Pelnas dažnai yra pagrindinis organizuotų nusikaltimų, o taip pat turtinių, finansinių, ekonominių, korupcinių bei daugelio kitų nusikaltimų pagrindinis tikslas ir motyvas. Nusikalstama veikla užsiimantys asmenys paprastai vengia, kad jų vardu būtų registruotas oficialus turtas, jog išvengtų turto konfiskavimo ir žalos atlyginimo. Jie dažnai perleidžia turtą tretiesiems asmenims, sudarydami teisėtus sandorius, pavyzdžiui, dovanojimo ir pardavimo, kuriuose dažnai dalyvauja šeimos nariai ar artimi giminaičiai. Šia strategija siekiama išlaikyti turto kontrolę net jei jų atžvilgiu būtų priimtas bei įsiteisėtų apkaltinamasis teismo nuosprendis.
Pasak teisininko, siekdama laikytis principo „nusikalstama veikla neapsimoka“, Lietuvos valstybė įtvirtino keletą teisinių priemonių, kurių pagalba gali paimti asmens turtą savo naudai nustačius, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą. „Šie mechanizmai apima baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau - Baudžiamasis kodeksas), taip pat baudžiamąsias turto konfiskavimo ir išplėstinio turto konfiskavimo priemones. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymas (toliau - Civilinio turto konfiskavimo įstatymas) leidžia konfiskuoti asmens turtą ir iš jo gautas pajamas,“ - aiškina M.
Baudžiamajame kodekse numatytas iš nusikalstamos veiklos įgyto turto konfiskavimas vykdomas be jokios kompensacijos, tampa valstybės nuosavybe. Teisininkas pabrėžia, kad nusikaltimo vykdytojo šeimos nariams ar artimiems giminaičiams perduotas turtas taip pat gali būti konfiskuojamas, neatsižvelgiant į tai, ar šie giminaičiai yra nuteisti už nusikaltimą. Lietuvoje taikomas išplėstinis turto konfiskavimas asmenims, nuteistiems už apysunkius, sunkius ar labai sunkius tyčinius nusikaltimus, kurie turi turtinės naudos. Kaip pasakoja M. Šveiteris, tokios priemonės taikomos tuomet, jei asmuo turi turto, įgyto nusikaltimo metu, po jo ar per penkerius metus iki jo padarymo, kurio vertė viršija jo teisėtas pajamas daugiau kaip 13 750 eurų dydžio suma.
„Baudžiamasis kodeksas, be kita ko, numato, kad neteisėtai sąlygas atitinkantis turtas, perleistas kaltininko šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams, taip pat laikomas konfiskuotinu turtu. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog asmuo, kuriam siekiama taikyti išplėstinį turto konfiskavimą, neturi įrodinėti, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, jis turi pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumą tik tada, kai prokuroras ir teismas surenka pakankamai įrodymų, leidžiančių manyti, jog teisėtų asmens pajamų neatitinkantis turtas yra įgytas nusikalstamu būdu. Tokio turto perleidimas kaltininko šeimos nariams arba artimiesiems giminaičiams neapsaugos įgyto turto nuo jo konfiskavimo valstybės naudai,“ - sako M.
Teisininkas išskiria, kad Civilinio turto konfiskavimo įstatymas taip pat leidžia valstybei konfiskuoti turtą ir iš jo gautas pajamas, jei manoma, kad jos gautos neteisėtai. Įstatymas taikomas tokiu atveju, kai turto vertė viršija savininko teisėtas pajamas daugiau kaip 100 000 eurų. „Turtas taip pat gali būti konfiskuojamas, jei jis perleistas asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad perleidimu siekiama išvengti konfiskavimo. Tai apima artimus giminaičius, pavyzdžiui, tėvus, vaikus, brolius ir seseris, senelius ir vaikaičius. Įstatymas numato, kad tokie perdavimai yra nesąžiningi, jei turtas buvo perduotas neatlygintinai arba siekiant išvengti teisinių pasekmių,“ - prideda M. Civilinio turto konfiskavimo įstatymas taikomas ne tik už nusikaltimus nuteistiems asmenims, bet ir nusikalstamoje veikloje dalyvaujantiems asmenims.
