Žmogaus gyvenimas - lyg pasaka, susidedanti iš dviejų dalių. Pirmoji dalis - įdomi, atskleidžianti laimę, gėrį, meilę gyvenimui. Pirmoje pasakoje gyvename visi: tai mūsų vaikystė; žmogus, pradėdamas suvokti pasaulį, mato tik meilę ir gėrį. Vaiko siela, dar nepatyrusi pikto blogio, gyvenimą mato tik gražiomis spalvomis.
Antroji pasakos dalis mus lydi jau vėliau. Vienus -daugiau, kitus - mažiau, žiūrint, kam ir koks likimas skirtas. Mano kartos - kiek vyresniems ir jaunesniems - daugumai žmonių teko išgyventi ją su kaupu.
Negaliu skųstis, kad esu nelaimingiausias - gyvenime mačiau ir nelaimingesnių už save, bet kai kas teko ir man. Be to, ir laimės samprata ne visomis gyvenimo sąlygomis vienareikšmė. Būna ir taip, kad vienų nelaimėje kiti sau laimę jaučia. Normaliame gyvenime laimė yra tada, kai žmogus sveikas ir sotus, kai su pasitikėjimu ir viltimi laukia rytojaus. Bet patekus į ekstremalias gyvenimo sąlygas, samprata apie laimę keičiasi. Kartais mirtis žmogui būna didesnė laimė už gyvenimą, nes ji išgelbsti nuo nepakeliamų fizinių ir dvasinių kančių.
Apskritai apie žmogaus likimą aš turiu savo supratimą. Skaudi gyvenimo patirtis leido įsitikinti, kad pasaulyje gyvenantiems žmonėms Aukščiausiasis, sudarydamas jų gyvenimo judėjimo grafiką, yra paskyręs atitinkamą kelionės atkarpą. Kaip matematikoje - liniją nuo „A“ iki „B“. Kol žmogus paskirto kelio nenueis, kur jis bebūtų, kokiomis sąlygomis begyventų, jam nieko blogo nenutiks. Bet jei trumpa toji atkarpa, žmogus, gyvendamas lengvai ir sočiai, ima ir užmerkia akis... Dar nėra pasaulyje išimčių, kurios galėtų apskaičiuoti, nusakyti žmonių likimą.
Mano vaikystė prabėgo gražioje pasakoje. Gimiau 1928 m. rugpjūčio 4 d. darbščių ūkininkų šeimoje ketvirtuoju sūnumi. Radau tris brolius: vyriausias Bronius -penkeriais metais vyresnis, Leonas - trejais. Didžiausiam šeimos liūdesiui, jis mirė sulaukęs septyniolikos metų. Trečiasis - Stasys - tik vieneriais vyresnis. Jis ir buvo artimiausias mano pakeleivis, bendrininkas.
Su broliu Stasiu, mokydamiesi Telšių valstybinėje amatų mokykloje, įsitraukėme į LLA (Lietuvos Laisvės Armija) pogrindinę veiklą. Judai žemėje vaikšto nuo Kristaus laikų. Jie išdavė ir mus. Sakoma, vaikui tėvai visada artimiausi ir geriausi asmenys, bet mūsų, mano manymu, buvo ypatingi. Mus su Stasiu areštavus, tėvai ir mano sesuo labai nukentėjo. Ypač buvo kankinami pabėgus broliui iš lagerio ir partizanaujant. KGB dažnai juos sulaikydavo, mušdavo, kankindavo kaip baisiausius nusikaltėlius. Bet niekada nei mums, nei kitiems nėra pasiskundę, kad kenčia dėl nenaudėlių vaikų. Jie sąmoningai suprato, kad Lietuva yra pavergta. Vykstanti kova - tai šventa kova už laisvę, kuri neaplenkė ir jų šeimos.
Kaip retai kam pasiseka, aš gimiau ir augau labai gražioje aplinkoje. Mūsų sodyba buvo plačiai išsidėsčiusi: erdvus sodas, tvenkiniai. O jau medžių daugybė ir įvairovė - gal pusšimtį pavadinimų suskaičiuotumei.
