Pastaruoju metu vis daugiau žmonių ieško ramybės gamtoje, toliau nuo miesto šurmulio. Molėtų rajonas su savo vaizdingomis vietovėmis ir atokiais kaimais tampa vis populiaresnis tarp tų, kurie nori pabėgti nuo įtampos ir atrasti naują gyvenimo būdą. Čia įsikūrę žmonės kuria unikalias sodybas, kuriose dera menas, amatai ir kaimo turizmas. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą įdomių istorijų apie žmones, kurie pasirinko gyvenimą Molėtų rajone ir įkūrė savitą verslą.
Molėtų rajono žemėlapis
Pabėgimas Nuo Finansų Ir Statybų
Ne visi gimsta kaime, kartais tenka pabėgti nuo miesto šurmulio. Bėga nuo finansų bet kuriuos nuo didmiesčių perkaitusius tėvynainius pusdieniui nuvežčiau į Ingridos ir Roberto Dabužinskų „Mažųjų draugų“ ūkį. Robertas 19 metų sukosi statybų versle, Ingrida buvo visa galva pasinėrusi į finansų sritį.
Nuo 2010 metų jie pusę kojos įkėlė į Juškelių kaimą - įsikūrė prosenelių sodyboje. Prieš 13 metų jie persikėlė nuolat gyventi į Juškelius. Ten augina 8 avis, 10 ožkų, 30 triušių ir visą pulką ančių, vištų, kalakutų. Juškeliuose kuriamas meniškas, lyg kiek susodrintas gyvūnų ūkis, kuris klega dieną ir naktį. Aptvaruose kiek prislėptų gyvūnų tyko iš miškų atklystančios lapės ar vilkai.
Ingridos ir Roberto Dabužinskų ūkis
Visa gyvūnija rūpinasi Robertas, o štai Ingrida ir gramofoną su retro vinilo plokštelėmis paleidžia, ir skanėstus iš šokolado lipdo. Ji atgaivai nuo finansų pasirinko nuotolines ištęstines konditerijos studijas.
„Buhalterija jau nueina į antrą planą, vaikai jau užauginti. Norime gyvą kaimą parodyti jau kitai jaunajai kartai“, - tarsteli 49 metų Ingrida, kuriai kiekviena atvykėlių grupė yra džiaugsmas. Ingrida juos vaišina saldumynais, o Robertas surengia kone valandą trunkančią ekskursiją į nuolat klykaujantį gyvūnijos pasaulį.
Keramikos Magija Gaveikių Kaime
Kiek kitokia Linos ir Giedriaus Bertulių istorija. Pervalkoje užaugusi Lina 15 metų dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ten kelis kartus per savaitę dėsto kelių, geležinkelių ir miestų inžinerijos studentams, bet visada kirbėjo mintis sugrįžti ir prie meno. Juolab 2015 metais buvo papildomai įgytas ir profesionalios keramikės diplomas.
Linas kilęs iš Biržų rajono - Parovėjos kaimo. Jo gyvenimas buvo kiek išblaškytas. Dirbo statybose vos ne visoje Lietuvoje. Per kovido pandemiją Bertuliai nusprendė „pakelti sparnus“. Jiems idealiai įtiko kalvos viršūnė Gaveikių kaime, Dubingių seniūnijoje.
Per 15 metų patys savo rankomis pasistatė kiek „hipsterišką“ tvirtų rąstų namą, kurio šerdis - molio diegimo krosnis. Būtent ten „kepami“ meno dirbiniai keliauja į lietuvių namus. Jie pasiekia ir Liuksemburgą, Prancūziją.
Savitą Bertulių stilių jau atpažįsta įvairių Lietuvos mugių lankytojai, o į kaimyninę Lenkiją nesiveržiama, nes ten ir kitas skonis, ir kainų lygis kiek kitoks. „Norėjosi pabėgti nuo įtampos gyvenant mieste. Čia, ramybėje ant kalno, galvą nuolat ošia kiek kitos mintys - ką galiu padaryti daugiau neįprasto“, - sako Lina Bertulienė.
