Molėtų Žydų Bendruomenės Istorija: Nuo Klestėjimo Iki Holokausto

Molėtų žydų bendruomenės istorija yra sudėtinga ir tragiška, apimanti klestėjimo laikotarpius, socialinę įtampą ir galiausiai - sunaikinimą Holokausto metu. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius šios bendruomenės istorijos aspektus.

Molėtų rajono žemėlapis

Žydų Bendruomenės Gyvenimas Tarpukario Lietuvoje

XX a. pr. Lietuvoje didžioji dalis lietuvių vertėsi žemės ūkiu, o žydai - prekyba ir amatais. Lietuvos pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis (1923), Molėtuose gyveno 1772 gyventojai, iš jų - 1343 žydai.

Lietuvos valstybės sukūrimas leido suklestėti žydų draugijoms, labdaros organizacijoms. Molėtuose buvo ir Žydų karių sąjungos skyrius, kur veikė žydų kariai, dalyvavę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Sąjunga palaikė žydų interesus, rūpinosi jų patriotizmo ugdymu. Molėtuose veikė ir Pamatinio Palestinos fondo ir Žydų tautinio fondo draugijos skyrius.

Net ir likvidavus žydų autonomiją 1926 m., liko gerai veikianti žydų švietimo sistema. Lietuvos valstybė buvo suinteresuota, kad žydai mokytųsi ne tik jidiš ir hebrajų, bet kartu išmoktų ir lietuvių kalbą - atitrūktų nuo rusų ir vokiečių kalbų įtakos.

Ekonominė Konkurencija ir Įtampa

Nors pagal surašymą, žydų turtinė padėtis Molėtuose buvo geresnė nei lietuvių, jiems priklausė didžiausia nekilnojamo turto dalis, bet šių tautų bendravimas kelis amžius nekėlė didelių konfliktų. Būtent ekonominė konkurencija tapo įtampos tarp lietuvių ir žydų priežastimi.

Vis dėlto valstybingumą įtvirtinę lietuviai buvo vis labiau raginami rūpintis savo tautos ekonomine padėtimi ir perimti prekybą į savo rankas. Lietuvių kooperatyvai buvo remiami valstybės. Lietuvos verslininkų draugijos „Verslas“ agitacija, kad nebūtų perkama iš žydų, taip pat smarkiai paveikė žydų ekonomiką. Kartais ir kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve, o pirkdavę iš žydų buvo smerkiami. Savo ruožtu žydai sinagogose rengė atsakus prieš tokius lietuvių žingsnius.

Politinės Įtakos ir Komunistinės Idėjos

Prie lietuvių ir žydų tarpukario nesutarimų prisidėjo ir tai, kad žydų bendruomenei įtaką darė iš bolševikinės Rusijos sklidusios proletarinės idėjos. Jauni Lietuvos žydai, ypač kilę iš vargingesnių sluoksnių, suartėjo su komunistine organizacija, kuri nepriklausomoje Lietuvoje buvo už įstatymo ribų. Istoriografijoje nurodoma, kad Molėtuose prieš II pasaulinį karą komunistinėms organizacijoms priklausė tik žydai.

Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, dauguma žydų draugijų, sąjungų ir organizacijų buvo uždarytos. 1940 m. vasarą prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai komunistuojantys žydai galėjo legalizuotis, užimti atsakingas pareigas, jų paslaugomis naudojosi ir represinės sovietinės struktūros.

Holokaustas Molėtuose

Didžioji katastrofa Didžioji Molėtų krašto žydų katastrofa prasidėjo 1941 m. birželio mėnesį, kai į miestelį įžengė naciai. Jau pirmą savaitę buvo suimta ir nužudyta 60 žydų jaunuolių. Senieji molėtiškiai prisimena, kad į miestelį buvo atvykę tik 5-6 vokiečiai, o tvarkos palaikyti liko tik vienas.

