Košmarų vienkiemis: Mistinės istorijos labirintai

Jeigu nebūtų moterų, visi pasaulio pinigai netektų prasmės... Geriau vėliau negu niekada.

Važiuodamas per purviną sbalą, Džonas nepastebėjo vienoje vietoje gulinčio sudaužyto butelio. Išgirdęs dūžtantį stiklą ir pokštelėjimą, suprato, kad sprogo dviračio padanga.

Džonas nusprendė stumdamas dviratį nusigauti iki artimiausio kaimo. Praėjo dvi valandos, o jis taip ir nepamatė nei žmogaus, nei namo. Pakėlęs akis, nubraukė nuo veido lietaus lašus ir išvydo vienišą namą. Pastogė ir šiluma, pagalvojo. Nors ir ne kaimas su dviračių taisykla, bent jau bus kur pailsėti. Išsukęs iš pažliugusio keliuko, patraukė namo link. Prie namo vedantis takelis buvo užžėlęs. Nors buvo nyki, apniukusi pavakarė, languose nedegė šviesos. Namas buvo didelis, su gražiais, aukštais kaminais, bet iš jų nerūko dūmai. Aiškiai buvo matyti, kad čia ūkininko namas: prie jo šliejosi klojimai ir daržinė. Džonas nusiminė: namas aiškiai buvo negyvenamas.

-Ar čia yra kas nors? Atrėmęs dviratį į sieną, nuėjo į svetainę. Kažkodėl baldai buvo likę. Viską nustelbė pelėsių ir puvėsių tvaikas. Tik židinys masino. Grįžęs į svetainę, iš baimės vos neišmetė malkų. Mat grindis nuklojusiose dulkėse aiškiai buvo matyti pėdsakai. Jie vedė nuo užrakintų stiklintų durų prie sofos. Net blausiame kambartyje pėdsakai aiškiai žvilgėjo.

Apėjęs pėdsakus, Džonas sudėjo malkas į židinį. Bandant uždegti degtuką, jam drebėjo rankos. Galų gale pliuptelėjo liepsna. Vaikinas pamatė, kad pėdsakai baigiasi prie sofos. Mirgančioje šviesoje dabar įžvelgė kažką ant jos gulint. Jis nusilaižė nuo smakro lietaus lašus, nes staiga burna keistai perdžiuvo. Įsižiūrėjo į skarmalus, gulinčius ant sofos. Tai buvo dvokiantys pižamos likučiai - dumblini, apsitraukę pelėsiais. O blogiausia, kad Džonas staiga pajuto baimę. Jis ėmė trauktis atatupstas.

Staigus vėjo gūsis užgesino liepsną, ir kambarys vėl paskendo pavakario prieblandoje. Išgirdęs prieškambaryje kažkokį garsą , stvėrė žarsteklį. Atrodė, tarsi ant grindų kristų kažkas šlapias ir minkštas. - Kas čia? Džonas prislinko prie durų ir staigiai jas atidarė. Nieko - tik varvantis dviratis stovėjo ten, kur jį paliko.

Juokdamasis iš savo baimės, skubėjo vėl užkurti ugnį. "Sušilsiu, išsidžiovinsiu drabužius ir viskas bus gerai, - niurnėjo jis. - Bet nemanau, kad liksiu čia nakvoti." Tuomet nuo durų vėl pasigirdo tas keistas, bauginantis garsas. Atrodė tarsi jis sklistų iš arčiau! Ant tako driekėsi storas dumblo pėdsakas. Bet blogiausia kad jis artinosi prie kambario! Džonas ėmė trauktis atatupstas. Dumblo pėdsakas sekė jam įkandin. Nugara atsirėmė į židinį. Tačiau atrodė, kad pėdsakų jis nedomina... bent jau kol kas. Pėdsakai pasuko sofos ir sudriskusios pižamos link. Džonas nelaukė, kad pamatytų, ką pižama rengiasi daryti toliau. Spruko pro duris, pro prieškambarį, palikęs dviratį. Lauke pliaupė lietus, bet to nė nepastebėjo. Palenkęs galvą, nieko nematydamas bėgo tirštėjančia tamsa. Nubėgęs beveik du kilometrus pasiekė kaimelį. Pirmas pastatas buvo smuklė. Įpuolęs pro duris priėjo prie baro. Akyse spindėjo baimė, keliai linko.

