Ar kada susimąstėte, kodėl kai kurie žmonės taip stipriai siekia būti pirmi visur ir visada? Normalu yra norėti būti pirmu sąraše. Vaikystėje tuo ir gyvename. Būti pačiu didžiausiu, greičiausiu, geriausiu, gražiausiu, stipriausiu, protingiausiu.
Šiame straipsnyje panagrinėsime šį reiškinį iš įvairių perspektyvų: nuo psichologinių priežasčių iki poveikio vaikų auklėjimui ir galiausiai - kaip atrasti sveiką pusiausvyrą tarp ambicijų ir pasitenkinimo.
Nevisavertiškumo komplekso apraiškos
Kartais nevisavertiškumo kompleksas pasireiškia įvairiomis užslėptomis formomis: konkurencija su visais ir visur; siekis būti pranašesniu, pirmu; perfekcionizmas, tobulumo siekimas - tai vis nevisavertiškumo komplekso apraiškos, tik pasislėpusios po pranašumo rūbu. Kartais jis pasireiškia akivaizdžiai. Tokiais atvejais matome žmones, kurie nepasitiki savimi, linkę užgniaužti savo asmeninę nuomonę, yra perdėtai drovūs, o pradėję kalbėti kaitriai jaučia aplinkinių vertinančius žvilgsnius.
Kad ir kaip ten būtų, visas nevisavertiškumo apraiškas sieja viena bendra gija - būsena, kurią žmogus, kenčiantis nuo šio komplekso, patiria. Šią būseną galima būtų sulyginti su bedugne.
Nevisavertiškumo jausmas: natūralu ar problema?
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad nevisavertiškumo jausmas (kol jis nėra pernelyg subujojęs ir virtęs kompleksu) pats savaime nėra nei blogas, nei tuo labiau nenormalus. Tai yra neišvengiamas patyrimas, susidūrus su gyvenimu, ir atradus, kad mes nesam visagaliai, daug ko negalim kontroliuoti, esam ganėtinai silpni, neatsparūs ligoms, mirtingi.
Tai yra jausmas, kurį tik atėjęs į šį pasaulį patiria kūdikis, vėliau vaikas, priklausomas nuo didelių ir „visagalių“ tėvų malonės, atrandantis, kad yra daug dalykų, kurių jis nesugeba, o kitiems, pvz., tėvams ar vyresniems broliams, seserims išeina. O tai sukelia neišvengiamą nevisavertiškumo jausmą.
Taigi, norisi dar kartą pabrėžti, kad nevisavertiškumo jausmas nėra blogai. Problemos kyla tada, kai tas jausmas pasidaro toks intensyvus, kad apima itin daug asmeninės erdvės ir persismelkia į giliausius savojo „aš“ sluoksnius.
Ką daryti, jei jaučiuosi nevisaverčiu?
Ką daryti, jei visuomet esu nepatenkintas (-a) savimi? Tai klausimas, kuri neretai tenka išgirsti iš žmonių, besikreipiančių psichologinės pagalbos. Tai klausimai, kuriais žmonės linkę kankinti save ieškodami atsakymo. Netgi priešingai. Žmonės kartais taip pasišventę stengiasi atrasti atsakymą, kas su jais ne taip, kad tai juos apsėda, ir sukelia dar didesnį emocinį diskomfortą. Atrodytų, keista ir neįtikėtina - jei jau ir taip jautiesi blogai, kam stengtis dar labiau įvaryti save į kampą ir priversti save pasijusti dar labiau apgailėtinai.
Visų pirma reikia drąsos sau tai pripažinti, visai kaip anoniminių alkoholikų susitikime. Sekantis žingsnis yra priimti, kad jaustis nevisaverčiu yra normalu ir natūralu. Svarbu įsisąmoninti, kaip aš nuo to jausmo stengiuosi pabėgti. Taip pat nereikia pamiršti, jog problemų šaltinis yra ne tai, koks aš esu, bet tai, kaip į save žiūriu.