Vokiečiai suorganizavo vietinių baltaraiščių būrius žydų sargybai įkurtame gete Molėtų centre tarp Vilniaus ir Kauno gatvių, taip pat šaudymams ir turto dalyboms. Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininkas ir apskaitininkas buvo SS pulkininkas štandartenfiureris Karlas Jägeris, 3-ojo operatyvinio būrio vadovas.

Jo 1941 m. raportai - tai savotiškos masinių žudynių Lietuvoje buhalterinės knygos: „Šiandien galiu konstatuoti, kad 3 operatyvinis būrys pasiekė užsibrėžtą tikslą - išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra...“.

Per vieną 1941 m. rugpjūčio 26 dieną ir naktį buvo nužudyti ir užkasti 700 Molėtų žydų. Štandartenfiurerio K. Jägerio ataskaitoje rašoma, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyti 1469 vaikai. Žydų kūdikiai dažnai net nebuvo šaudomi, juos žudikai paprasčiausiai gyvus sumesdavo į duobes ir užkasdavo kartu su tėvų lavonais.

Liudijimai ir Atsiminimai

Išlikę atsiminimai ir laiškai atskleidžia Holokausto žiaurumą ir žmonių kančias. Ruth Liberman atsiminimuose pasakojama apie kaimynų išdavystę ir šeimos tragediją. Atsisveikinimo laiškuose, parašytuose prieš pat žudynes, skamba baimė, neviltis ir meilė artimiesiems.

Laiškus parašė Molėtų žydai prieš pat žudynes (Yad Vashem, Jeruzalė, O.75/158, O.75/61). Ko verti šiuolakiniai prisiminimai apie kraupiuosius įvykius po 70 metų? Gal čia daug tiesos, bet gal kai kas iš skausmingų perpasakojimų pasaulio? Bet šiuo atveju visi žodžiai svarbūs.

Molėtuose gyvenanti sentikė Nadiežda Vlaščenko sako vaikystėje buvusi Molėtų įvykių liudininkė - matė, kaip žydus varo centrine Molėtų gatve, prisimena jaunos žydės languotu švarkeliu, stumiančios vežimėlį, prakeiksmą.

Ji pasakoja, kad lietuviai pažinojo žydus kaip savo penkis pirštus, o paskui šaudė. Vokiečiai tik fotografavo, filmavo, o baltaraiščiai užpiltom akim nebematė ką daro. Jei žydas prie duobės nesirengė, tai davė šautuvo buože ir šis virto į duobę ant nušautųjų. Dviejų metukų vaikas nuo išgąsčio net nebeverkė, vidury duobės du rabinai meldėsi. Pasamdytas žmogus kūnus „štabeliavo“ - papila smėlio su kalkių mišiniu ir vėl guldo. Ilgai krutėjo žemė...

Anastazijos Kuliešovaitės mama tą dieną, kai buvo renkami miestelio žydai, ėjo į turgų. Kadangi ji buvo tamsiaplaukė, vokiečiai ir ją palaikė žyde ir kartu nusivarė prie duobės. Ją ten pastebėjo sesers bendraklasis, turėjęs šaudyti žydus, paaiškino, kad ji ne žydė, tuomet motiną paleido namo.

Pasak Anastazijos, buvo tokių lietuvių, kuriais žydai pasitikėjo, paliko turtus, o šie turtą pasilikę, pranešdavo apie pabėgėlį ar besislapstantįjį. Pasak dar menančiųjų tuos įvykius, žmonės atskirdavo gatvėje, kur žydaitės dantistės paltukas, o kur žydo kromelninko apsiaustėlis. (Pagal „Anykštą“. A. Kuliešovaitė ir N. Vlaščenko 2012 m. žiemą šiuos žodžius patvirtino).

Gelbėtojai

Renkant medžiagą šiai knygai ir konkrečiai - šiam skyriui - radosi vis daugiau žmonių, kurie nurodė ne tik į nacių bendrininkus, bet ir į tuos kilnius Molėtų krašto žmones, kurie gelbėjo žydus, nepaisant gręsiančio mirtino pavojaus.

