Prekių ženklų savininkų teisės, kaip vienos iš intelektinės nuosavybės teisių, įgyja vis didesnę reikšmę dabartiniame verslo pasaulyje. Ginčai, kylantys dėl šios teisės apsaugos, būna vieni iš dažniausių. Šio reiškinio priežastys savaime suprantamos - vis daugiau verslininkų ima suvokti prekių ženklo svarbą ir teikiamą naudą, prekių ženklai tampa svarbiu investicijų objektu, vertingu įmonės turtu.
Vis dėlto Lietuvoje gan dažna problema yra ta, kad prekių savininkai nežino, kokias teises jie turi, todėl negali naudotis efektyvia jų gynyba. Prekių ženklų savininkų teisių apsaugą ir gynimą reglamentuoja daugelis teisės aktų.
Prekių ženklų apsauga gali būti užtikrinama nacionaliniu, regioniniu arba tarptautiniu lygiu. Nacionaliniu lygiu ženklų apsauga užtikrinama kiekvienoje atskiroje valstybėje juos registruojant pagal tos valstybės prekių ženklų įstatymus. Lietuvos Respublikoje pagrindinis nacionalinis teisės aktas, reglamentuojantis prekių ženklų apsaugą yra 2001-01-01 įsigaliojęs LR Prekių ženklų įstatymas. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvos fiziniai ir juridiniai asmenys gali pasinaudoti ir regionine prekių ženklų registracijos sistema.
Taip pat labai svarbu paminėti tokius tarptautinius teisės aktus kaip 1967m. Konvencija, įsteigianti Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (toliau - WIPO), 1883m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau - Paryžiaus konvencija) bei 1994m. Susitarimas dėl intelektualinės nuosavybės teisių prekyboje aspektų (toliau - TRIPS sutartis) - šie teisės aktai yra labai svarbūs prekių ženklų teisės apsaugai bei gynimui, nes nustato pagrindines teisės normas, kurios dažnai yra detalizuojamos kituose teisės aktuose.
Šie trys prekių ženklų registracijos ir apsaugos keliai vienas kito nepaneigia. Galima pasirinkti tą prekių ženklų apsaugos sistemą, kuri geriausiai tenkina verslo poreikius. Bendrijos prekių ženklas suteikia apsaugą visoje ES teritorijoje. Jeigu pageidaujama įgyti apsaugą ir už ES ribų, galima rinktis tarptautinį prekių ženklo registravimo kelią.
Šiame magistro baigiamajame darbe pagrindinis dėmesys bus sutelktas į prekių ženklų savininkų teises bei civilinius jų gynimo būdus. Šio darbo naujumas pasireiškia tuo, jog jame koncentruojamasi į minėtas teises turinį, jų įgyvendinimo galimybes. Taip pat darbe yra išsamiai analizuojami ir civiliniai prekių ženklų savininkų gynimo būdai. Šiuo aspektu prekių ženklų apsauga Lietuvoje yra mažai nagrinėta.
Dažniausiai prekių ženklų savininkų teisės bei jų gynimo būdai yra analizuojami nagrinėjant bendrus intelektinės nuosavybės apsaugos klausimus, daugiau dėmesio šios srities teisinėje literatūroje yra skiriama patiems prekių ženklams kaip intelektinės nuosavybės teisės objektams, o ne jų suteikiamoms teisėms bei šių teisių gynimui. Lietuvoje nėra išleistos nei vienos monografijos, skirtos vien tik prekių ženklų teisei, daugiausiai ši tema yra nagrinėjama periodinėje literatūroje arba, kaip minėjau, bendrai su kitomis intelektinės nuosavybės teisės sritimis.
Pasirinkta tema yra aktuali ir teoriniu, ir praktiniu atžvilgiu. Tai nagrinėjant pakankamai siaurą, bet labai svarbų prekių ženklų teisės aspektą bus vertingas indėlis į specializuotos literatūros prekių ženklų tema sąrašą. Galbūt minėtas literatūros stygius nagrinėjamu klausimu įtakoja tai, jog prekių ženklų savininkai ne visada sugeba pasinaudoti savo teisėmis ar jas apginti. Tik gerai žinodami savo teises ir jų įgyvendinimo bei gynimo būdus prekių ženklų savininkai galės efektyviai pasinaudoti teisės aktuose įtvirtintomis savo teisėmis, galės išvengti klaidų jas įgyvendinant ar ginant.