Bertulių keramika
Provanso Stiliaus Sodyba Pakūbėtiškiuose
Iš Vilniaus Trinapolio gatvės šurmulio pabėgo ir Aurelijus bei Regina Petrauskai. Jie Pakūbėtiškių II-ajame kaime įkūrė Provanso stiliaus sodybą, kurioje gali aikteli nuo neįprastų sprendimų.
Karčemoje sienų apdailai idealiai priderintas maišinis audinys priklijuotas ant neobliuotos medienos. Tai lobis meninės nuovokos neturintiems miestiečiams. Pasijunti lyg kokioje Bavarijoje, o ne Pakūbėtiškiuose.
Tas natūralus modernumas neatsitiktinis - Aurelijus, valstybinio „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio šokėjas, gūdžiais sovietiniais laikais buvo išmaišęs daugybę posovietinių šalių, o šiais laikais teko darbuotis Liuksemburge, Švedijoje, Danijoje ar Prancūzijoje. Iš ten ir nusižiūrėta šimtai idėjų, kurių pagrindinis motyvas - statyba kitaip.
Aurelijaus ir Reginos galvoje ir dabar tūno daugybė minčių - svečius nakvynei priimti stilizuotoje vištidėje ar įrengti kineziterapijos salę.
Aurelijaus ir Reginos Petrauskų Provanso stiliaus sodyba
Futbolas Ir Poilsis Gilužio Sodyboje
Nemažai savo rankomis įrengė buvęs nacionalinės futbolo rinktinės gynėjas 47 metų Rolandas Džiaukštas. Jis „Gilužio sodyboje“, 7 hektarų teritorijoje, su pagalbininkais surentė 5 poilsio namelius.
Čia per pastaruosius 15 metus atšokta 160 vestuvių, iš kurių keletas buvo sportininkų. O dabar Rolando akys labiau krypsta į ramesnio poilsio segmentą. Trenerio kvalifikaciją turintis Rolandas neatmeta galimybės, kad į jo stovyklavietę rinksis jaunieji futbolininkai su tėvais. Juos čia paviliotų ir netoliese esantis Gilužio ežeras.
„Vaikams ir tėvams norisi pabėgti į gamtą“, - sako gynėjas R.Džiaukštas, kuris su žmona Simona augina dvi dukreles ir sūnų bei neatmeta galimybės užauginti jaunąją Molėtų futbolininkų kartą.
Gilužio sodyba
Kodėl Žmonės Bėga Į Atokius Kaimus?
Dr. Gediminas Rainys, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas, sako, kad bėgimas į atokius kaimus nėra atsitiktinis. „Daugybė IT, finansų ar menų pakraipos žmonių šiais laikais gali dirbti nuotoliu. Jie jau moka savo naujus namus atverti užklystantiems. Galbūt uždarbis nebus didelis, tačiau bet kuri veikla turi įsibėgėti“, - sako dr. G.Rainys.
Alių Vienkiemis: Harmonija Su Gamta
Kai prieš septynerius metus mieste gimę ir augę Gražina ir Martynas Priedičiai pabėgo iš sostinės ir pradėjo kurtis netoli Utenos esančioje Martyno prosenelių sodyboje, ne vienas stebėjosi. Latviško kraujo turintis Martynas Prieditis pusiau juokais, pusiau rimtai tikino, esąs tinginys - kiekvieną dieną keltis ir eiti į darbą jam būtų nepakenčiama rutina.
Iš Vilniaus senamiesčio į sodybą kėlėmės etapais: pirma pasistatėme namelį šalia Trakų, o jau po ketverių metų išdrąsėjome ir visiškai atsisakėme miesto, - pasakojo Martynas. - Niekaip negaliu suprasti žmonių, kurie visą gyvenimą kalba, kaip jie kažko norėtų, bet to nesiekia. XXI amžius suteikia be galo plačias galimybes gyventi savo malonumui, užsiimti tuo, kas patinka, ir už tai dar gauti pinigus.
Abu Priedičiai yra baigę interjero dizainą. Gražina meninius gebėjimus toliau lavina kurdama papuošalus. „Martynas net dirbtuves man įrengė, jose praleidžiu nemažai laiko. Mano darbuose daug tikrų Alių pievų gėlynėlių, žolynėlių. Specialiomis priemonėmis jie išsaugomi ir lyg įlydytos stikle gėlelės atgimsta papuošaluose“, - sakė Gražina. Ji pasakojo vis negalinti atsigėrėti žydinčiomis, kvepiančiomis pievomis.