Klemensas Kaušinis visą nacių okupacijos laikotarpį rūpinosi inžinieriaus Isako Judelevičiaus šeimos gelbėjimu, įtraukė ir savo seseris - Eleną Umbrasienę, kuri gyveno Molėtų rajone, Keršėniškių kaime ir Оną Navikienę, gyvenusią Alantos valsčiaus Ažuožerių kaime. Seserys žinojo, kad Raja ir Isakas Judelevičius yra žydai, kad jų visų gyvybei gresia mirtinas pavojus, tačiau tęsė pavojingą veiklą.

Galiausiai I. Judelevičių nuvežė pas Molėtų rajono valstiečius Vitkauskus, gyvenusius Birutės (Juočių) saloje Siesarčio ežere. Rachelė Vitkauskienė čia gyveno kartu su suaugusiais savo sūnumis Juozu ir Povilu.

Deja, 1944-ųjų birželio vidury kažkam iš kaimynų įskundus, kad saloje pastebėtas pašalinis žmogus, salą užgriuvo policininkai, vadovaujami vokiečių karininko. Krata baigėsi tuo, kad broliai Juozas ir Povilas Vitkauskai buvo žiauriai sumušti ir įkalinti Utenos kalėjime, o I. Judelevičius uždarytas Molėtų daboklėje, vėliau Panevėžio kalėjime.

Artėjant frontui, broliams Povilui ir Juozui pavyko iš kalėjimo pabėgti. Po patirtų žiaurių sumušimų jie ilgą laiką sunkiai sirgo. I. Judelevičiaus kelias per kalėjimus ir konclagerius baigėsi išvadavimu Vokietijoje, iš ten jis emigravo į Izraelį.

Pasilikusioms gyventi Lietuvoje Isako žmonai Rajai ir dukrai Gitai buvo leista emigruoti į Izraelį tik 1970 m. Praėjus daugeliui metų po karo, Judelevičių šeima susijungė. Teisuoliais buvo apdovanoti net trijų šeimų atstovai, karo metais gelbėję inžinierių I. Judelevičių, jo žmoną Rają ir dukrą Gitą.

Greta kitų - buvusieji Molėtų rajono gyventojai Rachelė Vitkauskienė ir du jos sūnūs - Juozas ir Povilas Vitkauskai.

Vokiečiams okupavus Klaipėdą, mano tėvelis Vladas Butėnas (g. 1913) persikėlė į Giedraičius, kur dirbo pašto viršininku. Visi miestelio žydai jį mylėjo. Prasidėjus karui, jis įsijungė į žydų gelbėjimą. Mano tėvas išgelbėjo Giedraičių gyventoją, mano būsimą motiną Merą Bender, jos draugę Simą Oguzaitę, jis padėjo gelbėtis ir Esfyrai Gutmanaitei.

Gelbėjimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Slapstymosi vietas dažnai tekdavo keisti, ieškoti kitų patikimų žmonių. Mera Bender prieš karą Giedraičiuose turėjo manufaktūros parduotuvę, miestelio gyventojai gerai ją pažinojo. Todėl reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos. Iškilus pavojui, tėvas paprašė miestelio vargonininko Izidoriaus Steponavičiaus pagalbos. Mera Bender slėpėsi jų namuose ir bažnyčioj. Vėliau Steponavičiai ją perkėlė pas Vaclavos Steponavičienės seserį Prancišką Ilgevičienę (Tarautiškių km.). Po kurio laiko ji buvo perkelta pas Malakauskus (Žalvarių km.).

Meros Bender slapstymasis komplikavosi, kuomet 1944 m. kovo mėnesį jinai pagimdė Vlado Butėno sūnų, t. y. mane. Tada tėvas kreipėsi pagalbos į savo seserį Felę Saikienę, kuri mane augino iki 1948 m. Visos mano paminėtos moterys - Mera Bender (kuri po karo ištekėjo už mano tėvo Vlado Butėno), Sima Oguzaitė ir Esfira Gutmanaitė išgyveno. Joms padėjo daugelis žmonių. Tėvas mirė 1985 m., mama -1995 m.

