Knygos, nukeliančios į tolimus kraštus ir leidžiančios patirti kitų kultūrų subtilybes, visada traukia skaitytojus. Vienas tokių kūrinių - romanas, pasakojantis apie gyvenimą Italijoje per nekilnojamojo turto agento prizmę. Šis romanas atveria duris į itališką kasdienybę, kupiną aistrų, dramų ir ironijos.
Italijos Koliziejus - vienas iš daugelio istorinių paminklų, įkvepiančių aistroms ir dramoms.
Aštuoniolika valandų Italijoje: Ką galite patirti skaitydami šią knygą?
"Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio. Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami šią knygą." Kartu su autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis ir gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu.
Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis“ (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją. Tačiau neišvengsite ir įtampos bei pykčio akimirkų.
Kitaip ir negali būti, nes „Romanas su Italija“ pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio - meilė ir neapykanta. Juk tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo - „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne - įsimylėsiu“.
Via Appia Antica - senovinis kelias, liudijantis Italijos istoriją.
Autoriai: Jurga ir Paulius Jurkevičiai
Ši knyga - lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata - parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius - žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios“, savaitraščiu „Veidas“, „Žinių radiju“. Šiuo metu - naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas.
Jis yra išleidęs knygas: „Staltiesės ritmu“ (2010), „Italija“ (bendraautoris, 2012), „Sava Roma“ (bendraautoris, 2014), „Knyga apie ypač tyrą“ (2015), „Dėl skonio ginčijamasi“ (2017).
P. Jurkevičius teigia:
"Ieškokite istorijos! Visur, kur tik lankysitės ir matysite aikštes, fontanus, skersgatvius, ieškokite aistrų, dramos, tragedijos su laiminga pabaiga arba šiek tiek liūdnos komedijos! Net pats mažiausias miestukas turi savo antikos šmėklas, viduramžių egzekucijų vietas, Renesanso didvyrius arba didvyres, kraują stingdančias keršto istorijas. Ieškokite personažų, galinčių visiškai kitokia šviesa nužerti gatvės, kuria dabar einate, grindinį, bažnyčią, kurioje manote rasti vieną nukryžiuotąjį, o ten - daugybė nelaimingųjų - istorijos nukryžiuotųjų vardų, pavardžių, datų. Jeigu žiūrėsite į akmenį kaip į akmenį, į klauptus kaip į klauptus, į aikštės kvadratą kaip į kvadratą, jeigu atsisakysite išgerti istorijos svaigalų, ką gi - būsite pasmerkti nuoboduliui. Akmeniniam, mediniam arba kvadratiniam turistiniam nuoboduliui."
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė - žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel“, „Ieva“, „Stilius“, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto“ televizija. Šiuo metu - naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių“ bendraautorė.
Ji yra išleidusi knygas: „Italija“ (bendraautorė, 2012), „Sava Roma“ (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas“ (2015), „Stilingi egoistai“ (2017).
J. Jurkevičienė prisimena:
"Mūsų pirmųjų namų via Aurelia šalia etruskų nekropolio nuoširdžiai nekenčiau. Jau pirmąją savaitę mane ištiko panikos priepuolis - esu įkalinta. Rustico - kaimiško stiliaus namas, akmenimis ir etruskų mūrų liekanomis nubarstyti takeliai, migdolų ir kivių medžiais žydinčios kalvos aplinkui, apelsinmedžių alėja nuo pat cancello - metalinių vartų iki šeimininko Ciro namo - tik išoriškai atrodė svaiginamai. Kasdien bliaunančios avys, katės, du milžiniški šunys maremanai neleido abejoti - itališka tenuta - privati valda - verta filmo. Ciro, Romos priemiesčio Ladispolio nekilnojamojo turto agentas, džiaugėsi padaręs gerą darbą - apgyvendinęs savo plantacijoje akredituotus žurnalistus - ir kas rytą po mūsų miegamojo langais birbindavo traktorių. Praskleisdavau užuolaidą, o jis šypsodavosi man lyg princas ant balto žirgo: buongiorno, giornalista Jurga - sveika, žurnaliste Jurga. Ciro, o dar labiau jo žmona Agostina tarėsi mums suteikę svajonių būstą už minimalią nuomos kainą. Galbūt… Bet kur čia mano svajonių Italija, kur spindinčios vitrinos, kur mada, kokiais čia aš vilkėsiu drabužiais, kokius avėsiu batelius?.."
Nekilnojamojo turto agento romanas: Aistra ir pavojai
Kitas romanas, įtraukiantis nekilnojamojo turto agento kasdienybę, pasakoja apie Amandą, mėgaujančiąsi atostogomis ir tvarkančią naujų namų aplinką. Besidarbuodama ji užmeta akį į namą kitoje gatvės pusėje - ten vyksta įsikraustymo darbai.
Nekilnojamojo turto agentas ir populiaraus striptizo klubo savininkas Geilas džiaugiasi nusprendęs persikraustyti į užmiestį, mėgaujasi tyla ir galimybe rytais bėgioti gamtoje. Tačiau… vos vienas žvilgsnis į kitapus gatvės saulėkaitoje plušančią merginą ir jis suvokia įkliuvęs.
