Neteisėtas nuosavybės atėmimas Lietuvoje: istorija, problemos ir baudžiamoji atsakomybė

Korupciją kaip vieną didžiausių šalies problemų gyventojai apklausose įvardija jau daugelį metų. Dar 2007 ir 2009 m. Eurobarometro atliktų apklausų duomenimis, dauguma respondentų korupciją įvardijo kaip didžiausią Europos valstybių problemą, egzistuojančią visų lygių institucijose.

2010 m. 63 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad korupcijos lygis šalyje per trejetą metų išaugo, 78 proc. apklaustųjų teigė, kad valdžios pastangos pažaboti korupciją yra neveiksmingos.

2017 m. Eurobarometro duomenys rodo, kad manančiųjų, jog per pastaruosius trejus metus korupcijos lygis nekito, sumažėjo, bet vis dar lieka dauguma - 42 proc. Lietuviai pirmauja ES tarp manančiųjų, kad aukšto lygio korupcijai neskiriama pakankamai dėmesio: su 80 proc. taip manančių respondentų Lietuva yra penkta ES. Taip pat vos 18 proc. lietuvių teigia, kad valstybės pastangos kovoti su korupcija yra veiksmingos, - tai trečias mažiausias rodiklis ES.

Seimas 2010 m. gruodžio 7 d. priimtame įstatyme, įsigaliojusiame 2010 m. gruodžio 11 d., kaip vieną iš kovos su korupcija būdų įtvirtino baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. už tai, kad asmuo turi didesnės negu 500 MGL (19 000 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Konstitucinio Teismo nutarimas ir jo reikšmė

Į KT dėl BK nuostatos, kuria numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, atitikties Konstitucijai kreipėsi keli teismai, tarp jų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kurio Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš 16 teisėjų, nagrinėjo už neteisėtą praturtėjimą nuteisto asmens kasacinį skundą.

KT pripažino kovą su korupcija ir neteisingumu konstituciškai pagrįstu tikslu nustatant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, t. y. Šiuo nutarimu KT suteikė teisėsaugos institucijoms ir teismams visus įrankius kovoti su neteisėtu praturtėjimu, taigi ir su neteisingumu bei korupcija šalyje.

KT nepripažino įstatymo grįžtamosios galios - asmuo gali būti baudžiamas už neteisėtą praturtėjimą tik jeigu įgijo turtą ne anksčiau negu 2010 m. Tai unikali byla - KT yra vienas iš nedaugelio pasaulio konstitucinių teismų, nagrinėjusių neteisėto praturtėjimo klausimą ir išaiškinusių jį išsamiausiai.

Teisėsaugos institucijų ir teismų praktika

Praktikoje teisėsaugos institucijos ir teismai susidūrė su baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą taikymo problemomis.

Asmuo buvo nuteistas už tai, kad, žinodamas, turėdamas ir galėdamas žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo, įtvirtinusio baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL dydžio (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą - butą, kurį, neturėdamas teisėtų pajamų, įgijo 2008 m.

KT, paneigdamas daugelį pareiškėjų abejonių, BK ir Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) nuostatas išaiškino sistemiškai ir atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką.

KT jau anksčiau yra pažymėjęs, kad veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, o šiame KT nutarime konstatuota, kad šis procesas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų.

KT pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas valstybės baudžiamąją politiką, neteisėtą praturtėjimą įvertino kaip pavojingą nusikalstamą veiką ir BK 1891 straipsnio 1 dalyje uždraudė ją, siekdamas, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai.

KT, paneigdamas pareiškėjų abejones dėl nuosavybės teisės ribojimo proporcingumo, pažymėjo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, siekiant teisėtų tikslų ir paisant konstitucinio proporcingumo principo; nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, be kita ko, teisėtumo, sąžiningumo principams.

Taigi KT konstatavo, kad BK 1891 straipsniu nėra reguliuojamas neteisėto praturtėjimo nusikaltimo įrodinėjimo procesas, - jis reguliuojamas BPK normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą.

