Simono Čechavičiaus studijos Italijoje ir Estijos vaikų knygų iliustracijų apžvalga

Šiame straipsnyje aptarsime Simono Čechavičiaus studijas Italijoje ir Estijos vaikų knygų iliustracijų apžvalgą, aptariant dailininkų įtaką ir tendencijas.

Simonas Čechavičius Italijoje

Nuo XVI a. pabaigos Roma tapo Europos meninio gyvenimo centru. Dailininkai iš viso pasaulio vyko į Romą, norėdami mokytis pas geriausius italų dailininkus, pamatyti žymiausius šios šalies dailės ir architektūros paminklus. XVII-XVIII a. Romoje gyveno daug prancūzų, flamandų, olandų, vokiečių, anglų ir kitų kraštų dailininkų.

Lietuvos ir Lenkijos aristokratai piligrimystės, studijų ar pažintiniais tikslais Italijoje lankėsi ne rečiau nei kitų kraštų kilmingieji, bet dailininkų iš Abiejų Tautų Respublikos žemių XVII-XVIII a. Italijoje buvo dar labai nedaug. Vienas iš jų - tapytojas Simonas Čechavičius, Voluinės vaivados Pranciškaus Maksimilijano Osolinskio mecenatystės dėka turėjęs galimybę studijuoti ir profesinio pripažinimo siekti Romoje.

Pranciškus Maksimilijanas Osolinskis

Tiksli S. Čechavičiaus išvykimo į Italiją data nėra žinoma. Manoma, kad tai galėjo įvykti apie 1711 m. - dailininko giminaitis Konstantinas Smuglevičius mini, kad Romoje dailininkas praleido apie dvidešimt metų, o 1731 m. jis jau buvo Varšuvoje ir su Johannu Samueliu Mocku varžėsi dėl karaliaus Augusto II dvaro tapytojo vardo, kurdamas didžiojo altoriaus paveikslą „Nukryžiavimas“ Varšuvos misionierių Šv. Kryžiaus bažnyčiai.

Pirmasis dailininko biografas Juozapas Saundersas, remdamasis nežinomais šaltiniais, nurodė, kad S. Čechavičius Romoje praleido aštuoniolika metų. Dailininko kūrybos tyrinėtojams Romos archyvuose pavyko surasti dokumentus, patvirtinančius kiek daugiau nei šešiolika amžinajame mieste S. Čechavičiaus praleistų metų: ankstyviausia data - 1714 m. lapkričio 8 d. (tą dieną dalyvavo Šv. Trifono arkibrolijos susirinkime), vėlyviausia - 1730 m. gruodžio 10 d. (dalyvavo Panteono virtuozų kongregacijos susirinkime).

Ar tikrai 1731 m. S. Čechavičius jau buvo Varšuvoje, pastaruoju metu imama abejoti. Žinia apie paveikslo Varšuvos misionierių bažnyčiai kūrimą remiasi žodiniu K. Smuglevičiaus liudijimu, parašytu prabėgus daugiau nei 40 metų po S. Čechavičiaus mirties. Ankstyviausia archyviniais šaltiniais patvirtinta S. Čechavičiaus buvimo Varšuvoje data yra 1734 m. gruodžio 8-oji (dailininko įrašas Varšuvos literatų arkibrolijos knygoje). Dar kartą dailininkas minimas 1735 m. rugsėjo 1 d., kai Varšuvos Šv. Jono bažnyčioje dalyvavo Luko Smuglevičiaus sūnaus Jono Simono krikšto apeigose.

Mariuszas Karpowiczius, remdamasis S. Čechavičiaus kūrinių analize, iškėlė hipotezę, kad į tėvynę dailininkas galėjo sugrįžti kiek vėliau, nei iki tol manyta - t. y. po 1731 m. Šią prielaidą iš dalies patvirtina Józefo Skrabskio tarp Krokuvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos dokumentų aptikta žinia, kad S. Čechavičiaus paveikslas „Šv. Apolonija“ į šią šventovę 1733 m. buvo atvežtas iš Romos. Aišku šis faktas dar nereiškia, kad ir pats dailininkas tuomet dar buvo Romoje.

