Istoriniuose šaltiniuose Markučiai minimi nuo XIV a. Iki pat XIX a. Markučių žemės priklausė Lietuvos didikų giminėms - nuo Jogailaičių iki Chodkevičių, pastarųjų rankose Markučiai išliko per visą XVIII a.
Po Onos Radvilaitės Kiškienės dukra Elžbieta Kiškaitė ištekėjo už Kristupo Chodkevičiaus, ir nuo tada beveik du šimtmečius dvarą valdė Chodkevičiai. Manoma, kad iki 1634 m. čia stovėję vasaros rūmai, stipriai nukentėję per Maskvos karą, nebuvo atstatyti, todėl Markučiai išliko tik kaip palivarkas, žemės valda.
Dvaro savininkų kaita
XIX a. grafas Aleksandras Chodkevičius valdą pardavė Vilniaus iždininkui Juozui Eismantui, o netrukus dvarą įsigijo daktaras Ignas Godlevskis. 1867 m. Markučių žemių ir pastatų šeimininkas Ignatijus Godlevskis pardavė juos inžinieriui A. Melnikovui, kuris kaip tik tuo metu padėjo tiesti geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva, einantį per Markučių palivarką.
1867 m. Markučių dvaro savininku tapo rusų geležinkelių inžinierius A. Melnikovas, kuris 1875 m. dvarą padovanojo dukrai Varvarai kaip kraitį, šiai ištekant už pirmojo vyro Vasilijaus Moškovo. Dovanojimo akte išsamiai apibūdintas turtas, kilnojamasis ir nekilnojamasis bei piniginės lėšos A. Melnikovo įvertintos 100000 rublių sidabru.
Varvara Puškina ir Markučių dvaras
Varvaros antrasis vyras buvo poeto Aleksandro Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus. 1899 m. jiedu apsigyveno Markučių dvare, čia plėtojo ūkinę veiklą, poilsio verslą (nuomodavo dvaro žemėse pastatytus vasarnamius). Dvaro parkas užėmė 15 ha plotą, čia augo reti medžiai, buvo įrengtos pavėsinės, keturi tvenkiniai, oranžerija.
Po vyro mirties Varvara Puškina rūpinosi, kad būtų išsaugotos poeto relikvijos ir testamentu paliko centrinį dvaro pastatą valstybei, nurodydama įkurti muziejų. Vienvalde dvaro šeimininke likusi Varvara Puškina visą likusį gyvenimą mėgino išlaikyti dvarą, tačiau jai teko vis pardavinėti dvaro žemes, kol galiausiai, paskutiniais gyvenimo metais, tebuvo likusi daugiau nei 3 ha dvaro dalis su centrine sodyba.
Vėliau dvaru rūpinosi jos patikėtinis V. Nazimovas, iki pat II-ojo pasaulinio karo, tuomet Markučių dvaras buvo nacionalizuotas. Vokiečių okupacijos laikais stipriai nukentėjęs Markučių dvaras vėliau taip ir neatsigavo.
Architektūra ir interjeras
Anot Kultūros paveldo departamento pranešimo, pakėlus betoninę plokštę, gulėjusią kaip tako dalis, atsivėrė plyšys po kapais. Pro atsivėrusią ertmę galima įžiūrėti laidojimo rūsį su joje esančiais karstais. Iki šiol manyta, kad toje vietoje yra paprasti kapai, tačiau atrastas rūsys paneigia šią nuomonę ir gali suteikti naujos informacijos susijusios su palaidojimais, teigia paveldosaugininkai.
Rastame laidojimo rūsyje matyti du karstai, vienas iš jų akivaizdžiai senesnis ir įgriuvęs, o kitas karstas, spėjama, - vėlesnio laidojimo, nes jo būklė gera. Pats rūsys skliautuotas. Taip pat matomas galbūt betoninis grindinys. Rūsio aukštis siekia maždaug 2,25 metro, plotis - apie 3 metrus, ilgis - 3-4 metrus.
Kultūros paveldo departamento specialistai spėja, kad rūsys gali jungtis su kitu laidojimo rūsiu, esančiu koplyčios pusėje. Kas gali būti palaidota kitame rūsyje, jei pasitvirtins spėjimai dėl dar vieno rūsio, dar neaišku.
