Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindai Į Nekilnojamąjį Daiktą Lietuvoje

Nuosavybės teisė yra vienas pagrindinių civilinės teisės institutų, užtikrinančių asmenų galimybę valdyti, naudoti ir disponuoti turtu. Šiame straipsnyje apžvelgsime nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą reglamentavimą Lietuvoje, remiantis Civiliniu kodeksu ir kitais teisės aktais.Nuosavybės teisės įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus. Ši teisė yra tiek kiekvieno civilinis teisinis santykis subjekto, tiek visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas.

Nuosavybės Teisės Samprata ir Esmė

Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atsiskleidžia per subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Šis santykis nulemtas individų išlikimo ir klestėjimo poreikių. Taigi, individas, siekdamas apsaugoti savo interesus, yra priverstas gerbti kito asmens tokią pat teisę. Romėnų teisė skyrė daiktinius (actiones in rem) ir asmeninius ieškinius (actiones in personem). Remiantis tuo padalijimu, subjektinės teisės buvo pradėtos skirstyti į daiktines ir asmenines. Šis skirstymas sudarė kontinentinės civilinės teisės doktrinos esmę.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d., nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatymai įtvirtina šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Iš pradžių buvo reglamentuojami bendruomeniniai daiktų valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis. Šis teiginys patvirtina nuostatą, jog nuosavybė yra prigimtinis reiškinys, t.y. įgimta žmonių bendruomenės egzistavimo prielaida, kuri yra pagrįsta teisiniu reglamentavimu.

Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 28 str. nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Kitaip sakant, savininko turtinės teisės yra neatskiriamos nuo jo pareigų, susijusių su šios teisės įgyvendinimu, naudojimasis ja neturi prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisių apribojimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises. Pažymėtina, jog nuosavybės teisės ribojimo visuomenės interesais galimybė numatyta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.

Įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti pakankamai plati, Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylas atsižvelgia į įstatymų leidėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų realiai nepagrįsti. Nuosavybės paėmimas, vykdomas įstatyminės socialinės bei ekonominės politikos labui, gali būti pateisinamas „visuomenės interesais“ net ir tada, kai visuomenė tiesiogiai nesinaudoja atimtu turtu (bylos: James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986m.), Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987m.).

Tokiu būdu, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams lemia ne tai, koks subjektas vėliau taps šios nuosavybės savininku, o tai, ar nuosavybė, kuri bus paimta iš savininko, tikrai bus paimta dėl to, kad ji reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t.y. šiuo paimamu turtu. Turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad negalima apribojimais pažeisti teisės turinio esmės, t. y. teisę taip apriboti ar suvaržyti, jog jos įgyvendinimas tampa nebeįmanomas.

Inžinerinės infrastruktūros objektai pagal savybes yra materialūs daiktai ir laikytini savarankais nuosavybės teisės objektais. Šių objektų savininkui įgyvendinant savo teises, jo veiksmai negali prieštarauti kitų žmonių, visuomenės, valstybės interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog inžinerinės infrastruktūros objektų naudojimo paskirtis užtikrinti nenutrūkstamą, visiems prieinamą bet kokios paskirties objekto aprūpinimą elektros, šilumos, dujų energija, vandeniu suponuoja atitinkamas šių objektų savininkų nuosavybės teisės gynimo ribas.

Teisės ir pareigos įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtintų teisinių faktų atsiradimu. Taip yra paaiškinamas tarp objektyviosios ir subjektyviosios teisės egzistuojantis glaudus ryšys, t. y. jog subjektinės teisės išplaukia iš objektyviosios teisės. Nekelia abejonių nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatymų nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.

Nuosavybės Teisės Įgijimo Pagrindų Klasifikacija

Romėnų teisėje buvo išskiriami bendrieji nuosavybės teisės įgijimo principai, kuriais remiantis nuosavybės teisės įgijimo pagrindai buvo klasifikuojami į pirminius ir išvestinius. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - tai juridiniai faktai, kurių pagrindu nuosavybės teisė į civilinis teisinis santykis objektus yra įgyjama pirmą kartą, nes tas daiktas niekada nebuvo kieno nors nuosavybė, arba ši teisė atsiranda nepriklausomai nuo ankstesnio savininko valios ir teisės. Šiuo atveju laikomasi principo, jog įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą ir šitaip įgyta nuosavybė yra laisva nuo bet kokių prievolių, turtas nėra apsunkintas, jokie tretieji asmenys teisių į tą turtą neturi.

Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai - nuosavybės teisės turinys priklauso nuo ankstesnio savininko valios ir teisių. Šiuo atveju laikomasi principo, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei pats jis turi, t. y. naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir yra išvesta iš jo teisės. Šios teisės ir pareigos apimtis priklauso nuo šios teisės įgijimo pagrindo.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. nurodoma, kad nuosavybės teisė įgyjama:

• pagal sandorius;
• paveldint;
• pagaminant naują daiktą;
• įgyjant nuosavybės teisę į bešeimininkį daiktą;
• įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi;
• kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.

