Romėnų įkvėptas gyvenamasis namas: architektūros apžvalga

Šiame straipsnyje panagrinėsime romėnų įkvėptą gyvenamojo namo architektūrą, įskaitant dizaino elementus, įtaką ir pavyzdžius.

Panteonas Romoje - vienas iš geriausiai išsilaikiusių senovės Romos pastatų.

Architektūros stilius ir įtaka

Namo architektūra priskiriama funkcionalizmui, pabrėžiant senovinės pilaitės įvaizdį. Toks architektūros stilius, primenantis namus kaip vilas ir pilaites, buvo gana populiarus Italijoje, kur šio pastato architektas dr. Stasys Kudokas ir baigė mokslus - Romos karališkojoje architektūros aukštojoje mokykloje.

Šiame kontekste verta prisiminti, kad tarpukario Lietuvos architektūros veidą kartu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, formavo ir Romoje beveik tuo pačiu metu studijavęs Stasys Kudokas, pasižymėjęs itin unikaliu kūrybiniu braižu. Remiantis daugelių Lietuvos architektūros kritikų teigimu, S.Kudokas buvo vienas iš nedaugelio architektų, sugebėjusių įgyti plataus spektro išsilavinimą užsienio aukštosiose mokyklose ir savo žinias sėkmingai integruoti į projektų realizaciją.

Galima teigti, kad bene didžiausią įtaką architekto savito braižo susiformavimo etape atliko būtent Italijoje įgyta patirtis bei žinios apie klasikinę architektūrą. Gavęs architektūros daktaro laipsnį, S.Kudokas toliau sėkmingai vystė savo karjerą Lietuvoje. Sparčiai augančiai laikinajai Lietuvos sostinei Kaunui reikėjo daugybės naujų architektūrinių projektų. Tad nuo 1930-1944 m. jis buvo Kauno miesto savivaldybės architektu.

Šis pokytis siejamas su lietuvių architektų, studijavusių užsienio universitetuose, sugrįžimu į Lietuvą. Tarp garsių užsienio šalyse išsilavinimą, bei profesinę patirtį įgijusių architektų buvo ir du žymiausi Kauno architektūros kūrėjai - Vytautas Landsbergis-Žemkalnis bei Stasys Kudokas - sėkmingai baigę studijas buvusioje Karališkojoje architektūros mokykloje Romoje (it. Regia Scuola Superiore di Architettura). Manoma, kad vertinga patirtis ir žinios įgytos šioje Italijos aukštojo mokslo įstaigoje tiesiogiai prisidėjo prie modernizmo, kaip architektūrinio stiliaus, paplitimo laikinojoje Lietuvos sostinėje.

Buvusi Karališkoji architektūros mokykla (Regia Scuola Superiore di Architettura), įsteigta 1919 m. spalio 31 d. Romoje, yra įvardijama kaip ilgo politinio ir kultūrinio dialogo darinys. Ši įstaiga buvo pirmoji aukštoji mokykla Italijoje, kurioje buvo įgyjamas architekto išsilavinimas. Vėliau sekė Venecijoje, Turine, Florencijoje ir Neapolyje įsteigtos aukštosios mokyklos. 1932 m. architektūros mokslų židinys buvo perkeltas iš Via di Ripetta gatvės į Vialle Giulia, kur dabar veikia kaip žymiojo Romos universiteto ,,La Sapienza‘‘ architektūros fakulteto būstinė.

Svarbu paminėti, kad šios aukštosios mokyklos istorija yra siejama su architektūros, kaip atskiros studijų disciplinos atsiradimu. Iki tol architektūra Italijoje egzistavo samplaikoje su inžinerijos mokslo studijomis. Būtent su buvusiąja Karališkąja architektūros mokykla Romoje siejamos Italijos įtaka Kauno modernistinei architektūrai.

Romos mokyklos auklėtiniais pagrįstai vadinami du itin žymūs tarpukario Lietuvos architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893-1993 m.) ir Stasys Kudokas (1898- 1988 m.). Nors jie žinių sėmėsi ir kitose studijų vietose, profesinis šių architektų kelias labiausiai siejamas su Romos mokykla, kuri juos galutinai suformavo kaip kūrėjus ir davė puikius pagrindus ir visam gyvenimui įskiepijo pomėgį kai kurioms būdingoms italų architektūros detalėms.

