė ji ir patraukė toliau, vos spėjau.
- Tai susitarėm? - paėmiau ją už rankos.
- Susi, - pasakė.
Žiūrėjau, kaip ji tolsta spindėdama savo laukiniu grožiu melsvų ūko draiskanų horizonte. Grįžau bėgte prie savo aikštelės ir pradėjau nuo katos saifa. Galingas ibuki kvėpavimas, atsistojau zenkutsu dachi, paskui - pozicija kokutsu dachi, tsuru ashi dachi ir - su keliu - hiza. Pabaigai efektingi smūgiai šuolyje ushiro tobi, geri ir jodan. Pasąmonėje iškilo Ona.
Apie ją it abisiniška katė glaustėsi mano mintys. Intuicija sakė, jog užkibau ant kabliuko, mano gerbūvis turbūt priklausys nuo jos kandžiais žodžiais maskuojamo švelnumo. Risnojau namo. Parką dailiai juosė Neris.
Kai bėgau Žvėryno pėsčiųjų tiltu, išlindo niekada nepavargstanti saulė ir auksu suvirpino atspindžius upės veidrodyje. Bet tai truko akimirką. Po to vėl pridengė migla. Pro rūką upė atrodė lyg blausi geltona dėmė, nusivalkiojus - kaip mūsų sąžinė, išgyvenus daugelį metų be meilės. Anapus upės medžių ūksmėje...
Prisiminiau, kaip pasišviesdamas žibintuvėliu po antklode skaitydavau Hemingvėjų (Ernest Miller Hemingway). „Fiestą“ pervariau gal dvidešimt kartų. Svajodavau apie Pamploną, matydavau akyse Daf Tvisden - Bretos Ešli prototipę. Skotą Ficdžeraldą (Francis Sscott Fitzgerald) su Zelda (Zelda Sejer). Hemingvėjaus Paryžius...
Vakaras "Erfurte"
Sėdinčiųjų pozos man pasirodė keistos. Gal tai C2H5OH įtaka, nežinau. Vieni rėmėsi į stalą alkūnėmis, kiti patogiai lošėsi į krėslų atkaltes, tačiau visi atrodė sustingę ir negyvi - tarsi vaškinės figūros. Kai kurie man priminė pačius juodžiausius impresionistų herojus - sutenerius, sukčius ir beviltiškus girtuoklius. Bet tai būtų netiesa. Jie ganėtinai padorūs ir teigiami.
- Niekus nukalbėjai šį kartą. Muzikos mokykloj, konservatorijoj iš muzikanto daro idiotą, - pasakė Edis Zujus, jubiliatas, toks orus ir oficialus savo kreminės spalvos kostiumu. Mes sėdėjome „Erfurto“ banketų salėje, kur viena siena buvo dekoruota rudų ir mėlynų raštų turkiškais kilimais bei ornamentuota oda, o kitos išmuštos rausvu lyg mergiškos lūpos brokatu. Su juo kažkada studijavau universitete žurnalistiką ir grojau nuo senų laikų. Vytas buvo labai negražus, truputį šlubas, itin šlykštus, bet nuostabus gitaristas.
- Mes gyvenom Kaune, ir aš mokiaus Naujalio meno mokykloj, - pasakojo Edis, mąsliai čiupinėdamas savo devynių dienų barzdą, maskuojančią randus prie lūpų, kuriuos paliko nuogas elektros laidas. Jį sykį Edis įsikando užsimiršęs, taisydamas boso gitaros stiprintuvą.
- Jeigu pagaudavo grojant ne klasiką, - kalbėjo jis, - pavyzdžiui, bliuzus, džiazą arba improvizuojant, liepdavo plauti tualetą. Žvėriški faktai, ar ne? Mus žlugdo nelemta pedagogikos bukaprotystė. Pagaliau muzikantas atsikrato diktato, bet vietoj laisvės progresuoti jis atsimuša į beviltišką rutiną: kur gauti, kaip uždirbti instrumentus, aparatūrą, stiprintuvus... Visą savo laiką jis išdrabsto trečiaeilėms smulkmenoms. Krūvą metų groja nesąmones, kad nusipirktų patį pigiausią instrumentą - jų kainos klaikiai išpūstos, nes nėra kur gauti. Pašėlusiai įdomu. Spekuliantai superka iš jūreivių, gastroliuojančių užsieniečių ir perparduodami laiko tvirtas kainas. Nei pakenčiamų garsiakalbių, nei pakenčiamų stiprintuvų mūsų pramonė kol kas negamina. Turinčiam ambicijų muzikantui iš muzikos pragyventi sunku, nors ir dirbtų kol kiaušiai sušlaps. Ji dirbo bibliotekoje, buvo apsiskaičiusi, mokėdavo patraukti Edį, vertinusį žmonėse šviesą.
- Į kalėjimą nesodina, bet dusinte dusina,- pasakiau įpykęs.
