Kartais pedagoginėje spaudoje rašoma apie kilnų pedagogo pašaukimą, pedagogų jautrumą ir humaniškumą, pedagoginio darbo kultūrą, tačiau dažnai tuo ir apsiribojama. Dorovinė pedagogo misija nuodugniau neanalizuojama, profesinė etinė jo kultūra nenagrinėjama. Filosofai pedagogo profesinės etikos dalykų irgi netyrinėja. Todėl netenka stebėtis, kad lietuvių kalba literatūros pedagoginės etikos klausimais beveik neturime, išskyrus B. Bitino brošiūrą bei V. ir I. Čiomokozovų knygą "Mokytojo etika" (išversta iš rusų kalbos). Abu šie leidiniai išėjo daugiau kaip prieš dvidešimt metų, o po jų - nieko, išskyrus vieną kitą publikaciją pedagoginėje spaudoje.
Šio straipsnio tikslas - aptarti pedagoginės etikos objektą, struktūrą, specifiką ir uždavinius, akcentuojant jos aktualumą ir reikšmę praktinei pedagogų veiklai.
Pedagoginė etika yra glaudžiai susijusi su bendrąja etika, jos teorijomis, pagrindinėmis kategorijomis, sąvokomis (etika yra mokslas apie moralinius įsipareigojimus bei skirtumus tarp teisingo ir neteisingo). Pažinti ir gerai mokėti valdyti etikos pagrindus ypač svarbu pedagogo kasdienėje veikloje, kadangi jam reikia nuolat bendrauti su žmonėmis, savo ugdytiniais (ikimokyklinės įstaigos darželinukų ugdymas ir bendravimas reikalauja didelės moralinės kompetencijos, kultūringo elgesio supratimo, atidaus bendravimo tiek su vaikais, tiek su jų tėveliais).
Pedagogical ethics is a reflection of moral relations at school, a theory of ethic thinking, cognition and evaluation. It investigates the professional self-expression of a teacher, realization of his essence of life and happiness in the pedagogical activity. Pedagogical ethics fosters high culture of pedagogical work, enhances the efficiency of pedagogical activity.
Pedagoginės etikos samprata
Pedagoginė etika yra savarankiška etikos mokslo dalis, kuri tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, principus darbo sferoje. Profesinė etika yra svarbi ir reikšminga kiekviename darbe, o pedagogo - ypač, kadangi jis turėtų būti pavyzdys savo ugdytiniams. Tai savarankiška etikos mokslo dalis, ji tiria pedagoginės moralės ypatybes, specifiką, moralės principus pedagoginėje darbo sferoje.
Pedagoginė etika iškelia tam tikrus principus, iš kurių keletą aptarsiu plačiau:
Optimizmas
Optimizmas (kilęs iš lotynų kalbos žodžio „optimus“ - geriausias) - tai tokia pažiūra, kuriai būdinga pozityvus santykis su realybe, pasitikėjimas ateitimi, polinkis įžvelgti gera. Tai reiškia, kad optimistiškas pedagogas visose pedagoginės veiklos situacijose ieškos geriausio ir ką nors darydamas tikėsis iš savo ugdytinių tik teigiamo atoveiksmio. Vaikai, kurie išmokyti pozityviai mąstyti, ateityje sėkmingiau skinsis kelią į aukštesnes ugdymo pakopas.
Pedagogo asmeninės bei profesinės savybės
Žmogus, pasirinkęs pedagoginį darbą, turi pasižymėti aukšta dorovine morale. Todėl dorovingumo vaidmuo pedagoginiame darbe ypač didelis, kadangi moralė atlieka pedagogines funkcijas: mokytojas padeda formuoti vaikų dvasinį pasaulį, taigi ir jų dorovę. Žinoma, jog tik moralus, doras, išsiauklėjęs, pasitikintis savimi bei savo veikla pedagogas, lavinantis savo geriausias asmenines bei profesines savybes sugebės tinkamai ugdyti vaikus, mokyti teisingo elgesio taisyklių, diegs savo ugdytiniams dorovės, gėrio bei teisingumo supratimą.