Kiekvieną vasarą Priedičiai prisirenka įvairiausių vaistinių žolelių, iš kurių vėliau ruošia maloniai kvepiančių arbatų mišinius. „Per ilgą laiką besidomint susikaupė nemažai knygų, žinynų apie vaistinius augalus, nejučia ir praktinės patirties atsirado. Tačiau nesu žolininkė, maišydama žolelių mišinius pirmiausia galvoju ne tiek apie gydomąsias savybes, bet apie tai, kad arbata būtų skani, kad malonumas ją gerti prasidėtų jau paėmus į rankas mūsų sukurtus rankų darbo maišelius, - pasakojo moteris. - Žoleles arbatoms renkame iš aplinkinių pievų. Visos vaistažolės natūraliai džiovinamos senos trobos palėpėje. Džiovyklų neturime ir neketiname pirkti, nes esame įsitikinę, kad tik kuo natūralesnė, mažiau apdirbta žolelė išlaiko savo kvapą ir skonį.
Alių vienkiemis - išskirtinis. Likimas lėmė, kad senoji troba atlaikė istorijos negandas. „1870 metų žemės pirkimo dokumentas pradeda vienkiemio istoriją. Po metų iškilo troba, kuri stovi iki šių dienų. Visą šį laiką sodyba buvo tausojama ir puoselėjama. Ji visada turėjo savo šeimininką. Išsaugotos įvairiais laikotarpiais čia gyvenusių žmonių ir stovėjusių statinių istorijos. Vienkiemis, matęs karus, epidemijas ir kitas pasaulio rykštes, išliko orus ir nepajudinamas. Iššalę sodai buvo atsodinami, irstančios sienos - atstatomos.
Pasak Priedičių, pradėję kurtis senoje sodyboje, patyrė dvejopus įspūdžius : laimę matant stirnas už lango ir liūdesį dėl buities sąlygų. „Mano prosenelio sodyba statyta dar XIX amžiuje, tad nebuvo pritaikyta gyventi žmogui, kuris pripratęs prie elementarių šių dienų patogumų: tekančio iš čiaupo vandens, tualeto namo viduje ar karštos vonios. Net maistą gaminomės ant ugnies. Prireikė metų, kol susitvarkėme taip, kad gyventume nė kiek ne prasčiau nei mieste“, - sakė pašnekovas.
Gražina tikino, kad sunkumai greitai užsimiršta, lieka tik malonūs prisiminimai. Pailsėti atvykstantiems - visi patogumai po stogu, belieka debesis ant pievos atsigulus akimis pavarinėti. „Poilsiautojams skirtus du namus patys projektavome. Kūrėme jų interjerą ir kai kuriuos baldus. Tenka pripažinti, kad Lietuvoje įsivyravęs klaidingas požiūris esą kiekvienas gali būti sau architektas ar dizaineris. Suprantu, kai kalbama apie asmeninę gyvenamąją erdvę, bet pažvelkime, pavyzdžiui, kad ir į tas pačias kaimo turizmo sodybas. Nemažai jų pastatytos ir apstatytos bei išpuoštos pagal jų savininkų suvokimą ir išmanymą. Kai kurios jų skelbiasi etnografinėmis, bet juk neužtenka pakabinti seną medinį ratą ant sienos ar stogą uždengti malksnomis, - sakė pašnekovas.- Tai kičinės erdvės, pritaikytos tokį pat skonį turintiems svečiams. Viena iš Lietuvos nelaimių, kad dauguma žmonių prarado įgimtą gamtos, elementarių proporcijų jausmą. Manau, tai prarasta jau visam laikui. Akivaizdu, kad ten, kur darbo imasi profesionalai, galime kalbėti apie gamtos ir architektūros dermę.
