Kviečiame į netolimą turiningą kelionę, kurios metu apžiūrėsite ir pasimėgausite dvarais, priklausiusiais garsiąjai Tiškevičių giminei. Grafai Tiškevičiai - sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė, pasiekusi savo klestėjimo viršūnę 18 - 19 a.
Tiškevičiai - garsi Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių bajorų. Jų giminės šūkis - Deligas quem diligas!
Tiškevičių giminės ištakos - Ukrainoje. Jos pradininkas - LDK bajoras Tiška. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., didžiausią politinę galią įgijo XVIII a.
Etnografinėse Lietuvos žemėse pirmasis įsikūrė Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1724-1815). Jis 1811 m. nupirko Astravo (Biržų) dvarą ir ten įkūrė majoratą. Biržų linijos Tiškevičiai pagarsėjo tuo, jog buvo turtingiausi Lietuvos žemvaldžiai, statė bažnyčias, steigė mokyklas, skirdavo lėšų prieglaudų išlaikymui, buvo aktyvūs meno, mokslo, kultūros mecenatai.
Tiškevičių herbas - Leliva (Leliwa). Jį ši giminė gavo XVI amžiuje. Herbo skydo žydrame fone pavaizduotas aukso spalvos pusmėnulis ir žvaigždė. Virš skydo - riterio šalmas su karūna ir povo plunksnomis. Šis senas lenkų bajorų herbas datuojamas XI amžiumi.
Palangos grafai priklausė Tiškevičių Logoisko šakai. Grafų Tiškevičių giminė Palangos dvarą valdė 116 metų - nuo 1824-ųjų iki 1940-ųjų.
Juozapo Tiškevičiaus (1724-1815) sūnus Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. 1839 m. grafui Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangos valdą iš grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1761-1839) paveldėjo jo sūnus - Vokės ir Voložino dvarininkas, Ašmenos apskrities bajorų vadas grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Šiam mirus, Palangos valdą kartu su kitu turtu jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai.
Jis buvo Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Izabelino, Danilavičių ir kitų dvarų bei Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, pramonės įmonių steigėjas, inovacijų diegėjas, žemvaldys.
Juozapas Tiškevičius 1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę (gimė 1837m., mirė 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, palaidota greta savo vyro Kretingos kapinėse). Jis nuo 1863 m. iš grafų Zubovų nuomojo, o 1874 m. Sank Peterburge varžytinėse iš jų nusipirko Kretingos dvarą.
Iš pradžių J. Tiškevičius savo šeimos rezidenciją įsirengė Lentvaryje, o 1875 m. Gyvendami santuokoje Juozapas ir Sofija Tiškevičiai susilaukė dvylikos vaikų, iš kurių gyveno aštuoni (5 sūnūs ir 3 dukros).
Juozapas Tiškevičius (1805-1844) dar turėjo tris iki vedybų gimusius nesantuokinius vaikus (juos Tiškevičiai buvo įsivaikinę). Juozapas Tiškevičius buvo ligotas žmogus, 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų judėdavo naudodamasis vežimėliu, tačiau, padedamas veiklios ir sumanios žmonos, kitų šeimos narių ir bičiulių, puikiai tvarkė ūkinius reikalus, realizavo daug savo sumanymų.
Jis mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garo malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką. 1882 m. jo ir Rietavo bei Plungės dvarų šeimininkų Oginskių iniciatyva buvo nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, kuri sujungė Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus.
Palangoje, kairiajame Rąžės upės krante, grafas pradėjo kurti kurortą, kuriame jau XIX a. veikė kurhauzas, šiltosios maudyklės. Šalia Palangos buvusiame Vilimiškės kaime grafas pirmiausiai pastatė plytinę.
XIX a. 7 deš., kai 1867 m. buvo nutiestas geležinkelio ruožas Kaunas-Virbalis, stipriai sumažėjo prekybos srautai per Palangą. Kadangi iš pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais beveik nebuvo, siekdamas prekiauti Palangos plytinėje išdegtomis plytomis ir kitomis prekėmis, grafas nutarė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją.
Jis pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų bei polių ir į jūrą nutiesė medinį tiltą, kurio galas buvo užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką. Iš 1988 m. darytų toponuotraukų, gylių matavimų ir kitų tyrimų metu gautos informacijos tyrinėtojai padarė išvadą, kad senasis, grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais statyto tilto į jūrą ilgis buvo apie 630 m ilgio (kai kuriuose literatūros šaltiniuose rašoma, kad tilto ilgis buvo apie 1 kilometras).
