Nekilnojamojo turto mokesčio raida Baltijos šalyse

Nekilnojamojo turto mokesčių sistema Europoje labai nevienoda.

Vakaruose šis mokestis yra vienas svarbiausių biudžeto pajamų šaltinių, tuo tarpu Rytų Europoje ir Baltijos šalyse - palyginti menkas.

Europos Komisijos duomenimis, 2023 metais nekilnojamojo turto mokestis sudarė nuo vos 0,3 proc. bendrojo vidaus produkto Čekijoje ir Estijoje iki net 3,7 proc. Prancūzijoje.

Jungtinė Karalystė pagal surenkamo mokesčio dalį taip pat yra tarp lyderių - čia rodikliai praktiškai sutampa su Prancūzija.

Belgija pasiekia 3,2 proc., o tarp aukščiau esančių valstybių minimos ir Graikija (2,7 proc.), Ispanija (2,5 proc.), Italija (2,1 proc.) bei Portugalija.

Tuo metu tokios šalys kaip Lietuva, Slovakija ar Estija iš šio mokesčio nesurenka nė 0,5 proc.

Žvelgiant į absoliučius skaičius, 2023 metais daugiausia pajamų iš nekilnojamojo turto mokesčio surinko Jungtinė Karalystė - apie 115 mlrd. eurų.

Antroje vietoje rikiuojasi Prancūzija su 104,5 mlrd. eurų, o trečioje - Italija (45,3 mlrd. eurų).

Vokietija ir Ispanija, nepaisant didelės ekonomikos, surinko mažiau - atitinkamai 41,4 ir 36,8 mlrd.

Tuo tarpu Estija šio mokesčio surinko mažiausiai visoje Europoje - vos 110 mln. eurų.

Lietuva taip pat patenka tarp valstybių, kuriose nekilnojamojo turto mokestis yra labai mažas, ir 295 mln.

Pagal bendrą mokestinių pajamų struktūrą, Prancūzijoje nekilnojamojo turto mokestis sudaro net 8,4 proc. visų surenkamų mokesčių.

Panašiai aukštą dalį turi Belgija (7,4 proc.), Graikija (7 proc.) ir Ispanija (6,7 proc.).

Nekilnojamojo turto mokesčio ypatumai

NT mokestis yra viena iš turto apmokestinimo rūšių.

Nors turtas gali būti įvairių formų (grynieji pinigai, juvelyriniai dirbiniai, akcijos, vertybiniai popieriai, meno kūriniai) NT yra vienintelė apmokestinama turto rūšis daugumoje Europos šalių.

Be NT apmokestinimo, kitos labiausiai paplitusios turto apmokestinimo formos yra paveldėjimo, dovanojimo, taip pat dividendų mokestis.

Tačiau skirtingai negu pastarieji, sumokami vieną kartą visiems laikams, NT mokestis mokamas periodiškai (kasmet).

Jis ypač tampa patrauklus tada, kai gyventojų skaičius valstybėje mažėja, o tai reiškia, kad mažėja nuo galvos sumokamų mokečių (pvz. pajamų mokesčio) krepšelis.

Gyventojai gali išmirti, tačiau jų valdyti NT objektai išlieka.

Todėl LR Vyriausybės siūlymas keisti NT mokesčio sistemą pereinant nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokęstinimo, ne atsitiktinis.

Jis grįstas geležine logika.

Prastėjant šalies demografinei situacijai, ir dėl to mažėjant valstybės (ir savivaldybių) biudžetams, reikia didinti mokesčius.

Svarbu, kad išgyventų valstybė, o žmonės - kaip nors.

Tauta vis tiek išmirs, o valstybė - liks.

Galbūt logika ir geležinė, bet ji negailestinga.

Jei gyventojų yra mažiau, tą patį NT objektų kiekį turi pasidalinti mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius.

Apmokestinant kiekvieną NT objektą, tai reiškia, kad vienam gyventojui tenka santykinai didesnis NT objektų skaičius ir, savo ruožtu, didesnis NT mokestis.

Kadangi NT mokesčio bazė yra įvertinta (apskaičiuota) turto vertė, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo realų pajėgumą mokėti, šio mokesčio taikymas praktikoje kelia daug socialinio teisingumo klausimų.

Jei pajamų mokesčio atveju mokesčio suma priklauso nuo uždirbtų pajamų, tai NT mokesčio atveju valdomo turto vertė nebūtinai koreliuoja su asmens mokestiniu pajėgumu.

Pvz. galime turėti pensininką, kuris valdo kelių šimtų tūstančių eur. vertės NT.

Akivaizdu, kad jo galimybės sumokėti NT mokestį tik pagal turto vertę nebus lygios su sėkmingu įmonės direktoriaus, turinčio tokios pat vertės turtą.

Siūlomo NT mokesčio logiką suprasčiau, jei gyventume viduramžiais.

