Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) ryšium su Šv. Brunono misija Rusios ir Lietuvos pasienyje ir jo mirtimi.
Kvedlinburgo analų puslapis, kuriame minimas Lietuvos vardas.
Šv. Brunono Misija ir Mirtis
Šv. Brunono Kverfurtiečio žūtis (1009 m. kovo 9 d.) susijusi su jo misija. Aprašomasis įvykis - vienas iš nepavykusių bandymų pakrikštyti baltų gentis.
Ištrauka iš Kvedlinburgo analų, kur minima Lietuva:
"...Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7. Id. Martii petiit coelos..."
Vertimas:
"Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas, su 18 saviškių, 7. kovo Idų dieną (1009 m.) iškeliavo danguosna."
Metraštininką Lietuvos vardas turėjo pasiekti iš slavų (pavartojo sulotynintą slavišką kilmininko formą Lituae ‘Lietuvos’ su slavišku šaknies balsiu i), kuriems Lietuva buvo gerai žinoma jau bent keletą šimtmečių.
Lietuvos Valstybės Susikūrimas
Lietuviai pirmieji ir vieninteliai iš visų baltų genčių buvo sukūrę savo valstybę. Pirmą kartą neabejotinai Lietuvos vardas paminėtas 1009 m. lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses).
Ten skaitome:
Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacas, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios (gal Prūsos, t. y. Prūsijos) ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas (galvą), su 18 saviškių 1009 m. kovo 9 d. (t. y. vasario 14) iškeliavo danguosna.
Vasario 14 nurodo Titmaras Merzeburgietis. Septintos kovo idos - šešta diena prieš kovo idas (15) = kovo 9 pagal Juliaus kalendorių arba kovo 15 pagal Grigaliaus.
Klaidos Interpretacijose
Lietuvos TSR istorijos šaltinių I tome, išleistame 1955 m., pirmųjų žinių apie Lietuvą skyriuje paminėta šv. Brunono misija pagal Kvedlinburgo (Quedlinburg) analus ir pateiktas toks analo tekstas:
"1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinasi Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių vasario 23 dieną nukeliavo į dangų."
Klaida kaip ir "antrais savo atsivertimo metais". "Vasario 23" - klaida, padaryta "Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose", o "antri atsivertimo metai" perimti iš "Scriptores rerum prussicarum", kur Kvedlinburgo analų publikacijoje skaičius "11" perskaitytas "II".
Brunono bendramokslio, pažįstamo ir su jo tėvu, irgi Brunonu, Titmaro Merzeburgiečio nurodoma vasario 14 d. man atrodo patikimesnė, nei Kvedlinburgo analų kovo 9 d., nors dėl to istoriografijoje nesutariama.
Šv. Brunono Misijos Tikslai ir Pasekmės
Šventasis Brunonas buvo narsus. Narsus ir garsus. Drąsos jam teikė tikėjimas, misijų pusiau krikščioniškose šalyse patirtis. Brunono misija turėjo ir kitą tikslą. Šiandien pasakytume - geopolitinį. Bent jau taip kalba lenkų ir rusų istoriografija.
Brunonas siūlė viską. Jis siūlė istoriją. Nereikia manyti, kad lengvą, tačiau lengvesnę ir laimingesnę. Deja, lietuviai pasielgė ne taip, kaip būtų galėję.
Šansu, kurį siūlė Brunonas, nepasinaudojome. Nepasinaudojome visų pirma taikos ir ankstyvo įėjimo į Europą galimybe. Brunonas liko epizodu. O Lietuvos pagoniška civilizacija - keturių amžių istorija.
Galimos Alternatyvos
Jei Lietuva būtų priėmusi krikštą Brunono laikais, ji būtų prilygusi Čekijai, Vengrijai, Lenkijai. Neigiamos pasekmės - labai tikėtina germanizacija. Teigiamos pasekmės, be kita ko - kryžiaus žygiai būtų tradiciškai krypę į Palestiną ir Artimuosius Rytus, saracėnų žemes.
Netimero krikštas būtų nuo jų išgelbėjęs. Lietuva būtų buvusi Europos šalis, ne pagoniška periferija. Būdama pagonių imperija, ji pademonstravo neįtikėtinas galias ir atsparumą.
tags: #n #karamzinas #kalba #turtingos #mintys