Iš pradžių šio tilto pradžia buvo ten, kur XX a. 3 dešimtmetyje matėsi nupjautų stulpų kelmai, o tuo metu ši vieta buvo beveik sausumoje. Būtent čia tiltas buvo užlaužtas į šiaurę, kad laivai galėtų pasislėpti nuo audrų. Antras tilto galas siekė pirmąją nuo jūros vilą, kur stovėjo daržinė-sandėlys prekėms krauti.
Tilto-prieplaukos statyba vyko 1880-1890 metais. Įgyvendindamas savo sumanymą grafas 1889 metų viduryje nusipirko 1870-1871 m. Švedijoje statytą 12 vagonų talpos, apie 30-ies nominalų galingumo laivą „Feniksas“ (Phoenix). Šiuo laivu kelis kartus per savaitę (iš pradžių 2, vėliau 4) ne kurortinio sezono metu plukdydavo javus, Virbališkės plytinėje pagamintas plytas, žemės ūkio perteklinę produkciją į Liepoją, o iš ten pasiimdavo Palangai skirtas prekes. Kelionė trukdavo apie 5 valandas.
Prekėms iki tilto gabenti buvo pastatytas geležinkeliukas (palangiškiai jį siauruku vadindavo). Vežimai, skirti prekėms gabenti, buvo traukiami arklių. Šio siauruko pirmoji atšaka ėjo nuo plytinės, apjuosdavo senąjį Tiškevičių sodą, čia pasukdavo link tilto ir tęsėsi iki pat jo bei pačiu tiltu. Antroji siauruko šaka ėjo Rąžės pakrante buvusios švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu iki Tiškevičių arklidžių bei sandėlių, buvusių netoli Rąžės, Liepojos-Klaipėdos kelio pusėje.
Kurortinio sezono metu siaurukas buvo naudojamas poilsiautojų pramogoms - juo atviruose vagonėliuose ir tramvajumi važinėdavo vasarotojus. Tilto statyba buvo užbaigta 1890 metais.
Tiškevičiai neįvertino to fakto, kad norint, jog prieplauka tinkamai tarnautų kaip uosto įrenginys, jį reikia prailginti bei pastatyti antrąjį molą, tad prieplauka nebuvo saugi. Per audras laivui tekdavo slėptis Klaipėdos uoste. Negilinama, per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkytė buvo nutraukta, laivas parduotas, o audrų apniokotas tiltas suremontuotas ir nuo 1892 m.
J. Tiškevičius bandė įgyvendinti ir kitus originalius sumanymus. Vienas iš tokių buvo į vidaus vandenis perkelti ir veisti ruonius. Kurį laiką ruoniai buvo auginami Lentvario ežere. Na o Palangoje J. Tiškevičius, padedamas gamtininko Mykolo Girdvainio (1841-1924) bandė dirbtinai veisti austres ir plekšnes.
XIX a. pab. Mirė grafas J. Tiškevičius 1891 m. gegužės 27 d., palaidotas Kretingoje. Jam mirus, Kretinga atiteko jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui (1864-1945), Lentvaris - Vladislovui (1865-1936), kuris buvo Vilniaus meno ir mokslo muziejaus įkūrėjas, Užutrakis - Juozapui (1868-1917), Vilniuje buvę rūmai ir fabrikai - Antanui (1866-1919), Palangos dvarą kartu su Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvų palivarkais (iš viso 8 700 dešimtinių - apie 9 504 ha - žemės) paveldėjo grafas Feliksas Vincentas (1870-1933). Jam atiteko ir Palangos tiltas į jūrą.
Dalis Palangos teritorijos (sklypai, suformuoti tarp Rąžės, jūros pakrantės ir Mėmelio kelio), nemažai kito turto atiteko Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1839-1919) ir kitiems J. ir S. Tiškevičių vaikams.
Feliksas Tiškevičius (1870-1933) gimė Lentvario dvare, ten kurį laiką ir augo, vėliau gyveno Kretingoje, kaip ir kiti jo broliai, Sankt Peterburge (Rusija) lankė vidurinę mokyklą, vėliau čia studijavo inžinerijos mokslus.
