Dažnai pasitaiko, kad moteris atlieka daugybę vaidmenų: darbdaviui - stropi ir atsakinga darbuotoja, tėvams - rūpestinga dukra, pasiruošusi bet kada ateiti į pagalbą, vyrui - mylinti, pasiaukojanti žmona, palaikanti jį kylant karjeros laiptais, vaikams - rūpestinga, globojanti motina, besistengianti apsaugoti nuo visų gyvenimo problemų.
O kas ji pati? Keistas klausimas. Ji ir yra visa tai. Tačiau toks nuolatinis rūpinimasis kitais savo pačios poreikių sąskaita gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai ir gerovei.
Aukos vaidmens priežastys
Pasak psichologės R. Laurišonytės, tai lemia kelios priežastys:
- Auklėjimas: Jei mergaitė augo aplinkoje, kur jos poreikiai buvo ignoruojami, emocijos nuvertinamos, o paklusnumas, tylėjimas ar buvimas “gera“ buvo labiau vertinami nei savarankiškumas, ji gali išmokti, kad jos ribos nėra svarbios.
- Kultūrinis kontekstas: Visuomenėje vis dar dažnai pasitaiko, kad moterys nuo mažens yra mokomos pirmiausia rūpintis kitais, palaikyti gerus santykius ir vengti konfliktų, net jei tam tenka aukoti savo poreikius ar jausmus.
- Trauminės patirtys: Fizinis ar psichologinis smurtas, ypač patirtas ankstyvame amžiuje, gali suformuoti bejėgiškumo jausmą ir įsitikinimą, kad situacijų pakeisti neįmanoma.
R. Laurišonytė pabrėžia, kad aukos vaidmuo nėra asmenybės bruožas ar silpnumo ženklas. Tai dažniausiai signalas apie neišgydytas patirtis, ribų stoką, saugumo poreikį.
Pasak jos, tokie lūkesčiai moko moteris slopinti nepatogias emocijas - pyktį, nusivylimą, nepasitenkinimą - nes jos laikomos netinkamomis ar nepatogiomis kitiems. Laikui bėgant, moteris gali pradėti abejoti savo jausmų teisėtumu, bijoti būti atstumta ar įvertinta kaip egoistiška, jei išdrįsta kalbėti apie savo ribas ar poreikius.
R. Laurišonytė pastebi, kad visuomenė dažnai romantizuoja moters kantrybę ir pasiaukojimą, pateikdama juos kaip brandos ar meilės įrodymą. Tai dar labiau apsunkina savo balso atgavimą, nes moteris gali jausti kaltę net už mintį rinktis save.
„Išoriškai žmogus gali atrodyti stiprus, atsakingas, net sėkmingas, tačiau viduje jausti nuolatinį bejėgiškumą, kaltę ar perdėtą pareigos jausmą. Tokiu atveju aukos vaidmuo reiškiasi per vidinius įsitikinimus: „aš privalau“, „negaliu nuvilti“, „mano poreikiai nėra tokie svarbūs“.
Tik kai kuriais atvejais aukos vaidmuo tampa matomas išoriškai - pavyzdžiui, per nuolat pasikartojančius destruktyvius santykius, ribų nebuvimą ar pasyvų susitaikymą su neteisingomis situacijomis.
R. Laurišonytė akcentuoja, kad aukos vaidmuo pirmiausia yra ne elgesys, o vidinė būsena ir santykis su savimi.
„Nors aukos vaidmuo ilgainiui skaudina ir riboja, trumpuoju laikotarpiu jis dažnai suteikia tam tikrą psichologinį „saugumą“. Pasak jos, aukos pozicija taip pat gali suteikti aiškumo - ji apibrėžia vaidmenį santykiuose ir leidžia išlikti pažįstamoje, nors ir skausmingoje dinamikoje.
Vis dėlto psichologė pabrėžia, kad toks saugumas yra iliuzinis, nes ilgainiui jis kainuoja savivertę, vidinę laisvę ir gebėjimą kurti lygiaverčius santykius.
„Tikras saugumas atsiranda ne tada, kai atsakomybę perima kiti, o kai žmogus palaipsniui išmoksta pats būti savo gyvenimo autoriumi, net jei tai reiškia susidurti su baime ir neapibrėžtumu“, - sako R.
Viena iš aukos būseną palaikančių jėgų psichologė įvardija savigailą: „Jausdama savigailą, moteris nuolat fokusuojasi į tai, kas jai daroma, o ne į tai, ką ji pati gali keisti - prarandamas atsakomybės už savo gyvenimo pokyčius pojūtis.
Atpažinti savigailą savyje padeda tam tikri vidiniai ženklai: nuolat pasikartojančios mintys „man visada sunkiausia“, „niekas manęs nesupranta“, „aš tiek darau, o niekas neįvertina“.
„Esant tokiam santykių modeliui, kur vienas asmuo visada nusileidžia, prisitaiko, vengia konfliktų, taip net ignoruodamas savo poreikius, santykiuose su partneriu dažnai susiformuoja nelygiavertė dinamika.
Pasak jos, santykiuose su vaikais vaidmuo tampa perduodamu modeliu: „Vaikai gali pradėti jaustis atsakingi už mamos emocijas arba, priešingai, išmokti nepaisyti jos ribų, nes jos nėra aiškiai įvardijamos.
Darbo aplinkoje aukos vaidmuo dažniausiai pasireiškia per ribų nebuvimą, sunkumą pasakyti „ne“ ir nuolatinį papildomų atsakomybių prisiėmimą.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad rūpinimasis kitais savaime nėra aukos vaidmuo - jis juo tampa tada, kai moteris nuolat tai daro savo poreikių, sveikatos ir ribų sąskaita.
R. Laurišonytė pastebi, kad aukos vaidmuo veikia uždaro rato principu: kuo mažiau žmogus girdi ir išreiškia savo poreikius, tuo mažiau aplinkiniai juos pastebi ir patenkina.
Kaip ištrūkti iš aukos vaidmens?
Pirmasis išėjimo iš aukos vaidmens žingsnis, pasak „Neuromedos“ specialistės, yra sąmoningas jo atpažinimas ir pripažinimas be savęs kaltinimo.
„Moteris atgauna savo balsą tada, kai pradeda girdėti save ir laikyti savo jausmus, poreikius bei nuomonę lygiaverčiais kitų poreikiams.
Pasak jos, santykiuose tai reiškia atvirą, bet pagarbią komunikaciją, atsisakant prisitaikyti iš baimės būti atstumtai. Gyvenimo sprendimuose - prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, net jei jie neatitinka kitų lūkesčių.
Esant reikalui, atpažinti savo ribas ir jas ginti gali padėti psichologinė pagalba. „Per pokalbius, refleksiją ir praktines užduotis moteris mokosi įvardyti savo ribas, jas tvirtai išreikšti ir palaipsniui jas ginti be kaltės ar baimės prarasti santykius.
Psichologinė pagalba, taip pat padeda stiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi, nes tik turint vidinį saugumą galima nuosekliai laikytis savo ribų tiek santykiuose, tiek gyvenime“, - teigia R.
Išėjimas iš aukos: arba kas kaltas dėl visų nelaimių?Kodėl gyvenime kartojasi skausmas, krizės?
| Priežastis | Pasekmės | Sprendimai |
|---|---|---|
| Auklėjimas | Ribų nepaisymas | Sąmoningas ribų nustatymas |
| Kultūrinis kontekstas | Poreikių ignoravimas | Atviras poreikių išreiškimas |
| Trauminės patirtys | Bejėgiškumo jausmas | Psichologinė pagalba |