Meilė - tai nuostabus jausmas, kurį tikrai verta pažinti ir pajausti. Ir pasirodo, tai nieko bendro neturi su tuo, kad JUS turi kažkas mylėti, su noru būti mylimam. Meilė skirta tam, kad JŪS ją išgyventumėte, kad JŪS mylėtumėte. Mylėtumėte daug, nes tai nuostabus jausmas. Mylėtumėte tiek kiek tik jums norisi, tai daryti. Be ribų, be apribojimų, nes meilė visagalė. Tai nuostabus, visaapimantis, visatalpinantis, pilnatvės, vidinio atsivėrimo ir net transcendencijos potyris.
Meilė tai ir jausmas, būsena ir tam tikra santykio su savimi, su kitu, su pasauliu forma. Tai turėdami galvoje, grįžkime prie mūsų pagrindinės temos - kaip dažnai mums norisi ne mylėti, nes tai lyg kažkaip gimsta savaime, tu myli arba nemyli, o kad MUS kas nors mylėtų. Ir geriausiai tai, kad visi aplinkui mus mylėtų.
Ar tai galima laikyti jausmu? Koks tai jausmas - noriu būti mylimas? Ką aš jaučiu, kada jaučiu poreikį kad mane mylėtų? Greičiausiai tai labai individualu, bet žvelgiant generalizuotai, vis tik tai yra tam tikra būsena, kuriai pritarkite, būdingas tarsi koks paniškas nerimastingumas ar manijakinis nežinia ko troškimas ir neradimas sau vietos, lyg koks bizas. Iš kur pas mus kyla poreikis būtent tokiam santykiui, tokiems santykiams? Ir ar mes nepainiojame noro, kad mus mylėtų, su kažkuo kitu, su visai kitais savo poreikiais?
Poreikio kad mane mylėtų temai išskleisti ir šio poreikio kilmę, jo prigimtį ištirti, pažvelgsime į tai trimis pjūviais, trimis žiūros kampais. Apsvarstysime keletą artimų meilei sampratų, tokių kaip natūralus prigimtinis noras susilieti su kažkuo, poreikis neturėti savo ribų, ištirpti ir net išnykti. Antrajame šio ciklo straipsnyje, antroje dalyje, prisiliesime prie mūsų vidinio vaiko meilės poreikio. Visi turime savo vidinį vaiką, tad pasimokysime, kaip mums patiems jį mylėti.
Aš noriu būti mylimas, noriu kad mane mylėtų - patyrinėkime šį norą. Esu pastebėjusi, kad dažniausias meilei sinonimas, kuris vartojamas, bandant ją apibrėžti, tai žodis priėmimas. Mylėti, reiškia priimti. Ir iš esmės, tai priimti ne bet kaip, o besąlygiškai ir dar geriau, kad su simpatija. Noriu, kad mane mylėtų, tai yra kad mane besąlygiškai priimtų tokį, koks aš esu ir man simpatizuotų dėl to, koks aš esu - tada tai jau tikrai mane myli, tada tai jau tikrai aš jaučiuosi, kad esu mylimas.
Pažvelkime į žodį priimti metaforiškai. Jeigu įsivaizduotumėme jį vaizdiniu, tai prieš akis iškiltų vaizas, kaip kažkas kažką priima į savo bendravimo ratą, į savo namus, į savo šeimą, į savo organizaciją, į savo automobilį, net į savo kūną. Ir vėl atsiranda savo. Turbūt ne be reikalo, juk greičiausiai tai raktas. Kada mes kalbame apie tai, kad kitas mane mylėtų, mes kalbame apie tai, kad kitas mane priimtų į…? Į ką? Greičiausiai į save. Jis tarsi įtalpintų jus į save. Taip atsivertų, kad jus priimtų į save. Taip atsiverų į jus, į jūsų pusę, kad tarp jūsų išnyktų riba.