Palangos šeimininku tapus F. Tiškevičiui, jo iniciatyva buvo sparčiau pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. 1893 m. rugpjūčio 15 d. Lvuveke (vidurio vakarų Lenkija, prie Juodųjų vandenų) F. Tiškevičius vedė Antaniną Koržbok Lacką (1870-1951). Antanina - jauniausia Didžiosios Lenkijose Posadovo dvaro šeimininko, ordinato Vladislovo Koržbok-Lackio ir Antoninos Skorževskos dukra. Ji gimė 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare, mirė 1953 metais.
Antaninos tėvas Vladislovas Tomas Juozapas Koržbok-Lonckis (1821-1908) buvo Prūsijos karalystės valstybės ir visuomenės veikėjas, vienas turtingiausių Lenkijos žemvaldžių. Posadove ji augo, mokėsi. Vestuvių proga F.
Jaunieji Palangos šeimininkai iš pradžių gyveno senajame Palangos Tiškevičių dvaro pastate, tačiau greitai nutarė sau pasistatyti naujus reprezentacinius rūmus. Antaninai labai patiko Palangos kraštovaizdis, todėl savo rezidencijai vietą jaunieji Tiškevičiai pasirinko Palangos pušyne, netoli Birutės kalno ir jūros.
1895 m. F. Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui (1841-1897) suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus. Architektas, gavęs šį užsakymą, tais pačiais metais pradėjo projektuoti Palangos rūmus. Prūsijos valstybės kultūros paveldo slaptajame archyve Berlyne saugomas architekto Franco Heinricho Švechteno palikimo rinkinys, kuriame kartu su kitais dokumentais, planais, brėžiniais yra ir neorenesansinių Palangos grafų Tyškevičių rūmų brėžiniai, dekoravimo bei neįgyvendinti Palangos kurorto šiltų vonių maudyklos projektai.
Lietuvos valstybiniame istoriniame archyve Vilniuje Tiškevičių šeimos dokumentų rinkinyje saugomi XIX a. Palangos planai ir keletas 1846-1854 m. Pagrindiniai F. ir A. Tiškevičių rūmų projektavimo, statybos darbai vyko 1895-1897 metais. Rūmus statyti užbaigta 1902 metais. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, turi renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų, išorė tinkuota.
Rūmuose buvo suplanuoti patys moderniausi to laikmečio techniniai įrenginiai. Juos projektavo Hermanas Liebau iš Magdeburgo. Iš vonios kambarių buvo išvesta kanalizacija, į rūmus atvestas šiltas ir šaltas vanduo, kambariuose buvo centrinis šildymas ir krosnių sistema, salone ir hole stovėjo dekoruoti židiniai.
Įsitvirtinę Palangoje F. ir A. Tiškevičiai, kaip ir ankstesni šeimininkai, vystė šį kurortą taip, kad jame vasarotojai galėtų ne tik poilsiauti, gydytis, bet ir pramogauti, kad jiems būtų kur susirinkus pabendrauti, paskaityti ir kt.
F. Tiškevičius surinko unikalią archeologinio gintaro kolekciją, kuri buvo aukštai įvertinta pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Dalis šios kolekcijos dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.
Grafas F. Feliksas su Antanina Tiškevičiai, gyvendami santuokoje, susilaukė dešimties vaikų. Išsamią informaciją apie Palangos grafų Antaninos Sofijos ir Felikso vaikus 2007 m. knygos „Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią“ 115-127 puslapiuose išspausdintoje publikacijoje „Palangos Švč.
F. Ir A. Tiškvičių sūnus Juozapas gimė jau pirmaisiais grafų vedybinio gyvenimo metais, tačiau vos praėjus dviem savaitėm jis mirė. Vėliau gimė keturios dukros. Pirmoji buvo Marija Teresė (1894-1935). Ištekėjusi ji gyveno Lenkijoje, vaikų neturėjo. Po jos sekė Sofija (1896-1945). Ji, tapusi vienuolė uršuliete, gyveno ir mirė Romoje. Trečioji Tiškevičių dukra - Marija Kristina (1897-1932). Ji tapo Lenkijos Pavlovcų dvarininko, grafų Koržbok-Lonckių giminaičio Kristupo Mielžinskio žmona. Mirė Vokietijos mieste Dresdene. Ketvirtoji dukra buvo Alicija (1899-1944). Ji gyveno Lenkijoje, susilaukė dukters. Varšuvos sukilimo metu buvo sužeista ir mirė.