Pasak M. Daraškevičiaus, Markučių dvaras iš išorės atrodo labai modernus šveicariškos vilos prototipas, tačiau viduje žengiame gana tradicinių kambarių traktu: iš vestibiulio, kaip įprasta, patenkame į valgomąjį, už jo - keli svečių gyvenamieji kambariai, kurių vienas atlieka biliardinės funkciją, kitas - salono. Sunku pasakyti, ar biliardinė buvo sumanyta iš karto statant ir planuojant pastatą, ar atsirado vėliau, tačiau ši erdvė tikrai buvo skirta svečiams.
Tai paliudija ir greta esantis valgomasis, kurio paskirtis nebuvo keičiama. Biliardinės kambarį supa veranda su dviem išėjimais - tai taip pat įrodo susibūrimų ir bendravimo paskirtį. Vasarą veranda tapdavo biliardinės pratęsimu - poilsio, šeimos ir svečių zona. Toliau yra keletas kabineto ir buduaro funkcinių patalpų. Miegamieji įrengti kiek toliau, nes XIX a. miegamasis patraukiamas nuo reprezentacinio trakto, todėl jų nepamatysime pro atviras duris iš salono, jie įrengti privatesnėje erdvėje.
Dvaro interjeras, ypač valgomojo, įdomus tuo, kad, nors šiose patalpose buvo gyventa beveik šimtmetį, tapetai buvo keisti bent septynis kartus, tačiau jų spalva beveik nekito. Keitėsi tapetų dekoro raštas, bet pati žalsvo tono spalva išliko - galbūt buvo derinta prie užuolaidų, kitų baldų, gerai derėjo su ruda medienos spalva. Galima sakyti, kad šeimininkai uoliai laikėsi XIX a. namų vadovėliuose pateikiamų rekomendacijų namus, tapetus atnaujinti kas septynerius metus. Čia jie buvo atnaujinami rečiau, bet išlaikė bendrą koloritą.
Dvare yra keturi mezoninai - jaukių kambarių anfilada antrame aukšte. A. Melnikovas buvo numatęs šiuos kambarius skirti vaikams. Vėliau patalpos buvo naudojamos kaip svečių miegamieji.
Dvaro name iš viso išlikę trylika krosnių, kurių karūnos visos skirtingos, savotiškos. Iš trylikos krosnių trys yra švediško stiliaus su varinėmis durelėmis. Židiniai, krosnys ir jų detalės buvo vežamos iš Sankt Peterburgo, tačiau viena pristatyta krosnis - olandiška, atvežta XIX a. pabaigoje.
Dar statybų metais šis namas išsiskyrė savo modernumu - ne tik suplanavimu, bet ir praktinėmis detalėmis. Dvaras turėjo vonią ir tualetą, name buvo įrengtas vandentiekis. Vanduo tekėjo iš šulinio į šildymo katilą, iš čia pasiekdavo ir vonios kambarį. Kambaryje ant išlenktų kojų stovėjo didelė ketaus vonia, o kampe buvo įrengtas klozetas su aukštai pastatyta vandens talpykla, prie kurios buvo pritaisyta ant grandinėlės kabanti porcelianinė rankenėlė, skirta vandeniui nuleisti.
Markučių dvaro muziejus
Markučių dvaro muziejus įsteigtas buvusiame Grigorijaus ir Varvaros Puškinų Markučių dvaro gyvenamajame name. Muziejaus ansamblį sudaro buvęs dvaro gyvenamasis namas, 18 ha parkas su tvenkiniais, šeimyninės kapinaitės, Šv. Varvaros koplyčia ir paminklas A. Puškinui. Markučių dvaro muziejuje saugoma daugiau nei 8000 eksponatų.
Šv. Varvaros koplyčia yra Markučių dvaro sodybos fragmentų komplekso dalis. Sodybos teritorijoje yra palaidoti G. Puškinas (1835-1905 m.), V. Puškina (1855-1935 m.), Mari Pelišet (1826-1903 m.) ir Varvara Melnikova (1834-1910 m.).
Markučių dvaras ilgą laiką buvo žinomas literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus vardu, bet neseniai jam buvo grąžintas istorinis Markučių dvaro vardas. Muziejaus direktorė Nadežda Petrauskienė teigia, kad dažnai žmonės, matydami kuklaus eksterjero pastatą, užėję į vidų nustemba čia radę gražų ir turtingą interjerą.