Priešgaisrinė sauga yra itin svarbi užtikrinant žmonių saugumą ir turto apsaugą negyvenamuose pastatuose. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai reikalavimai, susiję su priešgaisrine sauga, įskaitant palėpių įrengimą, ugniasienes, avarinius išėjimus ir konstrukcijų reikalavimus.
Palėpių įrengimo reikalavimai
Palėpės projektuojamos ir įrengiamos taip, kad užtikrintų gaisrinę saugą ir užkirstų ugnies plitimą į kitas patalpas, pastatus savininko ir aplinkinėse valdose. Palėpės įstaigoms, kuriose lankosi mažai žmonių, projektuojamos pagal butų projektavimo reikalavimus. Ši nuostata tinka ir projektuojant įstaigų virtuves bei sanitarines patalpas.
Tačiau kitokie reikalavimai taikomi įstaigų, pasižyminčių dideliu lankytojų skaičiumi, valgykloms, tualetams ir vonios kambariams projektuoti. Šiuos reikalavimus nustato higienos institucijos.
Svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus projektuojant palėpes:
- Į kiekvieną palėpės butą, įstaigą ar pan.
- Pastatuose, turinčiuose daugiau nei 5 aukštus, turi būti įrengtas liftas, sustojantis kiekviename aukšte. Įrengiant palėpę, šio reikalavimo gali būti nepaisoma.
- Palėpės šoninės sienos gali būti žemesnės nei nurodyta 2.3(4). Palėpės šoninės sienos rekomenduojamas aukštis (iki palangės) - 90 cm.
Gyvenamuosiuose kambariuose ir atskiroje virtuvėje dienos metu turi būti normalus apšvietimas. Normalus natūralus (saulės) apšvietimas yra užtikrinamas tada, kai vertikalių langų plotas sudaro 12 % grindų ploto, o stoglangių - 9 % grindų ploto. Langai projektuojami taip, kad juos būtų lengva valyti.
Virtuvėse turi būti palikta laisva erdvė ne mažesnė kaip 1,2 m iki darbo vietos ir spintos. Kambariuose su nuožulniomis lubomis aukštis priešais darbo vietą turi būti ne mažesnis nei 2,0 m.
Išorinių ir vidinių buto durų plotis - ne mažesnis kaip 0,9 m. Durų plotis yra matuojamas kaip angos dydis sienoje. Prieangiai, prieškambariai, koridoriai ir panašios patalpos gyvenamuosiuose aukštuose privalo būti ne siauresnės kaip 1,3 m. Koridoriai be durų ir be sieninių spintų turi būti ne siauresni kaip 1,0 m pločio.
Balkonai įrengiami su tvorele ir turėklais. Tvorelė su turėklais turi būti ne žemesnė kaip 1,0 m aukščio ir atitikti 4.2.1(12) reikalavimus.
Ugniasienės ir priešgaisriniai skyriai
Ugniasienės ir priešgaisriniai skyriai yra svarbūs elementai, užkertantys kelią ugnies plitimui pastate. Pastatuose, kurie yra arčiau kaip 2,5 m iki ribos su kaimynine nuosavybe arba iki gatvės ar tako ašies, įrengiama ugniasienė.
Pagrindiniai reikalavimai ugniasienėms ir priešgaisrinio skyriaus sienoms:
- Ugniasienės atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis nei PG150. Ji turi išlikti patvari gaisro metu, nesvarbu iš kurios pusės plistų ugnis.
- Priešgaisrinio skyriaus sienos atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis nei PG 60. Ji turi išlikti patvari gaisro metu, nesvarbu iš kurios pusės plistų ugnis.
- Ugniasienės ir priešgaisrinio skyriaus sienos statomos virš stogo kaip parapetas, turintis tokią pat konstrukciją kaip apatinė siena. Jo aukštis - ne mažesnis kaip 0,3 m, matuojant stogo paviršių stačiu kampu. Mūriniai parapetai turi būti sumūryti horizontaliomis plytų eilėmis.