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis į Karališkąją Romos architektūros mokyklą įstojo 1923 m.. Anksčiau jis buvo studijavęs architektūrą Rygos politechnikos institute, o nuo 1922 m. turėjo techninio darbuotojo rolę Susisiekimo ministerijoje, kur jo pagrindinė užduotis buvo rūpintis Lietuvos aukso pervežimu iš Berlyno. Kartu su poetu Faustu Kirša ir Juozu Urbšiu, vėliau tapusiu Lietuvos užsienio reikalų ministru, V.Landsbergis-Žemkalnis paprastame bagaže pervežinėjo aukso atsargas. Romoje architektas atsidūrė jausdamas poreikį studijoms, kur studijavo iki 1926 m. Lietuvoje jo diplomas buvo pripažintas tik 1932 m. 1927-1929 m. dirbo Lietuvos universiteto architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. Vis gausėjant užsakymų, atsisakė pedagoginio darbo ir įsteigė privatų projektavimo darbų biurą.

Tai neabejotinai vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos architektų, turintis itin solidų savo atliktų architektūrinių projektų sąrašą, pavyzdžiui, Kyburių Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia Pasvalio rajone (1927 m.), A Žmuidzinavičiaus gyvenamasis namas Kaune (1928 m.), Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų klinika Kaune (1930 m.), Biržų gimnazija (1930-1936 m.), Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (1936 m.), Sporto ir gimnastikos rūmai Klaipėdoje (1936 m.), Nacionalinis parkas Tasmanijoje (1958 m.) ir daugybė kitų. V.Landsbergis-Žemkalnis žinomas kaip architektas, urbanistas, dėstytojas, paveldosaugininkas ir visuomenės veikėjas. Unikalus savo srities žinovas sugebėjęs itin meistriškai veikti nuolat besikeičiančių aplinkybių sūkuryje. Jis aktyviai dalyvavo tarpukario Kauno ir Lietuvos miestelių modernizavime, vadovavo 1939 m. atgauto Vilniaus pertvarkymui sovietų ir nacių okupacijų metais, kūrė pokario išeivijos architektūrines vizijas Vokietijoje ir Australijoje, o 1959 m. sugrįžęs į sovietinę Lietuvą įsitraukė į architektūrinį gyvenimą iki pat Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais.

Tarpukario Lietuvos architektūros veidą kartu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, formavo ir Romoje beveik tuo pačiu metu studijavęs Stasys Kudokas, pasižymėjęs itin unikaliu kūrybiniu braižu. Remiantis daugelių Lietuvos architektūros kritikų teigimu, S.Kudokas buvo vienas iš nedaugelio architektų, sugebėjusių įgyti plataus spektro išsilavinimą užsienio aukštosiose mokyklose ir savo žinias sėkmingai integruoti į projektų realizaciją. 1916-18 m. jis mokėsi Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute. 1920-24 m. dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijos Kelių valdyboje. 1924 baigė Kauno meno mokyklą ir atvyko profesinių žinių gilinti į Romą. 1930 baigė Karališkąją aukštąją architektūros mokyklą Romoje, Milane išlaikė architekto tarptautinius egzaminus, leidusius jam dirbti įvairiose užsienio šalyse.

S.Kudokas drąsiai yra nominuojamas kaip vienas iš originaliausių to meto architektų už jo racionalumą, skonį bei architektūrinę išmintį. Jo projektuoti pastatai monumentalūs, būdinga modernizuotos klasikinės formos interpretavimas, vėlesniems - tautinės raiškos paieškos. Manoma, kad Italijoje studijavusių architektų indėlis į vadinamąjį ,,Optimizmo architektūros’’susiformavimą tarpukario Lietuvoje yra itin reikšmingas. Akivaizdu, kad Roma ir Kaunas negali būti lyginami būtent dėl dydžio ir istorinių aplinkybių, tačiau XX a. pirmojoje pusėje suprojektuotų pastatų tipologija labai panaši, o prie to labai prisidėjo tiltus tarp Italijos ir Lietuvos modernizmo architektūros tiesę Romos karališkosios architektūros mokyklos auklėtiniai, Kauno architektūros grandai V. Landsbergis-Žemkalnis ir S.Kudokas.