- Atleiskit, tarė. - Oui, monsieur. Šiltame smuklės kambaryje Džonas smiegojo išsekusio žmogaus miegu. Kitą rytą jis ėmė aiškintis baisią tiesą apie tą vienkiemį. Džonas šiek tiek mokėjo prancuziškai, smuklininkas kiek geriau angliškai. Vos prieš šešerius metus, per antrajį pasaulinį karą, vienkiemis priklausė vienišam keistuoliui dailininkui Markui Bausui. Tuo metu krašte viešpatavo vokiečių armija. Prancūzai buvo verčiami dirbti, ir tarnauti užkariautojams. Daug narsių prancūzų priešinosi vokiečiams ir su jais kovėsi. Per daug. Kažkas išdavinėjo pasipriešinimo karius vokiečiams. Karui pasibaigus, Bausas buvo teisiamas už išdavystę. Kaimiečių pasipiktinimui, jis gavo tik dvejus metus kalėjimo. 1948 metais jis grįžo į vienkiemį. Prisiminę žuvusiuosius, kaimynai užvirė neapykanta Bausui. Atėję į jo vienkiemį, grąsino nudėsią. Išdaužė akmenimis langus. Bausas išsigando, be to, neturėjo draugų. Niekas daugiau nebematė jo gyvo. Praėjus dviems savaitėms po to kai buvo išdaužyti langai, jo lavoną rado tvenkinyje už namo. Ant svetainės liko vandens ir dumblinų augalų pėdsakų. Lavoną paguldė ant sofos. Gydytojas nustatė, kad dailininkas paskendo, tik nežinia kaip. Prieš metus ten per lietų užėjo du darbininkai. Jie matė tą patį ką ir jus, monsier. Dabar niekas neeužena į ta namą. Drąsesni vyrai atgabens jums dviratį- tik ne aš! Prie to namo niekada neprieeisiu.

Aš internete atkasiau keletą istorijų..Nuo pat laivininkystės pradžios jūreiviai pasakoja legendas apie laivus vaiduoklius, kurių įgulos dingo nežinia kur, o palikti laivai vieni skrodžia jūrų bangas.

1855 m. vasario 28 d. laivo “Maratonas” jūreiviai Atlanto vandenyne aptiko plūduriuojantį burlaivį “James Chester”. Priplaukę prie apleisto laivo, jūreiviai apstulbo: jis buvo visiškai tuščias. Nematyti jokių grumtynių ar nelaimės pėdsakų, net gelbėjimo valtys išliko. Laivo krovinys nepaliestas, triumas pilnas maisto produktų ir gėrimų. Nors keletą metų bandyta nustatyti, kas nutiko patyrusių jūrininkų laivo komandai, ši mįslė taip ir liko neįminta.

Panašus laivas vaiduoklis aptiktas ir prie Australijos krantų: Koralų jūroje rastas tuščias krovininis laivas “Jita”. Jo įgula - 25 jūreiviai mįslingai dingo, nė viena gelbėjimo valtis neatrišta. Dar paslaptingesnis nutikimas įvyko 1850 m. prie JAV valstijos Rod Ailendo miesto Niuporto krantų: čia vieną ankstyvą rytą pasirodė didžiulis burlaivis “Sea Bird”. Susirinkusieji krante išvydo, jog laivas, iškėlęs visas bures, plaukia tiesiai pražūtingų rifų link. Tačiau, likus vos keliems metrams iki susidūrimo, laivą pagavusi didžiulė banga tiesiog išmetė “Sea Bird” ant kranto. Apylinkių gyventojai burlaivyje aptiko tik šunelį, pasitikusį juos garsiu lojimu. Laivo virtuvėje kunkuliavo virdulys, o valgomajame dar nebuvo išsisklaidę tabako dūmai. Iš laivo žurnalo paaiškėjo, kad “Sea Bird” gabeno kavos krovinį iš Hondūro į JAV. Vakare iš jūros grįžę žvejai pasakojo matę šį laivą ir net pasisveikinę su kapitonu. Kas nutiko su įgula per porą valandų, taip ir nepaaiškėjo.

