Jubiliejiniai sodai Lietuvoje: istorija, tradicijos ir bendruomenės

Sodai Lietuvoje turi gilias šaknis ir yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų jie buvo ne tik maisto šaltinis, bet ir vieta, kur žmonės galėjo atsipalaiduoti, pabūti su gamta ir puoselėti tradicijas. Šiandien, minint įvairius jubiliejus, sodai tampa dar svarbesni, nes jie primena mums apie praeitį, dabartį ir ateitį.

Antakalnio sodų istorija

Antakalnis - vienas seniausių, didžiausių ir vaizdingiausių Vilniaus istorinių priemiesčių, garsėja savo turtinga istorija. XVII - XVIII a. Antakalnis buvo tapęs ne tik didikų Sapiegų, Pacų, Sluškų, Radvilų rezidencijų, bet ir mažesnių dvarelių kvartalu. Dabartinės Antakalnio gatvės pradžioje kadaise driekėsi žymusis Tivoli sodas, šalia jo yra išlikęs Antakalnio dvarelis, žinomas ne tik kaip XVIII a. medinės architektūros paminklas, bet garsus ir savo gyventojų istorijomis.

Pradėję domėtis Rašytojų namo gyventojais, namo priešistore, nusprendėme, kad būtų svarbu pristatyti ir vietovės, kurioje šis namas atsirado, istoriją. Gido funkcijas sėkmingai atlieka mūsų parengtas stendas, kuriame didesnė pasakojimo dalis yra išdėstyta XIX a. žemėlapių fone skirtingais metų laikais - pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Pristatomos buvusių pastatų ir jų gyventojų istorijos, su galimybe pamatyti, kaip atrodė Antakalnio gatvės pradžia prieš 100 ar daugiau metų, kaip ji keitėsi, sužinoti niekur negirdėtų įdomių detalių apie to meto gyventojus.

Artėjančio Vilniaus miesto 700 metų jubiliejaus proga Antakalniečių bendruomenė jau yra įgyvendinusi ir didelio gyventojų susidomėjimo sulaukusius projektus „Kelionė į Antakalnio praeitį“ (3 stendai buvo įrengti prieš Antakalnio seniūniją, kiti - skirti Antakalnio transportui - konkei, troleibusų istorijai, trims Antakalnį su Žirmūnais jungiantiems tiltams yra įrengti Antakalnio ir Šilo gatvėse).

Kaimiškų sodybų atgimimas

Visada įdomu lyginti: kaip buvo tada, kaip yra šiandien. Tad jubiliejaus proga MANO NAMAI kviečia į kelionę laike. Visai be liūdesio prisimename sovietinius laikus, kai nuosavom sodybom galėjo puikuotis tik valdžios nomenklatūra ir prakutę menininkai. Jei ne Atgimimas, gausybė kaimo trobų, tvartų ir kluonų būtų tikrai sunykę, nusinešdami į užmarštį visą agrarinės kultūros klodą. O dabar Lietuvoje apstu gražių kaimiškų sodybų, kurias naujam gyvenimui prikėlė miestiečiai.

Pastaraisiais metais tarp miestiečių paplito savotiška mada apkrauti sodybų interjerus ir aplinką senosios kaimo buities rakandais. Juolab tai padaryti ne taip jau ir sunku: didžiuosiuose miestuose klesti „blusų“ turgūs, kur galima įsigyti beveik visko - nuo verpstės iki surūdijusio norago. Visas šis turtas ir tempiamas į sodybas. Sutikite, kad šie „naujieji muziejai“ šiek tiek dirbtinoki. Sodybos, kurioje šįkart svečiuojamės, šeimininkai išvengė panašaus lazdos perlenkimo: visi čia eksponuojami daiktai yra neatsiejami nuo šių namų - čia jie atrasti ir prikelti naujam gyvenimui.

Šeimininkai teigia, kad tokią aplinkos formavimo strategiją padiktavo pati sodyba, statyta XIX amžiuje pabaigoje ir išsaugojusi daugumą savo etnografinių bruožų. Kartu su sodyba šeimininkai įsigijo tik keletą baldų - ąžuolinį suolą, virtuvės spintą ir stalą. Tad jų buvo nedaug. Padėtį išgelbėjo šeimininkės močiutės palikimas. Čia buvo perkelti praėjusio amžiaus pradžios lovos, stalai, etažerės, lentynos, baldai gėlėms statyti, Žemaitijoje vadinami žolininkais. Ir jie čia „prilipo“. Aišku, dėl funkcijos teko kiek suardyti šį vientisumą: senųjų lovų pritrūko. Tačiau ir naująsias stengtasi maksimaliai „neutralizuoti“, užmaskuojant liaudiško rašto užtiesalais ir pledais.

