Ar gerai pažįstame savo miestą? Neretai manoma, kad Šiauliuose nėra senamiesčio, o visas miestas atstatytas po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau tokie stereotipai ne visada atitinka tikrovę. Vilija Ulinskytė-Balzienė, „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja, teigia, kad būtent tarpukario modernistinė architektūra per karą nukentėjo palyginti nedaug.
„Vis dėlto nuomonė, kad per Antrąjį pasaulinį karą mes praradome senamiestį, praradome architektūros paveldą, nėra teisinga, - komentuoja V. Ulinskytė-Balzienė. - Centre mes turime tarpukario modernizmo architektūros koncentratą.“
Šiaulių modernizmas, kaip ir Kaune, formuoja centrinės miesto dalies vaizdą ir yra svarbus kraštovaizdžio komponentas bei architektūrinė dominantė. Kai kurie pastatai mus pasiekė beveik pradinio pavidalo, nors kai kurios detalės ir pakito.
Tarpukario Šiauliai: modernizmo architektūros klestėjimas
1918-1920 metai buvo suirutės laikotarpis, paženklintas Nepriklausomybės kovomis. Žmonės buvo praradę namus, turtus, todėl trūko gyvenamų būstų ir visuomeninių pastatų. Tik atsigavusi po karo visuomenė ėmė kurti miesto gyvenimą iš naujo. Anksčiau dominavo mediniai pastatai, o tarpukario Šiauliuose buvo pastatyta daug visaverčiam miesto gyvenimui reikalingų modernizmo architektūros pastatų.
Tai solidūs administraciniai pastatai ir įvairios visuomeninės paskirties įstaigos: apskrities savivaldybė, apygardos teismo rūmai, pradžios mokykla ir muziejaus pastatas, dramos teatras, centrinis paštas ir kt. Centre išskirtinė teritorija yra Aušros alėja, kuri buvo kryptingai formuojama kaip naujojo miesto gatvė, kurioje statomi modernios architektūros ir planavimo pastatai. Vasario 16-osios gatvėje po Pirmojo pasaulinio karo buvo ištisos plynės, o trečiajame dešimtmetyje pastatyta labai daug savitų pastatų.
Šiaulių modernistinė architektūra pagal to meto vertę visiškai atitiko pasaulio standartus ir architektūros tendencijas.
Šiaulių modernizmo pradininkai: K. Reisonas, V. Bitė ir S. Stulginskis
Pasak muziejininkės, Šiaulių tarpukario raida pažymėta trimis svarbiausiais vardais: Karolis Reisonas (1894-1981), Vladas Bitė (1901-1969) ir Steponas Stulginskis (1908-1995). 1922-1930 m. K. Reisonas Šiauliuose parengė ir įgyvendino daugiau negu dvidešimt projektų. Inžinierius tuo metu atitiko miesto vyriausiojo architekto funkcijas.
Iš ankstyvojo K. Reisono kūrybos laikotarpio Šiauliuose svarbus objektas - 1926 m. pastatytas Venclauskių namas Vytauto gatvėje. Tai tikras architektūros šedevras, jaučiama istorizmo dvasia, ryški senosios puošybos tradicija: baliustrada, bokštelis, arkiniai langai, nišos. Dabartinė Vinco Kudirkos progimnazija taip pat K. Reisono suprojektuota. Nepriklausomybės paminklas Sukilėlių kalnelyje yra vienas iš reikšmingiausių K. Reisono darbų.
1930-1939 m. Aušros alėjoje prasidėjo naujas modernus, vakarietiškus standartus atitinkantis gyvenimas. Joje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai, modernizmo estetika persidavė ir į privačią statybą. V. Bitės asmeninis dviaukštis taip pat šioje gatvėje (Aušros al. 15A). Aušros al. ir Dvaro gatvės kampe V. Bitė suprojektavo Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus. Išsiskiriantis pastatas - Lietuvos tautininkų sąjungos namai Aušros al. 21. Pratęsus Aušros al. 1932 m. pastatyti pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai (Aušros al. 47).