Pagrindiniai dizaino elementai

• Atikas: Namo įėjimą puošia puošnus atikas su apvaliu langeliu.
• Langai: Laiptinės langas vientisas, vertikalus, buvo suskaidytas į smulkesnius langelius. Įgilintas, suformuojant iš tinko apvadus. Originalūs namo langai buvo skaidomi į tris dalis. Kampiniai langai buvo sujungti suapvalintu stiklu. Pirmojo aukšto langai turi išlikusius viršutinius karnizus, kurie pabrėžiant pastato kylimą aukštyn, yra įkomponuoti šalia antrojo aukšto langų apačios.
• Portalas: Portalas gan masyvus, išskiriantis pagrindinį įėjimą, su masyviu karnizu virš durų, prie laiptinės apatinės palangės.
• Balkonai: Rytinėje fasado pusėje, buvo atviri balkonai.
• Bokštelis: Palėpės aukšte, viename iš namo kampų įrengtas kampinis bokštelis. Šis paaukštinimas suteikia pastatui pilies įvaizdį.

Apijaus kelias - vienas iš seniausių ir strategiškai svarbiausių Romos kelių.

Kiti pastato elementai

• Rūsys: Rūsyje buvo įrengta katilinė, anglinė ir sandėliai.
• Stogas ir sienos: Stogas buvo numatytas skardinis, sienos mūrinės, iš plytų.
• Patogumai: Name buvo įrengtas centralinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija.
• Virtuvės: Virtuvių ir tarnaičių kambarių langai numatyti iš kiemo pusės. Virtuvės turėjo balkonus, kuriuose buvo įrengti šaltspinčių langeliai.

Istorija

Zofija ir Leonas Skukauskai name apsigyvena nuo 1932 m. Gyveno I a. 4 kamb. bute. Apie Skukauskus daug žinių nėra. Žinoma, kad Leonas Skukauskas vertėsi statyba, remonto darbais, kanalizacijos, vandentiekio tiekimo darbais, projektavimu. Yra dokumentų liudijančių, kad turėjo įdukrą Jadvygą, nors vietinių gyventojų teigimu, Skukauskai dar turėjo 2 sūnus ir 1 dukrą. Vaikai karo metu emigravo, įdukra liko Lietuvoje. Nėra žinoma pačios Skukauskienės tikslus likimas II pasaulinio karo metais, bet manoma, kad dėl ligos ji mirė karo pabaigoje arba pokariu.

Prašymas statyti namą buvo pateiktas 1931 m. balandžio 20 d. Skukauskienė buvo paėmusi iš Taupomosios Valstybės Kasos 65000 Lt kreditą namo statybai. Pradžioje projektas buvo paruoštas 3 aukštų, 6 butų namui po 3 ir 4 kamb. su virtuve, tarnaitės kambariais, voniomis ir tualetais. Vėliau, statybų procesų metu, pateiktas prašymas palėpėje įrengti 2 papildomus kambarius.

1937 m. Skukauskai kieme papildomai pasistato atskirą 2 a. Namo architektūra priskiriama funkcionalizmui, pabrėžiant senovinės pilaitės įvaizdį. Vidinis kiemo fasadas nebuvo nutinkuotas. Tikėtina dėl finansinių išteklių stokos. Savininkus kredito našta buvo privertusi namą pardavinėti. Bet dėl prasidėjusios 1940 m.