Svarbu pastebėti tai, kad prekių ženklų savininkų teisių įtvirtinimas ir reglamentavimas teisės aktuose, neužtikrina efektyvios šių teisių gynybos. Šios srities tarptautiniai, Europos Sąjungos bei nacionaliniai teisės aktai, teorinė literatūra - įvairios monografijos bei Lietuvos ir užsienio šalių periodinė literatūra, o taip pat Europos Bendrijos Teisingumo Teismo bei Lietuvos teismų praktika.
Atsižvelgiant į literatūros lietuvių kalba trūkumą, rašant šį darbą pagrinde buvo naudoti užsienio autorių vadovėliai bei monografijos, iš jų paminėtini P.Goldstein, G.Tritton, P.B.Maggs darbai. Specializuotos literatūros trūkumą nagrinėjama tema, iš dalies kompensuoja gausi periodinė literatūra prekių ženklų teisės klausimais, taip pat Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (toliau - WIPO) leidžiami darbai.
Šio magistro baigiamojo darbo tyrimo objektą apibūdina jo tema - prekių ženklų savininkų teisės ir civiliniai šių teisių gynimo būdai. Baigiamajame darbe bus nagrinėjami teisės aktai, reglamentuojantys prekių ženklų savininko teises ir jų gynimo būdus, teismų praktika prekių ženklų bylose bei kai kurie statistiniai duomenys. Pagrindinis dėmesys šiame darbe yra skiriamas atskirų prekių ženklų savininkų teisių turiniui bei jų civiliniams gynimo būdams nagrinėti, todėl prekių ženklo ir jo savininko sąvokos bei teisės atsiradimo momentas yra tik glaustai apžvelgiami darbo eigoje.
Siekiant kuo detaliau atskleisti nagrinėjamą temą, šiame darbe yra koncentruojamasi į prekių ženklų savininkų teises bei civilinius jų gynimo būdus, todėl atskirai nėra nagrinėjami tokie klausimai kaip šių teisių ribojimas ir pasibaigimas, Bendrijos prekių ženklo specifika. Autorės nuomone, tai nėra darbo trūkumas, nes Bendrijos prekių ženklo ir nacionalinio prekių ženklo savininkų teisės iš esmės nesiskiria, o esami skirtumai yra nurodomi darbe, tai pat darbe yra remiamasi Europos teisingumo teismo praktika bei ES teisės aktais, o tai užtikrina pakankamą informacijos apie Bendrijos prekių ženklą pateikimą.
Šio baigiamojo darbo tikslas yra įvertinti prekių ženklų savininkų teises bei jų gynimo būdus teisinio reglamentavimo bei praktinio įgyvendinimo efektyvumą ir pasiklyti galimus problemų sprendimo variantus. Darbe yra keliama hipotezė, kad prekių ženklų savininkų teisės ir jų gynimo būdai reglamentavimas teisės aktuose neužtikrina efektyvios teisės gynybos praktikoje.
Darbe yra naudojami ir teoriniai, ir empiriniai tyrimo metodai, siekiant apžvelgti nagrinėjamą temą įvairiais aspektais. Pagrinde buvo naudojami šie metodai: sisteminės analizės (prekių ženklų savininkų teisės apsauga sudaro vientisą sistemą.
Pradedant nagrinėti magistro baigiamojo darbo temą, yra tikslinga iš pradžių trumpai apžvelgti pagrindines darbe naudojamas sąvokas. Todėl šiame skyriuje yra pateikiamos prekių ženklo bei prekių ženklo savininko sąvokos.
Pirmieji ženklai buvo naudojami dar akmens amžiuje galvijams žymėti. Išradus spaudą, ženklai buvo naudojami knygų leidėjų, kad pažymėtų knygos akmens kilmę ir darbininką, kuris atliko darbą. Ženklai tapo ypač svarbūs plečiantis prekybai bei prekių asortimentui.