Kadangi didelis dėmesys buvo švietimui, todėl atsirado ir daugiau pradžios mokyklų: sen. Gardino gatvėje (dab. Gumbinės - Jaunųjų technikų centras) ir Rygos gatvėje (dab. S. Šalkauskio gimnazija) bei Užprūdžio (dab. Paprūdžio g.) mokykla. Išliko V. Bitės projektuoti vaikų sanatorijų pastatai Pageluvyje ir Rėkyvoje (dabar įsikūrusi mokykla). Iki šiol miestą puošia vienas išraiškingiausių V. Bitės suprojektuotų pastatų - Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai Sukilėlių ir Vilniaus gatvių kampe.
V. Bitei išvykus, nuo 1938 iki 1940 miesto planavimą perėmė Steponas Stulginskis. Per tokį trumpą laiką daug pastatų nespėta pastatyti, bet yra išlikusių, kurie liudija savitą architekto braižą. Vienas iš jų - „Santarvės“ mokykla (dab. „Dagilėlio“ dainavimo mokykla) Vytauto g., kitas - ligoninė Varpo gatvėje (vėliau poliklinika, dabar Sveikatos biuras ir dienos stacionaras), keletas individualių namų.
Aušros alėja: modernaus miesto vizija
Aušros alėjoje prasidėjo naujas modernus, vakarietiškus standartus atitinkantis gyvenimas. Joje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai, modernizmo estetika persidavė ir į privačią statybą. V. Bitės asmeninis dviaukštis taip pat šioje gatvėje (Aušros al. 15A). Aušros al. ir Dvaro gatvės kampe V. Bitė suprojektavo Šiaulių apygardos ligonių kasos rūmus. Išsiskiriantis pastatas - Lietuvos tautininkų sąjungos namai Aušros al. 21. Pratęsus Aušros al. 1932 m. pastatyti pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai (Aušros al. 47).
Besiformuojanti moderni Aušros alėja ir miesto centras duso nuo turgaus, kurio buvimas centre nesiderino su moderniu gyvenimu. Nuspręsta perkelti turgų į dabartinę vietą, o aikštė pertvarkyta reprezentacinei funkcijai. Pagal išplanavimą ji prilygo Kauno ir kitų Europos miestų aikštėms. Buvo pasiektas ir socialinis efektas, ten užvirė kasdieniškas miestiečių gyvenimas. Žmonės leido laisvalaikį, sėdėjo ant suoliukų, mėgavosi fontanėliu, kuris buvo neseniai nugriautų „Saulės diskų“ („Centukų“) vietoje. Įtakos turėjo aplink esantys prekybiniai paviljonai, įvairios paslaugos. Buvo didžiulė trauka tos vietos, tikrai centrinė miesto aikštė.
Mieste pastatų projektavo ir kiti kviestiniai architektai. Anatolijus Rozenbliumas suprojektavo modernų pramonininko H. E. Mordelio, namą Aušros al. Ir Dvaro g. kampe (dab. įsikūręs baras „Kišenė“). Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste. Tai kampinio plano dviejų laiptinių namas, turintis dvi ūkines laiptines su įėjimu iš kiemo. Pagal tuometinius vertinimus šis keturių aukštų pastatas laikytinas beveik dangoraižiu. Aukštesniems nei 3 aukštų namams buvo privalomas liftas.
Kitas daugiabutis pastatas - stambaus pramonininko Broniaus Poškaus namas Vilniaus ir Dvaro gatvių susikirtime. Projekto autorius nežinomas. Pasak muziejininkės, tai labai išraiškingas ir plastiškas namas, kuris gali stovėti bet kuriame Europos mieste ir jį papuoštų. Pirmame aukšte veikė parduotuvės, avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose - butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, likusius butus nuomojo kitiems.