Mane su broliu Stasiu areštavo 1945 m. prieš revoliucijos šventes. Man niekada neteko net susapnuoti to, ką patyrėme per tardymus KGB. Nors buvome dar beveik vaikai, jie su mumis elgėsi kaip su baisiausiais nusikaltėliais. Taikė žiauriausias tardymo priemones. Jų kalėjimuose ir lageriuose patyrėme visą bolševikų žiaurumą, cinizmą. Po pusmečio tardymo sufabrikavo teismą. Tiksliau ne teismą, bet bausmių paskirstymą. Tai buvo 1946 m. kovo 23 d. Po to brolį su kitais etapininkais išvežė į Šilutės lagerius. Mane 1946 m. šv. Velykų rytą su grupe vienminčių ir tiek pat baisių kriminalinių nusikaltėlių uždarė gyvuliniame vagone ir išvežė į Tolimuosius Rytus, Buchta Nachodkos lagerį, vėliau - laivu į Šiaurę, Čiukotką. Broliui pasisekė: iš lagerio pabėgęs trejus metus partizanavo. Deja, vėl Judo rankomis, buvusio partizanų ryšininko Stanislovo Rocevičiaus (Ročio), vėliau parsidavusio KGB, buvo nužudytas.
Rašyti ar nerašyti prisiminimus - ilgai svarsčiau. Žinojau, kad neturiu tam reikiamo pasiruošimo ir gebėjimų, bet ir nesinorėjo nusinešti į kapą viso to, ką teko matyti, išgyventi. Tegul liks tie pasakojimai būsimoms kartoms. Šiuos prisiminimus galėjau ir anksčiau išleisti, juos parašiau 1975 m. Siekdamas apsaugoti nuo KGB smurto, knygoje minimus asmenis pavadinau kitais vardais ir pavardėmis. Maniau, jei prireiktų teisintis, tikinsiu, kad tai ne prisiminimai, bet sufantazuotas rašinys. Lietuvai atgavus laisvę, norėdamas, kad prisiminimuose būtų kuo daugiau tiesos ir faktų, rašiau tikrąsias pavardes. Bet grįždamas prie tikrųjų pavardžių, savęs į tiesioginį asmenį „Aš“ atstatyti negalėjau. Juk aš, Aleksandras Juška, ir esu aprašomas asmuo. Apgailestauju, kad ne visų tardytojų ir teismo sudėties pavardes prisimenu. Jų nustatyti negalėjau ir vėliau, jau Lietuvai atsikūrus, peržiūrėjęs KGB archyve bylą.
Prisiminimus išleisti pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais sutrukdė ir skundikas, Druskininkų saugumo viršininko V. Cikanavičiaus tvirtinimu, Vaclas Biekša, kurį laiką su manimi dirbęs vienoje įstaigoje. 1987 m. pradėjus perrašyti rankraščius, reikėjo juos vėl giliai paslėpti. Buvau daug kartų tardomas, reikalavo pristatyti rankraščius. Buvau net į Vilniaus saugumą iškviestas, tardė pulkininkas Grunickis. Mano laimei, turėjau prirašęs nepolitinių apsakymų ir eilėraščių. Juos pristačius, pasisekė įtikinti, kad prisiminimų nerašau. Visą mėnesį KGB skaitė, tikrino. Bet ir dėl jų nemalonumų turėjau. Viename apsakyme „Šuo ir šeimininkas“ jie įtarė, kad rašau ne apie šunį, o apie tarybų valdžią.
Norėčiau savo prisiminimus pratęsti, išsamiau papasakoti apie Čiukotkos lagerius, kuriuose nukankinta šimtai tūkstančių kalinių, atgabentų iš visų šalių, kur tik Rusijos armija pabuvojo. Iš knygos turinio suprasite, kad jų ir kapų niekas niekada nesuras.