„Vienkiemio teritorijoje muzika draudžiama. Tam yra klubai, koncertų salės. Tyla, tiksliau gamtos muzika turi savų privalumų. Pas mus medžių šakomis šokinėja voverės, kurias kartais Petrui pavyksta pagauti, po terasa pūškuoja ežys, - šypsojosi Martynas. - O dėl pelno tai drįsčiau abejoti. Ne viena ,,banketinė‘‘ sodyba vos suduria galą su galu, o mes dirbame sėkmingai ir jokių krizių nejaučiame.
Jam apmaudu, kad kaimo turizmas Lietuvoje daug metų buvo pristatomas lyg koks proginių ,,balių‘‘ turizmas. „Dabar viskas krypsta į gerą pusę - naujasis Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentas Linas Žabaliūnas, LKTA tarybos pirmininkas Vytis Štelbys akcentuoja ramų šeimyninį poilsį, naujai žvelgia į rinkodarą, vykdo asociacijos narių apklausas. Tai teisinga kryptis.
Emigrantų Sodyba Labanoro Girios Prieigose
Pagyvenusi Norvegijoje, jauna pora nutarė kurtis ne sostinėje, nors jaunosios šeimos galva Algirdas - vilnietis, tačiau Labanoro girios prieigose, Kašeikių kaime, Molėtų rajone. Tad kas šiuos jaunus žmones patraukė į kaimą?
„Niekada nesvarstėme grįžti į didmiestį, kur vargina gyvenimo tempas, masė žmonių, visuomet norėjome grįžti į sodybą ir džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną, o ne savaitgaliais“, - šypsodamasi pasakojo Greta, pati kilusi iš Raseinių. Beje, šią sodybą prieš kelerius metus įsigijo Algirdo senelis ir tėvukas, kai, medžiodami šiuose kraštuose, pastebėjo seną pastatą. Ilgus metus šeima čia važiuodavo atostogauti ir „vergauti“ - pjauti žolę, ramstyti apleisto pastato kampų, kol pribrendo planas apsistoti čia visam laikui. Taigi, dar jauniesiems bebūnant Norvegijoje prasidėjo atstatymo ir įsikūrimo darbai.
„Čia buvo senas, apleistas, toliu apkaltas namas. Beje, pasiekti sodybą būdavo nelengva - tekdavo pervažiuoti upelį, - prisiminimais dalijosi Algirdas. - Tik dabar pastatytas tiltas, kuriuo galima važinėti visais metų laikais.“ Tačiau, pasak Algirdo, sodyba turėjo ir labai daug privalumų - rami, atoki vieta vidury miško, todėl naujakurių čia nedaug ir ateityje nebus. Vasarą ir rudenį po miškus pasklinda uogautojai ir grybautojai, tačiau iš esmės jie nesuardo čia tvyrančios nuošalumo ir ramybės auros.
Greta, kai paklausėme, ar nebūna sodyboje nuobodu žiemą, tik nusijuokė. „Sulaukiame svečių ir žiemą, nes yra nemažai norinčiųjų nuošaliai pagyventi mūsų pirtelėje dviem. Pagaliau ir šiuo metų laiku mums pakanka įvairiausios veiklos - išeiname pasivaikščioti su šunimis, daug dirbame savo dirbtuvėse, todėl laikas prabėga labai greitai, - pasakojo sodybos šeimininkė. - Seniau gyvenę mieste, dabar mėgaujamės miško teikiama ramybe, kuria labiausiai ir norime pasidalyti su pas mus viešinčiais svečiais. Čia grynas oras, žadintuvą atstoja paukščių čiulbesys, o geriausias sportas - pasivaikščiojimas miško keliukais arba pasilakstymas su šunimis.“
Dar šeima atvykėliams siūlo pašaudyti iš lanko - ąžuolyne prieš pirties namelį įrengtas taikinys. Prieš penkerius metus atradę šią sporto šaką, mielai su ja supažindina ir sodybos svečius. Savo šaudymo iš lanko pomėgį Algirdas ir Greta pradėjo nuo olimpinių lankų. Vėliau Greta išmėgino ir paprastąjį lanką. Dalyvaudami įvairiose varžybose, jie iškovojo ne vieną medalį, o Greta net keturis kartus pagerino Norvegijos rekordus.
