Namų areštas - tai kardomoji priemonė, kuria siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Lietuvoje ši priemonė turi ilgą ir įvairią istoriją, pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant šių dienų teisine sistema.
Namų arešto istorija Lietuvoje
Žodis "areštas" kilęs iš viduramžių lotyniško žodžio "arrestum", reiškiančio teismo nutarimą. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija žodžio areštas kilmę nurodo esant vokišką, t.y. Arrest išvertus iš vokiečių kalbos reiškia suėmimas.
Reikia pažymėti, kad žodžiai “areštas” ir “suėmimas” lietuvių kalboje vartojami kaip sinonimai, kalbant apie asmens sulaikymą, t.y. apie laikiną jo laisvės apribojimą. Dėl to logiška būtų daryti išvadą, kad namų areštas yra asmens laisvės apribojimas, jos suvaržymas, kai asmuo negali išeiti iš savo namų, t.y. jam apribota judėjimo laisvė.
Baudžiamojo proceso teisėje namų areštas yra viena iš kardomųjų priemonių rūšių. Ši, antra pagal griežtumą po kardomojo kalinimo (suėmimo), kardomoji priemonė Lietuvoje buvo įvesta 1994 metais, t.y. jau po Nepriklausomybės atkūrimo, kadangi sovietiniame baudžiamojo proceso kodekse ši kardomoji priemonė nebuvo numatyta.
Tarpukario Lietuva (1918-1940)
Lietuvoje 1918-40 namų areštą reglamentavo Baudžiamojo proceso įstatymas. Tačiau namų areštas taikytas retai dėl nepakankamų techninių galimybių ir netobulų įstatymų. SSRS okupacijos metais namų arešto nebuvo.
Kadangi tuo laikotarpiu tik pradėjo vystytis nacionalinė įstatymdavystė, todėl ir mokslininkų bei teisininkų, kurie moksliškai nagrinėtų namų arešto ypatumus, nebuvo daug.
Žinoma, kad baudžiamojo proceso teisėje kaltinamajam galėjo būti taikomos įvairios kardomosios priemonės, kurios buvo šešios: paso atėmimas, pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, ypatinga policijos priežiūra, laidas (laidavimas) ir įkaitas, areštas suimtųjų namuose, o taip pat ir namų areštas.
Namų areštą Baudžiamojo proceso įstatyme reglamentavo trys straipsniai: 393, 416 bei 428. BPĮ 393 straipsnyje buvo numatyta, kad, “Kaltinamasis, ligi įvykdant reikalavimą jį atvesti [tardyti], laikomas areštuotas savo namuose arba (arešto namuose)”. Šio įstatymo 416 straipsnyje buvo nurodyta, kad “naminis areštas” yra viena iš priemonių kaltinamiesiems užkirsti kelią vengti tardymo. 428 straipsnis numatė, kad “Ligi laidą arba įkaitą pristatant, kaltinamasis laikomas naminiame arešte arba suimtas”.
Tačiau, kaip pažymi M. Maksimaitis, namų areštas kaip kardomoji priemonė, praktiškai beveik nebuvo taikytas. Taip greičiausiai buvo dėl to, jog, pasak J. Januškos - “Policija negali pastatyti prie nusikaltėlio namų policininko prižiūrėti, kad nubaustasis neišvyktų iš namų”.
Nepriklausomybės atkūrimas (nuo 1994 m.)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę namų areštas pradėtas taikyti nuo 1994.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse namų areštą reglamentuoja, o kartu ir sąvoką apibrėžia 101² straipsnis: “Namų areštas - tai įtariamojo ar kaltinamojo įsipareigojimas nuolat būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir nesilankyti viešosiose vietose. Namų areštas skiriamas motyvuotu tardytojo nutarimu ir tik esant prokuroro sankcijai. Namų arešto sąlygos nustatomos skiriant šią kardomąją priemonę. Įtariamajam ar kaltinamajam pranešama, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirta kita, griežtesnė kardomoji priemonė.”
Taip namų areštą apibrėžia dar galiojantis, 1961 m. priimtas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.
Naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d., namų arešto sąvoką truputį praplečia - įvedamas įpareigojimas įtariamajam nebendrauti su tam tikrais asmenimis, taip pat pakeičiama kardomosios priemonės - namų arešto skyrimo tvarka: namų areštą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi.
Namų arešto skyrimo tvarka ir sąlygos
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu namų areštą skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas motyvuota nutartimi.
Namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Skiriant namų areštą atsižvelgiama į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitą legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, t. p. nustatomos namų arešto sąlygos.
Už namų arešto numatytų sąlygų pažeidimą įtariamajam gali būti paskirtas suėmimas.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas gali nustatyti ne ilgesnį kaip 6 mėnesių namų arešto terminą, kuris gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams (pratęsimų skaičius neribojamas).
Namų arešto terminai
Skiriant namų areštą, nustatomos šios kardomosios priemonės sąlygos. Namų arešto terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartyje skirti namų areštą, tačiau iš karto namų areštas negali būti paskirtas ilgesnis kaip šeši mėnesiai. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas trims mėnesiams. Pratęsimų skaičius neribojamas.
132 straipsnis.
- Namų areštą ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi.
- Namų arešto paskyrimo klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas.
Lietuvoje išbandytos priemonės kovai su kontrabandiniais balionais
Sąlygų pažeidimai
Įtariamajam ar kaltinamajam pranešama, kad už namų arešto sąlygų pažeidimą jam gali būti paskirta kita, griežtesnė kardomoji priemonė.
Išvados
Namų areštas Lietuvoje - tai svarbi kardomoji priemonė, leidžianti užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese ir kartu apriboti jo laisvę. Ši priemonė turi ilgą istoriją ir nuolat tobulinama, siekiant užtikrinti teisingą ir efektyvų baudžiamąjį procesą.