Įdomu pažvelgti į savo šalį užsieniečio turisto akimis. Dar smalsiau - pamatyti, išgirsti, pajusti, kaip svečiams iš užsienio atrodo mūsų gimtasis miestas.
Šiame straipsnyje apžvelgsime ne tik atsiliepimus apie sodybas Molėtų rajone, ypač tas, kurios yra netoli Zodiako ženklo vietos, bet ir pasidalinsime įžvalgomis, kaip Lietuvą mato keliautojai iš tolimų kraštų.
Molėtų rajonas Lietuvos žemėlapyje
Japono Kotaro Hisada Įspūdžiai apie Lietuvą
Kotaro Hisada - Lietuvą labai mylintis ir puikiai lietuviškai mokantis japonas, daug keliauja po mūsų šalį, filmuoja ir kuria įdomius filmukus lietuvių kalba bei skelbia juos savo YouTube kanale.
Kotaro, ko gero, susipažinęs su Lietuva geriau ir giliau už kai kuriuos lietuvius - jis jau svečiavosi Alytuje, Telšiuose, Zervynose, Vilniuje, Pasvalyje, Lazdijuose, Molėtuose, Pavilnyje, Mažeikiuose, Panevėžyje, Panemunėje, Tauragės krašte ir daugelyje kitų šalies vietų.
Kotaro Hisada apie Jurbarką
Sprendžiant iš įrašų pavadinimų, Smalininkai ir Jurbarkas jam patiko bei maloniai nustebino. „Draugiškas japonui pasienio miestas“ - taip Kotaro apibūdino Smalininkus. „Jūs turite čia atvykti“, „Pranoko mano lūkesčius“ - taip japonas, kuris, beje, lietuvių kalbos mokosi nuo 2013 metų, lietuviškai rašo apie Jurbarką.
Maždaug 16 minučių vaizdo dienoraštyje apie Jurbarką Kotaro fiksavo, kaip jis autobusu iš Kauno važiuoja į Jurbarką ir mėgaujasi vaizdu pro langą - panemunės kelią jis vadina bene savo mėgstamiausiu. Iš Jurbarko autobusų stoties vaikinas patraukė per miestą pagrindine Dariaus ir Girėno gatve, prieš tai užsukęs apsipirkti į prekybos centrą.
Laižydamas ledus japonas apžiūrinėja Dariaus ir Girėno, Kauno gatvių pastatus, paminklus, viešąsias erdves. Žingsniavo neskubėdamas, ilgėliau stabtelėdamas prie jį sudominusių objektų.
Japonas mieste atkreipė dėmesį į medžius ir gatvę - jam patiko Dariaus ir Girėno gatvės žaluma, o pati gatvė pasirodė jauki. Kotaro akį patraukė didelis pilkas pastatas, kuriame įsikūręs „Lietuvos paštas“. „Ko gero, sovietmečiu pastatytas“, - garsiai svarstė jis. Atidžiai apžiūrėjo ir senus Kauno gatvės pastatus - čia jautėsi tarsi atsidūręs kaime.
Panemunės vaizdas jį pakerėjo. „Labai graži vieta“, - susižavėjęs sako jis, žingsniuodamas pėsčiųjų taku palei Nemuną ir stebėdamasis, kodėl tokioje gražioje vietoje nėra nė vieno žmogaus. Pasak jo, jei gyventų Jurbarke, prie Nemuno kasdien ateitų pailsėti, atsipalaiduoti.
Nors prie Nemuno japonui norėjosi ilgiau užsibūti, bet, pajuokavo, įrašas būtų per trumpas, tad grįžo į centrinę miesto gatvę, stabteldamas prie viešbučio „Jurbarkas“ pastato, kaip spėjo, irgi pastatyto sovietmečiu. Ilgiau pafilmavo lelijos ženklą, kurio būklė jam sukėlė nerimą - atrodė, kad viena atplyšusi detalė gali nukristi. Dar nufilmavo savivaldybės administracijos pastatą ir fontaną su „paminklu“.
