Kas gali būti rėmėjas Australijos vizai?

Nuo seniausių laikų žmonija nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migracija - tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kitimus, kas trukdavo ištisus šimtmečius. Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne klimatas ar aplinka, o socialinės ir politinės jėgos. Žmonės bėga nuo politinės priespaudos, nuo religinės arba rasinės diskriminacijos, ieško darbo, važiuoja mokytis.

Tarptautinė migracija 2017 m.

Migracijos tipai

Vidinė migracija - tai geografinis gyventojų mobilumas šalies viduje. Migracijos procesas glaudžiai susijęs ir su horizontaliu, ir su vertikaliu mobilumu.

Migracijos keliai

Tai tiesioginio migranto judėjimo iš vienos vietos į kitą charakteristika. Tam, kad žmonės norėtų pakeisti įprastą gyvenimo vietą, būtinos sąlygos, verčiančios juos persikelti į kitą miestą, regioną, šalį.

Migracijos tipai pagal valią:

• Skatinama: Migranto valia yra pavaldi kitų valiai (pvz., priklauso nuo korporacijos geografinės padėties pasikeitimų).
• Masinė: Tarptautinė masinė migracija (pvz., nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimas).

Didžiosios migracijos bangos

Didžiųjų geografinių atradimų periodas prasidėjo XIV a. Tai įgalino europiečius migruoti ir kurtis naujose vietose, kas truko šimtmečius. Tačiau iki pat XIX a. didžiausią migrantų srovę sudarė ne europiečiai, persikeliantys į Ameriką, o 10-20 mln. vergų, kurie prievarta buvo vežami iš Afrikos į Naująjį Pasaulį.

XIX a. pradžioje prasidėjo didžioji migracija iš Europos į Vakarų pasaulį: į abu Amerikos žemynus atvyko 75 mln. migrantų. Didžiausias stimulas buvo staigus Europos gyventojų skaičiaus padidėjimas. Nuo 1846 m. iki 1932 m. imigravo 53 mln. žmonių, ir tik 3% ne iš Europos. Daugiau negu 3/4 imigrantų sudarė Didžiosios Britanijos ir Airijos, Italijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Ispanijos gyventojai.

Kaip jau minėta, emigruodavo daugiausiai žmonių iš Europos, o imigruodavo į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Vien tik į JAV važiavo beveik 3/5 emigrantų. Iš tų, kurie atvyko į JAV nuo 1821 m. iki 1924 m. apie 30% vėliau grįžo į tėvynę. Iš imigravusių į Argentiną grįžo 47% . Dar XIX a. kelionė per vandenyną būdavo ilga ir pavojinga, bet labai daug migrantų tikėjosi grįžti į tėvynę.

Didžiosios ir ilgosios imigracijos į Šiaurės Ameriką metu atvykę darbininkai ėmėsi eksploatuoti gamtos turtus, statė fermas ir fabrikus. Daugelis tautų įnešė indėlius į Kanados ir JAV nacionalinę kultūrą ir ekonomiką. Tarp 1860 ir 1920 m. 13-15% JAV gyventojų buvo gimę svetur. 1930 m. Didžiosios ekonominės krizės ir 1940 m. karo metu imigracija sumažėjo, o po karo vėl padidėjo. Per 1980 m. gyventojų surašymą apie 14 mln.

Šiuolaikinė migracija

Migracija nėra naujas reiškinys, tačiau ji, ko gero, spartėja, būdama sudedamąja globalinės integracijos proceso dalimi. Pasaulinės migracijos modelius galima laikyti vienu atspindžių, rodančių sparčiai kintančius ekonominius, politinius bei kultūrinius šalių tarpusavio saitus. Atrodo, kad XXI a. Imigracija - žmonių atvykimas į šalį siekiant čia įsikurti, o emigracija - žmonių išvykimas iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Drauge jos sudaro globalinės migracijos modelius, jungiančius kilmės ir paskirties šalis. Migraciniai persikėlimai papildo daugelio visuomenių etninę bei kultūrinę įvairovę, taip pat padeda formuoti demografinę, ekonominę bei socialinę dinamiką.

Mokslininkai išskyrė keturis migracijos modelius, apibūdinančius pagrindinius po 1945 metų vykusius globalinius gyventojų persikėlimus:

• Klasikinis migracijos modelis taikytinas Kanadai, Jungtinėms Valstijoms ir Australijai, kurios susiformavo kaip „imigrantų tautos“. Šiais atvejais imigracija dažniausiai būdavo skatinama, o naujiems atvykėliams žadama pilietybė, nors taisyklės bei kvotos padėdavo riboti kasmetinius imigrantų srautus.
• Kolonijinis imigracijos modelis, diegtas Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, turi tendenciją imigrantus iš buvusių savo kolonijų vertinti kur kas palankiau, negu atvykėlius iš kitų šalių.
• Vokietija, Šveicarija, Belgija ir kitos valstybės laikėsi trečiojo tipo politikos - imigrantų darbininkų modelio. Vadovaudamasi šia schema, šalis priimdavo imigrantus laikinai, dažnai siekdama patenkinti darbo rinkos reikmes. Bet tokiems atvykėliams, net ir ilgai išgyvenusiems šalyje, nebūdavo suteikiama pilietybė.
• Dėl imigracijos įstatymų sugriežtinimo daugelyje industrinių šalių ėmė vis labiau plisti nelegalios imigracijos modeliai. Imigrantai, kurie patenka į šalį slapta ar apsimetę „ne imigrantais“, dažnai sugeba gyventi nelegaliai - už oficialiosios visuomenės ribų.