Svečiams priimti skirta „Pirtelė dviem“ - jauki nedidukė sodybėlė su kubilu ir pirtimi. Beje, namelį pradžioje jauna pora ketino įrengti savo reikmėms, tačiau vėliau pradėjo čia įkurdinti svečius.„Dar besidarbuodami Norvegijoje turėjome tam tikrą klientų srautą, su jais bendravo Algirdo mama Dalia, taigi mums grįžti nebuvo taip sudėtinga. Žinojome, kad turėsime iš ko duoną valgyti“, - sakė Greta.
Nuošaliame namelyje gali apsistoti išsiilgusieji ramybės ir gamtos. Pirties namelis - dviejų aukštų. Pirmame aukšte įrengta virtuvėlė, vonios kambarys ir pirtis. Antrame namelio aukšte, į kurį veda statūs laipteliai, įkurtas miegamasis ir gyvenamasis kambarys. Namelis patogiai šildomas oras-oras šildytuvu, tad svečiai gali patys pasirinkti jiems komfortišką temperatūrą. Pati pirtis kūrenama malkomis, o krosnelė apdėta akmenimis.
„Besikaitinantiems pirtelėje svečiams siūlome atlikti odos šveitimo procedūrą pirštinėmis, o pabaigoje - palepinti kūną natūralaus medaus kauke, - verslo niuansais dalijosi Greta. - Po pirties siūlome pasivaišinti specialia vaistažolių arbata.“
Jauki aplinka ne visai tradicinio lietuviško stiliaus, nemažai čia skandinaviškų motyvų, kurie praturtina visą vaizdą. Į klausimą, kas kuria dizaino koncepciją, Greta juokdamasi atsakė, kad specialiai niekas negalvoja, tiesiog jei šauna kokia mintis, tai ima ir padaro. „Visi giria, kad pas mus viskas apgalvota, visi gali rasti tai, ko reikia. Apie svečių patogumą iš anksto pamąstėme - mėgstantiesiems skaityti antrajame pirtelės aukšte įrengta nedidelė biblioteka ir vieta stalo žaidimams, kurių čia nemažai. Statistikos nevedame, tačiau daug čia apsilankiusiųjų vėl sugrįžta. Kita vertus, ir negali visi sugrįžti, nes yra žmonių, kurie visą laiką ieško ko nors naujo, nepaisydami to, kad čia jiems buvo smagu ir gera. O tie, kurie sugrįžta, sako mums: „Radome jus, šią vietą ir daugiau nieko nebeieškosime.“
Beje, atostogauti čia galima atvykti su savo augintiniais - šunimis ir katėmis. „Patys keliaujame ir žinome, kokių problemų gali sukelti tai, kad nėra kur palikti savo numylėtinių, todėl iš karto nutarėme, kad čia svečiams bus suteikta galimybė ilsėtis kartu su jais“, - savo sprendimą paaiškino šeimininkai.
Atvykusieji visai nesiskundžia, kad iki šalia tyvuliuojančio ežero - 10 minučių pėsčiomis. Dažniausiai jie jo visai nepasigenda. Beje, gyvenant ant vandens telkinio kranto, privatumo būtų išties mažiau - atsklistų kaimynų muzika, šūksniai ar dainos. Svečiams pasilepinti greta namelio įrengtas kubilas dviem. Kas gali būti maloniau už vakarojimą garuojančiame vandenyje žvakių šviesoje po žvaigždėtu dangumi?
Atostogos prie ežero neatsiejamos nuo buvimo gryname ore, tad namelis dviem turi net dvi tam pritaikytas erdves - terasą ir balkoną. „Smagiausia čia, kai lyja. Svečiai mėgsta sėdėti terasoje arba balkone, čia jie skaito knygas, vakaroja, mėgaujasi vasaros akimirkomis“, - pasakojo šeimininkė.
Gyvenimas šalia miško turi dar vieną labai svarbų privalumą - pora turi savo neprijaukintų augintinių. Greta rodo vietą, kur paukštelis kiekvienais metais susuka lizdelį. Šeimininkų nebebijo ir voverės.