1938 metais Dvaro gatvės ir Aušros alėjos kampe, Šiauliuose, buvo pastatytas visus didmiesčio standartus atitinkantis mūrinis keturių aukštų pastatas. Tai buvo bene didžiausias gyvenamasis namas Šiaulių mieste. Namo savininkas Hiršas Elijas Mordelis buvo Frenkelio odų fabriko ir akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Prabangus nuomojamų butų namas buvo įrengtas pagal paskutinę to meto technikos madą. Keturių-penkių kambarių butai su pagalbinėmis patalpomis turėjo visus patogumus, o name įrengti liftai buvo pirmieji Šiauliuose. Keturių aukštų mūrinis pastatas buvo kampinio plano. Jo kompozicijoje dominavo simetriškas Aušros alėjos gatvės fasadas. Santūrios ir lakoniškos architektūros pastatas dažnai buvo kritikuojamas dėl langų formos ir monotoniško jų išdėstymo. Pastato konstrukcijos kombinuotos - mūras ir gelžbetonis.
Aušros alėja šiandien
Architektūrinis palikimas ir jo išsaugojimas
Neįtikinamai skamba mitas, kad vaikštome sovietiniais laikais sukurtu miestu. Pasak V. Ulinskytės- Balzienės, Šiaulių centras kūrėsi ant XVIII a. suformuoto gatvių tinklo. Stebėtinas optimizmo laikas, begalinis entuziazmas kurti grožį, estetiką, kultūrą. Tik pavydėti gali, jei palyginsi, kiek sukūrėme per laisvos šalies tris dešimtmečius ir tada. Ne emocijos, deklaracijos, o reali kūryba, didžiulės išliekamosios vertės kūryba.
Architektūra eksponuoja tarpukario miesto gyvenimo kokybę, komunalinio ūkio modernumą. Be abejo, kai kurie pastatai šiek tiek keitėsi, perdažant niveliavosi, bet detalių kaita nėra didelis praradimas. Tarpukario modernizmo palikimas yra didžiulis įpareigojimas nesunaikinti, išsaugoti, kad tie, kas gyvens po mūsų, miesto istorija galėtų pasidžiaugti gyvai, o ne iš knygų iliustracijų.
Šiaulių senamiestis formavosi šimtmečiais, pasižymėdamas tvarkingu gatvių tinklu ir nuosekliu pastatų išdėstymu. Ikonografinė medžiaga rodo, kad prie kiekvieno namo šioje atkarpoje buvo priekiniai sodeliai. Rekonstrukcijos metu planuojama grindiniu ir želdinimu pažymėti, kur buvo sodeliai. Rekonstrukcija siekiama išsaugoti ir eksponuoti istorinį gatvės grindinį.
Pasak Šiaulių gatvių istoriją tyrinėjusios Romos Baristaitės, 1783 metais centrinės miesto dalies rekonstrukcijos plane iš naujai suplanuotos turgavietės aikštės vakarinės dalies į dvaro kompleksą buvo nutiesta trumpa gatvelė. XIX amžiaus viduryje ji vadinama Skersine gatve. 1923 metais gatvei suteiktas Aušros alėjos pavadinimas.
Tarpukariu gatvės pradžioje veikė įvairios parduotuvės: brolių Šapiro galanterijos, kolonialinių ir geležies prekių, A. Bambineko statybinių medžiagų, geležies ir anglių, S. Paktorienės saldainių, I. Gordimerio geležies, P. Aušros alėjoje dirbo kirpėjai, šaltkalviai, dantų gydytojai, batsiuviai, siuvėjai, veikė P. Antanaičio valgykla „Birutė“, P. Bileišio valgykla, J. Sankryžoje su Dvaro gatve tebestovi keturių aukštų kampinis pastatas - buvęs Mordelio namas.