Galima tik įsivaizduoti, kokį įspūdį Krokuvos ir Osolinskių dvaro meninėje aplinkoje užaugusiam jaunuoliui paliko Italija ir Popiežių valstybės sostinė Roma - Raphaelio, Michelangelo, Guido Reni, Domenichino, kitų žymiausių italų dailininkų kūriniais išpuoštos bažnyčios, kurių čia buvo daugybė, erdvios miesto aikštės, didingi rūmai, sodai ir parkai.

P. M. Osolinskis - Lenkijos ir Lietuvos valdovo Augusto II privatus sekretorius ir vienas artimiausių jo pagalbininkų, išsiųsdamas savo dvaro dailininką į Romą turėjo parūpinti jam protekciją, padėjusią patekti į vieno iš labiausiai mieste gerbiamų dailininkų studiją. Deja, žinių, pas ką S. Čechavičius mokėsi, neišliko.

Šv. Luko akademija Romoje

Nuo 1577 m. Romoje veikė Šv. Luko akademija (Accademia di San Luca), įsteigta Grigaliaus XIII bule ir globota visų vėlesnių popiežių. Nuo 1585 m. jos patalpos buvo prie akademijai perduotos Šv. Luko ir Martyno bažnyčios. Akademijai vadovavo prezidentas (principe), kurį rinko nariai, o tvirtino popiežius.

XVIII a. pirmoje pusėje Šv. Luko akademija nebuvo mokymo įstaiga dabartine to žodžio prasme. Taip vadinosi dailininkų kongregacija, kurios uždavinys buvo dailės priežiūra ir kontrolė Romos mieste. Akademija turėjo dailės kūrinių vertinimo monopolį ir nustatydavo kainas visuose viešuosiuose pirkimuose. Ji rūpinosi kultūrinio palikimo išsaugojimu ir restauravimu, sprendė kitus dailės klausimus.

Jaunų dailininkų rengimas buvo viena iš daugybės Šv. Luko akademijos funkcijų. Iki XVIII a. vidurio piešimo, anatomijos, perspektyvos ir architektūros pamokos vyko nereguliariai, daugiausia savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tik 1754 m. įsteigus Akto mokyklą (Scuola Libera del Nudo) ant Kapitolijaus kalvos, t. y. tuomet, kai S. Čechavičius jau buvo išvykęs iš Romos ir dirbo savarankiškai, piešimas Šv. Luko akademijoje pradėtas dėstyti sistemingai ir tapo platesnės edukacinės programos, apimančios daugybę teorinių ir praktinių disciplinų, dalimi. Iki tol mokytasi privačiose dailininkų studijose.

Visi akademijos narių mokiniai turėjo teisę papildomai lankyti akademijoje rengiamas piešimo klases, kuriose užsiėmimus pasikeisdami vedė jos nariai, klausytis teorinių paskaitų (diskursų) dailės klausimais, naudotis akademijos biblioteka, o pasiruošę - dalyvauti akademijos rengiamuose konkursuose.

Be Šv. Luko akademijos, nuo 1666 m. Romoje veikė Prancūzų akademija (Académie de France à Rome), skirta Prix de Rome apdovanojimą gavusiems prancūzų studentams. Dėl šios priežasties Romoje gyveno daug prancūzų dailininkų. O ir bendrai, XVII a. antroje-XVIII a. pirmoje pusėje Romoje buvo juntama stipri Prancūzijos - turtingiausios ir galingiausios to meno valstybės - įtaka.