Daugelis ankstyvųjų migracijos teorijų sutelkė dėmesį į vadinamuosius stumties ir traukos veiksnius. „Stumties“ veiksniai susiję su vidine kilmės šalies dinamika, kuri verčia žmones emigruoti, pavyzdžiui, su karu, badu, politiniu persekiojimu ar demografinio pobūdžio „spaudimu“. „Traukos“ veiksniai - priešingai, apibūdina imigrantus patraukusias paskirties šalies savybes.

Migraciją tiriantys mokslininkai vis labiau remiasi kitu požiūriu - globalinės migracijos procesuose jie įžvelgia „sistemas“, sukurtas makro- ir mikrolygių procesų tarpusavio sąveikų. Makrolygio veiksniai susiję su visuminiais dalykais, pavyzdžiui, teritorijos politine padėtimi, imigracijos bei emigracijos kontrolės įstatymais bei taisyklėmis ar tarptautinės ekonomikos pokyčiais.

Pagrindinės globalinės migracijos tendencijos:

• Pagreitis.
• Įvairėjimas.
• Globalizacija.
• Feminizacija: Daugėja migrančių, todėl šiuolaikinė migracija, palyginti su ankstesnėmis, yra kur kas mažiau vyriška.

Diasporos

Kitas būdas suprasti globalinės migracijos modelius - studijuoti diasporas. Diasporos terminas nusako etninių grupių sklaidą iš pirmapradės tėvynės į užsienio teritorijas, dažnai vykstančią priverstinai ar spaudžiant skausmingoms aplinkybėms.

Robinas Cohenas teigė, jog diasporos atsiranda keliais skirtingais būdais, nors dažniausiai pateikiami ne savu noru, o dėl persekiojimų bei smurto susibūrusių diasporų pavydžiai. Knygoje Global Diasporas, 1997 („Globalinės diasporos“) Cohenas pritaiko istorinę traktuotę ir pagal pagrindines pirmapradės bendruomenės sklaidos jėgas išskiria penkias skirtingas diasporų rūšis: aukų (pavyzdžiui, afrikiečių, žydų ir armėnų), imperines (britų), darbo (indų), prekybos (kinų) ir kultūrines (karibiečių).

Imigracija į Britaniją

Imigraciją į Britaniją galėtume laikyti XX a. reiškiniu, tačiau iš tiesų šis procesas turi šaknis, siekiančias ankstyviausius rašytinės istorijos etapus ir netgi senesnius laikus. XIX a. Industrializacijos plėtra radikaliai pakeitė šalies vidaus migracijos, taip pat ir tarptautinės imigracijos į Angliją modelius. Didėjančios darbo galimybės miestuose ir smunkanti namų ūkio gamyba kaime skatino migracijos iš kaimo į miestą tendencijas. Darbo rinkos reikmės vėl padidino imigraciją iš užsienio.

Didelė imigrantų banga užplūdo Britaniją ir vėliau, kai nacių persekiojimai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje paskatino kitų Europos šalių žydų kartą saugumo sumetimais trauktis į Vakarus. Po Antrojo pasaulinio karo Britanija patyrė iki tol nematyto masto imigraciją - diduma naujųjų gyventojų atvyko iš Sandraugos šalių, atsiliepda¬mi į darbo galimybes. Pokario Britanijoje stigo darbo rankų, todėl tam tikrą laiką darbdaviai energingai stengėsi pritraukti darbininkus imigrantus.

XX a. septintajame dešimtmetyje pradėta laipsniškai tolti nuo idėjos, kad visi britų imperijos gyventojai turi teisę imigruoti į Britaniją ir reikalauti jos pilietybės. Naujuosius imigracijos apribojimus galėjo bent kiek paveikti darbo rinkos galimybių pokyčiai, tačiau tų apribojimų įvedimas atitiko ir neigiamą daugelio baltųjų britų reakciją į imigrantų antplūdį.

Kovotojai su rasizmu ir šia tema rašantys autoriai teigė, jog Britanijos imigracijos politika yra rasistinė ir diskriminuoja nebaltuosius gyventojus. Po 1962 metų Sandraugos imigrantų įstatymo buvo įteisintas pluoštas priemonių, suvaržiusių nebaltųjų įvažiavimo bei įsikūrimo teises, bet apsaugojusių baltųjų galimybę palyginti laisvai patekti į Britaniją. Britanijos pilietybės įstatymas, priimtas 1981 metais, sugriežtino sąlygas, leidžiančias atvykti į Jungtinę Karalystę žmonėms iš buvusių ar ir dabar priklausomų teritorijų.

tags: #kas #gali #buti #sponsorius #australijos #vizai