Žmonėms, apžiūrinėjusiems šiuos laivus vaiduoklius, susidarė įspūdis, jog įgulos laivus palikdavo staiga, palikę gelbėjimosi priemones, tarsi pagauti netikėto pamišimo priepuolio. Anot vienos teorijų, tokius priepuolius gali sukelti infragarsas, kurį retkarčiais skleidžia banguojantis vandenynas. Žmones staiga apima nenusakomo siaubo jausmas ir viską metę jie šoka į jūros bangas.

Pradingęs traukinys

1911 m. birželį iš Romos geležinkelio stoties į turistinę kelionę išvažiavo prabangus turistinis traukinys. Juo važiavo 106 italai iš pasiturinčių šeimų - šią kelionę joms dovanojo firma “Sanneti”. Tačiau vos prasidėjusi kelionė baigėsi paslaptinga tragedija - 3 vagonai ir garvežys, įvažiavę į beveik kilometro ilgio tunelį, pradingo be žinios. Tik po kurio laiko iš tunelio pasirodę du persigandę keleiviai pasakojo, jog traukiniui įvažiavus į olą po kalnu, jį apgaubė keistas baltas rūkas ir jis vis labiau tirštėjo.

Keli keleiviai iššoko iš važiuojančio traukinio ir šis be pėdsakų ištirpo baltame rūke. Traukinys taip ir nesurastas. Tiesa, sklido kalbos, kad jis patyręs kraupią katastrofą, tačiau kelionę organizavusi kompanija paslėpusi sumaitotus vagonus ir žuvusiųjų kūnus, o visuomenei pateikusi pasakėlę apie keistą traukinio dingimą.

Keisčiausia, jog traukinys atsirado po kelių dešimčių metų - Meksikoje! Meksikiečių psichiatras Chose Saksino aprašė, jog ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vienos geležinkelio stočių darbuotojus apstulbino nežinia iš kur išniręs traukinys. Iš jo išlipusius 104 italus netrukus sugrūdo į psichiatrijos ligoninę, nes šie visi kaip vienas užsispyrę tvirtino traukiniu atvykę tiesiai iš Romos.

Tiesa, apie šio traukinio vaiduoklio pasirodymus minima ir kitose pasaulio vietose. Dažniausiai jį mato italų turistai, stovyklaujantys prie apleisto geležinkelio tunelio. Senovinį traukinį matė ir Rusijoje: 1955 metais jis pasirodė apleistoje geležinkelio trasoje. Traukinys, kurio langai buvo aklinai uždaryti, o vairuotojo vieta tuščia, pašėlusiu greičiu prašvilpė pro apstulbusius žmones, sutraiškė kelias vištas ir pranyko. Traukiniu vaiduokliu susidomėjęs Ukrainos mokslų akademijos narys V. Lešatas paskelbė, jog traukinys kažkokiu būdu keliauja laiku. Pasakojama, kad V. Lešatui pavyko 1991 m. rugsėjo 25 d. patykoti vėl pasirodžiusio vaiduoklio. Mokslininkas neva net užšokęs ant traukinio laiptelių - ir nuo to laiko jo niekas nematė.