Kada AŠ MYLIU, besąlygiškai myliu, pavyzdžiui savo vaiką (motiniška-tėviška meilė pats akivaizdžiausias to pavyzdys) aš atsiveriu ir priimu kitą. Apglėbiu ir paskandinu jį savo švelnume, rūpestingume, priėmime, palaikyme, supratime, užjautime ir pan. Jaučiate skirtumą? Tai kryptis ir aktyvumas iš savęs. Ar negali būti abipusės meilės, abipusio noro atsiverti ir susilieti? Žinoma, kad gali ir iš tiesų būtent tokios meilės, tokios būsenos mes ir siekiame santykiuose poroje.
Tačiau, mes juk kalbame apie poreikį, kad kitas / kiti mane mylėtų. Nes numanome, kad aš tai tiesiog visas atsivėręs, atsivėręs, žingsniuoju per pasaulį ir visiems, kaip ekshibicionistas tai demonstruoju - aš atsivėręs, galiu bet ką savyje ištirpinti, ateikite į mane visi, kas alkstate. Tik kažin kodėl niekas neina?
Visa tai, ką čia analizuojame, ką bandome išskleisti žodžiais, jų prasmėmis, vaizdiniais ar išdėlioti į loginę struktūrą tiesiogiai susiję su mūsų individualia psichika, tai yra su tuo, kaip mes matome ir suvokiame save ir aplinkinį mus supantį pasaulį. Visi matome ir suvokiame tuos pačius dalykus skirtingai, tai turbūt jau niekam ne naujiena. Kiekvieno žmogaus psichika formavosi veikiama jo specifinio aplinkos konteksto, jo gyvenimo patirties. Tačiau visi mes pereiname tam tikrus visiems bendrus žmogaus psichikos formavimosi etapus.
Kūdikystės Įtaka Meilės Suvokimui
Pradėkime nuo mūsų pradžių pradžios ir net ne nuo vaikystės, o nuo kūdikystės laikotarpio ir konkrečiai nuo pirmųjų kelių jos mėnesių (kažkur iki 3 mėn). Pirmieji du-trys mėnesiai skirti kūdikio fiziniam kūnui, jo organizmo sistemoms ir funkcijoms adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų. Tai pirmas įkvėpimas ir iškvėpimas, pirmas maisto priėmimas per burną, pirmas tuštinimasis, pirmas prakaitavimas. Visos organizmo sistemos testuojamos. Kartu kūdikis mokosi ir verkti, ir leisti visokius garsus per burną, girdėti kitaip garsus, jausti savo oda kitokį kontaktą su aplinkos objektais, matyti tamsą ir šviesą, o joje atskirus objektus. Čia mes kalbame apie kūną.
Fiziškai vaiko kūnas atsiskyrė nuo motinos ir pirmieji keli metai - tai kūno, kaip atskiro, savarankiško organizmo, vystymasis Guliverio žingsniais. Niekada daugiau savo gyvenime žmogus neišgyvens tokios didelės staigios fizinės transformacijos. O kaip gi su psichika? Vaikystė - pats aktualiausias, sensityviausias, imliausias laikotarpis psichikai formuotis. Tačiau jeigu kalbant apie fizinį kūdikio kūno atsiskyrimą, tai nekelia jokių abejonių, tai kalbant apie jo psichikos atsiskyrimą galima būtų pajuokauti, kad ji atsiskyrinės visą likusį gyvenimą. Tikrai esate girdėję apie separacijos nuo motinos problemą, šia tema nemažai pastaruoju metu kalbama.
Vis tik, gimus kūdikiui, tai yra jo kūnui atsiskyrus nuo motinos kūno, atsiranda galimybė formuotis ir autonomiškai vaiko psichikai. Psichika turi atsiskirti nuo aplinkos, nuo jos objektų, nuo motinos, suvokti save, susiderinti save, taip kaip tai padarė kūnas. Kuo sėkmingiau ir nuosekliau vaikystėje išgyvenamas kiekvienas psichikos formavimosi ir jos atsiskyrimo bei savivokos etapas, tuo sveikesnė ir stabilesnė pas žmogų susiformuoja psichika.