Provanso dvelksmas Ignalinos rajone

Kaunietė menininkė Regina Selickaitė iš senelių paveldėtą sodybą nuošaliame Ignalinos rajono kaime prikėlė naujam gyvenimui ir sukūrė joje subtilią prancūziško Provanso atmosferą. „Kiekvienas šio namo kampelis man sukelia vaikystės prisiminimus, galbūt todėl čia sklando romantiška dvasia. Man smagu, kad galiu atgaivinti seną namą, kurį pokario laikais pats statė mano senelis, ir taip tarsi išsaugoti bei tęsti savo šeimos istoriją“, - sako Regina. Ji neslepia - sodyba buvo išties apleista, bet, pasitelkusi kūrybingumą bei menininkės intuiciją, naujoji jos šeimininkė mėgina minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų rezultatą.

Nedidelis kambarys dvelkia prancūzišku subtilumu ir romantika bei primena bajoraitės miegamąjį. Kaip tikina šeimininkė, tokiam įspūdžiui sukurti didelių pastangų nereikėjo - sodyboje buvusią seną metalinę lovą ji uždengė balta antklode ir papuošė dekoratyvinėmis siuvinėtomis pagalvėlėmis. Norimą nuotaiką padėjo kurti virš lovos pakabintas baltas lengvo peršviečiamo audinio tinklelis nuo uodų - tokių gan nebrangiai galima įsigyti daugelyje prekybos centrų.

Kunigiškių bendruomenės jubiliejai

Garbingų dešimtmečių sulaukusius jubiliatus, pirmininkė šiemet lankė namuose. O Jie, lyg nužydėję sodai nešantys vaisius... Garbingo jubiliejaus proga aplankyta bendruomenės narė, buvusi ilgametė Kunigiškių kultūros namų direktorė, Zita Berneckienė - Šimkutė . Daba ji prisiglaudusi pas dukrą Tauragėje. Bet visa ją supanti aplinka dvelkia kaimeliu - Molupio upelis, ramios Beržų, Klevų gatvelės, dukra Rasa, anūkė Eglė... Tai visa kas artimiausia, kas dabar dar pasiekiama kuo ir džiaugiasi Zita.

Aktyviausias ir įdomiausias Zitos gyvenimo laikotarpis praleistas Kunigiškiuose. Čia apsigyveno sukūrusi šeimą. Jei atversime Kunigiškių Kultūros namų metraštį, pirmame puslapyje Zitos nuotrauka, ir matyt ne be reikalo. Ji savo aktyviu darbu paliko žymų pėdsaką kaimelio gyvenime.

Ilzenbergo dvaro jubiliejus ir ryšys su Rumunija

Remiantis istoriniais šaltiniais, Ilzenbergo dvarą, stovintį prie pat Lietuvos sienos su Latvija, 1515 m. įkūrė Livonijos ordino baronas Berndtas von Kersenbrockas. Vėliau čia buvo įsikūrusios kitų vokiečių baronų - Korfų, Zakenų bei Orgies von Rutenberg - giminės. Ilzenbergo dvaras į lietuviškas rankas pateko, kai 1896 m. jį įsigijo geležinkelio inžinierius Eugenijus Dimša, kilęs iš Lietuvos bajorų. Būtent per jį dvaras visiems laikams susisaistė su Rumunija - Eugenijaus žmona buvo Livija Majoresku, žinomo Rumunijos literato, vėliau tapusio šalies ministru pirmininku, Titu Majorescu dukra.

Ilzenbergo dvaro nuotr./Ilzenbergo dvare praūžė 510-asis jubiliejus Su būsimu vyru Livija susipažino gyvendama Berlyno pensionate. Ištekėjusi už Eugenijaus, ji pervažiavo gyventi būtent į Ilzenbergo dvarą. 1918 m. mirus vyrui, Livija bei jos dukros perėmė dvaro valdymą į savo rankas. Galiausiai moterims teko palikti Lietuvą dėl sovietų okupacijos. 1940-1941 m. dvaro valdos buvo valdžios konfiskuotos ir vėliau naudotos kolūkio veiklai. Nors Ilzenbergo dvare rumuniška dvasia tvyrojo palyginti neilgai, ryšys, tuomet užmegztas tarp dviejų tautų, gyvas iki šiol.