Vienas iš pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybiškai naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu. Atsižvelgiant į tai, jog inžinerinės infrastruktūros objektai įstatymo leidėjo yra priskiriami vienai iš inžinerinių statinių grupei, nuosavybės teisę į juos gali įgyti valstybė arba savivaldybės teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą.

Teismui su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finansų, kontrolės arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.

Šio turto išaiškinimo, apskaitos bei perdavimo nuosavybėn tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitos, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatos.

Taip pat nuosavybės teisę galima įgyti į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.

Tokiu būdu, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi teismo yra konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: asmuo daiktą įgijo sąžiningai bei teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai, kaip savą valdė teisės normose nustatytą terminą.

Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ko kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatymų leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu. Šios teisės normos pobūdis yra dispozityvus, todėl šalys sutartyje gali nuosavybės teisės perėjimo momentą susieti su kitomis aplinkybėmis ir faktais.

Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pažymėjo, jog turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti aiškinamas vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Prie išvestinių nuosavybės teisės pagrindų, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejų, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šiuo atveju šie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu. Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisių perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.

Būtina atsižvelgti, kad kilnojamasis daiktas įgytas atlygintinai tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.

Nuosavybės teisės į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą.

Esant klausimams dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Nuosavybė skirtingai nuo valdymo yra idealus (nematerialus) reiškinys - tai santykis tarp žmonių dėl daiktų ir kt. Kai nuomininkas - fizinis asmuo, išsinuomavęs nekilnojamąjį daiktą, miršta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita. Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, pakeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. Visi kiti civilinės teisės subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatinės (civilinės) teisės normomis, kurie gali būti pripažinti juridiniais asmenimis arba tokiais nelaikomi.

Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Romansų-germanų šalyse pastebima tendencija suskaidyti nuosavybės teisės turinį arba kitaip sakant nuosavybės teisę riboti, suteikiant į tą patį daiktą daiktines teises nuomininkui (nuomos sutartis nepasibaigia pasikeitus savininkui, nuomininko teisė atnaujinti nuomos sutartį). Prancūzijoje, pvz., nuomininko teisės į nusinuomotą daiktą (turtą), įgytos pagal nuomos sutartį, naudojamos komercijoje, o tokios teisės vadinamos komercine (prekybine) nuosavybe. Todėl daroma išvada, kad civilinės teisės doktrina ir įstatymų leidėjai atsisako nuo nuosavybės teisės nedalumo ir savininko absoliutaus viešpatavimo daiktui principo. Šios iš nuomos sutarties, gali būti civilinės apyvartos ir įkeitimo dalyku. Tai reiškia, kad civilinė teisė vis labiau nutolsta nuo nuosavybės santykius, pagrįstos elementariojo modelio pagrindu, t.y. „vienas daiktas - vienas savininkas“.

Kai doktrina negali paaiškinti kokio nors reiškinio, tai bandoma tokį reiškinį paneigti. „Nuosavybės teisės apibrėžimo negalima sutapatinti su ekonomine nuosavybės kategorija, kai nuosavybė suvokiama kaip objektas (turtas). Ekonominiai nuosavybės santykiai gali įgyti tiek daiktinės teisės, tiek prievolių teisės formas. Todėl prekės kaip civilinės apyvartos objektai ne visada yra nuosavybės teisės objektai. Nuosavybės teisės objektais gali būti tik individualiai apibrėžti daiktai.“

Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisių perėmimas, o pagal pirminius - ne. Pagal pirminius įgijimo būdus įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali būti nustatyti.

Jeigu bešeimininkis ir rastas daiktas dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės, tai policija, finansų, kontrolės ar savivaldybės institucija privalo imtis priemonių, kad daiktas, esant galimybei, būtų parduotas, o už jį gauti pinigai išsaugoti pametusiam ar kitaip praradusiam daiktą asmeniui.

Asmuo, radęs daiktą ir grąžinęs jį pametusiam asmeniui arba nustatyta tvarka perdavęs jį policijai, turi teisę gauti iš pametusio daiktą asmens išlaidas daiktui saugoti ir perduoti atlyginimą ir užmokestį už radimą. Užmokestis už daikto radimą negali būti mokamas, jeigu radęs daiktą asmuo nustatytu laiku ir tvarka nepranešė apie radinį ar klausiamas nuslėpė patį radimo faktą.

Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka žemės ar kito daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie nesusitarė kitaip. Istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintis lobis gali būti paimamas pagal įstatymą visuomenės poreikiams.

Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.

Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, tu...

Svarbiausi Civilinio Kodekso Straipsniai, Reguliuojantys Nuosavybės Teisės Įgijimą Sandoriu

Apibendrinant, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas sandoriu yra sudėtingas procesas, reikalaujantis atidaus teisės aktų ir teismų praktikos išmanymo. Šiame straipsnyje nagrinėjome nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą ypatumus Lietuvoje, ypatingą dėmesį skirdami įvairiems sandoriams ir teisiniams pagrindams.

tags: #nuosavybes #teise #i #nekilnojamaji #daikta #pereina