Literatūroje galima sutikti daug ir įvairių prekių ženklo sąvokų: prekių ženklas - tai firmos nuosavybė, jos veidas ir kartu prekė; prekių (ir paslaugų) ženklai - tai tam tikros gamybos kultūros, tam tikros gaminio konstravimo ir technologinės kokybės bei patikimumo ženklai.
Vis dėlto dažniausiai sutinkama ir, autorės nuomone, tinkamiausia prekių ženklo sąvoka yra pateikiama PŽĮ 2 straipsnyje kartu su kitomis pagrindinėmis įstatymo sąvokomis: prekių ženklas (toliau - ženklas) - bet koks žymuo, kurio paskirtis - atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.
Atkreiptinas dėmesys, kad 1993m. birželio 3d. įstatyme „Dėl prekių ir paslaugų ženklų“ (toliau - 1993m. įstatymas) nebuvo pateikiama prekių ženklo sąvoka - ten buvo nurodoma tik tai, kas gali būti ženklu, taip pat buvo pateiktas panašus prekių ženklo apibrėžimas. Nei Direktyvoje 89/104/EEB, nei Tarybos reglamente Nr. 40/94 taip pat šios sąvokos nėra pateiktos ir apibrėžtos. Šiuose teisės aktuose nėra atskirai pateikiama prekių ženklo sąvoka - dažniausiai yra nurodoma, kas gali sudaryti prekių ženklą bei kokie reikalavimai yra keliami prekių ženklo registracijai. Valstybės narės kaip įregistravimo sąlygos gali reikalauti, kad žymenys būtų vizualiai suvokiami.
Autorės nuomone, prekių ženklo sąvokos išskyrimas suteikia aiškumo ir apibrėžtumo nustatant, kas yra prekių ženklas, o taip pat užtikrina vienodą sąvokos aiškinimą bei teisės aktų taikymą praktikoje. Kaip matyti iš pateiktų sąvokų, prekių ženklo sąvoka yra apibrėžiama per prekių ženklo funkciją bei jo išraiškos būdą.
Iki šiol prekių ir paslaugų ženklai buvo laikomi pagrinde tik prekių kilmės nuoroda, dabar jie suvokiami kaip priemonė padedanti sumažinti informacijos ir sandorių sąnaudas, leisdama pirkėjams prieš įsigyjant prekę įvertinti jos kokybę bei prigimtį. Reikia pažymėti, kad nors PŽĮ pateikiamoje sąvokoje yra nurodoma tik viena prekių ženklo funkcija, teorijoje yra išskiriamos kelios pagrindinės prekių ženklo funkcijos:
Apskritai galima teigti, kad prekių ženklas, kaip tapatybės emblema, atlieka keturias pagrindines funkcijas, kurios yra susijusios su pažymėtų prekių arba paslaugų atskyrimu, jų kilme, kokybe ir reklama pardavimo vietoje. Pirmoji prekių ženklo funkcija - skatinti prekę atpažinti, identifikuoti ir atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitos įmonės prekių arba paslaugų.
Antroji prekių ženklo funkcija - nurodyti rinkoje prekes ir paslaugas, o tiksliau nurodyti prekių arba paslaugų, pažymėtų tuo ženklu, kilmę ir šaltinį. Trečioji prekių ženklo funkcija - nurodyti tam tikrą prekių arba paslaugų, pažymėtų ženklu kokybę. Paminėtos prekių ženklo funkcijos būtent ir yra ta priežastis, kodėl prekių ženklo reikšmė yra tokia didelė ir, kodėl ženklams bei jų savininkams turi būti suteikiama speciali apsauga bei teisių įgyvendinimo užtikrinimas - analizuojant prekių ženklo funkcijas, išryškėja nauda, kurią prekių ženklas gali suteikti jo savininkui, o žinant šią naudą, lengviau numatyti galimus ženklo savininko teisių pažeidimus.