Kaip jau minėjau, pirmieji mėnesiai skirti bendram organizmo susiorentavimui naujoms fizinėms / biologinėms gyvenimo sąlygoms, pastangoms išlikti. Tokiu pakankamai sudėtingu organizmui laikotarpiu, psichika turi ypatingą savo formą, kurios mes ilgėsimės visą likusį gyvenimą.
Įsivaizduokime kūdikio kasdienybę. Esu alkanas, imu rėkti - gaunu pavalgyti ir aš vėl sotus, ir man vėl gera. Prisidarau į “kelnes”, imu rėkti - mane apiplauna, pervysto ir aš vėl tvarkingas, švarus, sausas, kvepiantis ir man vėl gera. Jaučiu šaltį, imu rėkti - aš šilčiau aprengiamas ar apklojamas ir aš vėl šiltas, ir man vėl gera. Šiuos poreikius identifikuoti, tai yra atskirti vieną nuo kito galime mes, suaugę. Tuo tarpu, pirmųjų mėnesių kūdikio psichika dar indiferentinė. Tai reiškia, kad kūdikis jaučia diskomfortą, jam blogai, tačiau su kuo tai susiję, jis dar negali identifikuoti, psichika dar turi per mažai patirties, mažai empirinės, sensorinės informacijos apie savo blogumo ir gerumo priežastį ir pobūdį. Man blogai ir viskas. Man nemalonu, ir aš rėkiu. Paskui kažkas su manimi įvyksta ir man vėl gerai.
Pirmaisiais mėnesiais kūdikis neturi santykio ne tik su savimi, tai yra jis nesugeba identifikuoti savo poreikių, lygiai taip pat jo psichika dar nepajėgi turėti santykio su pasauliu aplink jį. Jis su niekuo neturi santykio nei su gyvais jo pasaulio objektais (mama, tėtis, brolis), nei kokiais nors reiškiniais. Pavyzdžiui, jūs juk turite savo skirtingą santykį su cepelinais ar makaronais, su roku ar metalu, jums labiau patinka, kai šilta, ar kai vėsiau. Pasakysiu dar stipriau, kūdikio pasaulyje apskritai dar nėra objektų. Jis tai ir yra visas pasaulis. Jis nekuria santykio su pasauliu, nes pasaulio nėra, jis ir yra visas pasaulis.
Jeigu kūdikio psichika tuo metu yra beobjektinė, tai natūralu, kad ji yra vientisa, be ribų, ir generalizuota, Nėra atskirų objektų, reiškia nėra jų ribų ir aš pats beribis. Aš neturiu ribų. Viskas aplinkui - esu aš. Kada mane vysto, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog psidaro ramiau. Kada mane mama laiko ant rankų, tai nereiškia, kad aš turiu ribas, man tiesiog pasidaro geriau. Aš nieko dar nesuprantu, aš tiesiog tokioje būsenoje kažkaip nurimstu. Tai pirminė, startinė sulietumo su viskuo psichikos būsena: aš esu viskas ir tuo pačiu manęs nėra (nėra mano ribų, manęs apibrėžtumo).
Jeigu šią būseną apibūdintume ezoterine kalba, tai galėtume įvardinti kaip pojūtį, kada tu esi susiliejęs su absoliutu, su šaltiniu, su visata, su visa kas gyva. Kiek daug dvasinių praktikų nukreipta į tai, kad mes susilietumėme ir iš naujo patirtumėme šį savęs kaip begalybės pojūtį. Praktikų, kurios nors trumpam įjungia tą psichikos formą, kuri suteikia pojūtį, kada tu susilieji su kažkuo didesniu už save, prarandi savo ribas, ištirpsi tame, paskęsti. Palaipsniui, formuojantis individo psichikai, ši būsena mus palieka, tačiau nostalgiją jai, jaučiame visą gyvenimą. Ir visą gyvenimą mes norime su kažkuo susilieti, prasiplėsti ir tapti kažkuo didesniu jame paskęsdami.