Pasak teisininko, turto tyrimus Lietuvoje atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir Lietuvos policija prie Vidaus reikalų ministerijos. Šiuose tyrimuose taip pat dalyvauja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos. Civilinės turto konfiskavimo bylos nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir yra grindžiamos prokurorų ieškiniais dėl viešojo intereso gynimo. „Esminis skirtumas tarp civilinio turto konfiskavimo ir Baudžiamajame kodekse numatytų turto konfiskavimo priemonių yra įrodinėjimo pareiga. M. Šveiteris sako, kad jo minimi konfiskavimo mechanizmai visų pirma yra naudingi valstybei. Tačiau įstatymai ir teismų sprendimai taip pat užtikrina, kad kaltininko turtas gali būti panaudotas nukentėjusiųjų patirtai žalai atlyginti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai gali pripažinti niekinio sandorio faktą ir taikyti padarinius net ir tuo atveju, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje. Jeigu teismas bylos nagrinėjimo metu nustato, kad sandoris, kuriuo remiasi šalis, yra niekinis ar iš dalies negaliojantis, jis gali tai pripažinti ex officio (liet. „Baudžiamosiose bylose teismai gali priimti tokius sprendimus, jei sandorio pasekmės yra svarbios bylai. Atsižvelgiama į šiuos veiksnius: niekinio sandorio akivaizdumą, bylos sudėtingumą, baudžiamųjų sankcijų pobūdį ir pareikštus civilinius ieškinius. Taip užtikrinama, kad visos svarbios teisinės ir faktinės aplinkybės būtų tinkamai išnagrinėtos,“ - komentuoja M. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikri sandoriai laikomi tariamais ir prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo dienos.
- Taigi, teismui pripažinus sandorį, kurio pagrindu kaltininko turtas buvo perleistas, pavyzdžiui, kaltininko šeimos nariams ar artimiems giminaičiams, niekiniu, būtų taikoma restitucija ir toks turtas grąžintas kaltininkui.
- Atitinkamai, nukentėjusiesiems, norintiems, kad teismui patenkinus jų civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje egzistuotų reali galimybė nukreipti išieškojimą į kaltininko turtą, būtina dar ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo teisme metu, kreiptis į kvalifikuotą teisininką.
- Labai svarbu atlikti išsamią teisinę kaltininko turto, įskaitant bet kokį tretiesiems asmenims perleistą turtą, peržiūrą.
- Tai leidžia imtis tinkamų teisinių veiksmų, kad būtų galima prašyti laikinai apriboti nuosavybės teises, užtikrinant, kad turtą bus galima panaudoti kompensacijai,“ - pataria M. Šveiteris.
Teisinės Priemonės ir Jų Taikymo Ypatumai
Valstybės kūrybiškai siekia išspręsti nusikalstamu būdu įgyto turto identifikavimo ir konfiskavimo efektyvumo problemą, įdiegdamos įvairių tam skirtų teisinių įrankių. Tokių įrankių gausa Lietuva išsiskiria net tarptautiniu mastu. Straipsnyje analizuojama teisiniame reguliavime užprogramuota turto konfiskavimui skirtų teisinių įrankių konkurencijos problema, konkrečiai - pakartotinio turto tyrimo ir vertinimo galimybė naudojant skirtingus teisinius įrankius ir iš jos kylančios dilemos. Dilemų kelia tokiose situacijose konkuruojantys teisinio apibrėžtumo ir visuomenės saugumo užtikrinimo principai. Nors savo teisine prigimtimi analogiškų teisinių priemonių pakartotinio pritaikymo nesuderinamumas su teisinio apibrėžtumo principu kelia mažiau abejonių, vis dėlto situacijų, kai nenustačius neteisėtos turto kilmės baudžiamojo persekiojimo priemonėmis siekiama perspręsti turto kilmės klausimą kitokia tvarka, taikant valstybei palankesnes įrodinėjimo taisykles ir standartus, sprendimas yra labai nevienareikšmis.