Jeigu stogo konstrukcijos bent vienas elementas yra degus, parapetas turi būti 0,6 m aukščio. Reikia laikytis ir kitų 4.4.3(3) punkto reikalavimų. Kaip alternatyva priešgaisriniam parapetui galėtų būti priešgaisrinė stogo konstrukcija. Tai - ne mažesnis nei UA 60 konstrukcinis elementas, kurio plotis išilgai sienos turi būti bent 1,0 m. Konstrukcija privalo būti gerai atremta ir pritvirtinta prie sienos arba artimiausios gegnės, o siena - pratęsta į viršų taip, kad suformuotų uždarą jungtį su nedegia stogo danga.
Jei namo, kuris yra arčiau nei 2,5 m nuo ribos su kaimynine valda arba iki gatvės/tako ašies, stogas yra su nuolydžiu į tą pusę, priešgaisrinis parapetas turi būti paaukštintas tiek, kad atstumas nuo stogo iki ribos su kaimynine valda arba gatvės/tako ašies būtų ne mažesnis nei 2,5 m. Jei ugniasienė neturi priešgaisrinio parapeto arba jei priešgaisrinis parapetas yra nepakankamo aukščio, turi būti jo alternatyva - priešgaisrinė stogo konstrukcija, įrengta pagal 4.4.3(4) principą taip, kad susidarytų ne mažesnis kaip 2,5 m atstumas nuo valdos ribos arba gatvės/tako ašies.
Jei namo stogo nuolydis į priešgaisrinio skyriaus sieną didesnis nei 1:8, priešgaisrinis parapetas paaukštinamas, kad pasiektų ne mažesnį nei 2,5 m atstumą tarp priešgaisrinio parapeto ir stogo paviršiaus, matuojant horizontaliai. Priešgaisrinį parapetą gali pakeisti konstrukcinis elementas išilgai abiejų sienos pusių, kurio atsparumas ugniai ne mažesnis nei UA 60. Elemento ilgis turi siekti 2,5 m, matuojant horizontaliai.
Jeigu tarp namo ir priešgaisrinio skyriaus sienos susidaro aukščių skirtumas, žemesniosios dalies stogas turi būti konstruojamas iš elementų, kurių atsparumas ugniai - ne mažesnis nei UA 60. Jis privalo būti be angų, 5 m atstumu nuo aukštesniosios dalies. Šis reikalavimas netaikomas, kai aukštesnioji dalis sudaro sieną be angų (jos atsparumas ugniai - ne mažesnis nei PG60), esančią virš žemesniosios namo dalies stogo.
Tuo atveju, kai išorinių sienų atsparumas ugniai yra UA, ugniasienės ir priešgaisrinio skyriaus sienos turi tęstis bent iki vidinės apdailos sluoksnio pusės. Ugniasienėje ir priešgaisrinio skyriaus sienoje negali būti pastato konstrukcijų, kaminų, ventiliacijos kanalų, paskirstymo spintų, vamzdžių, kabelių ir pan., jei jie susilpnina sienos tvirtumą arba atsparumą ugniai. Ilginiai (mūrločiai) gali eiti per ugniasienes ir priešgaisrinio skyriaus sienas be priešgaisrinio parapeto, jei vieta tarp grebėstų yra užpildyta nedegia medžiaga ir sudaro uždarą jungtį su nedegia stogo danga.
Ten, kur yra liepsnos plitimo per išorinį kampą tarp dviejų priešgaisrinių skyrių galimybė, išorės sienos statomos kaip PG 60 sienos be angų tam, kad nuo galimo ugnies židinio ir skyriaus būtų bent 2,5 m atstumas. Liepsna per kampą gali plisti tada, kai kampas tarp išorės sienų yra mažesnis negu 135o. Nurodyti 2,5 m matuojami arba palei vieną išorinių sienų, arba įstrižai kampo.
Instaliacinės angos ugniasienėse bei priešgaisrinio skyriaus atitvarose turi būti užsandarintos taip, kad nebūtų susilpnintas konstrukcijų atsparumas ugniai. Priešgaisrinių skyrių angos sienose ir grindyse turi būti uždengtos slankiojančiomis arba uždaromomis durimis ar liukais, kurių atsparumas ugniai būtų ne mažesnis nei UA 60.
Šie reikalavimai padeda užtikrinti, kad gaisro atveju ugnis neplistų per greitai ir žmonės turėtų daugiau laiko evakuotis.
