Hamburge gyvenanti rašytoja Jolita Herlyn (53) sako, kad nors ji studijavo ir dėstė filosofiją, šiandien nenorėtų rašyti filosofinių esė. Dėl to skaitytojai nei trupučio neužpyks - svarbiausia, kad ji toliau kurtų romanus, kurie Lietuvos bibliotekose jau kelerius metus įeina į skaitomiausių knygų dešimtuką. Tik ką knygynus pasiekė aštuntasis autorės romanas „Žinau, kad nieko nežinau“.
Filosofijos studijos: kelias į gyvenimo prasmės paieškas
Studijavote filosofiją. Būdama abiturientė galvojau „Į filosofiją stoja arba labai trenkti, arba labai protingi“. Paskui atėjo pamatymas, kad ten stoja ieškantys. Buvau šiek tiek priplaukusi (juokiasi). Nors ne, greičiau - ieškanti. Maniau, kad filosofija padės atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus.
Tada dar nežinojau Karlo Jasperso minties, kad filosofuoti - tai būti kelyje, kur kiekvienas atsakymas užduoda naują klausimą, o galutinio atsakymo nėra. Nuolat klausinėjant siela tobulėja, kol supranti, kad tavo gyvenimo prasmė ir yra gyventi.
Studijavote Maskvoje. Kai Klaipėdoje sėdau į traukinį Kaliningradas-Maskva, mama šaukė priesakus „Valgyk sriubą ir neištekėk už negro!“. Studijų metais vyko politiniai šalies pasikeitimai - į valdžią atėjo M.Gorbačiovas. Sausas įstatymas. Studentai gerdavo tik arbatą. Nuėjai į kino teatrą, viduryje seanso įjungia šviesą - patikrinimas. Klausinėja „Ką čia veiki? Kodėl ne darbe ar kodėl nesimokai?“ Taip kontroliavo darbo discipliną. Bet paskaitose buvo visiška diskusijų laisvė.
Dėstytojai - apsišvietę, mokantys daugybę kalbų. Mes galėjome skaityti tai, kas buvo draudžiama Lietuvoje, paaiškinant „reikia žinoti, ką mąsto mūsų priešai“. Per istorinį materializmą netgi nagrinėjome, į kokią klasę reikia prisikirti prostitutes (nors pagal ideologiją prostitucijos Tarybų Sąjungoje nebuvo). Ten rasdavau tylą. Bendrabutyje gyvenau su dviem kubietėm ir patyriau, kas yra tikrasis kubietiškas komunizmas. Tuo laiku neturėjau daug drabužių. Grįžtu kartą į bendrabutį, atidarau spintą, o jame iš dviejų mano sijonų - kabo tik vienas. Gražesniojo nebėra!
Kubiečių rytas prasidėdavo nuo švarinimosi procedūrų - pirmiausia, atsisėdusios prie lango jos skusdavo blauzdas ir šlaunis. Pirmą kartą žiūrėjau išpūtusi akis ir negalėjau suprasti, ką jos daro. Po pusryčių kambaryje susirinkdavo visa kubiečių bendruomenė. Egzaminams jie ruošdavosi drauge susėdę ratu - vienas perskaito pastraipą, išverčia į ispanų kalbą, kad kiti suprastų, ir tada visi rusiškai kartoja. Kartą į Maskvos Lomonosovo universitetą atvažiavo Kubos televizija filmuoti konkurso tarp Kubos ir tarybinių studentų. Dabar galėčiau sudėti nebent dvi pirmas eiles.
Grožio suvokimas ir laiko tėkmė
Kai augau, nepamenu, kad būčiau staipiusis prieš veidrodį svarstydama „Graži aš ar ne graži?“. Visada galvojau, kad mano nosis per didelė, dar su kuprele. Šis kompleksas praėjo tik Maskvoje, kai tarptautiniame susibūrime per pietus vienas įspūdingas vyriškis iš Šri Lankos pasakė „Man labiausiai jumyse patinka jūsų nosis“. Norėjau paimti lėkštę ir trenkti jam, nes pamaniau, kad tyčiojasi. Pasirodo, ten tokia nosies forma yra grožio idealas.
Paradoksalu, kad kai „susitaikiau“ su savo nosimi, jos ir netekau. Kai man buvo 26 metai, patyriau avariją. Atviras nosies lūžis. Atrodžiau taip, kad brolis nepažino. Svarbus dalykas, kas paliečia visas, nesvarbu, moteris laiko save gražia ar negražia, yra laikas. Sulaukusi penkiasdešimties metų pradėjau pastebėti ir raukšleles savo veide, ir besikeičiantį kūną.