Ilgametė valstybių patirtis parodė, kad neturint efektyvių teisinių įrankių, leidžiančių iš latentinių nusikaltimų sukauptą turtą atimti iš jų valdytojų (kurie gali būti ir fiktyvūs valdytojai, turtą faktiškai kontroliuojant su latentiniais nusikaltimais susijusiam asmeniui), sunku spręsti organizuotų nusikaltimų kontrolės problemą. Klasikinis nusikalstamu būdu gauto turto konfiskavimas baudžiamajame procese iš principo yra skirtas atimti naudą, gautą iš išaiškintų, bet ne iš latentinių nusikaltimų. Europoje XX a. pabaigoje ir ypač XXI a. pradžioje suintensyvėjo efektyvių priemonių pajamoms iš latentinių nusikaltimų konfiskuoti paieškos. Galima sakyti, vyksta nuolatinis kūrybinis eksperimentinis procesas, kurio rezultatas - įteisinami labiau ar mažiau vykę teisiniai konfiskavimo mechanizmai. Neretai - netgi keletas jų.
Įteisinus keletą teisinių priemonių, skirtų tam pačiam tikslui, neišvengiamai kyla jų santykio problema. Kaip pasirinkti, kurį teisinį mechanizmą taikyti, kai yra aptinkama įtartino, galimai iš latentinių nusikaltimų gauto turto? Ar tokie mechanizmai gali būti taikomi lygiagrečiai? Ar tokius mechanizmus galima nuosekliai „jungti“ paeiliui, vienus naudojant kaip atsarginius variantus, kai nesuveikia kiti? Šiame straipsnyje nagrinėjamas pastarasis klausimas. Lietuvoje šis klausimas naujas ir moksle dar nenagrinėtas. Dalis teisinių mechanizmų, kurie potencialiai galėtų būti pasitelkiami kaip atsarginė priemonė ir naudojami pakartotiniame procese įtartinam turtui konfiskuoti, dar tik po truputį prigyja praktikoje (išplėstinis turto konfiskavimas) arba įteisinti visiškai neseniai, be to, su jų taikymą labai ribojančiomis sąlygomis (civilinis turto konfiskavimas). Kita vertus, negalima sakyti, kad Lietuvos teismų praktikoje, nekalbant apie europines nacionalines praktikas (apie kurias pirmiausia sužinome iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos), ši problema nėra paliesta. Lietuvoje jos aktualūs pavyzdžiai yra bešeimininkio turto paėmimo instituto taikymas po nepavykusio bandymo patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėto praturtėjimo ir (ar) turto legalizavimo. Ir tai teikia nemažai medžiagos klausimo analizei. Šios analizės išeities taškas yra pamatiniai teisės principai, įtvirtinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, - tokie kaip teisėtumo ir iš jo išplaukiantys teisinio apibrėžtumo ir teisinio reguliavimo numatomumo principai, non bis in idem, teisminės prejudicijos taisyklė (beje, abu pastarieji laikytini specialiomis iš teisinio apibrėžtumo principo išplaukiančiomis taisyklėmis), efektyvios žmogaus teisių ir laisvių apsaugos imperatyvas.
Pagrindinės Priemonės
Pirmiausia paminėtinos net dvi priemonės, kriminalizuojančios disponavimą nusikalstamu būdu gautu turtu - Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 216 straipsnyje numatytas turto legalizavimas (kurio dalykas - nusikalstamu būdu gautas turtas) ir BK 1891 straipsnyje numatytas neteisėto praturtėjimo nusikaltimas, kurio dalykas daug platesnis - turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Abi šios priemonės atsakovui daro dvejopą poveikį - suteikia pagrindą nuteistąjį (dažnai asmenį, formaliai disponuojantį turtu, ne faktiškai kontroliuojantį turtą) bausti kriminalinėmis bausmėmis ir, pasitelkus BK 72 straipsnį, konfiskuoti nusikaltimo dalyką.