Vėliau gimusius du Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių sūnus - Jonušą Mariją (1900-1986) ir Feliksą (1905-1970) buvo įsivaikinęs berniukų dėdė - Antaninos Sofijos Tiškevičienės brolis Stanislovas Antanas Ignotas Koržbok-Lonskis. Sulaukęs pilnametystės Jonušas Marija Tiškevičius-Lonskis valdė Posadovo ir Nove Miasto dvarus, dirbo agronomu, augino žirgus, buvo Maltos ordino riteris, Lenkijos kariuomenės kavalerijos atsargos jaunesnysis leitenantas, 1942 m. gavęs Lenkijos ginkluotojų pajėgų kapitono laipsnį.
Jis įsūnijo sesers Marijos Kristinos Mielžinskos sūnus Andrių Kristupą Mariją Antaną Stanislovą Mielžinskį ir Feliksą Kristupą Mariją Antaną Stanislovą Mielžinskį, jiems atidavė Pavlovicų ir Mchų dvarus. Po karo jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Santa Barbaroje (JAV), ten ir mirė.
Jonušo Marijos brolis Feliksas 1939 m. buvo Lenkijos kariuomenės 17-ojo pulko ulonas, nuo 1942 m. - Lenkijos ginkluotojų pajėgų 12-ojo ulono pulko atsargos jaunesnysis leitenantas. Turėjo dukrą Janiną Mariją Antaniną ir sūnų Steponą Antaną. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, gyveno Didžiojoje Britanijoje, palaidotas Kempton House (Velsas).
Penktoji Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių dukra buvo Antanina (1903-1921). Ji mirė labai jauna, sunkiai susirgusi Palangoje slaugydama brolį Alfredą. Iš pradžių tėvai ją palaidojo Palangos rūmų koplyčioje. 1935 m. Antaninos palaikai iš koplyčios buvo perkelti į Palangos miesto kapines.
Po Antaninos gimė sūnus Stanislovas Marija (1907-1974). Mirus tėvui Feliksui Tiškevičiui, jis kartu su motina 1933-1939 m. rūpinosi Palangos dvaro reikalais, o 1939 m. kartu su motina iš Lenkijos pasuko į Rumuniją, tada nuvyko į Italiją, o iš ten - į Angliją, įsikūrė Londone. Pasibaigus karui, kartu su šeima pasitraukė į Kanadą, gyveno Monrealyje. Kai mirė motina, jis persikėlė gyventi į San Franciską (JAV). Dirbo JAV kongreso bibliotekoje. Palaidotas Vašingtone. Jis turėjo Palangoje 1935 m.
Sūnus Alfredas Tiškevičius (1913-2008) buvo jauniausias grafų F. ir A. paskutinis Palangos dvaro šeimininkas. Jis gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, augo Palangoje. Iš pradžių, padedamas korepetitoriaus, mokėsi namie. 1926 m. buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją. Gerai mokėjo lietuvių kalbą (ją išmoko iš bendraamžių, su jais bendraudamas vaikystėje ir vasaromis iš Paryžiaus sugrįžęs į tėviškę). 1938 m. Alfredas baigė Paryžiaus tarptautinių santykių institutą ir po metų grįžo į Palangą. Kai 1939 m. brolis ir motina pasitraukė iš Lietuvos, rūpinosi Palangos dvaro reikalais. 1940 m. vokiečiai jį suėmė prie Lietuvos-Vokietijos sienos. Kurį laiką buvo kalinamas ir tardomas Tilžėje. Kai paleido iš kalėjimo, jis pasitraukė į Lenkiją, gyveno Varšuvoje, buvo 1944 m. sukilimo dalyvis. Karui pasibaigus, dirbo Lenkijos cukraus fabrike, inspektoriumi gyvūnų globos draugijoje, invalidų vartotojų kooperatyve, Varšuvos laivininkystėje, geležinkelių sanitariniu inspektoriumi. Alfredas Tiškevičius turėjo sūnų Adomą Mariją. Jis gimė 1940 m. vasario 10 d.
Žymiausi Tiškevičių dvarai
Dešimtys didikams priklausiusių dvarų pasižymėjo puošnia prabanga, subtilia estetika ir įspūdingais peizažiniais parkais. Apsilankykime žymiausiuose iš jų.
Trakų Vokės dvaras
Trakų Vokės dvarą XIX a. viduryje įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius su žmona Izabela. Iš pradžių čia lankęsi tik vasaromis, vėliau grafai į Trakų Vokę nusprendė persikelti visam laikui. Po grafo mirties Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Juozapas. Jo dėka 1982 m. pertvarkytas dvaro parkas, kurį suprojektavo Tiškevičių mėgtas landšafto architektas E. Andre.