Kokie dar kriterijai būdingi šiai psichikos formai? Dar kartą įsikūnykime į mūsų kūdikį. Įsivaizduokite, mano psichika ypatingoje būsenoje, nesusiformavusi, tabula rasa, aš neturiu sudėtingų poreikių, aš neturiu kontakto su realybe, nėra jokios atsakomybės už nieką, net už save, nėra jokių sunkių problemų mano sąmonėje. Ir dar, aš neturiu ribų, viskas aplinkui tai aš. Aš tai visas pasaulis. Aš, tai visas pasaulis, aš beribis. Reiškia AŠ - DIEVAS! Ir mano poreikiai visada patenkinami, tai yra po blogai, man tai išreišus, visada būna gerai. Reiškia aš ne tik dievas, bet AŠ GALIU, aš visagalis! Aš galiu padaryti, kad viskas atsirastų, kad būtų gera. Štai kokių dviejų psichikos paradoksų išgyvenimo mes siekiame norėdami susilieti: aš Dievas, aš viskas ir kartu manęs nėra; aš galiu viską ir man nieko nereikia. Tai atsipalaidavimo ir 100 procentinio potencialo būsena - beribis vandenynas.
Tik apie trečio mėnesio pabaigą, kūdikio psichika turės pakankamai patirtos ir užfiksuotos patirties ir kūdikis pradės stebėti, savo poreikių atspalvius, tai kad alkio nemalonumas kiek kitoks nei šlapio užpakalio, vėliau ims suprasti, kad ta moteris, kuri aplink jį vis vaikšto, tai ne jis ir kad pasirodo pasaulis aplinkui ne tik, kad ne jis, bet ir turi daug atskirų objektų. Dar vėliau ateis supratimas, kad tu kaip ir atskiras, turi savo ribas, bet kaip ir priklausai tam tikrom sistemom, kad yra tarpusavio ryšiai, kitaip tariant santykiai. Daug, ką suprasime, mūsų supratimas apie save, kitą, pasaulį kuriame gyvename su kasdiene įgyjama patirtimi vis didės.
Man tai skamba daugiau kaip neįgalumas, o ne kaip beribė laisvė. Kaip psichinis neišsivystymas arba trauminė regresija, kažkada neatlaikius kontakto su realybe, pabėgimas iš realybės. Taigi mes norime nieko nebegalvoti, nieko nebebijoti, už nieką nebebūti atsakingi, norime tiesiog pasiskandinti, jei ne alkoholyje, tai kitame žmoguje. Taip išeiname prie dar vieno, daug kur aprašyto ir pastaruoju metu dažnai apkalbamo, tokio santykio su kitu kad mane mylėtų aspekto, kaip priklausomybė.
Šis vaizdingas generalizuoto kad mane mylėtų ar noras būti mylimu išskleidimas skirtas tam, kad suvoktumėme visą tokio poreikio ir tokio noro absurdiškumą. Iš esmės sveika, susiformavusi psichika to norėti negali.
Nebrandžios Psichikos Požymiai
- Pirmas nebrandžios psichikos požymis - jeigu jūs galvojate, kad jūs dievas, jūs visagalis, esu girdėjusi net tokį vieno narcisistinės asmenybės pasakymą - aš demiurgas ir iš manęs viskas išeina ir aš viską palaikau. Negalite patikėti, kad žmogus taip gali galvoti? Tikrai keista, bet gali. Galėtumėme pasakyti, kad tai kupini puikybės idiotai. Ir kai kurie iš tiesų tokie. Bet tie iš jų kurie apdovanoti geru intelektu - manipuliacijų meistrai. Ir poreikis kad mane mylėtų, jiems yra gyvybiškai reikalingas, nes tais kurie myli, galima gerai manipuliuoti. Santykiuose visada labiau pažeidžiamas tas, kuris tikrai myli.