Svarbiausi tarpukario pastatai Šiauliuose
Štai keletas svarbiausių tarpukario pastatų Šiauliuose:
- Venclauskių namas Vytauto gatvėje
- Šiaulių dramos teatras
- Vinco Kudirkos progimnazija
- Šiaulių apskrities savivaldybės rūmai
- Lietuvos tautininkų sąjungos namai
- Pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai
- Mordelio namas Aušros alėjoje
- Broniaus Poškaus namas Vilniaus gatvėje
- Pašto rūmai Aušros alėjoje
- Vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje
Šie pastatai liudija apie to meto visuomenės pažangą, technologijų plėtrą ir siekį kurti modernų bei patogų miestą.
V. Ulinskytė-Balzienė pažymi įdomų Vytauto gatvės „pažymėjimą“. Tai miesto vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje, kurį projektavo prof. P. Morkūnas ir inžinierius A.
„Gatvių perspektyvas uždaro dominuojantys pastatai. Į vieną pusę pažvelgus tai būtų Šiaulių katedra, o į kitą pusę - gatvės perspektyvą uždaro vandentiekio bokštas. Jo architektūra sunkiai apibūdinama kaip modernistinė. Tai yra išties išskirtinis pastatas. Lietuvoje mažai išlikę inžinerinės paskirties to meto pastatų su tokia išraiškinga architektūra miestų centruose“, - sako V.
Pirmieji kanalizacijos ir vandentiekio įvedimo projektai Šiauliuose pradėti 1922-1925 m. Tik 4 dešimtmetyje pradėti intensyvūs vandentiekio ir kanalizacijos darbai. 1939 m. „Architektūra eksponuoja mūsų gyvenimo kokybę įvairiais laikotarpiais. Tad šis vandentiekio bokštas šiuo atveju simbolizuoja tarpukariu pakilusią miesto gerovę, miesto komunalinio ūkio modernumą, juk atsirado ir vandentiekis, ir kanalizacija, ko iki tol nebuvo. Ir netgi Pašto rūmai Aušros alėjoje, kuriuos suprojektavo architektas K.
„Iki ketvirtojo dešimtmečio miesto poreikius visiškai tenkino senasis paštas, kuris buvo pastatytas XIX a. ir dar carinės Rusijos laikais veikė prie turgaus aikštės, Tilžės gatvėje, kur dabar yra Projektavimo pastatas. Bet miesto poreikiai didėjo, atsivėrėme pasauliui, tobulėjo technologijos, tad jau ketvirtajame, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pastatyti Pašto rūmai, kurie užėmė kone visą kvartalą tarp Dvaro, Varpo gatvės. Tai didžiulio tūrio pastatas. Visuomenės sankloda ir technologinė raida veikia miesto veidą ir per architektūrą mes galime visą tai perskaityti. Tad dabar žvelgiant į pastato langus galime tik įsivaizduoti, kaip tuomet darbuotojai aptarnaudavo klientus, kaip intensyviai vyko darbas. Dabar viskas veikia pirmame aukšte. Didelis pastatas tampa tam tikra paveldosaugine dilema.
Mordeliai - stambiausio Šiaulių odų fabrikanto J. Frenkelio pusbroliai. H. E. Mordelis buvo Frenkelio fabriko bei akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste. „Mordeliai kurį laiką glaudėsi Ch. Frenkelio viloje, kurį laiką nuomojo kambarį pas K. Blecherį Vasario 16-osios g. Bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie gali sau leisti pradėti statyti didžiulį keturių aukštų labai modernių konstrukcijų, modernios įrangos - su pirmaisiais liftais - pastatą“, - pasakoja V. Ulinskytė-Balzienė.
Kitas pastatas - stambaus pramonininko B. „Didelės vitrinos, didžiuliai langai pabrėžia prekybinę funkciją. Pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės, tarp jų ir paties B. Poškaus avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose tradiciškai buvo butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, bet likusius butus nuomojo kitiems. Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema. Daug parvykusiųjų neturėjo kur gyventi, buvo daug atvykusių iš kaimo, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą miesto prieigose. Nuomojamų daugiabučių statyba jau buvo išplitusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taigi reiškinys nebuvo naujas. Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai, kurie galėjo sau leisti pastatyti kapitalius statinius ir iš nuomos prisidurti prie kapitalo“, - aiškina V.