Psichologiškai susitaikyti ir nutarti, kad tai yra gražu, kad tai tavo gyvenimiškos patirties ženklai, nėra lengva. Tada reiktų tai daryti nuolat, bet vistiek ateis metas, kai suvoksi, jog nei laiko, nei savęs apgauti nepavyks. Kai pasišneki atvirai, daugybė moterų prisipažįsta, kad susitaikyti su senėjimu nėra taip paprasta.
Minimalizmas ir vertybės
Esate minimalistė. Ko gero didelę įtaką padarė Eriko Fromo knyga „Turėti ar būti“. Man buvimas yra daug svarbesnis nei turėjimas. Girdėjau daugelio prisipažinimus, kad vaikystėje gyveno neturtingai, tad suaugę bando kompensuoti buvusį nepriteklių turėdami daug drabužių, daiktų ir t.t.
Mes gyvenome labai kukliai. Kai mama vežėsi mudu su broliu atostogų į Krymą, ir paskaičiavo, kad kelionėje prie suplanuoto biudžeto trūks pinigų, nuėjo pas kaimynus parduoti kelis kiaušinius, kuriuos dar turėjo šaldytuve. Mano mama labai kūrybingos prigimties, neakcentavo nepritekliaus, o stengėsi mūsų gyvenimą paversti grožio ir džiaugsmo fiesta. Tarkim, dieną prieš jos atlyginimą, kai nebūdavo už ką nusipirkti valgyti, nešdavome priduoti butelius (tada ir pienas buvo stiklo taroje), o mama nupirkdavo tortą su roželėmis už du rublius ir limonado - kad galėtume pasidžiaugti. Ji organizavo karnavalus, puošė namus - iš cigarečių pakeliuose buvusio sidabrinio įpakavimo popieriaus karpė žvaigždes Naujiems metams, raudonos popierinės širdys sužibėdavo languose ir ant šviestuvų gimtadienių proga. Ji iki šiol sugeba namus šventėms taip papuošti, kad visi net aikčioja.
Kūrybos procesas ir įkvėpimas
Kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę. Man nuostabu, kai kolegos turi po kelias idėjas, ką rašys toliau. Mano galvoje dažniausiai vyrauja štilis. Pirminė idėja naujam romanui ateina nelauktai. Ji visada susijusi su problema, kuri mane jaudina.
Parašyti romaną įkvėpė kita #metoo skandalų medalio pusė - kas vyksta, kai esi nekaltai apšmeižtas ir negali apsiginti? Susimąsčiau, kokia drama vyksta tokio žmogaus viduje? Romano veiksmas vyksta vienoje iš Klaipėdos kolegijų.
Ar kiekvienas žmogus yra menininkas? Ką daryti, kai nėra įkvėpimo? Dėl ko verta kurti? Kaip Jūsų gyvenime atsirado rašymas? Atsirado natūraliai, tiesiog rašiau ir visur siuntinėjau. Nedrąsiai iš pradžių. Pirmiau nei pradėjau rašyti straipsnius, parašiau knygą. Tai turbūt iš poreikio pačiai sau paaiškinti realybę ir gyvenimą per rašymą.
Ėmiau studijoms rinkausi istoriją, etnologiją, filosofiją, kadangi neįstojau į teisę. Paskui, po dviejų metų reikėjo pasirinkti vieną sritį, tai pasirinkau filosofiją. Baigiau filosofijos bakalaurą ir tuo pačiu metu dvejus metus paraleliai studijavau teisę neakivaizdžiai Vilniaus universitete. Sakėte, kad Jūsų mama rašymo pradžioje buvo didžiausia Jūsų palaikytoja. Ar sulaukėte ir kitų artimųjų palaikymo? Mama. Mama ir Vilius Normanas, mano draugas. Mama iki šiol mane palaiko, o kiti gal nelabai domėjosi, gal nelabai aktualu jiems buvo tas mano rašymas, nežinau. Gyvenimas. Esate parašiusi 8 knygas, taip pat dirbate LRT kolumniste.
Taip nebūna. Įkvėpimo negali nebūti, aš netikiu įkvėpimo nebuvimu. Gali būti nuovargis, gali būti, pavyzdžiui, neišsimiegota naktis, gali nebūti laiko. Bet tokiu dalyku kaip įkvėpimas aš netikiu. Įkvėpimas egzistuoja toks, kaip reiškinys, bet norint dirbti kūrybinį darbą, įkvėpimu kliautis negalima, nes tai yra per didelė prabanga. Jis gali būti, gali nebūti. Ir jeigu nėra įkvėpimo, tai tada nedirbsi? Neseniai išleidote savo video kursą „Kaip parašyti ir išleisti knygą?“. Kiek žinau, jis sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo.