Autoriai (Dodge ir kt., 2007, p. 16) teigia, jog „ikimokyklinis amžius - 3-5 gyvenimo metai - yra ypatingas. Šiuo gyvenimo tarpsniu jie pradeda pasitikėti žmonėmis, esančiais už šeimos ribų, įgauna nepriklausomybės ir kontrolės, mokosi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais“. Vadinasi, ikimokyklinė įstaiga patiems mažiausiems yra viso ugdymo proceso pradžių pradžia. Kad visas ugdymo procesas būtų sėkmingas bei teiktų džiuginančius darbo rezultatus, pats pedagogas turėtų išsiugdyti tam tikras asmenines bei profesines savybes.
Pirmiausia gėrio ir blogio požiūriu vertinami žmonių tarpusavio santykiai, jų elgesys ir poelgiai. Vieniems poelgiams pritariama , kiti - smerkiami. Pirmieji -- gėris, antrieji - blogis . Šios kategorijos taikomos vertinant ir ekonominius , ideologinius visuomenės santykius, politines pažiūras ir idėjas. Panašiai vertinamos ir žmogaus charakterio savybės, jo valios kryptingumas , nes nuo šių savybių priklauso žmonių poelgiai. Tokios žmogaus savybės kkaip darbštumas, kuklumas, paprastumas, nuoširdumas , principingumas yra teigiamos.Jos vadinamos dorybėmis ir įeina į gėrio kategoriją. Į gėrio ir blogio sritį įeina ir tai, ko žmonių santykiuose ar visuomenėje dar nėra, bet dėl ko žmonės tampa tauresni- tai įvairūs idealai. Žmonės gali siekti mokslo, meno , dorovinio tobulumo, demokratijos ir kitų dalykų.
Gėris ir blogis yra žemiškos prigimties- jų ištakos visuomeniniai santykiai. Keičiantis visuomeniniams santykiams keitėsi žmonių moralinė sąmonė , įsitikinimai, pažiūros. Neišvengiamai kkito gėrio ir blogio supratimas. Tačiau kiekvienoje epochoje yra apibrėžtas jų turinys. Gėrio suvokimas - tai sugebėjimas skirti tai, kas žema, padoru ir niekšiška , kilnu ir žema padeda asmenybei ir visuomenei tobulėti. Žmogui tenka nepaliaujamai kovoti dėl gėrio. Kova su blogiu yra sudėtinga, nes blogis yra akiplėšiškas,įžūlus,ciniškas ir gajus. Blogis plinta pats . jis gajus, nes remiasi įpročio jėga.Blogis yra tai ,kas trukdo žengti į priekį, tobulėti. Visas žmonių gyvenimas yra pasirinkimas: kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, išreiškia savo poziciją gyvenime. Žmogus aktyviai veikia supančią aplinką , ją kurią ar pertvarko ir kuria pats save. Savo gyvenime žmogus susiduria su dorovine būtinybe ( kaip pasielgti: gerai ar blogai , pvz. dalyvauti ar nedalyvauti ). Kad žmogus būtų laisvas neužtenka vien pažinti būtinybę .
Nuo šių žmogaus bruožų priklauso kaip žmogus suvokia savo veiksmų turinį ir prasmę , kiek savarankiškai ir tikroviškai vertina savo poreikius ir aplinkinių veiksmus ir kokius dorovinius uždavinius ( tikslus ) kelia sau. Net ir sunkiomis sąlygomis žmogus gali pasirinkti atitinkamus poelgius , elgesio būdus. Dorovinė laisvė reiškiasi įvairiose srityse ypač ryški ir svarbi yra darbe. Žmonės nėra laisvi pasirinkti : dirbti ar nedirbti. Žmogus turi jausti pareigą sudėtingose situacijose elgtis dorai, pagal sąžinę. Garbė išreikia žmogaus vertybinį santykį su pačiu savimi. Garbė įtvirtina požiūrį į žmones . Garbė yra savo visuomeninio reikšmingumo suvokimas, kai jį viešai pripažįsta kiti. Garbė gali būti ne tik įgyjama , bet ir paveldima ( saugo šeimos garbę, kiti susideda su draugais tampa šeimos gėda). Garbė - fundamentali( pagrindinė) žmogaus vertybė.,, Garbė brangesnė už gyvenimą ( F . Šileris).”Garbingas žmogus visuomenėje aukštai vertinamas, nes juo galima pasitikėti. Klasėje visada bus vaikų iš asocialios šeimos , kur niekada nebus tvarkos.