Buvusi grafo Jono Tiškevičiaus dvaro sodyba Trakų Vokėje - lyg kaimas kryžkelėje. Šis vienas vertingiausių šalies kultūros paveldo objektų yra pusiaukelėje tarp Trakų ir Vilniaus. Dvaro sodyba išsiskiria kraštovaizdžio ir architektūros darna.
1876-1880 metais italų kilmės architektas Oleandras Markonis suprojektavo neoklasicizmo stiliaus rūmus, sekdamas Lenkijos karalių rezidencija Varšuvoje, Lazenkose. 1898-1900 m. iš Prancūzijos pasikviestas garsus kraštovaizdžio architektas E. F. Andrė su sūnumi Renė suprojektavo ir įkūrė parką.
Apžiūrėsite dvaro rūmus, išgirsite pasakojimą apie čia gyvenusios šeimos istoriją. Dvaro pagrindinius statinius supa didelis parkas, įrengtas pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą.
Aplankysite Angelų kalvą - vietą, kurioje pildosi norai ir įvyksta stebuklai. Šioje kalvoje savo angelą gali pastatyti kiekvienas. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų.
Užutrakio dvaras
Ant Galvės ežero įsikūręs Užutrakio dvaras Tiškevičiams atiteko 1897 m. Varšuvos architekto Jano Huso projektuotus balto mūro rūmus Tiškevičiai naudojo kaip vasaros rezidenciją.
Įspūdingiausias šios kelionės objektas - Užutrakio dvaras. Užutrakio rūmus pastatydino Juozapas Tiškevičius, kuris paveldėjo Užutrakio dvaro sodybą. Jis buvo pirmasis Užutrakio ordinatorius.
Tai pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą statyti istoristiniai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų rūmai. Interjerai buvo dekoruoti ankstyvuoju prancūzų klasicizmo - Liudviko XVI stiliumi.
Rūmus supo didelis parkas, kuriame įrengta sudėtinga, daugiau nei 20 dekoratyvių tarpusavyje ir su didžiaisiais Galvės bei Skaisčio ežerais sujungta tvenkinių sistema. Parką taip pat projektavo Eduardas Andrė.
Apžiūrėsite dvaro rūmuose įrengtą ekspoziciją, pasivaikščiosite parko alėjomis. Apsilankysite istorinių parkų pažinimo centre. Neseniai restauruotame buvusios Tiškevičių spirito varyklos pastate įrengta interaktyvi ekspozicija, pasakojanti apie istorinį Trakų peizažą bei žymiojo kraštovaizdžio architekto, botaniko Eduardo Fransua Andrė kūrybą.
Raudondvario dvaras
Raudondvario dvarą 1825 m. Benediktas Emanuelis Tiškevičius kaip vestuvių dovaną gavo nuo savo tėvo Mykolo Tiškevičiaus. Naujasis šeimininkas atstatė po gaisro nuniokotus raudonų plytų rūmus, o ir pačiam dvarui nei laiko, nei lėšų negailėjo. Ne ką prasčiau buvo įrengtas ir dvaro parkas bei oranžerija. Pastaroji garsėjo citrusinių vaismedžių kolekcija ir grafų iš kelionių parvežtais egzotiniais augalais.
Palangos dvaras
1824 m. Palangos dvarą įsigiję Tiškevičiai laikomi ir pačio kurorto įkūrėjais. Dabartiniai dvaro rūmai statyti Felikso Tiškevičiaus laikais - 1891 m. juos suprojektavo vokietis Francas Švechtenas. Aplink rūmus E. Andre sukūrė įspūdingą parką, dar ir šiandien džiuginantį palangiškius bei miesto svečius.
Kretingos dvaras
Kretingos dvarą 1874 m. įsigijo Juozapas Tiškevičius, netrukus čia persikėlęs su visa šeima. Neorenesansinio stiliaus rūmai Kretingoje stovėjo ir anksčiau, tačiau Tiškevičiai juos kiek perstatė ir išgražino. Dviejų korpusų rūmus jungė įspūdinga oranžerija - joje įkurtas vienas didžiausių Europoje privačių žiemos sodų.
Tiškevičiai daug investavo į pramonę, rūpinosi socialiniais reikalais.
tags: #nebuvo #tiskeviciaus #nuosavybe