Šių priemonių ypatumas, stipriai veikiantis jų taikymo rezultatyvumą, - nekaltumo (ir turto teisėtumo) prezumpcijos galiojimas, aukštas baudžiamajam kaltinimui pagrįsti taikomas įrodinėjimo standartas ir kiti ypatumai, būdingi baudžiamajam persekiojimui. Antai 2015-2019 metais vos 14 proc. bylų (4 iš 28) dėl neteisėto praturtėjimo (BK 1891 str.), pasiekusių teisminio nagrinėjimo stadiją, baigėsi apkaltinamuoju nuosprendžiu, tik trijose bylose buvo priimti sprendimai konfiskuoti turtą, o konfiskuoto turto vertė, palyginus su prokurorų prašyto konfiskuoti turto verte, tesudarė 6 procentus. Vadinamieji „sėkmingi“ šio straipsnio pritaikymo pavyzdžiai tėra gan primityvios situacijos, pavyzdžiui, kai už narkotikų prekybą nuteisto asmens ar jo artimųjų giminaičių namuose seife randama grynųjų pinigų, o asmuo neturi nors kiek intelektualesnio paaiškinimo apie šių pinigų kilmę. Galima kelti klausimą, ar tokiais atvejais apskritai reikalingas specialus turto konfiskavimo įrankis, ar nepakaktų klasikinio ar išplėstinio turto konfiskavimo?
Šalia menko efektyvumo, prisimintina, kad neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas yra ir fundamentaliai abejotina idėja. Baudžiamasis įstatymas numato dar vieną į naudą iš latentinių nusikaltimų nukreiptą priemonę - išplėstinį turto konfiskavimą (BK 723 straipsnis). Ši priemonė gali būti taikoma tik asmeniui, kuris pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Išplėstinis turto konfiskavimas taikomas tik tuomet, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Iš įstatyme nurodytos formuluotės „pagrindas manyti“ galima suprasti, kad įrodinėjimo standartas yra žemesnis, nei taikomas nustatant asmens kaltumą. Be to, įstatymas netiesiogiai įtvirtina prezumpciją, kad šis pagrindas, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, gali būti konstatuotas asmeniui nepagrindus turto kilmės teisėtomis pajamomis. Šios priemonės teisinė prigimtis yra mišraus pobūdžio, ir vis dėlto, manytina, esama daugiau požymių, kad tai yra baudimu nepasižyminti, restitucijai artima priemonė.
Galimybę konfiskuoti iš nusikaltimų gautą naudą numato ir Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymas (toliau - CTKĮ). Šio įstatymo dalykas gali būti interpretuojamas įvairiai. Viena vertus, įstatymas numato, kad dalykas yra labai platus - „teisėtomis pajamomis nepagrįstas turtas“. Kita vertus, įstatymas numato, kad konfiskavimo tikslas yra „organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija“, iš to turėtų išplaukti, kad ir konfiskuotinas turtas turėtų būti susijęs būtent su tokiomis veikomis, nes kitaip įstatymas būtų pritaikytas ne pagal paskirtį. Tokį siauresnį konfiskavimo dalyko pagal šį įstatymą aiškinimą galima pagrįsti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika, kurioje daug dėmesio skiriama konfiskavimo proporcingumo aspektui. Civilinio turto konfiskavimo taikymo proporcingumas pateisinamas tik tuomet, kai konfiskuotinas turtas, teismo manymu, yra susijęs su minėtais nusikaltimais. Neaiškios kilmės turtas (koks ir yra iš latentinių nusikaltimų gautas turtas) gali būti konfiskuotas pasiremiant ir bešeimininkio turto institutu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.57 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 534-537 straipsniai). Ši teisinė priemonė minėtu tikslu neretai pasitelkiama praktikoje.