Nė vienoje akademijoje nebuvo mokoma tapyti. To S. Čechavičius turėjo išmokti privačioje kurio nors Šv. Luko akademijos nario studijoje. Pirmieji dailininko biografai nurodo, kad Romoje S. Čechavičius mokėsi pas Carlą Marattą. S. Čechavičiui atvykus į Romą, C. Maratta neabejotinai buvo didžiausias dailės autoritetas mieste. 1706 m. jis trečią kartą buvo išrinktas Šv. Luko akademijos prezidentu ir šias pareigas ėjo iki mirties (1713 m. gruodžio 13 d.).

Kelerius metus prieš mirtį C. Maratta nebetapė, bet ir toliau vadovavo privačiai studijai, kurioje dirbo daug jo mokinių. Taigi net jei į Romą S. Čechavičius atvyko metais ar dvejais vėliau, nei iki tol manyta, jis dar galėjo sutikti C. Marattą ir patekti į garsaus tapytojo studiją, bet pagrindiniu jo mokytoju C. Maratta būti negalėjo. Jo reikėtų ieškoti tarp Romoje gyvenusių gausių C. Marattos mokinių ir pasekėjų.

Kaip galimas S. Čechavičiaus mokytojas dažniausiai yra minimas Benedetto Luti. Po C. Marattos mirties B. Luti autoritetas Romoje buvo didesnis nei bet kurio kito dailininko. B. Luti buvo žinomas ne tik kaip geras tapytojas, piešėjas, pastelių meistras, bet ir kaip visuotinai pripažintas meno ekspertas, prekeivis meno kūriniais, kolekcininkas, turėjęs įspūdingą (apie 14 tūkst. vnt.) piešinių kolekciją.

Romoje B. Luti vadovavo privačioms piešimo klasėms, turėjo didelę studiją, kuri 1710-1720 m. buvo laikoma geriausia mieste. Ją lankė Giovanni Paolo Panini, Giovanni Domenico Piastrini, Placido Costanzi, Jean-Baptiste van Loo ir daugybė kitų įvairių tautų dailininkų. B. Luti bendradarbiavo su Prancūzų akademija. Jis užėmė aukštą poziciją Šv. Luko akademijoje - nuo 1704 m. nuolat buvo renkamas konkursų žiuri nariu, dažnai vadovaudavo piešimo iš natūros klasėms, daug prisidėjo rengiant 1715 m. akademijos statutą, o 1720 m. tapo akademijos prezidentu. Taigi nekyla abejonių, kad S. Čechavičius B.

Svarbiausias S. Čechavičiaus studijų metų įvykis buvo apdovanojimas, kurį 1716 m. jis pelnė taip vadinamame „klemensiniame konkurse“ (concorso clementino). Nuo 1702 m. maždaug kas treji metai rengti konkursai, vadinti jų įsteigėjo popiežiaus Klemenso XI vardu, buvo vienas iš labiausiai laukiamų Romos meninio gyvenimo įvykių. Šiuose konkursuose dailę studijuojantis jaunimas rungdavosi tapybos, skulptūros ir architektūros srityse.

Kiekvienos srities studentai galėjo pasirinkti vieną iš trijų lygių, arba klasių, kurioms akademijos taryba pateikdavo skirtingo sudėtingumo užduotis. Trečiai, pradedančiųjų, klasei buvo duodama piešti antikines skulptūras, antrosios ir pirmosios klasės dalyviai turėjo sukurti kompozicijas užduota tema. Visi studentai privalėjo pateikti po du darbus: vieną - iš anksto užduota tema, kuriam sukurti turėjo maždaug mėnesį, kitą - klauzūrinį, kurį nupiešdavo akademijoje per dvi valandas (pagal jį spręsta apie piešimo įgūdžius ir konkursinio darbo autentiškumą).

1716 m. balandžio 19 d. Šv. Luko akademijos posėdyje renkant temas konkursui dalyvavo šie nariai tapytojai: prezidentas Ch. F. Poersonas, pirmas konsulas Luigi Garzi, antras konsulas B. Luti, nariai Giovani Paolo Melchiori, Domenico Maria Muratori, Giuseppe Chiari ir sekretorius Giuseppe Ghezzi.