Pasak V. Inžinieriaus Vlado Bitės gyvenamasis namas, Aušros alėja 15A. Aut. Gerardas Bagdonavičius, XX a. Atstatomi per Antrąjį pasaulinį karą stipriai apdegę pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai, Aušros alėja 47. Aut. nežinomas, XX a. 5 deš. pab.„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.
Tokių gyvenamųjų namų, pastatytų XX a.
Aušros alėjoje 1932 m. išdygo V. Bitės suprojektuota pradinė mokykla, „Aušros“ muziejus. Įdomu tai, kad pastatas buvo projektuotas dešimties komplektų mokyklai, tačiau 1933 m. antrajame aukšte laikinai įkurdinus „Aušros“ muziejų, mokykla veikė tik pirmame aukšte, o pusrūsyje buvo įrengti du butai sargams. Muziejui patalpos mokykloje buvo skirtos laikinai, nes užstrigo pagal architekto Karolio Reisono projektą Muziejaus ir bibliotekos rūmų statybos. Tačiau šiandien visas pastatas priklauso Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tyrinėjant šio pastato architektūrą pastebimas simetriškas tūris, rizalitu pabrėžiama centrinė simetrija. Dar vienas išsiskiriantis pastatas - Lietuvos tautininkų sąjungos namai (1934) Aušros al. 21. Šis pastatas pasižymi gyvu asimetriškų tūrių žaismu, o įstiklintos laiptinės kampas virš pagrindinio įėjimo viršuje užsibaigia aukšta laiptuota sienute. O ir paties inžinieriaus V. Bitės gyvenamasis namas (1934), kurį pats projektavo, atspindi naują konstruktyvistinį požiūrį ir architektūrinę estetiką. 1937 m. pastatyti, V. Bitės suprojektuoti Šiaulių apygardos Ligonių kasos rūmai. Čia veikė Šiaulių sveikatos centras, globojęs kūdikius, vaikus ir motinas, Kultūros ir švietimo draugija ir jo knygynas bei literatūros žurnalo „Kultūra“ redakcija. Vienu išraiškingiausių suprojektuotų V. Bitės pastatų laikomas Šiaulių apskrities savivaldybės pastatas Vilniaus gatvėje 263. Erdvių dviejų aukštų kampinio plano rūmų centrinės dalies interjere yra erdvi laiptinė su vestibiuliais, o šoniniuose sparnuose išsidėsčiusios kabinetų eilės. Dinamišką simetriškų fasadų kompoziciją kuria ritmiškas horizontalus nedidelių stačiakampių langų eilių ir ryškus vertikalus tarplangių skaidymas.
V. Ulinskytė-Balzienė pažymi įdomų Vytauto gatvės „pažymėjimą“. Tai miesto vandentiekio bokštas Vytauto gatvėje, kurį projektavo prof. P. Morkūnas ir inžinierius A.
„Aušros alėja kryptingai buvo formuojama. Tai buvo dar viena centrinė gatvė, kurioje centravosi valdiškų, visuomeninių institucijų pastatai. Tai negalėjo nedaryti įtakos ir privačių namų savininkų arba privataus kapitalo pagrindu pastatytiems pastatams. Tad modernizmo estetika persiduoda į privačią statybą“, - sako V.
„Architektūra eksponuoja mūsų gyvenimo kokybę įvairiais laikotarpiais. Tad šis vandentiekio bokštas šiuo atveju simbolizuoja tarpukariu pakilusią miesto gerovę, miesto komunalinio ūkio modernumą, juk atsirado ir vandentiekis, ir kanalizacija, ko iki tol nebuvo.