Kas nežino - nekilnojamojo turto mokestis yra būtent viduramžių išradimas.

Juo rėmėsi feodalinė sistema: karalius (suverenas), kurio dispozicijoje buvo visa karalystės žemė, ją dalindavo savo rėmėjams (feodalams).

Už teisę ja naudotis, pastarieji jam mokėdavo (pinigais ar paslaugomis, pvz. karine tarnyba).

Mainais už tai feodalai naudojosi karaliaus apsauga ir galėjo už mokestį išnuomoti nuosavybę kitiems asmenims (valstiečiams), kurie dirbo žemę.

Taigi ankstyvieji turto mokesčiai, pirmiausia buvo taikomi žemei, o jį mokėjo valstiečiai.

Socialinio teisingumo klausimas - ar asmuo yra pajėgus jį susimokėti, nebuvo keliamas.

Feodalui (kaip ir suverenui) buvo nesvarbu, gali jis ar negali to mokesčio susimokėti.

Gavai žemės, ir mokėk.

Tai kas, kad derlius neužderėjo, ar galvijai iškrito.

Kažką panašaus norima padaryti ir dabar.

Premjerė sako, kad reikia pinigų.

Tačiau užmirštama, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų skylės, kurioms kamšyti yra skirti mokesčiai, didele dalimi susidaro dėl milžiniško parazitinių viešųjų ir ideologinių įstaigų tinklo išlaikymo kaštų.

O savivaldybių lygmenyje - ir dėl didelio neūkiškumo.

Tačiau siūlant savivaldybėms nustatyti ir administruoti NT mokestį, jokių saugiklių nesiūloma.

Nei šio mokesčio panaudojimo kriterijų (pvz. Reikalavimo, kad jis būtų skiriamas infrastruktūrai), nei sąlygų (pvz.

Gyvename ne feodalizmo epochoje.

Todėl kiekvienas mokestis turi turėti ne tik fiskalinę, bet ir turtinės nelygybės mažinimo paskirtį.

Vienos šalys (pvz. Vokietija, Belgija, Airija), NT skaičiuoja tik nuo viso turto vertės, o ne atskirų NT objektų vertės, t.y. taiko taip vadinamąjį visumine NT verte grįstą NT apmokestinimo modelį.

Esant tokiam modeliui, NT apmokestinamas nuo tam tikros viso NT vertės, taigi, vieną ar kelis nedidelės vertės NT objektus turintys asmenys mokesčio nemoka ar moka palyginti nedidelį NT mokestį.

Tokiu atveju tai yra prabangos mokestis, kurį moka turtingiausieji.

Dauguma Europos šalių apmokestina kiekviena NT objektą, kitaip tariant taiko visuotinį NT mokestį.

Socialinio teisingumo užtikrinimui taikomos įvairios strategijos.

Kai kurios valstybės nustato mokesčio lubas (pvz. Švedija), kitos valstybės kiekvieną NT objektą apmokestina nuo tam tikros vertės, t.y taiko apmokestinimo grindis (pvz. Norvegija).

Dar kitos, taiko įvairias išimtis, pvz.

Daugelyje šalių NT vertinimo sistema, siekiant išvengti pernelyg didelio ir nesąžiningo apmokestinimo, yra sumodeliuota taip, kad skaičiuojant NT mokestį, jis būtų skaičiuojamas nuo mažesnės negu reali turto vertės.

Tuo tikslu yra taikomas masinis turto vertinimas.

Įvertinta vertė paprastai sudaro iki 70-75 proc. tikrosios NT vertės.

Ten, kur jis netaikomas, NT mokestis skaičiuojamas nuo tam tikro įstatyme fiksuoto NT rinkos vertės kainos procento.

Rytų Europoje (Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje) NT apmokestinamas ne pagal jo vertę, bet pagal jo plotą.

Pvz. Lenkijoje dar 1991 m. priimtu įstatymu buvo įtvirtinta, jog yra apmokestinamas būsto naudingas plotas.

Įstatymas įtvirtina NT mokesčio tarifo lubas: NT mokestis taikomas gyvenamajam būstui, kurį nustato savivaldybė, negali būti didesnis negu 0,51 zł. (0,11 Eur) už vieną kvadratinį metrą.

Tarptautinės nekilnojamojo turto unijos duomenimis, 2013 m.

Šio modelio taikymą Rytų Europoje padiktavo praktinė būtinybė.

Istorinės aplinkybės (buvimas sovietiniame lageryje, kai didžioji NT dalis buvo valstybinė, po to vykusi masinė NT privatizacija) lėmė, kad Rytų ir Centrinėje Europoje, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, susiformavo žymiai didesnis nekilnojamąjį turtą turinčių gyventojų skaičius.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Slovakijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje nuosavą būstą turi daugiau kaip 90 proc. namų ūkių, Lenkijoje virš 80 proc. namų ūkių, Latvijoje Estijoje, Čekijoje 75 80 proc.

Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų.

Be to, jis yra labiau prognozuojamas: NT kainoms svyruojant, gali susiklostyti situacija, jog reali NT turto vertė bus mažesnė negu įvertinta.

Kadangi masinis turto vertinimas atliekamas kas kelis metus, iki naujo turto įkainojimo gyventojai bus baudžiami didesniais mokesčiais už vertę praradusį turtą.

Tokia situacija dėl ekonominės krizės susiklostė Italijoje ir Graikijoje, kur įvertinta vertė daugeliu atvejų tapo daug didesnė už rinkos vertę.

Lietuvoje diskusijos dėl NT mokesčio modelio keitimo nebuvo.

Tiesiog priimtas ir įgyvendinamas sprendimas pereiti nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokestinimo.

Formuojant pasiūlymą, į mokesčių sąrangos ypatumus, kaip ir į istorinį ir socioekonominį šalies kontekstą, nežiūrėta.

LR Vyriausybės Seimui pateiktas NT mokesčio įstatymo projektas buvo socialiai nejautrus: jis nenumatė nei mokesčio lubų, nei pirmojo būsto neapmokestinimo, nei NT vertės mokesčių apskaičiavimo tikslu sumažinimo (mokestis bus skaičiuojamas pagal visą vidutinę rinkos vertę), nei lengvatų pagal kitus socialinius parametrus.

Nuostata, jog pagrindinis gyvenamasis būstas neapmokestinamas, jei jo vertė neviršija 1,5 savivaldybės medianos, buvo labiau orientuota ne į socialinio teisingumo užtikrinimą, bet siekiant išvengti NT mokesčio įvedimo “smūginio” efekto, atsižvelgiant į itin didelį privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičių.

Kintamas NT mokesčio slenkstis, skirtas užtikrinti vienodas pajamas skirtingų tipų savivaldybėms, bet, horizontaliai ir vertikaliai neteisingas.

Jis naudingesnis fiziniams asmenims, valdantiems tokios pat vertės NT didmiesčiuose, o ne regionuose.

Lietuvos bankas prognozuoja, kad siūloma mokesčio sąranga gali lemti regresinį NT mokesčio progresyvumą šalies mastu.

Mechaninis žemės mokesčio modelio mechanizmo pritaikymas NT mokesčiui yra pagrindinė struktūrinė NT mokesčio problema.

Pirmiausia, jo negalima taikyti mechaniškai.

Kadangi turto mokestis skaičiuojamas nuo turto vertės, o daugumoje atvejų žemės vertė yra mažesnė už nekilnojamo turto vertę, mokestis už NT bus kur kas didesnis už žemės mokestį ir turės didesnį socialinį efektą.

Kol jis buvo taikomas visumine NT verte paremtam NT apmokestinimo modeliui, problemos kaip ir nesimatė.

Antra, Lietuvoje itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius (90 proc.).

Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų.

Tai, kad Lietuvoje yra itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius yra Lietuvos stiprybė, o ne silpnybė.

Istorija rodo, kad nuosavybės turėjimas yra vienas iš stipriausių patriotizmo elementų.

Po I Pasaulinio karo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė buvo apginta tik todėl, kad Lietuvą ėjusiems ginti savanoriams buvo pažadėta žemė.

Todėl NT mokestis, kad ir koks jis bebūtų, turi būti leidžiantis išsaugoti nuosavybę, o ne keliantis riziką, kad vidurinė klasė praras NT ir jis koncentruosis siauros savininkų dalies rankose.

Siekiant suderinti fiskalinius valstybės poreikius ir socialinio teisingumo mokestinėje politikoje reikalavimą, iš esmės Lietuvoje turime du pasirinkimus.

Pirmasis: grįžti prie dabar galiojančio turto verte grįsto NT mokesčio, jį nuosaikiai ir nuosekliai plečiant, kai mokesčio tarifai yra progresyvūs, nedideli, o apatinė kartelė aukšta.

Bet tai pasirinkimo klausimas.

Siūlomi tarifai

Pagrindiniam gyvenamajam būstui nustatytas neapmokestinamasis dydis - ne mažesnis nei 450 tūkst. eurų.

Šį dydį ir tarifą galės nustatyti savivaldybių tarybos, tačiau jeigu jos sprendimo nepriims, visoje teritorijoje galios 0,1 proc. tarifas sumai, viršijančiai 450 tūkst.

Apklausos rodo, jog nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra vienas iš nekenčiamiausių mokesčių.

Nesunku suprasti kodėl.

Asmeniui už savo uždirbtas pajamas ar sutaupytas lėšas įsigijus nuosavybę, kyla natūralus klausimas, kodėl jis už tai, ką jis jau įsigijo, turi mokėti dar kartą.

O štai valstybei šis mokestis yra patogus.

tags: #nekilnojamo #turto #mokescio #raida #ir #perspektyvos