Ėjo 1951-ieji. Aleksandras Juška, iškalėjęs lageryje daugiau nei penkerius metus, buvo iškviestas į lagerio komendantūrą. Ji buvo pastate prie lagerio zonos vartų, pro kuriuos jau tūkstančius kartų buvo varomas į darbą. Prieš kelerius metus, atsisakius pasirašyti valstybei paskolų obligacijas, jis buvo iškviestas į komendantūrą ir nubaustas savaitei karcerio. Dar anksčiau ten pabuvojęs, komendanto įsakymu, kaip politinis kalinys, išvarytas į griežto režimo lagerį „Južnij“. Dėl to ir dabar eidamas mąstė: „Ką blogo padariau? Lagerio komendantas - majoro laipsnio kagėbistas. Siauro mąstymo žmogus, bet labai griežtas, ypač politiniams kaliniams. Apskritai, kalinių jis niekada žmonėmis nelaikė, pabrėžtinai elgėsi su jais kaip su gyvuliais. Eidamas pas jį Juška jautėsi labai neramiai. Bet šį kartą, jo nuostabai, komendantas jį sutiko labai geranoriškai. Vos užėjus į kabinetą, pats ištiesęs ranką pasisveikino ir pareiškė džiugią naujieną, kad, pritaikius įskaitymus, jo bausmės laikas pasibaigė. Nuo šios dienos jis yra laisvas tarybinis pilietis. Perskaitęs lagerio viršininko įsakymą, davė pasirašyti. Paaiškinęs visus formalumus, jis įteikė išsilaisvinimo pažymėjimą. Aleksandras net nukaito iš laimės, išgirdęs tokią netikėtą naujieną.
Juška, sugrįžęs į baraką, džiugią žinią papasakojo ir draugams. Visi jį sveikino, davė šimtus reikalingų ir nereikalingų patarimų. Tą dieną jis nėjo į valgyklą ir pietų valgyti. Po pietų, gavęs atsiskaitymą ir atsisveikinęs su barako gyventojais, paskutinį kartą išėjo pro lagerio zonos vartus. Užsidarius sunkiems metaliniams vartams, jo krūtinę užliejo džiaugsmo banga, kad jis jau laisvas, nebeseka iš paskos konvojus. Jis visam laikui palieka „Priisk Krasnoarmeisk“ lagerį OLP Nr. 2. Nors oras dar šaltokas, bet ilgoji žiemos naktis buvo jau pasibaigusi. Horizonte švietė saulė, kuri dar nieko nešildė. Kiek paėjęs užlipo ant kalvelės, nuo kurios kaip ant delno matėsi visas lageris. Sustojęs kurį laiką žiūrėjo į jį. Pro sieloje plintančius džiaugsmo spindulius kuriai akimirkai prasiveržė ir tamsūs liūdesio šešėliai. Juk už tų geležinių vartų, spygliuotos užtvaros liko jo varge ir kančiose paskandinti daugiau nei penkeri gražiausios jaunystės metai. „Ačiū, Visagalis Dieve, kad leidai man išgyventi, pakelti visas negandas ir kančias. Tad leisk man dabar ir į gimtuosius namus, brangiąją tėvynę Lietuvą sugrįžti,“ - balsu prakalbo jis ir nuėjo į darbovietę, ekskavatorių parką, kur pastaruoju metu dirbo mechaniku-dyzelistu. Atėjęs į cechą, atsisveikino su darbo draugais.
Užėjo atsisveikinti ir su viršininku Andrejumi Petrovičiumi Poleščiuku, kuris jam buvo neblogas. Viršininkas pasveikino jį atgavus laisvę, palinkėjo sėkmingo naujo gyvenimo. Susitvarkius dokumentus, kvietė sugrįžti į dirbtuves dirbti, pažadėjo paskirti vyriausiuoju mechaniku ir atlyginimu neskriausti. Aleksandras padėkojo jam už išreikštą pasitikėjimą, naudingą pasiūlymą ir prisipažino, kad gavęs dokumentus, norįs lėktuvu išskristi į Lietuvą. Viršininkas, trūktelėjęs pečiais, pasakė nemanąs, kad jam, buvusiam politkaliniui, Lietuvoje bus geriau gyventi.