S. Čechavičius konkurse dalyvavo antroje klasėje ir pelnė trečią premiją. Šv. Luko akademijos archyve, tarp kitų apdovanojimus pelniusių piešinių, saugomi abu S. Čechavičiaus 1716 m. konkursui sukurti darbai. Pieštuku ir guašu atliktas klauzūrinis piešinys vaizduoja Samsoną, perplėšiantį liūtą. Po juo - užrašas: „Prova di Simone Cenouiz“.

Konkursinė kompozicija nupiešta ant gelsvo popieriaus pieštuku ir kreida. Jos centre dailininkas pavaizdavo keturių arklių traukiamą antikinį vežimą, su kaupu prikrautą šarvų, strėlinių, vėliavų, indų, muzikos instrumentų, kitų trofėjų, ir keletą prie vežimo pririštų turkų belaisvių. Paskui vežimą eina romėnų kariai, nešdami karo trofėjus ir pulko ženklus. Procesiją stebi kelios moterys. Tolumoje matyti miesto mūrai. Piešinio apačioje užrašas: „1716 Pittura Se conda Classe Terzo Premio. Simone Cenouiz Polacco C. 37“.

Konkurso apdovanojimai labai iškilmingai buvo įteikiami Senatorių rūmuose ant Kapitolijaus kalvos. Rengiant iškilmes, vadintas „Dailės triumfu“, aktyviai dalyvavo Arkadijos akademija (Accademia degli Arcadi) - literatūrinė Romos akademija, įkurta 1690 m.

Kapitolijaus kalva Romoje

Iškilmių dieną Roma pasipuošdavo. Po pamaldų Šv. Luko ir Martyno bažnyčioje, Senatorių rūmų didžiojoje salėje, prasidėdavo šventinė programa. Ją sudarė prakalba, šlovinanti tapybą, skulptūrą, architektūrą ir meno globėją popiežių Klemensą XI, Arkadijos akademijos narių poezijos skaitymai, apdovanojimų įteikimas ir įspūdingas koncertas. Be piniginio prizo, nugalėtojai gaudavo medalį, kurio vienoje pusėje buvo šv. Luko atvaizdas, o kitoje - popiežiaus portretas su užrašu „Amplissimum Praemium Virtutis est Gloria“.

Iškilmėse dalyvaudavo popiežius, kardinolai, vyskupai, prelatai, aukščiausi pasaulietiniai dignitoriai, visas meno ir mokslo pasaulio elitas. Apdovanojimus pelniusius kūrinius buvo galima apžiūrėti Senatorių rūmuose veikusioje parodoje. Nugalėtojų pagerbimo šventė menininkams buvo proga susitikti, pasidžiaugti laimėjimais, o visuomenei - įsitikinti akademinių mokymų produktyvumu.

1716 m. konkursui skirtame leidinyje randame žinių apie iškilmes. Senatorių rūmų didžiąją salę tąkart papuošė architektai Giovanni Battista Contini ir Alessandro Specchi. Jie įrengė teatrališkus įėjimo vartus, ant penkių pakopų pakylos sumontavo katedrą kalbėtojui, o iš abiejų katedros pusių sustatė krėslus poetams (Arkadijos akademijos nariams) ir akademikams (Šv. Luko akademijos nariams). Virš katedros įrengė gausiai dekoruotą vietą muzikantams, kurią apšvietė daugybė gražių, nuo skliautų kabančių šviestuvų. Papuošė ir garbingiems svečiams skirtas vietas.

Per iškilmes dailę ir popiežių šlovinančią oraciją perskaitė popiežiaus Klemenso XI sekretorius Giovanni Vincenzo Lucchesini. Savo eiles skaitė Andrea Diotallevi, Antonio Baldani, Domenico Ottavio Petrosellini, Francesco Maria Gasparri, Pompeo Rinaldi ir kiti Arkadijos akademijos nariai. Vėliau Klemenso XI šambelionas, Šv. Luko akademijos protektorius kardinolas Annibale Albani konkurso nugalėtojams išdalino apdovanojimus.