Prie Angelo skulptūros nėra jokio užrašo, jokios lentelės su pavadinimu ir aprašymu, tad Kotaro negalėjo sužinoti ir kitiems papasakoti apie Angelą, nešantį gerą žinią Jurbarkui. Vyrui visa ši erdvė su viešbučio bei savivaldybės administracijos pastatu - tarsi kelionė laiku į praeitį. Jis pats garsiai įvardijo: čia tarsi sustojęs laikas nuo sovietmečio.
Kauno gatvėje ilgėliau stabtelėjo prie Sinagogų aikštės memorialo, kur pasiskaitė apie Jurbarko žydų bendruomenę ir apie mūrinę sinagogą, kuri išlikusi iki šių dienų, tačiau neatpažįstamai atnaujinta ir tarnauja kaip gyvenamasis pastatas.
Svečiui iš Japonijos patiko ir dvaro parkas: seni dvaro pastatai bei iš tolo šviečiančios baltos kolonos. Įspūdį padarė gimnazijos pastatas, kuris jam pasirodė panašus į dvarą. Nepraėjo nepastebėjęs ir priešais gimnaziją esančio seno namo, primenančio kaimo sodybą.
Kotaro Hisada apie Smalininkus
Jei Jurbarko vaizdo dienoraštis užėmė apie 16 minučių, Kotaro pasakojimas apie Smalininkus buvo gerokai ilgesnis, nors juose jis svečiavosi ne itin palankiu oru - kai buvo vėsoka ir pylė lietus.
Paaiškėjo, kad Smalininkai japonui labiausiai įdomūs kaip pasienio miestas - egzotiška vieta, kur akį traukia valstybės sieną ženklinantys riboženkliai. Kotaro prisipažįsta, kad lankantis pasienyje jį apima neįprastas jausmas, mat Japonijoje nėra sausumos pasienio miestų.
„Mes negalime būti pasienyje, o lietuviai gali būti ir matyti kitos šalies žemę“, - paaiškino jis, stovėdamas ant Smalininkų pylimo ir bandydamas įžiūrėti kas yra kitapus Nemuno, Rusijos pusėje.
Kotaro neblogai susipažinęs ir su šio krašto istorija. Jo akį patraukė vokiški užrašai ant senojo geležinkelio stoties pastato. Vaikštinėdamas pagrindine Nemuno gatve ir apie dailininkę Lidiją Meškaitytę spėjo papasakoti, ir apie evangelikų liuteronų bažnyčią kelis faktus pažerti. Netgi užsuko į Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą - improvizuotą ekskursiją surengė jį pakvietęs šio centro atstovas, kuris buvo vienas nedaugelio tą dieną Smalininkuose sutiktų žmonių.
Kotaro pasidžiaugė draugiškais vietiniais. Ypač buvo sužavėtas vienos jį gatvėje pakalbinusios moters - ši ne tik patarė, ką aplankyti, bet ir, jo nuostabai, žinojo apie jį patį, ir sekė jo keliones po Lietuvą YouTube kanale.
Kotaro paaiškino, kad jis tikėjęs, jog Jurbarko miestas nesiskirs nuo kitų Lietuvos miestų, ir kad jis čia ilgai neužsibus. Bet radus keletą gražių vietų, jam mūsų krašte norėjosi pabūti ilgiau. Ypač patiko prie Nemuno. „Ten buvo tikrai gražu ir jauku“, - patikino, pridūręs, kad norėtų šioje erdvėje praleisti daugiau laiko.
Kotaro patiko ir dvaro parkas: ir graži gamta, ir gražūs dvaro pastatai.
Nors jis supranta, kad tokie žodžiai gali sukelti neigiamą vietinių reakciją, bet, pasak jo, šie objektai - irgi šalies istorijos dalis. Japonas siūlo į tokius statinius pažvelgti kitu kampu - kai kuriems užsieniečiams, tokiems kaip jis, sovietmečio pastatai atrodo įdomūs.
„Yra labai originalūs dėl formos. Man įdomu matyti kiekvieną pastatą. Tokie sovietmečio pastatai irgi gali būti pramoga užsienio turistams. Man didžiausią įspūdį paliko Jurbarko viešbutis ir jo aplinka. Smagu, kad tokia sovietmečio vieta iki šiandien egzistuoja ir galima keliauti laiku“, - pastabėjo jis.