Amanda negali patikėti, kad jis atkreipė į ją dėmesį. Juk Geilas - seksualiausias jos kada nors regėtas vyras, kuris ne tik negali nuleisti nuo Amandos godaus žvilgsnio, bet ir atsispirti nenugalimai traukai. Tik, deja, karštas ir aistringas vasaros naktis aptemdo Amandos buvęs vaikinas ir Geilo kadaise atstumta mergina. Jiedu susivienija ir imasi keršto plano… Klasta, intrigos ir pavojai gali greitai atvėsinti jausmus.
Nekilnojamojo turto agentas - tarpininkas tarp svajonių ir realybės.
Itališka mokykla: Tarp spindesio ir skurdo
Vis dėlto mokykla, mokytojai, vadovėliai, mokyklinės tradicijos yra būtent ta sritis, kurią atvažiavus į Italiją paturistauti porą savaičių arba porą mėnesių kažin ar greitai ir sėkmingai pavyks perprasti. Ir man ne išsyk pavyko. Kartais itališka mokykla man atrodydavo tobula. Bet jau kitą dieną - beviltiška. Itališkos mokyklos spindesį ir skurdą pavedėme ištirti Simonui.
Na, jeigu jau kalbėsime sąžiningai, Simonas neturėjo jokios pasirinkimo laisvės. Vieną karštą, labai karštą rugsėjo pabaigos dieną jis buvo paimtas ir panardintas į scuola elementare - pradinės mokyklos - sūkurį, tiksliau - pasodintas į terza elementare - trečios pradinės klasės suolą.
Mokykla buvo vaizdingoje vietoje: tarp Lacijaus kalvų, ties via Aurelia posūkiu, akacijų ir bambukų giraitės pakraštyje. Taip, tai buvo gana įdomi vieta, penkiasdešimtasis valstybinio plento ss1 kilometras. Tiesa, dar nepaminėjau, kad aplink mokyklą plytėjo ‘trebbiano’ veislės vynuogynai, artišokų plantacijos, o kelią tapybiškai rėmino Viduržemio jūros pušys - aukštos, grakščios, nugenėtais kamienais, tarsi su kepurėmis. Vakarais prie mokyklos rinkdavosi prostitutės.
Seneliams pasakodamas apie mokyklą Simonas jas vadino le caramelle - karamelės, nes taip jas visi ten vadino. Bet tai, žinoma, didaktikos kokybei įtakos neturėjo.
Vaikas mums apie tai nė neužsiminė, gal nebūtume apskritai nieko sužinoję, jeigu ne maestra - pradinių klasių mokytoja Carla. Kai atvažiavau pasiimti Simono iš mokyklos, ji valdingu mostu man liepė prisėsti: C’è un problema - yra problema. Ir neatspėjau. Simono problema buvo daug didesnė. Niente da fare. Simone non ha fantasia... - Simonas beviltiškas. Simonas neturi fantazijos, - su bjauriai gedulinga užuojauta balse pareiškė mokytoja Carla.
Emocijų laisvė Italijoje
Šiame mieste draudžiama lesinti balandžius, merkti kojas į fontaną, įeiti į banką su mobiliuoju telefonu kišenėje, yra begalė kitų keistų draudimų, reguliuojančių įvairias gyvenimo sritis. Užtat nedraudžiama reikšti emocijas! Šito tai jau ne… Civis Romanus Sum! Aš esu Romos pilietis! Mano prigimtinė teisė - viešai reikšti emocijas. Džiaugtis, pykti, protestuoti, nesutikti, verkti, juoktis, žavėtis, šlykštėtis.
Penktadienis Romoje: Nenuspėjama diena
Per daugelį metų, praleistų Romoje, įsitikinau, kad penktadienis yra pati nenormaliausia savaitės diena, - ji prasideda vienaip, o pasibaigia nežinia kaip. Apie šią dieną verta susirinkti išankstinę informaciją - laikraščiuose, internete, televizijos žinių laidose. Penktadienis Romoje yra tradicinė valstybės konvulsijų ir mėšlungio diena.
Jeigu valstybėje kažkas neveikia arba veikia blogai, visą savaitę - nuo pirmadienio iki ketvirtadienio - apie tai nutylima. Šeštadienis ir sekmadienis yra poilsio dienos. Lieka penktadienis - streikų, taikių manifestacijų, nirtulingų demonstracijų, aršių protestų, politinių hepeningų, partijų, visuomeninių susivienijimų, profesinių sąjungų, įvairių įvairiausių valstybės institutų konvulsijų diena. Konvulsijos tampo ne tik žmones ir jų veiklą žemės paviršiuje. Netgi žemės drebėjimai dažnai vyksta būtent penktąją savaitės dieną.
Todėl aš stengiuosi ketvirtadienio vakarą arba, blogiausiu atveju, ankstų penktadienio rytą surinkti vertingos informacijos apie numatomas valstybės konvulsijas, jų formas ir intensyvumą. Šia informacija mielai pasidalinu su šeimos nariais, kaimynais, kolegomis.
tags: #nekilnojamo #turto #agentas #roman