KT pažymėjo, kad įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į gynybą, turi galimybę pasirinkti įvairią taktiką: duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), t. y. gali įrodinėti, kad nėra kaltas, tačiau neprivalo to daryti - jis turi galimybę pasirinkti teisę tylėti, ir tai savaime negali pabloginti jo teisinės padėties. Be to, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, tam tikros teisinės prezumpcijos formuluojant nusikaltimų sudėtis apskritai yra galimos.

KT pažymėjo, kad iš ginčijamos BK 1891 straipsnio 1 dalies taip pat yra aišku, kokia kaltės forma aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas (tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. KT vertinimu, atsižvelgiant, be kita ko, į EŽTT praktiką, teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas savaime nėra pažeidžiamas, jeigu įstatymo nuostata, nors ir nėra visiškai aiški, gali būti išaiškinama teismų praktikoje arba pasitelkiant profesionalų teisininką.

KT vertinimu, pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį taikoma baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą ir pagal Mokesčių administravimo įstatymą taikoma bauda dėl mokesčių už tą patį turtą nesumokėjimą savaime nereiškia neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. Tai reiškia, kad gali būti padarytas ir kitas teisės pažeidimas, be kita ko, nusikaltimas ar mokesčių įstatymų pažeidimas, kurį padaręs asmuo įgijo tam tikrą turtą ir už kurį asmuo gali būti baudžiamas atskirai.

Tačiau neteisėto praturtėjimo, kaip savarankiško nusikaltimo, atveju baudžiama už patį tam tikros vertės turto, nepagrįsto teisėtomis pajamomis, turėjimą - reikalavimo, kad būtų įrodyta, jog asmuo neteisėtai praturtėjo padaręs kitą teisės pažeidimą, nėra.

KT pažymėjo, kad tik nagrinėjant konkrečias bylas gali būti nustatomas neteisėto praturtėjimo ir kito teisės pažeidimo tapatumas, todėl tai yra teisės taikymo klausimas, kurio KT nesprendžia.

Kitaip, nei teigė pareiškėjai, KT, sistemiškai aiškindamas ginčijamą teisinį reguliavimą ir atsižvelgdamas į BK įtvirtintus baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu principus (kaip antai baudžiamasis įstatymas negalioja atgal, išskyrus tam tikrus tarptautinius nusikaltimus), pripažino, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis taikytina tik toms situacijoms, kai turtą asmuo nuosavybės teise įgijo ne anksčiau negu to straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.), t. y. Taigi, jei asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį.

Po šio KT išaiškinimo baudžiamosios bylos dėl neteisėto praturtėjimo, jeigu teisėtomis pajamomis nepagrįstas turtas buvo įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., buvo nutrauktos.

KT pažymėjo, jog tai, kad už neteisėtą praturtėjimą negali būti baudžiamas asmuo, turtą įgijęs anksčiau negu 2010 m.

Baudžiamosios teisės problemos ir praktiniai pavyzdžiai

Darius Indrišionis.

Pirmoji. Į piliečio butą ateina policijos pareigūnai, atlieka kratą, paima kompiuterį. Kompiuteryje randamas animacinis filmukas, kuriame du apytiksliai 8-10 metų berniukai demonstruoja savo lytinius organus. Filmuko trukmė - 20 sekundžių. Pradedama baudžiamoji byla pagal BK 309 str. Byla nukeliauja į teismą, ten kaltinamasis teisinasi, kad jokio animacinio filmo į savąjį kompiuterį sąmoningai nesisiuntė, nežinojo, kad toks failas yra jo kompiuteryje. Nepaisydamas to, teismas pripažįsta jį kaltu ir skiria 10 tūkst. eurų baudą. Po kone dvejų metų tašką padeda Lietuvos Aukščiausiasis Teismas - nuteistojo kaltę galutine ir neginčijama nutartimi patvirtina, bet baudą sumažina - už 20 sekundžių animacinį porno (?) filmą (?) nuteistajam valstybei belieka sumokėti tik 5 tūkstančius eurų (1).

