Eimunto Nekrošiaus atminimas ir Šiluva: Atsiliepimai apie režisieriaus palikimą

Eimuntas Nekrošius - vienas garsiausių teatro režisierių šių dienų Europoje, gimęs ir augęs Šiluvoje. Jam Šiluva buvo ypatinga vieta. Šiluvos žmones skaudžiai palietė abi netektys. Jie didžiavosi Eimunto darbais, jo pripažinimu pasaulyje ir tuo, kad kūrybinių minčių jis sėmėsi čia, tėviškėje.

Liepos mėnesį savaitraščio „Alio, Raseiniai“ žurnalistė Daiva Genytė kalbėjosi su EIMUNTU NEKROŠIUMI jo gimtinėje Šiluvoje, kai čia buvo rodomas režisieriaus spektaklis „Inferno-Paradiso“. Vieną karštą, audromis grasinusią liepos naktį Šiluvoje liejosi dantiškos aistros. Aikštėje, kurią paprastai užtvindo maldininkai, buvo rodomas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Inferno-Paradiso“.

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilika

Režisieriaus ryšys su gimtine

Šiluvos kontekstas pačiam kūrėjui visiškai suprantamas. Trumpam sustojame miestelio centre. Jis kitoks, nei buvo prieš pusšimtį metų. Aišku, Šiluva dabar kitokia negu mano laikais. Vieni sako, gerai ta aikštė, kitiems gražiau buvo anuomet. Buvo šiferio prispausti nameliai, dabar atsirado mastelis, bažnyčios ir koplyčios ašis.

EIMUNTAS NEKROŠIUS: Tas prisirišimas prie savų kraštų, matyt, iš prigimties. Mūsų familija buvo sėsli, neišsiblaškiusi. Visi vieni prie kitų, niekas ypač nenutolo. Pažobrių kaime tiek daug buvo Nekrošių - ir čia Nekrošius, ir ten Nekrošius. Tikriausiai kažkas persiduoda, kad ir aš esu čia. Mano vaikai irgi liko sėslūs. Niekados nebuvo kalbos, kad gal reikia kur nors išvykti, ieškotis darbo Italijoje ar Anglijoje.

Apie Vilnių sakau, kad tai ne mano miestas. Nei aš ten gimiau, nei aš jį stačiau ar kūriau, aš jame laikinai. Šiluva kas kita, ji yra mano. Čia yra likusios mano senelių žemės. Išsaugojome tą namą, kurį mano mama pirko persikėlusi į Šiluvą. Jis labai senas, gal jau šimto metų.

Kultūrinė veikla Šiluvoje

Šįmet Šiluva - Mažoji kultūros sostinė. Rajono valdžia kuria grandiozinius planus paversti Šiluvą pasauliniu piligrimystės centru su milijonais kasmet apsilankančių maldininkų. Valdžia planuoja, bet kas iš to išeis? Bus taip, kaip likimo nulemta, kaip Dievo duota. Visko gali būti, kad taip ir atsitiks. Juk tie piligrimystės centrai, į kuriuos visi plūsta dabar, jau nuvaikščioti, Šiluva galėtų būti nauja traukos vieta. Aišku, pasikeistų labai daug kas.

Prieš penkerius metus keturios savivaldybės (Šiaulių rajono, Šiaulių miesto, Kelmės ir Raseinių rajonų) susitarė dėl bendradarbiavimo religinio turizmo srityje. 2025 lapkričio 25 d. Šiluvoje įvyko „Malonių kelio“ konferencija, kurioje diskutuota apie religinio turizmo pozicijų stiprinimą Lietuvoje ir Europoje. Savivaldybių vadovai pabrėžė partnerystės ir nuoseklaus visų keturių savivaldybių darbo svarbą.

„Malonių kelio“ projekto kryptis jungia kelio objektus į vientisą, prasmingą piligrimystės maršrutą Šiluva - Kryžių kalnas. Šiluva - viena seniausių Marijos apsireiškimo religinio turizmo centrų, turinčių didžiulį potencialą tarptautiniame kontekste.

E. Nekrošiaus spektakliai Šiluvoje

„Inferno-Paradiso“ pagal Dante Alighieri „Dieviškąją komediją“ - antras jūsų spektaklis čia, pernai buvote atvežęs „Jobo knygą“. Tik mano vyro dėka Nekrošiaus spektakliai buvo parodyti Šiluvoje. Dešimt metų zyzė jam į ausį, sakė, rodai visam pasauliui, o į Šiluvą neatveži. Pradžioje jis nė girdėti nenorėjo, esą kas čia jį supras. Bet kai pastatė "Jobo knygą", pagalvojo, kad Šiluvoje ji turėtų gerai nuskambėti.