Tai, kad 1716 m. konkurse S. Čechavičius dalyvavo antroje klasėje, rodo, kad dailininkas nebebuvo naujokas, bet jam dar trūko patirties atlikti pirmos klasės užduotį, kurią paprastai rinkosi mokslus baigiantys studentai. Kiek dar metų S. Čechavičius studijavo ir kada studijas baigė, žinių neišliko - į Šv. Luko akademijos užsiėmimus užsirašyti nereikėjo ir lankomumas nebuvo kontroliuojamas.

Taip pat nėra žinoma, ar S. Čechavičius lankė vieno, ar kelių dailininkų studijas. Daug į Romą atvykusių jaunų dailininkų, pasimokę pas vieną meistrą, pereidavo pas kitą. Pavyzdžiui, B. Luti mokinys Williamas Kentas vėliau studijavo pas G. Chiari - vieną geriausių XVIII a. pradžios Romos tapytojų, 1723-1725 m. vadovavusį Šv. Luko akademijai. Portugalas F. Vieira, be B. Luti studijos, lankė kito garsaus XVIII a. pradžios Romos tapytojo - Francesco Trevisani studiją, įsikūrusią kardinolui Pietro Ottoboni priklaususiuose Kanceliarijos rūmuose (Palazzo della Cancelleria). Ne mažiau populiari XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo Sebastiano Concos studija.

Estijos vaikų knygų iliustracijos

Estijoje kasmet vyksta du gražiausių knygų konkursai. „25 gražiausios“ renkamos iš visų praeitais metais pasirodžiusių knygų, daugiausia dėmesio skiriant apipavidalinimui. „5 gražiausios“ renkamos tik iš vaikų knygų, šis konkursas taip pat labiausiai vertina knygų išvaizdą, taigi pirmiausia iliustracijas.

Estų vaikų knygų iliustracijoms būdingas įvairus braižas ir stilius. Yra dekoratyvių, bet yra ir subtilesnių, su daugiau niuansų. Esama humoro, esama fantazijos. Yra daug gabių savito braižo menininkų. Vieni eina pramintu keliu, kiti linkę eksperimentuoti. Visad pasitaiko staigmenų. Draugiškai sugyvena įvairi kūryba - ji praturtina bendrą vaizdą ir siūlo aukšto lygio knygų kiekvienam skoniui.

Ypač džiugu, kad estų vaikų knygose daug paveikslėlių, jos drąsios ir įdomios. Knygose nesibaiminama „oro“ ir balto paviršiaus, nebijoma naudoti įvairių vaizdavimo būdų, žaisti raidėmis.

Iš vyriausiųjų kūrėjų paminėtina Ede Peebo. Per savo gyvenimą ji iliustravo daugiau kaip 70 knygų, buvo kelių kartų vaikų pamėgta dailininkė. Ypač mėgo vaizduoti gamtą ir gyvūnus, jos sukurtos pasakų iliustracijos patraukia liūdnoka ilgesinga nuotaika, o kartu, kaip ir jas įkvėpusios pasakos, yra paslaptingos.

Truputį jaunesnės yra kitos dvi mūsų gyvosios klasikės - Ülle Meister (1948) ir Maarja Vannas (1945). Abi jos dar tebėra puikios kūrybinės formos, iliustruoja vaikų knygas ir vadovėlius, aktyviai dalyvauja parodose.

Viena geriausių mūsų akvarelininkių Ülle Meister savo meistrišką techniką naudoja ir kurdama vaikų knygų iliustracijas. Taip pat lengvai kaip akvarele ji piešia ir pastelėmis, spalvotais pieštukais. Jos šilti, žemiški piešiniai keri ir vaikus, ir suaugusiuosius. Pačios žinomiausios jos gyvulinių pasakų iliustracijos: mylėdama ir pažindama gamtą, ji puikiai vaizduoja ją ir piešiniuose.