Antroji istorija. Už smurtinio (nesunkus sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą) ir kitokio (turto sunaikinimas ar sugadinimas, pasipriešinimas valstybės tarnautojui) pobūdžio nusikaltimus dukart teistas asmuo teisiamas trečiąsyk. Šias įstabias veikas pilietis įvykdė pusmečio laikotarpiu. Teismas jam skyrė vienų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tiesa, popierinę - bausmės vykdymas atidėtas pusantrų metų: tai reiškia, kad jei per bausmės atidėjimo laikotarpį asmuo nepadarys naujų nusikalstamų veikų, jis už grotų neatsidurs. Antrosios istorijos herojui tai - ne naujiena: už abu ankstesnius teistumus jam buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės jų vykdymą atidedant (2).

Šios dvi istorijos verčia susimąstyti. Pirmuoju atveju už visiškai formalią nusikalstamą veiklą skirta reali ir aiškiai įvykdytina bausmė - bauda. Antruoju atveju už keletą per pusmetį įvykdytų smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų skirta formali bausmė - laisvės atėmimas (atidedant jo vykdymą), na ir, žinoma, keletas apribojimų: draudimas nakties metu išeiti iš namų (kiek keistas žinant tai, kad visas nusikalstamas veikas asmuo įvykdė ne nakties metu, o vieną jų - namie); draudimas be leidimo išvykti iš savivaldybės ribų (visas veikas įvykdė savivaldybės ribose); įpareigojimas dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir alkoholio. Be to, skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas - kol bus atlyginti civiliniai ieškiniai (1874 eurai) (3).

Kalbant paprasčiau, už vieną atsitiktinį failą kompiuterio failų džiunglėse - 5000 eurų, o už keturis agresijos pliūpsnius - 1874 eurai. Kas nors pasakytų, kad šių dviejų istorijų pobūdis tiek skirtingas, tad lyginti niekaip negalima. Na, žinoma - todėl ir lyginu tik bausmes.

Pavyzdžiui, 2024 metų balandį pirmosios instancijos teismas kaltu pripažino pilietį, kurio kompiuteryje rastas 361 pornografinio turinio failas, iš kurių 337 - failai, kuriuose vaizduojami mažamečiai (vaikai iki 14 metų). Bausmė - 3300 eurų bauda (4). Už vieną 20 sekundžių animacinį filmuką - 5000 eurų. Už 337 įvairius pornografinio pobūdžio failus su vaikais - 3300 eurų.

Baudžiako devalvacija - taip drįsčiau įvardinti reiškinį, kurį iliustruoja aukščiau paminėti atvejai.

Panaršius viešai prieinamą LITEKO nuasmenintų teismo sprendimų paieškos sistemą, galima greitai pajusti bauginamą tendenciją: gausybė už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, nesunkius sužalojimus, grasinimus, viešosios tvarkos pažeidimus) nuteistų asmenų tesulaukia formalios bausmės - laisvės apribojimo (tai dažniausiai reiškia tiesiog periodinį apsilankymą pas priskirtą probacijos pareigūną) ar atidėto laisvės atėmimo (tai iš esmės yra vos ne švelnesnė bausmės forma, tereiškianti draudimą daryti naujas nusikalstamas veikas, tai daugumai eilinių piliečių lyg ir savaime suprantama).

Taip pat egzistuoja keletas BK straipsnių, žyminčių visiškai formalias ir, atrodytų, jokio kraštutinio pavojingumo neturinčias veikas.

Pavyzdys - ar žinojote, kad jei jūsų pasiligojusi antroji pusė paduotų tamstai savąją banko kortelę, pasakytų PIN kodą ir paprašytų ja atsiskaityti, pavyzdžiui, vaistinėje - atsidurtumėte ties baudžiamosios atsakomybės riba? O jei po vaistinės dargi užeitumėte parduotuvėn ir sava nuožiūra (nesuderinęs su antrąja puse) pasinaudojęs ta pačia kortele kažką nupirktumėte - sveikinu: Jūs - nusikaltėlis.