Jeigu stiklinė yra iki pusės pripildyta vandens, kaip mes į ją žiūrėsime? Kaip į pustuštę, ar kaip į puspilnę? Permokyti save yra žymiai sunkiau, nei mokytis to nuo pradžių. Įpročiai iš praeities, kurie laikosi įsikibę ir nenori taip lengvai mūsų paleisti.
Galiausiai svarbu atrasti stiprybės susitaikyti su savo dalia. Tikėtina, kad jeigu kenčiate nuo nevisavertiškumo komplekso, tam turite svarių priežasčių. Įtikėjote, kad turite save perdaryti, kad kiti būtų patenkinti jumis ir pan.? Blogoji naujiena - iki galo to neatsikratysite, dalis to komplekso liks ir reiks išmokti su tuo susitaikyti.
Sunkioji užduotis yra atskirti - ką galiu pakeisti, o su kuo jau reikia mokytis susitaikyti. Tikrai, savo galimybių neviršysi.
Bet norėti būti geriausiu ir to siekti nėra blogai, atvirkščiai. Blogai yra reikalauti iš savęs būti tokiu visur ir visada. Ir jaustis nepakankamu, jei kažkur visgi likai antru, trečiu. Neiškepei pyrago pyragų dienai?
Tai šitose superherojų lenktynėse darbuose, santykiuose, net ir prieškalėdiniame chaose, norisi priminti sau, kad atiduoti dalį širdies, proto ir jėgų dėl to, kuo tiki ir ko sieki, arba dėl tų, kurie tau rūpi, yra dalis tavo paties laimės ir pasitenkinimo. Bet esi pakankamas superherojus, net ir neišspausdamas iš saves paskutinių savo syvų.
3 patarimai, kaip užauginti savimi pasitikinčius vaikus
Ar vaikai iš prigimties nori būti pirmi?
Sakoma, kad vaikas visada nori laimėti ir būti pirmas, bet ar tai tiesa, net nesusimąstome. Taip nutinka, pasak specialistų, todėl, kad pirmauti norime mes, tėvai, ir užprogramuojame savo vaikus.
Vaikams reikia ribų, kitaip tariant, aiškumo, kas yra gerai ir kas yra blogai, koks elgesys priimtinas, o koks - ne. Vaikams svarbu, jeigu jie kažką daro - nupiešė piešinį, padainavo dainelę ar pašokinėjo ant vienos kojos, žinoti, kad tai geras elgesys, o už jį jie bus pripažinti. Mat taip formuojasi jų savivertė. Taip būti pripažintas nori kiekvienas vaikas.
Lyderiauti, išsiskirti iš kitų trokšta tam tikro tipo vaikai - tie, kuriems norisi ypatingo dėmesio. Jie visada veršis pirmi padeklamuoti eilėraštį, per spektaklius norės būti princesėmis ir karžygiais ir niekaip nesutiks atlikti varlės ar kiškučio vaidmens. Bet tokią charakterio savybę, be jokios abejonės, paskatina tėvai.
Juk dauguma tėvų nori, kad jų vaikas būtų pats geriausias, pats gražiausias, pats protingiausias ir visoks „pats pats” bei būtinai išsiskirtų iš kitų vaikų. Dažniausiai mama, o kartais ir tėtis pradeda aiškinti savo darželinukui: „Kodėl vaidini tik zuikį, o ne princesę? Kodėl tavo eilėraštis trumpesnis negu Petriuko?” Vaikas pradeda suprasti, jog tam, kad tėtis ar mama būtų patenkinti, jis turi būti geriausias, visur pirmauti, išsiskirti ir būti ypatingas.
Taip formuojasi toks pirmaujantis, perdėto dėmesio reikalaujantis, išskirti trokštantis vaikas, kuris dėl savo tikslų gali pradėti kovoti ir ne visai tinkamais, ne itin garbingais būdais. Jis gali savo konkurentą nustumti, užgauti, paskųsti, pameluoti ir pan.
Pirmagimis - lyderis?
Kita norinčių lyderiauti vaikų grupė yra tie, kurie turi jaunesnių brolių ar seserų. Ir vėl tėvai jiems priskiria tokių funkcijų, kad jie protingesni, didesni, atsakingesni, tuomet toks vaikas savo bendravimo modelį, išmoktą šeimoje, perkels bendraudamas su bendraamžiais. Jie norės organizuoti, kontroliuoti, prisiimti daugiau atsakomybės, jie visada viską žino geriausiai, kaip reikia daryti.