Prekių ženklas yra ta grandis, per kurią gamintojas ar paslaugų teikėjas palaiko ryšį su vartotoju. Geros ir kokybiškos produkcijos gamintojai, kaip ir aukšto lygio paslaugų teikėjai, yra suinteresuoti turėti tam tikrą pastovų savo produkcijos žymėjimą, kuris per ilgesnį vartojimo laiką vartotojo sąmonėje asocijuotųsi su tam tikra aukštos kokybės produkcija. Savaime suprantama prekių ženklo funkcijos yra tik vienas iš kriterijų apibrėžiant prekių ženklo sąvoką, kitas paminėtas kriterijus yra prekių ženklo išraiškos būdas - t.y. galėjimas jį pavaizduoti grafiškai.
Šis kriterijus nustato prekių ženklo sąvokos ribas - o būtent tai, kokie žymenys gali sudaryti prekių ženklą. Žymenys, kurie gali sudaryti prekių ženklą yra nurodomi PŽĮ 5 straipsnyje, I-osios direktyvos 2 straipsnyje, Tarybos Reglamento 4 straipsnyje bei Prekių ženklo registravimo taisyklėse. Svarbu prekių ženklui yra tai, jog toks prekių ženklas turi būti galimas pavaizduoti grafiškai bei turi būti savitas (angl.- distinctive) - t.y. turi gebėti atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitos įmonės prekių ar paslaugų.
Dar vienas aspektas, kurį reikia paminėti nagrinėjant prekių ženklo sąvoką yra paslaugų ženklo sąvoka. Iki 2001m. įsigaliojusio PŽĮ Lietuvoje buvo skiriami prekių ženklai ir paslaugų ženklai. Tačiau atsižvelgiant pasaulinę praktiką, rengiant naująjį įstatymą tokio prekių ženklo atskyrimo nebeliko. Tai yra pagrįstas sprendimas, nes daugelyje tarptautinių prekių ženklų srities teisės aktų yra nurodyta, jog prekių ženklai apima ir paslaugų ženklus arba, kad teisės akto nuostatos yra taikomos ir paslaugų ženklams. Kadangi jų atliekamos funkcijos, apsaugos apimtis bei suteikiamos teisės yra vienodos - prekių ir paslaugų ženklai yra tie žodžiai, frazės ar dizainas, kurie publikai asocijuojasi su vieninteliu prekių ar paslaugų šaltiniu.
Tinkamas prekių ženklo sąvokos apibrėžimas yra labai svarbus, nes būtent nuo to, kas yra laikoma ir pripažįstama prekių ženklu priklauso prekių ženklo bei jo suteikiamų teisių apsaugos apimtis. Taip pat svarbu paminėti visuotinai žinomus prekių ženklus. Visuotinai žinomo prekių ženklo sąvoka yra aktuali todėl, kad šių prekių ženklų apsaugos apimtis yra platesnė, o jų savininkai turi platesnes teises, kurios bus nagrinėjamos kituose darbo skyriuose.
Visuotinai žinomo prekių ženklo sąvoka paminėta Paryžiaus konvencijos 6 bis straipsnyje. Sprendžiant, ar prekių ženklas yra visuotinai žinomas, atsižvelgiama į tai, kiek žinių apie tą prekių ženklą turi atitinkamas visuomenės sluoksnis, įskaitant žinias atitinkamoje valstybėje narėje, kurios buvo gautos reklamuojant prekių ženklą. Prekių ženklas laikomas visuotinai žinomu, jeigu jo naudojimo ar reklamavimo rezultatai rodo, kad jį gerai žino tam tikras visuomenės sluoksnis. Visuotinai žinomu, saugomas ir neregistruotas. Visuotinai žinomo prekių ženklo savininko teisės. Prekių ženklas visuotinai žinomu Lietuvos Respublikoje pripažįstamas teismine tvarka.
Teismas, spręsdamas, ar prekių ženklas yra visuotinai žinomu, savo nuožiūra vertina, ar pateikti dokumentai įrodo, kad tą prekių ženklą gerai žino visuomenė.
Intelektualinė nuosavybė