- Antras nebrandžios psichikos požymis - jeigu jūs norite kitą padaryti dievu, ir taip su juo susilieti. Dar ne pykina nuo šio žodžio susilieti? O nuo noro kad mane mylėtų? Tai vienas iš šio straipsnio tikslų. Kai tik ateis į galvą tokia mintis, suveiktų viena iš bazinių žmogaus emocijų - pasišlykštėjimas. Taigi grįžkime prie antrojo nebrandžios psichikos požymio - padaryti dievu kitą, tam kad galėtumei su juo susilieti, kad galėtumei jaustis / būti mylimu. Galėtumėme pasakyti, kad to gali norėti tik beviltiškas silpnaprotis. Tačiau tai irgi labai praktiška pozicija: aš visiškai atsiduodu, mane veda, aš už nieką neatsakau. Vėliau santykiuose suskamba nata aš pasiaukojau.
Jeigu pastebėjote, mano tonacija vis griežtėja, pasirenku vis grubesnius žodžius ir griežtesnę retoriką, kalbėdama apie kylantį norą būti mylimu, ar kad mane mylėtų. Tai susiję su tuo, kad aš matau, kiek daug žmonių bando susilieti. Susiliejimas yra tik instrumentas, tai ne gyvenimo tikslas, kurio reikia siekti. Tai tik instrumentas, bet tai nuostabus instrumentas, kurį būtina išnaudoti savo žmogiškoje egzistencijoje. Susiliejimas įgimtas nuostabus potyris, praturtinantis mūsų būtį. Tai erdvės ir pločio, susijungimo su dvasia ir visu pasauliu potyris. Tai poreikis plėstis ir išeiti už savo ribų.
Tai išgyvenama patiriant ir išmokstant kažką naujo, praplečiant savo kompetencijas, savo ribas. Prisiminkite kaip jūs išmokote plaukti ir dabar gulint ant vandens galite patirti susiliejimo su visais pasaulio vandenimis pojūtį. Kada jūs išmokote važiuoti dviračiu ir dabar galite susilieti su greičiu arba vėju. Kada išmokote skaityti ir dabar galite panirti ir susilieti su knygų pasauliais. Tačiau nustokite susilieti su žmonėmis, struktūromis, kurios jums daro griaunantį, ardantį poveikį (negatyvi informacija, ideologija, žmonės, organizacijos). Susiliejimo galia reikia naudotis tik tinkamuose kontekstuose ir tik turint vidinius saugiklius, nes jūs ne dievai ir nevisagaliai.
Esu girdėjusi tokį pasakymą, kad mūsų skrandis daug protingesnis, jis išvemia, kas sugedę, tuo tarpu mūsų protas suvalgo viską. Net gi, kai susiliejate su melodrama, reikia žinoti, kad jūsų psichika tai praris gyvą ir klausimas, kokios psichinės struktūros ims skambėti jumyse, kokios psichinės struktūros jumyse susiaktyvins. Mes riboti, silpni ir paprasti žmonės. Ir tai kalbu ne menkinančia prasme. Mes tiesiog žmonės, kurie turi savo ribas. Ir gal metas tai pripažinti. Kada susiliejame su destruktyviais žmonėmis, organizacijomis - jūsų psichika tiesiog darkoma ir klausimas, kada ir ar apskritai jums pavyks save surinkti iš naujo po gabaliuką. Netikri dievai, su kuriais susiliejate, subomborduos jus iš vidaus. Psichosomatikoje tai skamba labai paprastai: vėžys, infarktas, insultas, cukrinis diabetas, nevaisingumas, nuolatinė an...
Gyvenimo Revoliucija. Kaip pasitikėti savimi?