Garbingas žmogus nemeluoja, prižadėjęs- padaro. Su žmogaus garbe tiesiogiai susijusi ir jo savigarba. Kaip savimonės reiškinys , savigarba atsiranda, kai žmogus suvokia ir prapažįsta kad, jo dorovinės pažiūros , charakterio bruožai, poelgiai yra garbingi . Aukšta savigarba rodo. Kad žmogus suvokia savo vertę , gina ir saugo savo orumą ir garbę. Savigarba rodo, kiek žmogus reiškia pats sau, kiek jis vertina save kaip žmogų. Aukšta savigarba reiškia, kad žmogus teigiamai priima save. Save gerbiantis žmogus nežemina savęs negarbingais veiksmais ir poelgiais. Jis yra nuoseklus, nepasiduodantis išorės veiksniams - spaudimui, neina į sandėrį su sąžine, nepataikauja ir neveidmainiauja, o lieka ištikimas savo pažiūroms ir įsitikinimams , idealams , gyvenimo principams. Verčiau atsisako aukštos padėties , materialinės gerovės , negu nusižemina. Savigarba didina žmogaus reiklumą sau, žadina pasipriešinimą blogiui . Žmogaus savigarba tiesiogiai susijusi su pagarba kitiems . Gerbk save ir gerbsi kitus. Prasmingu žmogus paprastai laiko tai ,kas atitinka jo prigimtį. Žmogus negali prasmingai gyventi izoliuotai nuo kitų ( visuomenės). Kalėjime esantis žmogus neturi visuomenės, bendrauja tik tarp savęs ir todėl išmoksta dar blogesnių dalykų ir krinta dar giliau. iš dalies nulemia ir apibrėžia visuomenė. Visuomenės požiūris žmogaus gyvenimą įprasmina per darbą, poelgius, kurie turi pozityvią kultūrinę reikšmę. Prasminga yra visa tai, kas prisideda prie žmogaus gerovės, pažangos, turi išliekamą vertę.
Tačiau asmenybės interesai neapsiriboja vien visuomeninės reikšmės darbais. Ši sąvoka labai artima prasmės sąvokai. Laimingas gyvenimas yra prasmingas. Kaip etikos kategorija llaimė apibūdina tuos žmogaus išgyvenimus, kurie nuolat kyla jam kasdieniame gyvenime. Laimės sąvoka išreiškia gilų pasitenkinimą savo gyvenimu. Laimė tai teigiami jausmai, išgyvenimai, kuriuos lydi atitinkamos mintys, apmąstymai. Laimė priklauso nuo žmogaus individualybės , pasaulėžiūros , nusiteikimo ir kitų subjektyvių veiksnių. Žmogaus laimei reikia , kad jis patenkintų savo fiziologinius poreikius , kad bbūtų fiziškai ir psichiškai sveikas, nekęstų materialaus skurdo, nepatirtų represijų ir kt. Kasdienė gera nuotaika, pasitenkinimas, džiaugsmas ir kt. teigiami jausmai sudaro patikimą pagrindą žmogaus laimei. Mokinių aakyse mokytojas negali aukštinti savo dėstomo dalyko , kartu žeminti kitus dalykus.