Avariniai išėjimai
Avariniai išėjimai - tai koridoriai ir laiptinės, kuriais žmonės naudojasi saugiai vietai pasiekti pastato išorėje ant žemės. Kitiems tikslams avariniai išėjimai negali būti naudojami. Liftai, eskalatoriai ir pan. nėra avariniai išėjimai.
Pagrindiniai reikalavimai avariniams išėjimams:
- Avarinių išėjimų sienų ir lubų apdaila turi būti nedegi (ne žemesnės negu 1 klasės danga). Degi apdaila (2 klasės danga) gali būti naudojama tik koridoriaus sienoms iki 1,2 m aukščio nuo grindų paviršiaus.
- Avarinių išėjimų grindų danga turi atititikti atsparumo ugniai G klasės atsparumo ugniai reikalavimus.
- Avariniai išėjimai iš butų, gamybinių, prekybinių ir pan. patalpų neturi sietis su kitomis buto, gamybinėmis, prekybinėmis ir pan.
- Durys ir koridoriai avariniuose išėjimuose iš priešgaisrinių poskyrių, suprojektuotų daugiau nei 50 - čiai žmonių, privalo būti 10 mm pločio kiekvienam žmogui.
- Avarinių išėjimų laiptai turi būti įrengti laiptinėse su tiesioginiu išėjimu į kiemą. Laiptinės sudaro atskirą priešgaisrinį skyrių.
Liftų šachtos sudaro atskirą priešgaisrinį skyrių. Durų ir liukų atsparumas ugniai turi būti ne mažesnis nei UA 30. Laiptinės viršuje įrengiamas išorinis stogo langas arba dūmų liukas. Stogo langas ar dūmų liukas privalo turėti ne mažesnį nei 1 m² apytakos plotą. Anga turi būti lengvai atidaroma pirmame aukšte, naudojantis aiškiai pažymėtomis ir matomoje vietoje esančiomis rankenomis.
Avarine anga laikomas langas arba liukas, per kurį patenkama ant stogo. Per jį kopėčiomis gelbstisi ar yra gelbėjami žmonės. Avarinės angos mažiausias aukštis h=0,6 m, mažiausias plotis b=0,5 m. Tačiau aukščio ir pločio suma turi būti ne mažesnė kaip 1,5 m. Avarines angas stoge, projektuojamos arba kaip durys, arba kaip vertikaliai atsiveriantis langas, langas su šoniniais vyriais; liukas arba lengvai atsiveriantis slankiojantis langas (kaip nurodyta 4.4.5(2) punkte).
Atstumas nuo grindų iki apatinio avarinės angos krašto turi būti ne didesnis nei 1,2 m. Palėpėse avarinė anga nuo stogo terasos į žemiau esančią arba to paties lygio stogo terasą gali būti suprojektuota kaip liukas. Jo angos konstrukcija turi atitikti 4.4.5(2) reikalavimus.
Palėpių kambariuose, kuriuose grindys yra aukščiau kaip 5,5 m virš žemės paviršiaus, avarinės stogo angos (įskaitant stoglangius) išdėstomos taip, kad horizontalus atstumas nuo apatinio angos krašto iki stogo krašto neviršytų 1,4 m. Kai anga yra stogo plokštumoje, pakopa turi būti ne siauresnė negu 0,2 m ir ne aukštesnė kaip 0,8 m virš grindų lygio. Ji privalo būti nutolusi ne daugiau kaip 0,4 m nuo apatinio angos krašto.
Avarines gaisrines ir gelbėjimo tarnybų kopėčias reikėtų pastatyti taip, kad jomis būtų galima lengvai pasiekti avarines angas.
Avariniai išėjimai turi būti aiškiai pažymėti ir lengvai pasiekiami, kad žmonės galėtų greitai ir saugiai evakuotis gaisro atveju.
Konstrukcijų reikalavimai
Konstrukcijų elementai turi būti išdėstyti taip, kad visos konstrukcijos atsparumas ugniai būtų ne mažesnis negu atskiro konstrukcijos elemento. Laikančiosios palėpės konstrukcijos bei atitvarinės sienos ir perdenginio konstrukcijos priešais negyvenamąsias palėpes projektuojamos iš elementų, kurių atsparumas ugniai ne mažesnis nei UA 30. Išorinės nelaikančios sienos statomos iš ne mažesnio kaip UA 30 atsparumo ugniai konstrukcinių elementų.