Kaip jubiliejaus renginio metu pažymėjo Rumunijos ambasadorė Adriana Ciamba, Livija Majoresku-Dimšienė, atvykusi į Ilzenbergo dvarą, su savimi atsivežė ir meilę literatūrai, menui bei muzikai. Dėl to simboliška, kad švenčiant dvaro gimtadienį, svečiai pasimėgautų fortepijono klavišų skambesiu. Sunku patikėti, kad praėjo jau tiek metų, ypač atsižvelgiant į 20 amžiuje dvarą užgriuvusias nelaimes. Turime padėkoti dabartiniam dvaro savininkui už tai, kad pastatas atgavo savo didybę“, - šventės metu sakė Rumunijos ambasadorė A.Ciamba.

Verslininkas neslėpė pasididžiavimo, kad tradicija „jungti istoriją su kultūra, praeitį su dabartimi bei vietos paveldą su tarptautine draugyste“ Ilzenbergo dvare vis dar gyva. „Tęsdami šią istorinę dvaro kelionę, galime pasidžiaugti Lietuvos ir Rumunijos ryšiais, kurie vis dar stiprūs, ką ir liudija šiandien gausiai susirinkusi rumunų delegacija“, - teigė jis.

A. Smetonos dvaras Užugiryje

Dvaro istorija prasideda kartu su A. Smetonos 60 - ies metų jubiliejumi. 1934 m., švenčiant Prezidento gimtadienį, buvo nutarta tėviškėje jam padovanoti ūkį. Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų, išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus. Vienas kainavo 5 litus. Juos platinant buvo surinkta nemaža pinigų suma, ir už juos 1935 m. nupirkta 80 ha žemės. Didžiausią jos dalį sudarė žemė (Lėno palivarkas), įsigyta iš Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos. Kita žemė buvo pirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių.

1937 m. vasarą, pastačius gyvenamuosius rūmus, A. Smetona su šeima pirmą kartą vasarojo savo ūkyje. “Dviejų aukštų mūriniai rūmai (…) buvo gražūs ir patogūs. Iš lauko pusės juos labai puošė keturios tašyto granito kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, du antrame aukšte atviri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas, o užpakalyje, pirmame aukšte, didelė atvira aikštelė be stogo. (…) buvo įvestas vandentiekis iš gilaus šulinio, įrengta kanalizacija, vonios ir kt. Elektros dar nebuvo (…) ūkis su Kaunu buvo sujungtas telefonu. Sodyba apsodinta vietiniais medžiais ir krūmais, ypač lazdynais, užveistas didokas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai (…)”.

Dvaras Užugiryje Prezidentui buvo poilsio ir apmąstymų vieta. Sprendžiant iš Prezidento adjutanto V. Šliogerio atsiminimų, A. Smetona planavo šį ūkį testamentu užrašyti valstybei, kad ateityje jame būtų įrengta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Prezidentas A. Smetona tik kelias vasaras spėjo pavasaroti dvare - Užugirio kieme. 1940 m., okupavus Lietuvą sovietams, Užugirio kiemo dvaras buvo nacionalizuotas, jo savininkas paskelbtas “liaudies priešu Nr. 1”.

Po II pasaulinio karo 65 ha žemės dvaro žemės ir ūkiniai pastatai atiteko tarybiniam ūkiui, o rūmuose buvo įkurdinta tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija. 1954 m. dvaro centras priklausė čia įkurtai Užugirio narkologinei ligoninei, vėliau buvo Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius.

SODAS 2123: kūrybinė erdvė

2008 m. Vasario 23 d. SODAS 2123 kviečia namo! Visus tuos, kurie pasiilgo jaukaus buvimo, kurių namų jausmas kartais paklysta. Tuos, kuriems SODAS jau seniai yra namai ir tuos, kuriems kiek nedrąsu užsukti į svečius. SODO kūrėjai atvers savo studijų duris ir įsileis pasisvečiuoti į namus, kuriuose verda ir burbuliuoja kūryba. Menininkas Dainius Liškevičius pasidalins istorijomis iš „Modernaus buto“, Alanas Gurinas pakvies į garso performansą. Ir tai tik pradžia!

Menininkas Dainius Liškevičius įsileidžia į savo gyvenamąją erdvę, kurioje trinasi ribos tarp kasdienybės ir kūrybos. Namų video filmai ir dokumentinė medžiaga iš šiandienos kuria vientisą filmo audinį, kuriame menininko butas tampa pagrindiniu veikėju. Jame skleidžiasi ne vien kūrėjo, bet ir jo šeimos kasdienybės pasaulis. Šiame mikrokosmose galime stebėti kaip įprasti veiksmai - eglutės nupuošimo ritualas, vakarėliai, buto perstatymas, piešinių atranka, arbatos gėrimas - ima transformuotis į performansus, privati erdvė virsta scena, o šeimos nariai į veikėjus. Kultūros kompleksas SODAS 2123 (Vitebsko g.5).

tags: #namas #jubiliejaus #sodai