Darbo objekto veikimo instrumentas yra pedagogo asmenybė: jo žinios ir gebėjimai, jausmai ir siela. Specifiškas ir pedagogo darbo rezultatas- žmogus pasiekęs tam tikrą visuomenės kultūros lygį. Norėdamas tapti geru pedagogu, žmogus turi turėti pašaukimą. Pašaukimas remiasi žmogaus įgimtais gabumais, talentu. Pirmoji pedagoginio pašaukimo žymė- tai pasiaukojimas vaikams , siekimas išauklėti juos pilnaverčiais žmonėmis ,padaryti jų gyvenimą pilnavertį, humaniškesnį ir prasmingesnį. Antroji žymė- tai pedagoginis talentas, kuris apima įvairiais psichines ypatybes .Labai svarbu gebėjimas patraukti vaikus prie savęs , domėtis jų rūpesčiais , interesais, jjausmas. Suprasti savo gyvenimo pašaukimą , dirbti pagal jį , yra labai svarbi žmogaus saviraiškos ir jo gyvenimo įprasminimo sąlyga. Nuo pedagoginio darbo pašaukimo daug priklauso sėkmė, darbo rezultatai ir asmeninė laimė kurią teikia prasminga veikla. Mokytojas negali būti amatininku ( neturėti kūrybiškumo, viską dėstyti iš vadovėlių ). Didelį vaidmenį vaidina pedagogo autoritetas.
Pedagoginis taktas
Tai etiškas pedagogo elgesys tiek kolegų, tiek mokinių ar jų tėvų bendravime ir bendradarbiavime. Mokytojai, demonstruodami moralinius principus ir vertybes, gali padėti paskatinti mokinius elgtis sąžiningai ir pagarbiai, tai padės kurti gerus mokytojų ir mokinių santykius, o tai didins pasitikėjimą švietimo sistema. Akivaizdu, kad mokytojų profesinė etika yra nepaprastai svarbi ne tik formuojant visuomenės požiūrį į mokytojo profesijos propagavimą, bet ir siekiant įskiepyti pasitikėjimą visa švietimo sistema. Profesinė etika užtikrina tvirtą sąžiningumo, patikimumo ir nuoseklumo jausmą, o tai leidžia kurti ir palaikyti visuomenės pasitikėjimą.
Mokymo etika - tai moraliniai principai ir praktika, kurių mokytojas turi laikytis, kad galėtų sėkmingai dirbti mokytoju. Tai pareiga būti sąžiningam ir nešališkam, užtikrinti mokiniams saugią ir palankią aplinką, būti kultūriškai išprususiam ir atsidavusiam žinių siekimui. Pormiausia pagarba mokiniui ir siekis skatinti ir padėti mokiniui vystytis mokymosi ir žmogiškumo srityse. Taip pat pagarbus ir kolektyvinis darbas su kolegomis.
Manau, kad mokymo etika turėtų būti grindžiama sąžiningumu, pagarba ir teisingumu.
Norint tobulinti švietimą, reikia atsigręžti į mokytojus. Mokytojų atlyginimų didinimas, geresnių darbo sąlygų sudarymas ir mokytojo darbo vertės pripažinimas būtų esminiai žingsniai siekiant pagerinti švietimą ir pakelti mokytojo profesijos prestižą.
- Pirma, mokytojams skirti geresnius atlyginimus ir išmokas.
- Antra, sukurti veiksmingesnes ir prasmingesnes profesinio tobulėjimo galimybes.
- Trečia, užtikrinti, kad mokymo programa būtų naujausia ir patraukli mokiniams.
- Ketvirta, sukurkite geresnes mokytojų pripažinimo ir grįžtamojo ryšio sistemas.
Mažinti darbo krūvį ir didinti algas bent iki vidutinio to miesto atlyginimo. Taip pat labai trūksta mokymų apie tai, kas yra aktualu mokiniams šiais laikais - tai padėtų kurti geresnius santykius su mokiniais ir, kaip rezultatas, kažkiek mažintų jų nerimą ir netgi gerintų pasiekimis.