Kaip Būti Mylimam: Praktiniai Patarimai
Kaip būti mylimam? Kiekvienas nori jaustis mylimas, tai labai svarbus buvimo žmogumi aspektas. Sakoma „no man is an island“: kiekvienas iš mūsų nėra visiškai savarankiškas, nes mes visi vienaip ar kitaip priklausome nuo kitų.
- Stiprinkite savo savigarbą. Didelę laiko dalį mes esame mylimi labiau, nei įsivaizduojame esą. Mes to nematome, nes manome nesantys verti būti mylimi. Bet kiekvienas esame vertas meilės. Jeigu norite nugalėti savo abejones, pradėkite stiprinti savo savigarbą. Atsiminkite, jog jūs neturite būti tobulas, nes niekas toks nėra. Jūs esate nuostabus toks, koks esate. Atsiminkite visus nuostabius dalykus, kuriuos esate padarę ir sunkumus, kuriuos įveikėte. Jūs galite pasiekti viską, jei tik stipriai pasistengsite dėl to.
- Gerbkite save. Kai jūs gerbiate save, kiti taip pat ima gerbti jus. Rūpinkitės savimi ir teisingai save vertinkite. Rūpinkitės savo kūnu palaikydami puikią higieną, vilkėdami drabužius, kurie jums geriausiai tinka. Neleiskite aplinkiniams savęs spausti.
- Atsiduokite savo aistrai. Aistra, nebūtinai romantinė, bet aistra gyvenimui, yra ypač patraukli kitiems. Mylėti kažką iš visos širdies, ar tai būtų sportas, ar kūryba, bet kas, kas teikia jums neapsakomą malonumą, suteikia žmonėms įkvėpimo. Šie žmonės dar labiau nori būti šalia jūsų, nes tai leidžia ir jiems jaustis geriau dėl to, kam jaučia tokią pačią aistrą.
- Leiskite kitiems pastebėti jūsų talentus. Suteikite žmonėms progą pamatyti, kokie esate nuostabūs. Jei jums kažkas puikiai sekasi, net jei tai paprastos organizacinės savybės, parodykite tai kitiems. Nesidrovėkite. Proga kitiems pamatyti jūsų sugebėjimus nėra maivymasis ar pasigyrimas.
- Nuspręskite, ko jūs tikitės. Ko tikitės iš meilės, kurią norite turėti? Ar norite tiesiog artimos draugystės, kokia yra tarp tikrų draugų, ar norite romantiškų santykių? Kartais atrodo, jog trokštame romantiškų santykių, tačiau problemos išsisprendžia atradus gerą ir stiprią draugystę. Tam, kad jaustumėtės mylimi ir laimingi, nebūtina įsitraukti į romantiškus santykius.
Pagalvokite, kodėl dabartinė padėtis jūsų netenkina. Kodėl dabar nesijaučiate mylimas? Tai neįtikėtinai svarbus klausimas. Jei esate mylimas, bet negalite to pripažinti arba nesate dėl tos meilės tikras, turite pirmiausia išspręsti šią problemą, o ne norėti daugiau naujos meilės. Jeigu nesijaučiate mylimas santykiuose, kuriuos dabar puoselėjate, privalote rimtai pagalvoti, ar žmonės, kuriuos mylite, yra verti šių jūsų pastangų. Kai kurie žmonės yra tiesiog savanaudžiai ir jums gali būti geriau būti toliau nuo jų.
Atraskite savą meilės sąvoką. Kai kurie žmonės mano, jog jeigu nėra apipilami deimantais, jie nėra mylimi. Bet tai netiesa: žmonės neprivalo jums kažko duoti, kad jus mylėtų, kaip ir tai, kad jie kažką jums duoda, nėra jų meilės ženklas.
Priimkite pagalbą, jeigu ji jums yra reikalinga. Jeigu manote, jog jūsų dabartinė savijauta yra susijusi su depresija, kitomis sveikatos problemomis ar netgi prievarta, ieškokite pagalbos. Raskite patikimą žmogų arba net mediką, kuris galėtų jums suteikti profesionalią pagalbą. Niekada negalvokite, jog yra kažkas blogo ar neteisingo prašyti pagalbos. Juk nesigėdytumėte prašyti pagalbos sirgdamas gripu, todėl nesijauskite blogai ir šiuo atveju.