Toks vaikas - jau užprogramuotas vadovas, yra atlikta rimtų studijų, kad tokie vaikai užaugę turi didelių galimybių tapti rimtais lyderiais, dirbančiais vadovaujamą darbą, siekiančiais tobulumo, bet kartu jis bus ir labai nerimaujantis, labiau išgyvenantis.
Varlytė ar princesė? Įsiklausykite į vaiko poreikius
Vaikas pats iš prigimties nesiekia visur pirmauti, todėl verta įsiklausyti į jo poreikius. Gal jūsų duktė jaučiasi laiminga vaidindama varlytę ir nenori ji būti ta princese. Vaikas nori būti pripažintas aplinkos - tėvų, pedagogų, kitų suaugusiųjų ir jeigu tą gauna vaidindamas varlytę ar zuikį, jam to pakanka. Vaikui pakanka, kad jis pagiriamas ir už smulkmeną, tarkime, kad gražiai nusiplauna rankas.
Kitas dalykas, kad vaikai iki tam tikro amžiaus, panašiai iki trejų metukų, yra labai egocentriški, t. y. nori visko sau. Tėvų ir visos ugdančios aplinkos tikslas - išmokyti vaiką suprasti, kad jis nėra „pasaulio bamba”, kad viskas, kas vyksta, nėra tik dėl jo ir jam.
Mažylis turi suvokti, kad yra kitų vaikų, kitų suaugusiųjų, kurie irgi turi savo norų ir poreikių. Jeigu tėvai nesugeba savo mažyliui to įdiegti, tai jis visada visko norės sau - ir geriausio vaidmens spektakliuke, ir pirmos vietos kokiam nors konkurse, ir gabalo geriausio pyrago, visų torto rožyčių, gražiausio suknelės, visų prizų ir pan. Ar tai lyderis, siekiantis laimėti? Greičiausiai ne, jis tiesiog egocentriškas vaikas, kuris taip ir nesupranta, kad, be jo, šiame pasaulyje dar yra ir kitų.
Žavingas ir pirmas iš prigimties
Dar yra grupė vaikų, kurie tiesiog labai charizmatiški, iš prigimties apdovanoti didesne energija ir žavesiu. Jie smalsūs, energingi, aktyvūs, kūrybingi, norom nenorom, tampa pirmaujantys, nes tiesiog nori, moka ir geba visko daug. Toks vaikas paskui save patraukia kitus, tai jo prigimtinės savybės, jam tėvai nepadaro įtakos. Jis tiesiog toks gimė.
Bet čia pavojus toks, kad suaugusieji jam skiria daugiau dėmesio, užkrauna daug pareigų ir užduočių, iš jo daugiau tikimasi. Tas vaikas toks ryškus, kad negali į jį nekreipti dėmesio. Rezultatas gali būti liūdnas, gali užaugti egocentriška asmenybė, kuri norės būti liaupsinama vien dėl to, kad tokia yra, tokia „faina” savaime, tik įžengusi į kambarį ji jau lauks ovacijų.
Tokie vaikai patiria didelę įtampą, kai, tarkime, iš darželio ateina į mokyklą, nes tėvai tokioms savo atžaloms paprastai parenka kokią nors labai gerą mokyklą, o ten tokių - ypatingųjų daug… Net mažiukai, jeigu nesugeba persidėlioti savo vertybių, persiorientuoti naujoje aplinkoje, gali susirgti depresija. Norint apsaugoti, reikėtų mokyti tokį iš prigimties apdovanotą vaiką neužgožti kitų, dalytis, leisti pasakyti jaunesniam broliukui ar sesutei žodį.
Nuimti vaikui karūną: svarbiausia - bendradarbiavimas
Tėvams nereikėtų skatinti vaiko noro būti visur pirmam, svarbu, kad jis mokėtų bendradarbiauti. Vaiko egocentrizmas, kaip normali raidos dalis, turėtų praeiti. Jis turi žinoti, kad nėra „pasaulio bamba”, tėvų užduotis - nuimti vaikui karūną, o ją nuėmus išmokyti bendradarbiauti.