Šiuo atžvilgiu tikra jos priešingybė yra Maarja Vannas, romantiška kūrėja, kaip tik labiau mėgstanti gražias autorines pasakas ir radusi tinkamą vaizdinę daugelio klasikinių pasakų išraišką. Ar tai būtų Hanso Christiano Anderseno „Mažoji undinėlė“, „Pelenė“, ar „Tūkstantis ir viena naktis“ - visi veikėjai vaizduojami su didele meile ir įsijautimu.

Tarptautiniu mastu žinomas karikatūristas, pasaulinį pripažinimą pelnęs animacinių filmų kūrėjas, Pärnas yra iliustravęs daugybę knygų. Žmona Olga taip pat mokėsi iš šio meistro. Nors pagrindinė jų veikla - filmų kūrimas, šiek tiek laiko lieka ir knygoms iliustruoti. Toks vientisas kūrybinis mąstymas ir veikla retai pasitaiko. Vartant jų iliustruotas knygas kaskart galima rasti ką nors nauja.

Pradėti norėčiau nuo Reginos Lukk-Toompere (1953), kurios kiekviena nauja knyga verčia manyti, kad tai jau viršūnė ir daugiau nebėra kur kilti. Bet vis dėlto yra. Nes Regina eksperimentuoja, ir nors jos braižas nekinta, bet keičiasi mintys, idėjos, tad kiekviena nauja knyga yra tarsi naujas kūrybos kelio etapas. Kasmet pasirodo iki trijų jos iliustruotų knygų, bet tik vienur kitur dailininkė šiek tiek kartojasi. Dažniausiai ji vis randa kuo nustebinti.

Hillaras Metsas (1954) ir Heiki Ernitsas (1953) - karikatūristai. Ir turbūt nerastum geresnio vadinamųjų berniukų knygų iliustruotojo kaip dėdė Metsas. Jo piešiniai šmaikštūs, šarmingi ir gerai nuteikiantys.

Piret Mildeberg (1957) stilius užsieniečiams kartais atrodo sukurtas vyro. Savo pirmapradės jėgos dailininkė niekur neriboja - nei gyvenime, nei kūryboje. Laimė, dažnai ji prisiliečia ir prie vaikų knygų. Puiki piešėja ir kolorito meistrė, stipri pasakotoja. Princesių knygos ne jai, bet užtat tinka visos tos, kuriose veikia baubai ir pabaisos.

Šeštojo dešimtmečio kartos apžvalgą užbaigia Viive Noor (1955), kūrybos kelią mergaičių knygomis pradėjusi dailininkė, kurios meistriškos, subtilaus kolorito ir gana realistiškos akvarelės patiko daugeliui vaikų.

Pirmiausia pristatau du septintojo dešimtmečio kartos vardus - Catherine Zarip (1966) ir Anne Linnamägi (1966). Abiejų dailininkių kūryba turi iškart atpažįstamų bruožų, mėgstamiausia jų tema - gyvūnai, bet tuo panašumas ir baigiasi. Anne Linnamägi - visiška geruolė. Jos pasaulyje gyvena vien meilūs žvėreliai, mieli vaikučiai ir malonūs senukai. Jame nėra nieko slogaus ar pikto, o jeigu to prireikia iliustruojamai istorijai, netgi blogiui suteikiamas malonus minkštas pavidalas. O kartu tuose piešiniuose nė lašelio perdėto saldumo. Minkštas koloritas, pasakiški vaizdai. Tuo tarpu Catherine’os Zarip kūryba, nors pasižyminti detalių gausa, yra gana lakoniška, intensyvių spalvų, dekoratyvi.

Jüri Mildebergas (1965) užsiima viskuo - tapyba, grafika, skulptūra, o be viso to, dar ir vaikų knygomis. Bet kurdamas vaikams jis nedaro jokių nuolaidų! Arba imate, arba ne! Jeigu nesuprantate, lavinkitės!