Į Peveką važiavo pakeleivingu sunkvežimiu, kuris buvo atvežęs ekskavatoriams atsargines dalis. Kito susisiekimo su Peveku ir nebuvo. Manė, kelionė bus ilga, kaip ir čionai atvežant, kur beveik visą dieną važiavo. Bet nukeliavo pakankamai greitai - per tris valandas. Kelias į Peveką jau buvo nutiestas ir visai neblogas, tad važiavo be nuotykių. Kiek ilgiau užtruko, kol persirito per serpantinų kalną, kuris nuo lagerio buvo apie dešimtį kilometrų. Kalnas aukštas, daugiau kaip pusantro kilometro aukščio. O kadangi ir labai status, tai, kol pasiekė viršūnę, dešimtį posūkių padarė kairėn ir dešinėn. Vairuotojo teigimu, norint tą kalną pervažiuoti, reikia daugiau nei dvidešimt kilometrų nuvažiuoti. Aleksandras prisiminė ir čionai atvežant, nors jau buvo tamsu, leidžiantis pakalnėn buvo labai baisu. Atrodė, vairuotojui nesuvaldžius, sunkvežimis nuriedės į bedugnę. Nuo kalno viršūnės matėsi platūs toliai. Aplink vien kalnai. Peveką Aleksandras pasiekė pusiaudienį.
Ten susitiko keletą anksčiau išsilaisvinusių pažįstamų lietuvių ir kitataučių. Su vienais buvo kartu dirbęs, su kitais viename barake kurį laiką gyvenęs. Pažįstami maloniai jį sutiko, sveikino atgavus laisvę. Dauguma kvietė nebegrįžti į Krasnoarmeiską, likti Peveke. Sakė: „Čia vietoje visa valdžia. Jei dabar neišskrisi, rudenį laivais išplauksi, bus patogiau leidimą gauti“ Geras jo pažįstamas iš Dzūkijos Juozas Sadauskas parodė, kur dokumentus išduoda ir pakvietė pas save nakvynėn. Pas jį tą vakarą, kad susitiktų su naujoku, susirinko daugiau lietuvių. Visi Aleksandrą sveikino su išsilaisvinimu, prisiminė Lietuvą. Svečias prisipažino gavęs dokumentus, bandys gauti leidimą skristi į Lietuvą. Oro navigacija jau buvo prasidėjusi, gautų pinigų iš lagerio išeinant kelionei turėtų užtekti.
Kitą dieną, gavęs dokumentus, Aleksandras nuėjo leidimo išskristi į Lietuvą. Draugų abejonės pasitvirtino, jo kaip buvusio politinio kalinio neišleido. Pažadėjo išleisti rudenį su laivais išplaukti. Susidarius tokiai situacijai ir norint rudeniop gauti leidimą išvykti, reikėjo likti Peveke - arčiau valdžios. Po kelių dienų, draugams padedant, įsidarbino autotransporto įmonėje, variklių ceche, mechaniku karbiuratorininku. Nors darbas naujas, nedirbtas, bet greitai priprato, viršininkai juo nesiskundė. Po savaitės gavo leidimą apsigyventi įmonės bendrabutyje. Nors sąlygos prastokos, kambaryje gyveno šešiolika žmonių, bet buvo pakenčiamos. Palyginus su lageriu, kur vienoje patalpoje gyveno daugiau nei šimtas kalinių, čia jau buvo geriau. Aleksandras, gyvendamas Peveke, dažnai lankėsi leidimų išdavimo įstaigoje, bet vis nesėkmingai. Valdžia savo pažadų nevykdė.
Tą lemtingą rytą jis pabudo blogai nusiteikęs. Gal todėl, kad miegodamas sušalo. Keletą kartų buvo pabudęs, o užmigus kankino košmariški sapnai. Tai vis dėl šalčio. Rudeniop atvėsus orui, kambaryje šiluma neišsilaikydavo. Nors stovėjo ir krosnelė, padaryta iš metalinės statinės, lageryje buržuika vadinama, bet ji nesikūreno. Kaip užgeso vakare, taip ir stūgavo jos dūmtraukyje šiaurys. Nuo stipresnių vėjo gūsių sudurstytas dūmtraukis braškėjo, momentais atrodė, kad tuoj subyrės. Budinčio kūriko nebuvo. Ją kūrendavo tie, kurie sušaldavo. Aleksandrą šaltis išbudino anksti, bet ir jis nesikėlė. Užsitraukęs ant galvos antklodę, šildėsi savo kvėpimu. Taip kankinosi iki ryto. Galvą iškišo tik tada, kai pajuto nuo krosnelės malonią šilumą. Jis išgirdo žmonių balsus, juoką - grįžo iš darbo naktinė pamaina. Nubloškęs antklodę ketino keltis, bet jautėsi nepailsėjęs, miegas merkė akis. Nusižiovavęs krito vėl į guolį. Šiandien jam poilsio diena, į darbą eiti nereikėjo, nutarė dar pamiegoti.