Reikėtų paaiškinti ir parodyti, kad bendradarbiaudamas ir išmokęs dalytis, jis taps vertingesnis pasauliui, jam bus daug lengviau gyventi. Nereikia skatinti vaiko visur būti pirmą, jeigu jis jau turi tokių prigimtinių savybių, jos vis tiek pasireikš.
Tėvai tik turi skatinti prigimtinius gebėjimus, tarkime, jeigu vaikas piešia, dainuoja, šoka, tą savybę ir puoselėkite, o ne savo susigalvotą. Vaikas turi žinoti, tarkime, „Taip, aš moku piešti, bet nemoku dainuoti, bet dėl to aš nesu blogas.” Nestumkite vaiko į sceną atlikti pagrindinio vadmens, jeigu to nenori.
Labai daug vaikų yra tiesiog drovūs, jie ir nesiveržia būti pirmi, bet bijodami nuvilti tėvus visur eina, lenda iš paskutiniųjų, verkdami, isterikuodami, naktimis nemiegodami… Tėvai turėtų paklausti savęs: „Ar aš nespaudžiu savo vaiko sąmoningai ar nesąmoningai, kad jis būtų pirmas - gautų tik gerus pažymius, laimėtų pirmąsias vietas konkursuose. Ar aš pats per vaiką nebandau įveikti savo paties kompleksų?” Atminkite, tai jūsų kompleksai, o ne vaiko.
Mamų varžytuvės ir vertės nustatymas
Mamos dažnai taip įgyvendina savo neišsipildžiusius troškimus: „Aš nebuvau gražiausia darželyje, aš nelaimėjau skaitovų konkursų, bet jau mano duktė tai jau tikrai bus kitokia, ji bus gražiausia, protingiausia ir pan.” Mamos (tėčiai - rečiau) pagal vaikų laimėjimus matuoja savo vertę, kiek ji „gera mama”.
Mamytės retai pagalvoja, kad jų, mamų, tikroji vertė atsiranda tada, kai jų vaikas tiesiog laimingas. Jos vertina kitaip: „Esu gera mama tada, kai mano vaikas gauna aukščiausius įvertinimus, kai laimi konkursuose, kai yra gražiausiai apsirengęs ir t. t.”, ir daro klaidą. Mamos vertė nuo to nepriklauso, jos tiesiog varžosi tarpusavyje dėl geriausios mamos titulo ir verčia konkuruoti vaikus, jų atžalos tampa varžytuvių įrankiais ir įkaitais. Kartoju: vaikai savo tėvus besąlygiškai myli ir nori įtikti bet kuria kaina.
„Tu šaunus ir be konkursų”
Tėvai skatina savo atžalas būti pirmus ar nugalėti nebūtinai sąmoningai. Mama, pavyzdžiui, sako: „O tai gal tau, dukryte, reikėjo paprašyti kito eilėraštuko, gražesnio, ilgesnio”; „O gal tau geriau būtų vaidinti princesę, o ne zuikį…” ir pan. „Mes dabar išmoksime dainelę ir tu padainuosi geriausiai.” Taip ir vyksta toks netiesioginis sakymas, kad vaikas turi būti geriausias, turi būti pirmas.
Didžiausia tėvų užduotis - ugdyti laimingą, savimi pasitikintį vaiką. Jeigu tėvų paklausiame, ko jie linki savo vaikui, tai beveik visi atsako: „Laimės”, bet mes kiekvienas kitaip suprantame laimę. Kažkam tai materialinė gerovė, kažkam vis nauji laimėjimai ir iššūkiai. O juk laimingi mes būname tik tada, kai pasitikime savimi. Jeigu vaikas visada nori tik pergalių - vadinasi, jis nepasitiki savimi. Tėvai nesugebėjo to įskiepyti, laiku nepasakė: „Tu esi šauni ir be visų konkursų ir pergalių. Mums tu pati gražiausia ir protingiausia ir tau to nereikia įrodinėti jokiuose konkursuose.”