Pasak Kotaro, būtų faina, jeigu tokiuose pastatuose ar po tokius objektus, erdves būtų organizuojamos ekskursijos užsieniečiams, leidžiant jiems patirti ten buvusį gyvenimą, žinoma, pasakojant apie tuometinę žiaurią Lietuvos istoriją.
Anot Kotaro, Jurbarkui, kaip ir kitiems mažesniems Lietuvos miestams, trūksta lankytinos vietos, galinčios traukti turistus, o tokiu traukos objektu Jurbarke galėtų būti Nemuno upė ir jos prieigos. „Upės krantas yra erdvus, bet buvo tuščia“, - priminė mums.
Jo nuomone, vasaros metu čia būtų galima laikinai atidaryti kavines palapinėse arba pastatyti prekystalius. Japonas įsivaizduoja, kaip būtų smagu pievoje prie Nemuno patogiai sėdėti ant minkštos pagalvėlės ar ant kėdės.
Be to, prie Nemuno vietiniai galėtų prekiauti upių žuvų patiekalais - prekiauti parduotuvėje arba atidaryti kavines, kuriose turistai galėtų jų paragauti.
Kotaro pasigenda ir suvenyrų parduotuvėlės. „Kuomet lankau kažkokį Lietuvos miestą, man visada truputį gaila, kad nėra ką pirkti kaip suvenyrą. Turbūt Lietuvoje nėra tokios tradicijos. Pas mus, Japonijoje, kiekvienas regionas, miestas arba net kaimas turi savo vietinius produktus, kuriuos gali parduoti kaip suvenyrus.
Būtų smagu, jei Jurbarke būtų galimybė nusipirkti Nemune pagautą žuvį ar paragauti vietinių žuvies produktų.
Ar žinote, kokie lietuvių kalbos žodžiai japonams skamba labai japoniškai? Kotaro nurodo bent tris. Pirmas toks japoniškai skambantis žodis yra „tokio“ (žodžio toks kilm. linksnis) - skamba kaip Japonijos sostinės Tokijo pavadinimas.
Sodybos Molėtų Rajone
Birželio 13 dienos rytą, mokyklos ugdytojai ir auklėtiniai, išsiruošė į ilgai planuotą ir lauktą metų kelionę. Ieškant bendro kompromiso ir vadovaujantis viena iš mokyklos idėjų - laimėkime kartu, buvo priimtas visiems priimtinas sprendimas, keliauti Lietuvoje bei Latvijoje. Pirmąją kelionės dieną pradėjome kelione link Molėtų rajono, kur įskūręs Šironijos ūkis. Ūkyje mus pasitiko sodybos šeimininkė Giedrė su karštu, garuojančiu, senovinėje krosnyje keptu kugeliu.
Šironijos ūkis
Taipogi, Šironijoje vaikai susipažino su daugiau nei 200 metų senumo sodyba, kurią saugo ir puoselėja jau ketvirta giminės karta. Paragavus pasakiško skonio kugelio ir įsikūrus stovyklavimo vietą, patraukėme link Molėtų observatorijos.
Po įdomaus susipažinimo su observatorijos darbu, vakarieniauti keliavome į Pievų Akademiją. Ten mus šiltai pasitiko Akademijos šeimininkai su skaniu firminiu troškiniu, gamintu ant laužo bei naminėmis cinamoninėmis bandelėmis. Taip pat, mokiniai turėjo progą linksmai pažaisti ir pailsėti tarp dienos edukacijų.
Dienos užbaigimui nuvykome susipažinti, kaip seniau žmonės orientavosi pagal dangaus kūnus, kuomet nebuvo laikrodžio, kalendoriaus, o apie visus svarbiausius metų darbus žmones orientuodavo tik žynys. Žinoma, vaikai sužinojo, kaip žmonės sugalvojo saulės laikrodį, kaip sužinodavo dienos ir nakties ilgumą, kaip atžymėdavo metų laikus ir kaip atsirado mėnesiai metuose. Taip pat vaikai dalyvavo pristatyme apie lietuviškus zodiako ženklus ir jų atitikmenis žvaigždėlapyje.