- Reikia parašyti partitūrą penkiais egzemplioriais, be klaidų, švariai - tai sudėtinga savamoksliui. O ir tvirtina ją komisija senų nusususių kompozitorių, kurių muzikos niekas neklauso, nes jie kitaip supranta, kas yra puiku.
- SSRS kultūros ministrė Furceva - mūsų deivė Kibela - uždraudė užsienietiškas dainas per radiją ir televiziją, - pasakė garsusis lauko tenisininkas Vytas Gerulaitis.
- Kiekvieno ansamblio repertuare turi būti 85 % lietuvių, 10 % socialistinių šalių ir tik 5 % užsienio šalių kūrinių, matyt, dėl to, kad nereiktų mokėt autorinių. Įsakymo nebuvo. Buvo p a g e i d a u j a m a. Durniausia, įstatymo nėra, bet jeigu muzikantas knaipėse dainuoja angliškai, juo gražiai nusikratoma. Muzikos gyvenimui vadovauja arba negabūs, prasti muzikantai, arba baigę partinę mokyklą veikėjai, nieko nesuprantantys apie šiuolaikinį pop meną. Ir dar. Furceva draudė viešai groti savos kūrybos dalykus, jei jie nepatvirtinti! Kompozitorių sąjungos. Užburtas ratas. Mes turime bėgti iš čia. Tai vienintelė išeitis. Horribile dictu!
- Maestro! O kaip su džiazmenais? Džiazmenai irgi negauna progos įrašyti plokštelę?
- Pianistas Lušas (beveik Gardner) pasakojo, kaip jie įrašinėjo džiazą, - ėmė aiškinti Vytas Gerulaitis. - Prie garso operatoriaus pulto sėdi tas, kuris visą gyvenimą įrašinėjo klasikinę muziką ir visiškai nesusigaudo apie efektus. Kai reikėjo įrašyti styginių grupę, paaiškėjo, jog Lietuvos įrašų studijoje nėra ketverių veikiančių ausinių. Mikrofonus irgi reikėjo atsinešti savus. O televizijoje vieno džiazo dainininko nefilmavo todėl, kad jis per storas (Obuolys). Absurdas. O ką ir kalbėti apie roką. Belieka žiūrėti į savo kūrybą kaip į priemonę siekti tobulybės.
- Ko tu, Edi, toks liūdnas? Viskas jam - kinematografas, telegrafas, blondinės ir lengvatos, skirtos aukštų pareigūnų giminėms. Tai vis tėvo, aparato šulo, dėka. Veidą, tiesa, gavo iš motinos. Aš jo nemėgau.
- Žinios - tai patyrimas, - leptelėjau aš.
- Tiesa!.. Man nusispjaut į tiesą, - pasakė Edis. - Aš esu hipis. Rytojaus nėra.
- Norom nenorom jūs krypstat į socialines problemas, - šyptelėjo Eugenijus Mickevičius.
- „Politika trukdo man dirbti, vaikščioti, galvoti, rašyti“, - pacitavo Ričardas.
- Trauk ją velniai. Visi išgėrė, tik Sabina vos prilietė taurę prie lūpų.
- Nepatinka vynas?
- Eime prie baro, - pasiūliau. Baro šonuose stovėjo lempos su puošniais abažūrais, o šalia jų staliukai tiems, kurie norėjo pabendrauti intymiau. Oficiantų nebuvo. Karaliavo vienas barmenas. Per garsiakalbius tykiai sklido muzikėlė. Sau paėmiau viskio. Atsisėdome prie triviečio staliuko. Jeigu Ona pasirodys, mąsčiau, tai ne anksčiau negu vakaras dieną išstums - apie dešimtą vienuoliktą valandą, prieš programą, kuri vykdavo amfiteatro salėje. Ją turėčiau pamatyti pirmas.
- Sakyk, Odisėjau, kaip manai, Edis turi panelę? Nežinojau, ką sakyti. Meluoti nenorėjau.
- Žinai, aš dažnai pavydžiu jūsų bičiulystės, - atsivėrė Sabina. - Romantiškas vyriškos draugystės kultas.
- Abejoju.
- Nežinau, vis randas jaunų mergaičių. Dar šiek tiek pakalbėjome. Išėjęs į pensiją, Anzelmas susirgo nostalgija, ir Los Andželo gydytojai patarė jam grįžti į tėvynę. Pardavė savo restoranėlį, grįžo su žmona į Lietuvą. Pinigų užteko, bet dienos prailgo.
- Man esant taip nebuvo. Įsivaizduoji!
- Tai todėl, kad niekad nuo jų nenukentėjai.
- Vien už tai, ką jie davė muzikos pasauliui. Vien už tai aš pasiryžęs jais žavėtis. Anot Džono Lenono, negrė savo vaiką sūpuoja klausydama bliuzo arba rokenrolo, o baltoji - ramios country muzikos. Tai pasakęs susimąsčiau. Iš baro sklido tango garsai.