Psichologas gali padėti tokiam vaikui, kuris nemoka pralaimėti, jeigu sugebės jį priversti atsiverti. Bet ir geriausio specialisto konsultacija mažai duos naudos, jeigu tėvai nepalaikys vaiko. Beje, pastebėjau, kad pirmauti labai nori 10-11 m. vaikai, jie išgyvena savitą krizę greičiausiai dėl to, kad jau žengia į dar sudėtingesnį laikotarpį - paauglystę. Iš tiesų pagalbos reikėtų ne tokiam vaikui, o jo tėvams. Reikėtų pakeisti santykius šeimoje, požiūrį į tokį vaiką, perdėlioti savo, tėvų, prioritetus. Viską gali pataisyti tik geras, ramus ir pasitikintis ryšys su tėvais. Vaikui, kuris namuose vertinamas, ir darželyje ar mokykloje nereikia įrodinėti savo pirmumo.
Mergaitės, neturinčios tėčio, užprogramuotos pirmauti
Konkuruoti ir pirmauti dar labai linkusios mergaitės, kurios neturi tėčio šeimoje. Tėčio funkcija - užtikrinti dukters saugumą pasaulyje, o kai jo nėra, mergaitė suvokia esanti nesaugi, nesąmoningai siekia būti pirma ir taip užsitikrinti vietą šioje žemėje. Ji supranta, kad visko turi siekti pati, ir pirmauti jai gyvybiškai svarbu. Tokios mergaitės veržiasi į priekį, nes žino, kad už nugaros nieko nėra. Jokia mama negali atstoti tėčio funkcijos - apsaugoti nuo grėsmingo išorės pasaulio.
Al Vaitis-Carter: „Misteris pirmasis”
Lietuvių kilmės Al Vaitį-Carter galime vadinti „Misteriu pirmuoju”. Savo gyvenime jis užsibrėžė tikslą - visur ir visuomet būti pirmuoju arba (blogiausiu atveju) - paskutiniuoju. „Misterio pirmojo” asmenybė labai domino žiniasklaidą.
Al Vaitis (tikroji pavardė Uzdravaitis) gimė Čikagoje 1915 m. liepos 4 d. Misteris Carter visad nešiodavosi raštus, liudijančius, kad jis buvo pirmasis Čikagos geležinkelio parodos (1950), Seattle Pasaulinės parodos (1962), New Yorko Pasaulinės parodos (1964) bei Montrealio Pasaulinės parodos „Expo’67” (1967) lankytojas.
Vairuodamas savo 1951-ųjų „Chevrolet station wagon”, Al Vaitis-Carter buvo pirmasis automobilistas pervažiavęs Tri-State Tollway, Northwest Tollway, Kennedy Expressway, Eisenhower Expressway, Stevenson Expressway ir Calumet Skyway greitkelius.
Kai Misteris Carter negalėdavo tapti pirmuoju, jis tapdavo paskutiniuoju. Jis buvo paskutinis nupirkęs bilietą į North Shore Electric Railway automatricos reisą 1963 m. Jis taip pat buvo paskutinis keleivis, išlipęs iš tramvajaus, kai jie nustojo kursuoti Čikagoje. Tai buvo 1958 m. birželio 22 d. Misteris Carter paprašė kontrolieriaus, kad autografuotų jo bilietą kaip raštišką to įvykio liudijimą.
Ernestas Hemingvėjus: siekis būti nepralenkiamu
Ernestas Hemingvėjus buvo viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių. Tai - vienas įdomiausių amerikiečių realistų romantikų, siekusių visur būti pirmu ir nenugalimu. Jis į užsienio literatūros istoriją įrėžė savo vardą, kaip kūrinių „Senis ir jūra“, „Atsisveikinimas su ginklais“, „Kam skambina varpai“ ir kt. autorius.
Romanistas, novelistas, Nobelio premijos laureatas E. Hemingvėjus teigė: „Tikram rašytojui kiekviena knyga turi būti nauja pradžia, nauju bandymu pasiekti tai, kas nepasiekiama.