Poltergeistas Tulane kelyje

Southaven miestelio Missisipės valstijoje Tulane kelias garsus tuo, kad veda į Elvio Presley didingus namus. 9169 namas 1979 m. Kovo 31 d. 54 m. amžiaus Bert Gross, gyvenusi su vaikais nuo 13 iki 24 m. amžiaus, žiūrėjo TV. Staiga juos užpuolė skraidantys vabzdžiai. Išsivyniota pagalvėlė nuo sofos nuskriejo 8 pėdas link priešingos sienos. Trūko anglimi kūrenamas židinys. Juodai balto vaizdo TV nuo spintelės nukrito ant žemės. Staliuko stalčiai atsidarė ir jų turinys iškrito ant grindų. Skraidė teniso kamuoliukai. Kubric. De Soto apygardos šerifo pagalbininkas skraidančius daiktus stebėjo sekmadienį, 1979 m. balandžio 1 d. Jis nusprendė, kad ne valdžios organų reikalas tai tramdyti. Winbush irgi matė keistus dalykus. Ant virtuvės stalo atitirpimui padėtas viščiukas nudribo žemėn. Kiti skraidę daiktai: Gross 8 1/2 dydžio darbiniai batai, mėsininko peilis, žibintas ir kt. 58 m. Po 3 sav. Po trumpos pertraukos poltergeisto reiškiniai tebesitęsė. Balandžio 15 d. medžiu kūrenamas židinys sutrūko išbarstęs žarijas svetainėje.

Šaltiniai:

• 1979 m. Memphis, Tenn. Commercial Appeal, 1979 m.
• Forte žurnalas, 1979 m. lapkričio numeris.

Pranykęs kaimas

Gyvybė kitose visatos dalyse neduoda žmonėms ramybės nuo tada, kai jie pirmą kartą pakėlė akis ir pamatė žvaigždes. Kartais mūsų planetoje įvyksta tokių keistų ir šiurpių dalykų, kad paaiškinti juos, rodos tegalima ateiviais iš kosmoso. Imkim, kad ir tai, kas šį šimtmetį įvyko viename Kanados kaime.

Andžikunio ežeras, Kanada, 1930 metų žiema

Bekraštis dangus buvo toks tamsiai raudonas, kad beveik juodas. Žvaigždės spindėjo šaltai lyg kristalai. Atrodė, kad vėjas dar šaltesnis. Jis gėlė veidus dviem vyrams, kurie ėjo namo, svirduliuodami nuo užsimestų ant nugarų negyvų žvėrelių svorio.

Vyresniojo - Armano Loreno - brazdoje jau susidarė ledukai. Jo sūnus Raulis klampojo iš paskos, keikdamas tamsą, dėl kurios kliuvo už medžių šaknų. Armanas žiūrėjo sūnui pro petį. Raulis dar nebuvo matęs tėvo išsigandusio. Dabar išpūstose tėvo akyse spindėjo baimė. Raulis matė sušalusius žvėrelius ant apsnigto tako ir nerangiai pasisuko. Mirksėdamas pažvelgė į dangų. Žvaigždės pranyko. Jas prarijo ne mėnesiena, o kita - gerokai ryškesnė šviesa - rėžis, spindintis skaisčiai kaip įkaitęs žarsteklis. Toji šviesa sklido danguje, už kokių trisdešimties kilometrų į šiaurę. Ji pajudėjo: iš pradžių lėtais, paskui greičiau.

Keistoji šviesa artinosi prie medžiotojų. Čiupęs žvėrelius, Rauilis paknipstomis pasileido taku, tėvas - jam pavymui. Jie sustojo tik pasiekę trobelę, kurioje visados jausdavosi saugūs. Per tą laiką šviesa susitraukė iki žvaigždės dydžio taškelio, o paskui visai išnyko. Armanas užtrenkė duris ir paskubomis užšovė sklastį, tarsi tas galėtų sulaikyti siaubą lauke.

Atsikėlę kitą rytą jie pavalgė ir nulupo spąstais sugautiems žvėreliams kailius. Jie elgėsi, tarsi žmonės, kurie vaikšto miegodami.

tags: #mistines #istorijos #kosmaru #vienkiemis