Nežinau. Gal jis visą laiką buvo ant bangos? Gal dėl socialinių medijų išpopuliarėjimo žmonės labiau suprato, kad reikia mokėti rašyti, kalbėti tekstu į viešumą. Gal dėl to? Gal geriau gyvena žmonės? Turite virš 20 tūkstančių sekėjų Instagrame, Jūsų knygų tiražai yra kartojami. Kaip jaučiatės, kai Jūsų kūryba ir asmenybe domisi tiek daug žmonių? Čia yra labai daug ego, savimeilės, labai fainai, kai daug žmonių domisi, bet tuo pačiu metu yra pavojus savose sultyse užsivirti. Dėl to aš dabar ir pasitraukiau iš Instagramo trumpam, kad atsitraukčiau nuo to ego, savimeilės maitinimo.
Tikrai nebuvo tokio tikslo, tuo metu, kai pradėjau rašyti nei Instagramo nebuvo arba aš jame nebuvau. Bet kurio menininko tikslas yra, kad jo kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių ir kad kūryba būtų perkama po dvidešimt tūkstančių knygų, o ne Instagrame sekėjų turėti, bet tie socialiniai tinklai yra labai gera priemonė sklaidai bet kokios idėjos, ideologijos, vertybių. Man atrodo, tiesiog pati noriu nepasimesti tarp ego ir tarp vertybių, kurias stengiuosi skleisti.
Ne, nemanau, kad kiekvienas žmogus yra menininkas. Manau, kad kiekvienas žmogus savyje gali kažkiek daugiau kūrybiškumo pažadinti, bet manau, kad būtum menininkas, reikia tam tikro pašaukimo, drąsos, kažkokio paleidimo, kažkokio gilesnio išjautimo. Tad tikrai toli gražu ne kiekvienas gali būti menininku. Motinystėje, anksčiau jogoje, secondhanduose (labai domiuosi jais), anksčiau vintažo parduotuvę turėjau, secondhando parduotuvę turėjau. Turbūt per tą antivartotojiškumą aš pajuntu prasmę, per tą sąmoningesnį pirkimą.
Niekas nežino, ar verta tą knygą rašyti. Net nežinau, ar verta. Man verta dėl savęs, jeigu man tai padeda, tai tada verta. Nežinau. Jei nedrįsti, tai turbūt ir nekuri, nes yra tų kūrėjų, kurie drįsta. Nemanau, kad reikia būti ekstravertu norint kurti, nes daug menininkų kuria sau ir užtrunka daug laiko, kol jie kam nors parodo, tai tam, kad kurtum, drąsos nereikia. Jeigu tu kuri pats sau, rodai kažkam, tai drąsos prieš save gal tiesiog reikia, išjautimo pačio savęs ir realybės. Ir, jeigu net tam drąsos nėra, tai tada turbūt ir nereikia, nes apskritai norint kurti tai reikia to išjautimo, kažkokio noro pažinti save, to alkio, o jeigu jo nėra, tai tada ir nereikia. Nes aš, kai kalbu apie drąsą kūryboje, neturiu omenyje drąsą rodyti, naglai lįsti, save reklamuoti, bet drąsą pabandyti sukonstruoti pasaulį kitokį, negu jis tau rodomas ar teigiamas per bet kokį mediumą, ar tai būtų muzika, ar tai būtų rašinys, ar tai būtų paveikslas.
Apie programą "Žinau, kad nieko nežinau"
Kodėl ši programa? Visų pirma - tai nėra koučingo mokymai. Jie šios grupės dalyviams - jau praeitas etapas. Tiesiog keleto atsakymų KAIP?, labiau didesnio aiškumo DĖL KO? Kada? Taip pat reikės padirbėti individualiai. Tokia laiko investicija yra verta tų naudų, kurios aprašytos aukščiau?
A: Dabar ne. Neturėčiau naujai niekuo pasidalinti. Žinojau tik tai, kad yra noras padėti kitiems susiprasti, ko jie nori. kurie dar iki šiol daro tų pačių klaidų, kurias dariau ir aš. Jūs pasirenkate paketą ir visa informacija Jums atkeliauja į el.
Man atrodo, kad iš visų žmonių artimiausia tavo širdžiai yra tavo sesuo, jos prisiminimas.
Stačiai negalėjau. Tu vienintelis, kuriam prasitariau. Tačiau visus tuos metus ji man nėjo iš galvos.