Stogo dangos turi būti S atsparumo ugniai klasės. Pakabinamosios lubos turi būti gaminamos iš A klasės medžiagų. Reikalavimas dėl A klasės medžiagų taip pat taikomas pakabinamosioms sistemoms. Sienų ar lubų paviršiai virš pakabinamųjų lubų nebūtinai gaminami laikantis patalpų paviršių reikalavimų.
Laiptai gaminami iš medžiagų, ne žemesnių nei B klasės. Kiekvienas butas sudaro priešgaisrinį poskyrį. Dviejų aukštų gyvenamuosiuose butuose, kuriuose apatinis avarinės angos kraštas viršutiniame aukšte yra aukščiau nei 23 m virš žemės paviršiaus, turi būti vidiniai laiptai, vedantys į atskirą priešgaisrinį poskyrį. Kiekvieno buto gyvenamajame kambaryje bei atskiroje virtuvėje privalo būti avarinė anga. Patalpose, kur yra dvejos durys avarinė anga gali būti ir neįrengta. Tada avarinės angos įrengiamos gretimose patalpose, kurios nėra su kita nesusijusios.
Įstaigos sudaro atskirus priešgaisrinius poskyrius, kurie atskirti nuo kitos paskirties patalpų ne mažesnio kaip UA 30 atsparumo ugniai durimis.
Konstrukcijos turi būti tokios, kad lietus, sniegas, vanduo, pastato drėgmė, oro drėgmė, kondensatas, vandentiekis ir pan. nedarytų žalos pastato konstrukcijoms ir patalpoms.
Jeigu, siekiant išvengti oro prasiskverbimo, naudojama garo izoliacija, ji klojama ant šiluminės izoliacijos iš šildomo kambario pusės. Grindys ir sienos vonios kambariuose turi būti atsparios drėgmei, mechaniniam bei cheminiam poveikiui. Vamzdžiai, vamzdynai ir pan. neturi praleisti vandens.
Patalpų, kuriose yra vandens surinktuvas, grindys turi turėti į jį nuolydį. Patalpos dalyje, kur kaupiasi grindimis nutekantis vanduo, t.y. drėgmė (jeigu yra įrengtas vandens surinktuvas), sienos ir jų apdailos sluoksnis turi būti nelaidūs vandeniui. Per šią grindų dalį vertikalūs vamzdžiai turi būti netiesiami.
Įėjimai į šildomas laiptines turi būti su prieangiais.
Laikantis šių konstrukcijų reikalavimų, galima užtikrinti pastato stabilumą ir atsparumą ugniai, sumažinti gaisro plitimo riziką ir apsaugoti žmonių gyvybes.
Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos
Pastate turi būti suprojektuotos ir įrengtos tokios mikroklimato bei oro kokybės parametrus palaikančios ir reguliuojančios šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, kad normaliai eksploatuojant patalpas normaliomis lauko sąlygomis visose to pastato patalpų veiklos zonose, arba tik numatytose vietose, optimaliai naudojant energiją būtų galima palaikyti norminius mikroklimato bei oro kokybės parametrus.
Mikroklimato parametrai kondicionuojamo oro patalpose turi būti šiluminio komforto ribose. Projektinė temperatūra gamybos patalpose, kuriose žmonės be pertraukos būna ne ilgiau kaip 2 valandas, o technologiniam procesui nereikia specifinių sąlygų, šiltuoju metų laiku turi tenkinti 9.3.1 punkto reikalavimus, o šaltuoju - turi būti ne žemesnė kaip 10°C.
Viešojo naudojimo, gamybos ir pramonės paskirties pastatuose šildymo sistemos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad ne darbo metu galėtų veikti mažesne, nei normali tomis sąlygomis, galia. Silpnesnio šildymo režimu veikianti šildymo sistema turi palaikyti patalpoje ne žemesnę kaip 5°C oro temperatūrą (jeigu nėra technologinių reikalavimų palaikyti kitokią oro temperatūrą) ir darbo pradžiai ją vėl pakelti iki projektinės.