Tačiau vienas iš smagiausių užsiėmimų - leisti laiką su savo šeimos augintiniais - australų aviganiais ir dviem mielomis alpakomis Gile ir Vanile, įsikūrusiomis nedideliame ąžuolyne. Tai nepaprastai mieli gyvūnai, jos puošnios ir tvarkingos kaip princesės. Beje, namelį joms šeimininkai surentė ne ką prastesnį nei sau. Alpakos dar pakankamai baikščios, bijo staigių judesių - šeimininkai jas kol kas tik pradeda prisijaukinti.
Tačiau šios gražuolės jau spėjo pavergti namiškius ne tik savo grožiu, bet ir būdu: mat yra labai tvarkingos, netgi savo reikalus atlieka vienoje vietoje, neteršdamos gamtos. Maitinti tokius simpatiškas gyvūnus - vienas malonumas, švelniomis nosimis jos kutena delną ir sukelia tikrai smagius pojūčius. Per karščius jos mėgsta pasiturkšti su vandeniu, o ir lietuviškos žiemos joms nebaisios.
„Jos nėra labai reiklios, svarbu tik vasarą nukirpti vilną, - apie augintines porino Algirdas. - Žinoma, eibių šiek tiek iškrečia - visko po truputį paragauja, nugraužia pušų šakas, taip pat mėgsta pasmaguriauti ir ąžuolais.“
Alpakos puikiai sutaria su šunimis, todėl šeima mąsto šį augintinių būrį papildyti dar ir avimis. „Mes ūkininkai mėgėjai, - šypsodamasi pasakojo Greta. - Aplinkos grožiu ir gėlėmis rūpinasi Algirdo mama, o štai aš atsakinga už daržoves ir uogas.“
Augintiniai labai mieli, tačiau ūkį tenka nuo jų saugoti: visi augalai aptverti, nes šunys labai mėgsta viską ragauti, o tikras delikatesas jiems… braškės. Jie mėgsta ir paaviečiauti, ir paserbentauti.
„Kai Raseiniuose turėjome sodą, labai nemėgau dirbti jame. Mums nusprendus kraustytis čia, tėtis šypsodamasis erzino mane, - juk visuomet mėgdavau išsisukti nuo kelionės į sodą. Tačiau išmokau auginti net pomidorus. Manau, svarbiausia - mylėti augalus, su jais kalbėti ir… nepamiršti jų palaistyti“, - juokdamasi pasakojo Greta.
Be kaimo turizmo, šeima užsiima ir kita veikla - turi savo dirbtuves, kur kuria širdžiai mielas smulkmenas namams ir sau.
Štai keletas Molėtų rajono sodybų, kurios siūlo įvairias veiklas ir patirtis:
| Sodybos pavadinimas | Veikla/Paslaugos | Ypatybės |
|---|---|---|
| Ingridos ir Roberto Dabužinskų ūkis | Gyvūnų auginimas, ekskursijos, konditerijos gaminiai | Meniškas gyvūnų ūkis |
| Linos ir Giedriaus Bertulių keramikos dirbtuvės | Keramikos dirbinių gamyba ir pardavimas | Molio diegimo krosnis, unikalus stilius |
| Aurelijaus ir Reginos Petrauskų Provanso stiliaus sodyba | Apgyvendinimas, Provanso stiliaus interjeras | Neįprasti interjero sprendimai |
| Rolando Džiaukšto "Gilužio sodyba" | Poilsio nameliai, vestuvių šventės, stovyklavietė futbolininkams | Netoli Gilužio ežero |
| Gretos ir Algirdo sodyba Labanoro girioje | Pirtelė dviem, šaudymas iš lanko, alpakos | Nuošali vieta, skandinaviškas stilius |
Šios sodybos - tik maža dalis to, ką gali pasiūlyti Molėtų rajonas. Kiekviena iš jų turi savo unikalią istoriją ir siūlo nepamirštamas patirtis tiems, kurie ieško ramybės, gamtos ir kūrybinės įkvėpimo.
Šiame straipsnyje apžvelgėme tik keletą pavyzdžių, kaip žmonės kuria savo svajonių gyvenimą Molėtų rajone. Tačiau jų istorijos įkvepia ir parodo, kad galima pabėgti nuo miesto šurmulio ir atrasti save iš naujo, kuriant kažką unikalaus ir prasmingo.