1941 m. Malvina ir Matas Valeikos iš Giedraičių slėpė ir globojo anglų kalbos kursų vedėją Gulgaševą, pabėgusią iš geto. Kitą žydaitę - Esfirą (Esterą) Gutmanaitę - nuo 1941 m. pavasario iki rudens slėpė savo namuose Giedraičiuose. Kai pasidarė visai nesaugu, ją išvežė į Karklynę pas dailininką Antaną Jaroševičių (Mato Valeikos pusbrolį). Ten Esfira išbuvo nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rudens.

Molėtų Rajonas Šiandien

Molėtų rajono savivaldybė suaktyvino verslo bei gyventojų komunikaciją, kurios pagrindinė idėja - viskas prasideda nuo M - Mūsų arba Meilės Molėtams. Tai, kad Molėtai gali tapti pradžios, išeities tašku sėkmingam verslui, patvirtina ne viena verslo sėkmės istorija ir tokių pavyzdžių gausa. Viskas prasideda nuo idėjos - svajonės ar potencialios investicijos

Molėtų rajono savivaldybė yra Aukštaičių aukštumoje (didžiausias aukštis 228 m, prie Kojeliškių kaimo). Sausio vidutinė temperatūra -4,5 °C, liepos 17,0 °C. Per metus iškrinta 650 mm kritulių. Dirvožemiai daugiausia balkšvažemiai, rudžemiai, yra durpžemių. Miškai užima 28,6 % savivaldybės teritorijos; didžiausi miškai - Poviliškio, Rudesos. Vyrauja pušynai, yra eglynų, drebulynų. Molėtų rajono savivaldybei priklauso Labanoro ir Asvejos regioninių parkų dalys, Žalvarių geologinis, Kamastos kraštovaizdžio, Baldono geomorfologinis, Malkėstaičio ir Virintos hidrografiniai draustiniai. Pramonės svarbiausios šakos - maisto (mėsos, krakmolo, konditerijos gaminių), trikotažo, siuvimo (bendrovės Lelija Molėtų filialas), medienos apdirbimo pramonė. Tarptautinė įmonė Teltonika. Išplėtotas turizmas (per metus apsilanko 160 000 turistų). Per savivaldybės teritoriją eina Vilniaus-Utenos plentas.

Molėtų rajono herbas

Lankytinos Vietos Molėtų Rajone

Molėtai - viena iš krypčių, į kurią keliaujant gamta atima žadą - tiek žiemą ar rudenį, tiek pavasarį bei vasarą. Miestelis žavi ne tik savo gamtine įvairove ir paprastumu, bet ir lankytinų objektų kiekiu.

• Alantos dvaras: Istorija byloja, jog Alantos miestelį Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Kristinui Astikui už jo nuopelnus kovoje su Švitrigaila.
• Arnionių dvaro sodyba: Kadaise Arnionių dvare gyveno ne viena bajorų giminė: Narbutai, Radvilos, Šveikovskiai.
• Videniškių vienuolynas: Vienuolyne gyveno Mykolas Giedraitis, kilęs iš garsiųjų kunigaikščių Giedraičių giminės ir 2018 m. lapkričio 8 d.
• Mindūnų apžvalgos bokštas: Įspūdingas savo aukščiu ir lokacija Mindūnų apžvalgos bokštas kviečia lankytojus pasižvalgyti po Labanoro regioninį parką net iš 36 metrų aukščio!
• Dubingių piliavietė: Įspūdinga, Asvejos ežero pusiasalyje stūksanti Dubingių piliavietė slepia svarbius istorijos faktus - kadaise čia stovėjusi svarbi Dubingių pilis, saugojusi Vilnių nuo Livonijos ordino puolimų.
• Didžiausia pasaulyje sapnų gaudyklė: Asvejos regioniniame parke taipogi galite rasti neeilinį objektą - didžiausią pasaulyje sapnų gaudyklę.

tags: #moletu #butu #ukis