Urmas Viikas (1961) - vienas įdomiausių ir savičiausių iliustruotojų, žinomas grafikas, neskirstantis kūrybos į didžiąją ir mažąją ir visur siekiantis maksimumo. Jis taip pat nenuolaidžiauja vaikams ir, pats būdamas trijų atžalų tėtis, puikiai žino, kad vaikai daug išmanesni, nei paprastai manoma. Kiekviena jo knyga - neabejotinas estų iliustracijų meno šedevras. Būdamas geras dizaineris, jis geba pasiekti idealų rezultatą.

Piret Raud (1971) galima laikyti viena geriausių estų vaikų rašytojų ir viena geriausių iliustruotojų. Atrodo, kad neretai ji susitelkia į rašymą, o piešdama eina jau pramintu kūrybos keliu. Laimė, ta kūryba yra aukščiausio lygio.

Kadri Ilves (1977) paišo truputį senoviškas, bet labai mielas ir nuoširdžias iliustracijas.

Kompiuteris yra savotiškas Anne’s Pikkov (1974), Ullos Saar (1975) ir Kertu Sillaste’s (1973) draugas. Joms abiem būdingas „modernus“ stilius - greičiausiai dėl to, kad abi iliustruoti pradėjo turėdamos dizainerio išsilavinimą ir į iliustracijas žvelgia labiau iš dizainerio perspektyvos. Abi šios dailininkės šmaikščios ir išradingos, turi šviežių minčių ir humoro. Be to, abi valdo ir pieštuką, ir teptuką. Kertu Sillaste pasižymi iš tolo atpažįstamu savitu braižu, lakoniška spalvų kalba ir džiugiu stiliumi. Be to, ji yra ir savo knygų autorė.

Iš jaunųjų, ko gero, labiausiai krinta į akis Kristi Kangilaski (1982). Tai įdomaus, patrauklaus braižo grafikė. Jos ekspresyvūs piešiniai gimsta pasitelkus įvairias technikas, o galiausiai užbaigiami kompiuteriu. Rezultatas stiprus ir traukiantis akį.

Marja-Liisa Plats (1984) knygas iliustruoja jau keletą metų, bet joms tarsi vis kažko trūko. Galiausiai dailininkei pavyko atsiverti, naujausios jos iliustruotos knygos yra vientisos ir pasigėrėtinos. Nesvarbu, kad piešiniai nuspalvinti kompiuteriu ar naivistiškai atlikti akriliniais dažais.

Gerda Märtens (1987), Estijos dailės akademijoje baigusi tapybą, vaikų knygas atrado Bolonijoje. Tada patraukė studijuoti į Italiją ir garsiame Mačeratos universitete baigė iliustravimo studijas. Jos kūryboje pūsteli ir svetimi vėjai, bet, kaip žinome, tai tik praturtina.

Mirjam Siim (1990) iliustravimo meno mokėsi ir Estijoje, ir Portugalijoje. Jei neskaitysime jos diplominio darbo, netrukus pasirodys tik pirmoji iliustruotojos knyga, bet parodose jos darbai jau matomi.

Anna Ring (1992) debiutavo Bolonijos knygų mugėje nuostabia betekste knyga. Vėliau jos piešinių matėme žurnaluose ir knygose. Nors ne visi vienodai pavykę, bet įdomūs. Atrodo, paieškų laikas baigėsi ir šių metų pradžioje pasirodžiusi puiki pirmoji jos knyga pateko tarp gražiausiųjų.

Laukiame ir naujų vardų. Londono knygų mugėje neseniai buvo parodyti nepaprastai puikūs Estijos dailės akademijos absolventės, Priito Pärno mokinės Lucijos Mrzljak (1990) darbai, tad susidomėję lauksime jos pirmųjų knygų.

Štai keletas žymių Estijos iliustratorių ir jų stilių:

tags: #mokausi #buti #dailininkas #knyga