Mintys sklandė lyg papievio rūkas. Ona. O gal išeiti jos pasitikti?
- O metrikų neprašytų?
- Geras kavalierius neturi amžiaus, - atsakiau.
- Tačiau jis privalo turėti perkūnišką kantrybę.
- Ką, ką? Buvau tikras, senis suprato kaip didelis. Išėjau į gatvę. Pūtė švelnus lyg glamonė vėjelis. Klombose nakčiai merkė savo akis raudonieji bijūnai, lingavo rūtos, pripildydamos aikštę aromatingų atodūsių. Prie parduotuvės stovėjo būrelis vyrukų. Jie leido per rankas du pigaus vyno butelius. Prie jų priėjo mergina su vaikišku vežimėliu ir paleido koserę. Jos vyras atitraukė nuo lūpų butelį ir nusikeikė.
Vaizdas buvo liūdnas. Nukreipiau dėmesį kitur. Ėmiau stebėti privažiuojančius prie restorano taksius ir išlipančius naujus „Erfurto“ svečius. Kai atsisukau, vyrukas kelissyk iš eilės spyrė bėgte stumiančiai vežimėlį merginai. Ši ėmė raudoti. Prišokau prie smarkuolio ir čiupau jį už ausies. Norėjau sumažinti jo geltonsnapišką pasipūtimą. Pirmiausia paklojau smarkuolį sutuoktinį.
Paskui smūgiu šuolyje nuskyniau puolusį mane. Didvyriai išsisklaidė. Keli apgaulingi judesiai, ir dar du sulenkiau įdurdamas kumštį į paširdžius. Vienas pasileido bėgti. Staigiu spurtu pasivijau. Smūgis delno briauna buvo išmoktas savaičių savaites atakuojant medinį stulpą. Jei būčiau visa jėga pertraukęs per sprandą, gal kiaušas ir neatsivožtų, bet galūnių jis niekada nebepajudintų. Todėl pašokęs iš užpakalio tik simboliškai priliečiau tą vietą, kur baigiasi galva.
Mergina paliko vežimėlį ir įsikabino man į plaukus. Gynė vyrą. Šis svirduliavo šalia. Priėjo kažkokia senutė ir paklausė, kas atsitiko. Pasakiau, kad tas, tas ir tas nukrito nuo arklio. Nuotaika buvo bjauri. Niekaip negalėjau suprasti, ar aš pamokiau, ar pasimokiau.
- Kur buvai dingęs? - paklausė. - Gavai malkų? Bet ir mėlynė! Nepavargstu gėrėtis. Kas tave taip? Štai prie lango, žiūrėk kairiau, sėdi bičas sugipsuota ranka. - Viskas kaip kokioj pašvinkusioj kaubojkėj, - pasakiau. - Amfiteatro salėje dainavau „Besa me mučo“, priėjo toks žaliūkas kaimietis ir kad tvos... Neįtikau turbūt.
Taip mums besišnekant, pamačiau dvi paneles, kurios užlipusios laiptais sustojo baro duryse ir ėmė paeiliui čiupinėti kiekvieną staliuką. Kaip koks medžioklis, apžiūrintis ančių lizdus, netikėtai pamato margašonę lūšį ir pasimeta: ar šauti, ar ką kita daryti, taip ir Ona sumišo, tokį, gražų su žibintu paaky, išvydus. Pasilenkė ir kažką pasakė savo draugei vampyrei.
Greitai sumečiau, jog būtų puiku užklupus ją su šviežiu sąmojum vietoj banalių falšyvo entuziazmo žodžių. Apsimečiau jų nematąs ir toliau klausiausi Mickevičiaus svaičiojimų, kaip nekaltai galima prisižaisti ir būti išluptam pačiose neįtikėčiausiose vietose.
- Sveiki, Andalūzijos kinai, - pasakė priėjusi Ona.
- Važiavau taksiu, - pradėjau pasakoti, - taksometras išmušė du rublius dešimt kapeikų. Aš padaviau tris. Man sako ,,ačiū“ ir laukia, kol išsinešdinsiu. O grąža, - įsidrąsinęs paklausiau. Čia man arbatai, - atsakė taksistas. Tiek neišgersi, - pasakiau. Kodėl? - jis paklausė. Apsisiusiosi, - pasakiau. O jis man kad liuobs...
- Jus teisus, - žinovo tonu prabilo senmergėlė. - Už devyniasdešimt kapeikų išeina keturiasdešimt penki puodeliai.
Iš padilbų apžiūrinėjau Oną. Smagius jos klubus ap¬tempė tvido sijonas. Veidas truputį suvargęs, su žalsvom žymėm paakiuose.
- Teisingai žmonės kalba, - prabilo Diana. - Muzikantai pašėlusi liaudis.
- Tai jums Ona jau sakė, kad aš muz...
Diskusija "Neišmoktos tolerancijos pamokos" 2020|08|21
tags: #misle #pilnas #aruodas #raudonu #kiausiniu #atsakymas