Pastatai atspindi visuomenės gyvenimo etapus
Tarpukario modernizmo architektūros paveldas dabartiniame Šiaulių miestovaizdyje išsiskiria savo estetine kokybe. Itin reikšminga miesto kultūrinio identiteto dalis kuria istorinio miesto įvaizdį.
Šiauliuose, 1938 metais Dvaro gatvės ir Aušros alėjos kampe, buvo pastatytas visus didmiesčio standartus atitinkantis mūrinis keturių aukštų pastatas. Tai buvo bene didžiausias gyvenamasis namas Šiaulių mieste. Namo savininkas Hiršas Elijas Mordelis buvo Frenkelio odų fabriko ir akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Prabangus nuomojamų butų namas buvo įrengtas pagal paskutinę to meto technikos madą. Keturių-penkių kambarių butai su pagalbinėmis patalpomis turėjo visus patogumus, o name įrengti liftai buvo pirmieji Šiauliuose. Keturių aukštų mūrinis pastatas buvo kampinio plano. Jo kompozicijoje dominavo simetriškas Aušros alėjos gatvės fasadas. Santūrios ir lakoniškos architektūros pastatas dažnai buvo kritikuojamas dėl langų formos ir monotoniško jų išdėstymo. Pastato konstrukcijos kombinuotos - mūras ir gelžbetonis.
„Mordeliai kurį laiką glaudėsi Ch. Frenkelio viloje, kurį laiką nuomojo kambarį pas K. Blecherį Vasario 16-osios g. Bet ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jie gali sau leisti pradėti statyti didžiulį keturių aukštų labai modernių konstrukcijų, modernios įrangos - su pirmaisiais liftais - pastatą“, - pasakoja V. Ulinskytė-Balzienė.
Kitas pastatas - stambaus pramonininko B. Poškaus namas Vilniaus ir Dvaro gatvių susikirtime. Projekto autorius nežinomas. Pasak muziejininkės, tai labai išraiškingas ir plastiškas namas, kuris gali stovėti bet kuriame Europos mieste ir jį papuoštų. Pirmame aukšte veikė parduotuvės, avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose - butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, likusius butus nuomojo kitiems.
„Didelės vitrinos, didžiuliai langai pabrėžia prekybinę funkciją. Pirmame aukšte veikė įvairios parduotuvės, tarp jų ir paties B. Poškaus avalynės dirbtuvė. Viršutiniuose aukštuose tradiciškai buvo butai. Pats įmonės savininkas gyveno tame pačiame name, bet likusius butus nuomojo kitiems. Tarpukariu buvo labai aktuali butų problema. Daug parvykusiųjų neturėjo kur gyventi, buvo daug atvykusių iš kaimo, nes miestas tapo traukos centru. Ne kiekvienas galėjo sau leisti įsigyti sklypą ir pasistatyti namą miesto prieigose. Nuomojamų daugiabučių statyba jau buvo išplitusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą, taigi reiškinys nebuvo naujas. Tad butų aprūpinimu užsiėmė stambūs pramonininkai ar stambių dirbtuvių savininkai, kurie galėjo sau leisti pastatyti kapitalius statinius ir iš nuomos prisidurti prie kapitalo“, - aiškina V.
Mordeliai - stambiausio Šiaulių odų fabrikanto J. Frenkelio pusbroliai. H. E. Mordelis buvo Frenkelio fabriko bei akcinės bendrovės „Batas“ generalinis direktorius. Keturių aukštų gyvenamasis namas, manoma, buvo didžiausias ir moderniausias pastatas mieste.
Atstatomi per Antrąjį pasaulinį karą stipriai apdegę pradžios mokyklos ir „Aušros“ muziejaus rūmai, Aušros alėja 47. Aut. nežinomas, XX a. 5 deš. pab.„Aušros“ muziejaus rinkinių nuotr.
Mordelio namas Aušros alėjoje