Šiandieniniame pasaulyje sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama.
Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.
Nuosavybės Samprata ir Esmė
Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis.
Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti. Valdymas - tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę. Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.
Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė. Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus - irgi yra jo nuosavybė.
Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.
Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas.
Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.
Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai. Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei.
Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą. Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos.
Tradicija Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių. Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, - o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.
Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams - nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats.
Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuris kitas momentas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.37 str. 1 d. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis (lot. erga omnes). Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Kaip pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo savavališkai pastatytos tvoros, Ieškovui priklausančio žemės sklypo dalyje. Negatorinio ieškinio atveju, ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: (i) kad jis yra turto savininkas; (ii) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog negatorinis ieškinys gali būti reiškiamas tik tada, kai pažeidimas yra tęstinis ir nepasibaigęs ieškinio pareiškimo dieną. Teisei reikšti negatorinį ieškinį, ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Nuosavybės Teisės Ribos
Svarbu paminėti, kad savininko teisės nėra absoliučios. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šių teisių įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas kontroliuoja valstybės taikomas priemones remdamasis proporcingumo reikalavimu, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati. Nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti.
Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.)).
Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu. Šiuo atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.
Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankiškais nuosavybės teisės objektais. Tokiu būdu, šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objekto naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. Taigi, tiek ieškovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis, tiek atsakovams nuosavybės teise priklausantis dujotiekis yra sudedamoji dujų tiekimo sistemos dalis, kuria užtikrinamas dujų energijos tiekimas vartotojams. Ir šiuo atveju ieškovų pareikštas reikalavimas apginti jų teises tokiu būdu, kokiu prašo ieškovai reikštųsi, ieškovų nuosavybės teisės suabsoliutinimu, kuris suponuotų kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą, t.y. dujų tiekimo nutraukimą kitiems vartotojams.
Knygų forumas: Žmogaus teisių pažeidimų gynimo priemonės su profesoriumi Kentu Roachu
Nuosavybės Teisės Įgijimo Būdai
Teisių ir pareigų įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintu teisinių faktų atsiradimu. Tokiu būdu, nekyla abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinio teisinio santykio objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės.
Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokis prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisis į tą turtą neturi. Tuo tarpu, įgyjant nuosavybės teises vienu iš išvestinių šios teisės įgijimo pagrindų, nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių.
Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-10-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2007 J.G., V. V. v J. Š. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. Prie išvestinis nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šiuo atveju šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.
Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinis statinių grupei, vertinant nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, kai nuosavybė įgyjama valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą.
Į teismą su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kuri daiktas įtrauktas į apskaitą.
Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.
Taip pat nuosavybės teisę galima įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.
Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatyta terminą.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.
Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvis kataliks mokytojs sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą.
Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.
Nuosavybės Teisės Ypatumai Miestuose
Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus.
Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto.
Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių. Mokestis nuo žemės sklypo teikiamų pajamų buvo privalomas.
Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui.
Privačiuose miestuose nuo XVII a. Kilnojamojo daikto nuosavybė pereidavo nuo daikto įteikimo momento arba įteikiant krautuvės raktus, kurioje buvo prekės, arba įgijėjui antspaudavus daiktus. Perleidžiant nekilnojamąjį turtą, buvo privaloma jį aprašyti ir kreiptis į teismą dėl įvesdinimo į įgyto turto valdymą. Toks turtas registruotas teisme, įrašant perleidimo sutartį į teismo knygas. Savininkas turėjo savo turtu naudotis nedarydamas žalos tretiesiems asmenims.
Jeigu atstatant pastatą buvo pažeidžiamos kaimynų teisės, jie galėjo pareikšti protestą. Tuo remdamasis teismas galėjo keisti atstatymo projektą arba leisti nugriauti ginčytiną statinį. Vykdomose statybose įtvirtinti servitutai dėl šviesos, pastato atrėmimo į kitą pastatą, stogo nuolydžio ir kt. Servitutas atsirasdavo sutarties ar senaties pagrindu, kurios metu savininkas esamą padėtį toleravo, o tai reiškė, kad faktiškai leido.
Turtą buvo galima įkeisti su teise valdyti arba be jos. įkaitas buvo įrašomas į teismo knygas. Paveldėti buvo galima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Tiek vyrai, tiek moterys turėjo vienodas paveldėjimo teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija byloje dėl ne gyvenamosios paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo suformuluota tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: sprendžiant, kurios (CK 4.75-4.81 straipsniuose ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, kurie susiklosto pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir todėl bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75-4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai.
Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi.
tags: #nuosavybes #teise #apima