Kaimynai taip pat miegojo. Grįžusieji iš naktinės pamainos, susėdę aplink krosnelę, šildėsi, dalijosi nakties įspūdžiais. Jie dirbo įvairiose vietose: vieni - jūros uoste, kiti - sandėliuose, o tretieji, kaip ir jis - autoremonto dirbtuvėse. Naktį nuotykių būta daug: garaže sudegęs automobilis, sandėliuose aptikta vagystė; dabar apie tai ir kalbėjo. Čia, Šiaurėje, laivų atplaukimas ir išplaukimas - reikšmingas įvykis. Lyg šventė. Jie atplaukia tik kartą per metus. Pasirodydavo rugpjūtį, išplaukdavo spalio pradžioje. Tais laivais norėjo ir jis išplaukti, bet kol kas leidimo negavo. Buvo besusitariąs kontoroje už kyšį leidimą gauti. Šiame krašte valdininkai nesidrovėdavo kyšių imti, bet jį apgavo, matyt, ne be komendanto žinios. Kitą dieną kyšį paėmusį valdininką išsiuntė į Magadaną. Dingo ir pinigai, ir leidimas. Ir kodėl jo tokia dalia, pats nesuprato. Kiti čia esantys lietuviai, taip pat atsėdėję bausmes už politiką, kaip ir jis, leidimus gavo ir laukė išplaukiant laivų. „Ir kodėl aš toks nelaimingas?“ - mąstė Aleksandras.
Gulėdamas žiūrėjo į aprūkusias kambario lubas ir svarstė ką daryti: „Gal šiandien dar nueiti ir laimę išbandyti, gal komendantas pasirašys ?“ Jei neišleis, teks susitaikyti su likimu, likti Čiukotkoje iki kito rudens. Tai vėl ilgi kankinančio laukimo metai. Dar sunkesni, nes, lietuviams išvažiavus, liktų vienas tarp svetimų pabodusiame krašte kankintis. Atsisėdęs su pavydu žiūrėjo į sėdinčius prie krosnelės žmones, kurių dauguma - rusai ir nepolitiniai. Bausmes jie atbuvę už žmogžudystes, plėšikavimus ir kitus sunkius nusikaltimus. Prie krosnelės pasigirdo garsus juokas, kuris išbudino visus bendrabučio gyventojus. Jis atsigręžęs išvydo jau daug kartų matytą pokštą: vienas iš grįžusiųjų degutuotomis rankomis ištepliojo miegančiajam veidą. Tasai, triukšmo pažadintas, nieko nesuprasdamas ir neįtardamas, trynė rankomis mieguistas akis, dar labiau išsitepliodamas. Aleksandrą pykino tie nevykę juokavimai, svarbiausia, kad tais pokštais stipresnieji tyčiojosi iš silpnesniųjų. Šiuo metu - iš invalido, pagyvenusio totoriaus Grišos. Jis ir per daugelį metų nepriprato prie brutalumo ir neteisybės. Nemėgo bendrabučio gyventojų recidyvistų, šalinosi jų. Su jais normaliai bendrauti ir nebuvo galima. Norint prie jų pritapti, reikėjo pačiam tokiam tapti. Privalėjai girtuokliauti, lošti kortomis, žinoma, iš pinigų, ir šlykščiai keiktis. Bendrabutyje buvo keletas ir gerų žmonių, su kuriais Aleksandras noriai bendravo : tai vokietukas Fridrichas ir keletas rusų, buvę politiniai. Jie nuo kriminalinių skyrėsi kaip diena nuo nakties.
Gulago lagerių išsidėstymo žemėlapis
Aleksandro Juškos šeima
- Tėvai: Darbštūs ūkininkai
- Broliai:
- Bronius (5 metais vyresnis)
- Leonas (3 metais vyresnis, mirė 17 metų)
- Stasys (1 metais vyresnis, artimiausias pakeleivis)
- Sesuo: (vardas nenurodytas)
Tremtis
tags: #noriu #tokia #but #tu #nepasirasa