Projektuojant šildymo sistemas, turi būti įvertintas užsakovo pageidaujamas komforto lygis ir specifiniai reikalavimai. Šildymo sistemos energijos tiekėją pasirenka statinio statytojas (užsakovas), jei pasirinkti galima pagal teritorijų planavimo dokumentus. Parenkant šildymo sistemą turi būti įvertinta sistemos įrengimo ir naudojimo išlaidos, šildomų patalpų gaisrinės saugos ir higienos reikalavimai.
Šildymo prietaisų atiduodamas į patalpą šilumos kiekis turi būti pakankamas patalpų projektinei temperatūrai palaikyti. Patalpose šildymo prietaisai išdėstomi po langais. Laiptinėse šildymo prietaisai turi būti išdėstomi žemutiniuose aukštuose.
Jei patalpos šildomos deginant kurą, neleistina, kad degimo produktai patektų į šildomąją patalpą, išskyrus tas patalpas, kuriose padidinta CO2 koncentracija reikalinga technologiniam procesui. Kieto kuro uždarojo degimo krosnis leidžiama įrengti iki 250 m2 vieno aukšto visuomeniniuose pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose iki 2 aukštų, o atvirojo degimo (židinius) - paslaugų ir viešojo maitinimo pastatuose ir gyvenamuosiuose namuose iki 5 aukštų.
Nešildomų patalpų atskiros zonos gali būti šildomos įmontuotais į statybines konstrukcijas šildymo elementais.
Šilumnešio išleidimo įtaisai turi būti šilumos generatoriaus patalpoje arba šilumos punkte ir atskirose šildymo sistemos dalyse, jeigu jo negalima išleisti šilumos punkte arba šilumos generatoriaus patalpoje.
Mechaninis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai nėra natūralaus vėdinimo arba juo neįmanoma patalpoje išlaikyti norminių oro parametrų.
Švarus oras paprastai tiekiamas į tą patalpos dalį, kur oras užterštas mažiausiai, o šalinamas ten, kur teršalai išsiskiria intensyviausiai arba jų koncentracija didžiausia. Įrengiant švaraus oro dušus, vadovaujamasi 25.3 p.
Pašalintas oras kompensuojamas tiesiogiai į aptarnaujamąją patalpą arba gretimas patalpas tiekiamu oru pagal 22 ir 23 p. Mechaniškai pašalintas oras gali būti nekompensuojamas pašildytu, kai patalpos, kurios plotas iki 50 m2, ištraukiamosios sistemos veikia ne ilgiau kaip 2 val.
Ortakiai skirstomi į A, B, C ir D sandarumo klases. Prie tos pačios sistemos gali būti jungiamos kelios patalpos arba įrenginiai, jei nėra pavojaus arba numatoma apsauga, kad kenksmingos, degios ir sprogios medžiagos nesklistų į kitas patalpas ar įrenginius, ar joms susimaišius tarpusavyje nesusidarytų toksiškų ar pavojingų aplinkai medžiagų.
Oro tiekimo sistemų įranga neturi būti toje pačioje patalpoje su ištraukimo sistemų įranga, jei šalinamas oras yra nemalonaus kvapo ar užterštas ligų užkratais, išskyrus agregatus, atgaunančius šalinamo oro šilumą.
Šaldymo įranga įrengiama taip, kad jos keliamas triukšmas ir vibracija aptarnaujamose ir gretimose patalpose neviršytų jose leidžiamo lygio ir nepažeistų priešgaisrinės saugos reikalavimų.
Avarinio vėdinimo našumas nustatomas pagal statinio projekto technologinės dalies duomenis.
Mechaninio vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos turi būti automatizuotos. Vėdinimo įrangos techninių patalpų plotas nustatomas atsižvelgus į priežiūros, remonto ir valymo poreikius.
Bendras V ir OK bei kitos įrangos patalpoje keliamo triukšmo ir vibracijos lygis neturi viršyti higienos normų leidžiamo.
Priešgaisrinės saugos svarba
Laikantis visų šių reikalavimų, galima užtikrinti aukštą priešgaisrinės saugos lygį negyvenamuose pastatuose, apsaugoti žmonių gyvybes ir sumažinti turtinę žalą. Priešgaisrinė sauga yra nuolatinis procesas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros ir atnaujinimo.
tags: #negyvenamu #pastatu #gaisrines #saugos #taisykles