Jam teko įtikinti draugą, kad spektaklis turi būti rodomas bažnyčios aikštėje. E.Nekrošiui ta erdvė atrodė per didelė, jis abejojo, ar susirinks tiek žiūrovų, ir taikėsi į Kultūros namus. E.Adomavičius nepasidavė. 2017-aisiais aikštėje parodyta "Jobo knyga" tapo didingu reginiu, kurio scenografiją kūrė ir iš lėto temstantis vasaros dangus. Spektaklį pamatė per tūkstantį žiūrovų. Praėjusiais metais ne mažesnio susidomėjimo sulaukė spektaklis "Inferno - Paradiso".

Atsiliepimai apie E. Nekrošių ir jo įtaką

Vis dėlto pastaruoju metu vis labiau ryškėja realus prioritetas kultūrai, aktyviai kalbama apie tai, jog ji nėra tik „meniškų“ asmenybių poreikių realizavimas arba laisvalaikio užimtumo išraiška. Šiluvos žmones skaudžiai palietė abi netektys. Jie didžiavosi Eimunto darbais, jo pripažinimu pasaulyje ir tuo, kad kūrybinių minčių jis sėmėsi čia, tėviškėje. Tiek pati Šiluva, buvusi jo pasaulio centras, tiek senosios kapinės, prisiglaudusios prie Apsireiškimo koplyčios, jam reiškė labai daug.

Šiluviškiai matydavo juos žingsniuojant po miestelį, panirusius į ramų, neskubų pokalbį, ar tiesiog ilsintis kieme po Adomavičių kriauše. Šiluva taip pat mini savojo kraštiečio mirties metines. Šį šeštadienį miestelio bažnyčioje už E.Nekrošių bus aukojamos šv.Mišios.

E.Adomavičius domėjosi E.Nekrošiaus kūryba, skaitė apie ją viską, ką radęs spaudoje, klausinėjo apie gastrolėse aplankytus kraštus. Jam nuoširdžiai rūpėjo bičiulio pasaulis. Tik mano vyro dėka Nekrošiaus spektakliai buvo parodyti Šiluvoje. Dešimt metų zyzė jam į ausį, sakė, rodai visam pasauliui, o į Šiluvą neatveži. Pradžioje jis nė girdėti nenorėjo, esą kas čia jį supras.

Ši draugystė jos vyrui buvo labai svarbi. "Pradžioje buvo labai sunku. Vis atrodė, va, tuoj Eimuntas ateis, žiūriu pro langą, vis laukiu. Bet laikas daro savo, jau tiek nebeverkiu nei dėl vyro, nei dėl Eimunto. Po truputėlį abu juos paleidžiu", - prisipažįsta Leonora.

Su vertėja ir lietuvių kalbos dėstytoja Birute Žindžiūte-Michelini kalbėjomės jos namuose Parmoje, Giuseppe’s Verdi ir italų lyrinės operos gimtinėje. Nuotrauka su Eimuntu Nekrošiumi (lapkričio 20 d. minėsime 2-ąsias režisieriaus mirties metines) jai itin brangus prisiminimas. Vertėjavote per pirmąsias Eimunto Nekrošiaus gastroles po Italiją. Buvo 1989-ųjų pavasaris, Parmoje vyko tarptautinis teatro festivalis, į kurį teatro kritiko ir rašytojo Franco Quadri’o siūlymu Parmos teatro direktorius Giorgio Gennari pakvietė Nekrošių atvežti „Pirosmani, Pirosmani“ ir „Dėdę Vanią“.

Italijoje Nekrošiaus teatro pėdsakų be galo daug. Italijoje Nekrošius pradėjo savo pirmąją pedagoginės pakraipos veiklą - teatrines laboratorijas. Jį labai globojo F. Quadri, būtent jo iniciatyva vyko tarptautinės dirbtuvės su jaunais aktoriais, tarp jų, žinoma, ir su italais. Nors Nekrošius ir buvo reiklus režisierius, su juo padirbę italų aktoriai visada norėjo grįžti tik pas jį. Nuostabūs prisiminimai iš „Žuvėdros“, pirmojo su italų aktoriais pastatyto spektaklio, iš „Anos Kareninos“ repeticijų Modenos teatre, taip pat statant „Ivanovą“ Romos teatre „Argentina“.

Štai keletas atsiliepimų apie E. Nekrošių:

• Šiluvos gyventojai: Didžiuojamės Eimunto darbais ir jo pripažinimu pasaulyje.
• Leonora: Eimis niekada nedaugžodžiavo, maniškis irgi ne prie kalbos, kur tik tarškėt, barškėt. Būdavo, sėdi abu, tyli, žiūri kažkur.
• Birutė Žindžiūtė-Michelini: Italijoje Nekrošiaus teatro pėdsakų be galo daug.

tags: #nekrosiaus #sodyba #siluvoje