Be to, jei tikite, kad niekada į tokias situacijas nepakliūsite ir teisiamųjų suole neatsidursite - linkiu atsargiai atidarinėti automobilio dureles: šių metų balandį Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija pripažino vilnietės, neatsargiai atidariusios taksi automobilio dureles ir sužalojusios pro šalį važiavusį dviratininką, kaltę - moteris nuteista už neatsargų sveikatos sutrikdymą, gavo 1000 eurų baudą (dar 1400 eurų turės sumokėti nukentėjusiajam) bei teistumą (5).

Anksčiau galvojau, kad teistumas yra kažkoks labai baisus dalykas, kurį nusipelnyti reikia sistemingomis ir akivaizdžiomis piktadarystėmis. Kuo daugiau skaitinėju Lietuvos teismų nuosprendžius, tuo labiau šis vaikystės vaizdinys griūva.

Iš kai kurių nuosprendžių išvis susidaro vaizdas, kad patys teisėjai ir netgi kaltinimą palaikantys prokurorai supranta kai kurių nagrinėjamų situacijų absurdiškumą ar bent jau menkareikšmiškumą - tačiau kukliai gūžčioja pečiais (tokia jau ta teismų praktika) ir štampuoja nelaimingus, kvailose situacijose atsidūrusius žmones teistumo žymomis.

Žvelgiu į Aukščiausiojo Teismo nutartį, kuria patvirtinta kaltė vyro, viename Rytų Lietuvos mieste nužudžiusio žmogų - agresyvų asmenį, su kuriuo konfliktas kilo parduotuvėje: nuteistasis papriekaištavo nukentėjusiajam dėl jo netinkamo elgesio. Išėjus iš parduotuvės, konfliktas tęsėsi, ir nuteistasis smogė. To užteko, kad nukentėjusysis parkristų ir dėl patirtų sužalojimų po mėnesio mirtų.

Tuo pat metu žvelgiu į porą nutarčių, kur aplinkybės kitokios, nors bausmė identiška: išgertuvių metu trimis dūriais nužudė sugėrovą - 8 metai laisvės atėmimo (7); neblaivus asmuo į priešais sėdinčio asmens galvą metė stiklinį butelį, ir nuo smūgio šis mirė vietoje - 8 metai laisvės atėmimo (8).

Gyvybė, žinoma, yra didžiausia vertybė, tačiau trijų aukščiau paminėtų nužudymų aplinkybės, sakyčiau, smarkiai skiriasi, o bausmė - ne. O kur bausmės individualizacija?

Visi šie nerimastingi pamintijimai veda į viena - baudžiamoji teisė Lietuvoje jei dar nėra, tai spėriai virsta standartizuota bei alergiška žmoniškumui. Jei jos deklaruojamas tikslas yra apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamumo, tai drįsiu paskęsti abejonėse ir jus nusitempti paskui: kai už pasikartojančius smurtinio pobūdžio nusikaltimus asmenys tegauna formalias ir jiems įtakos nedarančias bausmes (ką rodo vien periodiškai besikartojantys teistumai), o už atsitiktinius paklydimus baudžiama visu griežtumu - tai verčia susimąstyti, jog teistumas Lietuvoje laipsniškai virsta ne moraline kategorija, turinčia byloti kažką apie tam tikro asmens vertybių sistemą, o kažkokiu formaliu vertinamąją reikšmę prarandančiu kriterijumi, rodančiu tik tai, kad gyvenimo kely pavyko išvengti teisinių nemalonumų.

Kol kas.

Šaltiniai:

• 1 Teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis, 2022 m. sausis-birželis, Nr. 57, l.
• 2 Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1-48-714/2023); Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartis (baudžiamoji byla Nr. 1A-236-397/2023).
• 4 Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 9 d. nuosprendis (baudžiamoji byla Nr.
• 5 Žr.
• 6 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 5 d. nutartis (baudžiamoji byla Nr.
• 7 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartis (baudžiamoji byla Nr.
• 8 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis (baudžiamoji byla Nr. 2K-276-719/2023).

tags: #neteisetas #nuosavybes #atemimas