Kaip Pradėti Jaustis Mylimam
- Susiraskite naujų draugų. Jei norite susikurti sau naujų galimybių jaustis mylimam, gera pradžia yra naujų draugų susiradimas.
- Įsitraukite į bendruomenę. Bendruomenė gali būti dar geresnė išeitis nei grupė draugų. Imkitės vietinės veiklos, kuri jums svarbi, ar prisidėkite prie virtualios gerbėjų komandos.
- Auginkite naminį gyvūną. Naminis gyvūnėlis yra dar vienas būdas pritraukti daugiau meilės į savo gyvenimą. Mūsų gyvūnai myli mus besąlygiškai.
- Prisijunkite prie Bažnyčios ar kokios kitos prasmingos bendruomenės. Tai padėti rasti naujų draugų ir stiprų palaikymą.
- Savanoriaukite. Savanorystė yra geriausias būdas jaustis mylimam, kartu suteikiant didžiulę naudą bendruomenei, kuriai padedate. Galite savanoriauti bet kur, nuo mažų valgyklų iki medicinos įstaigų, ir tiesiogiai susitikti su žmonėmis, kuriems padedate.
Nepamirškite, kad žmonės negali padaryti jūsų laimingų - tai galite tik jūs pats. Jūs esate gražus. Rašykite. Tai padeda išsilaisvinti iš visko, ką jaučiate savyje. Visada turėkite kantrybės. Pasitikėkite savimi ir dar labiau pasitikėkite kitais. Pasitikėjimas yra užkrečiantis, todėl leiskite jam klestėti. Niekas nėra patrauklesnis, nei žmogus su aukštai iškelta galva. Visada gerbkite kitus žmones. Kiekvienas mokosi iš savo klaidų. Širdys nedūžta, jos tik kartais labai stipriai sužeidžiamos.
Džiaugtis savimi - tai džiaugtis savo būdu, būsenomis, laimėjimais ir pralaimėjimais. Mylintis žmogus būna paveiktas sunkiai paaiškinamos ir nesuvaldomos vidinės jėgos, kuri turi galią pakeisti jo likimą bei požiūrį ir taip daryti įtaką gyvenimui. Mylintį žmogų užvaldžiusi meilė dažnai tapatinama tik su pozityviais, maloniais jausmais. Dažnai meilė mums padeda atskleisti save, jaustis visaverčiams bei laimingiems. Tai jausmas, kai dėl mylimo žmogaus, atrodo, gali kalnus nuversti, žinai, jog esi reikalingas, kad suteiki laimę ir džiaugsmą ne tik sau, bet ir savo mylimam žmogui. Deja, bet kartais realybė kitokia. Neretai pasitaiko atvejų, kai mylintis ar mylimas žmogus ne visada yra laimingas, meilė ne visada atneša gėrio į mūsų gyvenimą.
Šioje kalboje aiškiai atskleidžiama, kodėl žmogui svarbu mylėti ir būti mylimam.
Patarimai, kaip palaikyti šiltus tarpusavio santykius:
- Nuolat atgaivinti jausmus.
- Stengtis, kad meilė sužydėtų vis iš naujo.
Ištraukos iš pokalbio apie naująjį gyvenimą:
- Siekis jausti, kad esi mylimas, - žmogui pats svarbiausias gyvenime.
- Kai žmogus myli ką nors, tai jį labai pripildo. Nėra galingesnio pojūčio, įsiskverbiančio į pačią žmogaus gelmę.
- Mums daro įspūdį aukštesnioji gamtos jėga, kuri mus gimdo bei puoselėja, taip pat namai, tėvai, šeima. Tai santykis su pasauliu.