Šalia aptartų teisinių priemonių plejados, dar yra speciali mokestinė priemonė, numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 139 straipsnyje, įgalinanti specialų subjektą - Valstybinę mokesčių inspekciją - savarankiško (mokestinio) proceso keliu taikyti baudą, kurios dydis būtų iki 100 proc. nesumokėtų mokesčių nuo mokesčių mokėtojo nepagrįstos kilmės pajamų (taip į valstybės nuosavybę paimant faktiškai iki maždaug 40 proc. Taigi, turime plačią paletę teisinių instrumentų, galimų procesų, skirtų nusikalstamos ar neaiškios kilmės turtui paimti, kuriuose gali būti taikomi įvairūs įrodinėjimo standartai, įvairiai paskirstoma įrodinėjimo pareiga ir asmeniui šie procesai gali sukelti įvairaus pobūdžio ir įvairaus sunkumo pasekmių. Kaip jie dera tarpusavyje ir kiek jie derėtų, jei būtų taikomi sujungiant juos į nuoseklią grandinę? Tokioje kompleksinėje sistemoje jungčių galimybių ir instrumentų tarpusavio santykio problemų labai daug. Šiame straipsnyje susikoncentruosiu į išplėstinio turto konfiskavimo bei jam teisine prigimtimi labai artimo civilinio turto konfiskavimo pakartotinio pritaikymo (nesant naujai paaiškėjusių aplinkybių) problematiką.
Praktinis Pavyzdys
Pradėkime nuo pavyzdžio, kuris, tiesa, nėra labai intelektualaus turto slėpimo pavyzdys, kai turtas būtų perleistas per kelis tarpininkus, o pajamas pagrįsti turintis asmuo turėtų teisėtų pajamų šaltinių. Pavyzdys gana primityvus. Tarkime, ponas K. gyvena 300 tūkst. Eur vertės name. Valstybės institucijos neturi duomenų, kad K. būtų turėjęs pajamų tokios vertės turtui įsigyti. Pradedamas K. baudžiamasis persekiojimas dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 1891 straipsnį. Teisme K. paaiškina, kad namas įsigytas iš skolintų lėšų, o paskolą (be jokio užstato ir be jokio jos panaudojimo plano) suteikė Padniestrės regiono verslininkas 70 metų terminui. Kadangi K. ir Padniestrės verslininkas iš tiesų prieš keletą metų buvo susitikę, be to, jie teismui pateikė paskolos sutartį, baudžiamųjų bylų teismas išteisina K., nes nėra visiškai įsitikinęs, kad K. versija apie turto kilmę yra melaginga, kaip ir gynybos pateikti įrodymai.
Vėliau pradedamas naujas baudžiamasis procesas, kuriame K. pareiškiami įtarimai dėl neteisėto disponavimo cigaretėmis (BK 1992 straipsnis), o jo gyvenamąjį namą siekiama konfiskuoti išplėstinio turto konfiskavimo tvarka. K. yra nuteisiamas pagal pareikštą kaltinimą, tačiau teismas namo nekonfiskuoja, darydamas išvadą, kad nėra pakankamai įtikinamų įrodymų apie lėšų, iš kurių jis įsigytas, nusikalstamą kilmę. Po šio nesėkmingo bandymo konfiskuoti įtartinos kilmės turtą inicijuojamas civilinio turto konfiskavimo procesas dėl minėto namo konfiskavimo.
Pakartotinio Proceso Legitimumas
Pakartotinio proceso legitimumo kontekste akys krypsta į non bis in idem principą, taip pat į platesnės apimties teisinio apibrėžtumo, teisės numatomumo principus ir res judicata taisyklę. Non bis in idem su tam tikromis išlygomis draudžia pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą, pakartotinį baudimo priemonių taikymą, tačiau nėra taikomas teisinėms priemonėms, kurių turinys neturi baudimo elemento. Ar neteisėtai (ar nusikalstamu būdu) įgyto turto konfiskavimas yra baudimo priemonė? Žvilgsnis į teisinių priemonių etiketes sufleruotų, kad civilinis turto konfiskavimas nėra baudimo priemonė, o išplėstinis turto konfiskavimas, kurį BK įvardija kaip „baudžiamojo poveikio priemonę“, tarsi yra. Tačiau, kaip žinoma ir kas vienareikšmiškai teigiama EŽTT jurisprudencijoje, teisinių priemonių etiketės nėra reikšmingas jų prigimties atskleidimo kriterijus. Teisinę prigimtį atskleidžia teisinės priemonės turinys. EŽTT praktikoje yra prieita prie vienareikšmės išvados, kad civilinis turto konfiskavimas nepasižymi baudžiamuoju pobūdžiu...
tags: #neteisetai #igyto #turto #komfiskavimo #atvejai