Kauno architektūra tarpukariu

Vis dėlto dera pabrėžti, jog Kaunas tarpukariu išgyveno tikrą architektūros triumfą. Sunku pasakyti, ar taip būtų nutikę, jei miestas nebūtų tapęs laikinąja sostine. Šiuo laikotarpiu Kaune iškilo daug modernių pastatų, įrengtos aikštės, perplanuotos gatvės. 1918-1938 m. mieste pastatyta 10 581 pastatas, nors statybų sparta nebuvo tolygi. Populiariausias buvo neoklasicizmas bei įvairios jo laisvesnės interpretuotės. Be to, itin plačiai vyravo retrospektyvizmo tendencijos (istorinių stilių kompozicinių principų ir dekoratyvinių formų kartojimas, stilizacija). Istorizmas tuo metu buvo gajus daugelyje pasaulio šalių, tačiau Lietuvoje jis sietinas su Rusijos įtaka. Dauguma tarpukario Kauno architektų buvo carinės Rusijos aukštųjų mokyklų studentai. Žymiausi lietuviškos architektūros pradininkai: Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Edmundas Frykas, Aleksandras Gordevičius, Karolis Reisonas, Feliksas Vizbara, Leonas Ritas ir Romos karališkąją architektūros mokyklą baigęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Kai kurių jų projektuotų namų interjerai galėjo lygintis net su Paryžiaus ar Berlyno statiniais. Pvz., akademiško neoklasicizmo stiliaus Lietuvos bankas (1925-1928 m., architekstas M. Songaila), kurio pasididžiavimas 700 m2 dviaukštė salė su aplink ją išdėstytomis tarnybinėmis patalpomis. Operacijų salė apjuosta korintine kolonada, įstiklintas lubas įrėmina mitologiniais motyvais ištapyti plafonai. Trečiojo aukšto patalpos turi skliautines lubas ir taip pat tapytus plafonus.

Apie Kauno pokyčius iškalbiausiai rašo italų žurnalistas Džiuzepė Salvatorė, apsilankęs čia 1923 m. ir 1931 m. Pirmą kartą atvykęs jis rašė: Suspaudė širdį.Pamaniau negi šis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali būti Europos valstybės sostine? Pagrindinės miesto gatvės dvokė, šaligatvius atstojo sumestos šleivos lentos. Laisvės alėjoje viešpatavo kamarėlėse įruoštos žydų krautuvėlės su ant visokių atraižų užrašytomis iškabomis. Atvykęs antrą kartą italas nustebo: Neįmanoma aprėpti šių naujų karštligiškų statybų - per keletą metų senasis Kaunas baigia nusimesti čigonišką didelės Rusijos gyvenvietės rūbą tam, kad būtų panašus į vakarietišką, šiek tiek amerikietišką miestą.

Pirmasis už valstybės lėšas Nepriklausomoje Lietuvoje statytas pastatas buvo Meno mokykla. Kadangi visos Kauno tarpukario architektūros panagrinėti neįmanoma, tad būtina susitelkti į įdomesnius statinius.

Vienas pavyzdžių - namas K. Donelaičio g. 19. Jis pastatytas 1934 m. architekto Arno Funko. Nors statinio eksterjeras originalių ekspresyvių formų, gerų proporcijų bei kontrastingų formų langais, tačiau daugelis į jį net nežvilgteli. Namo puošmena buvo interjeras, tarpukariu nestokojęs rafinuotumo. Hole buvo įstiklintos lubos, pro kurias buvo matyti viršuje esanti oranžerija, ažūrinės arabiško stiliaus arkutės skyrė poilsio kampelį. Vestibiulį puošė židinys.

Tuo tarpu kitas namas S. Daukanto g. 14 išsiskiria būtent savita išvaizda. Architektas L. Ritas pastatė jį 1928 m., išorės dekore panaudodamas aštrių formų ornamentiką, būdingą to meto art deco stiliui, bet drauge išsaugodamas XX a. prad. moderno (šiaurės moderno) atgarsius. Tai reikšmingiausias šių stilių derinys Kaune. Jo simetrinį fasadą puošia faktūriniai egiptietiški motyvai, zigzagai, rombai, spindulių ornamentai, o viršuje spinduliais apsupta reljefinė kaukė. Portalas ir balkonai - laužyto profilio.

Niekuo nenusileidžia ir Kauno centrinis paštas (1930-1931 m., architektas F. Vizbaras), kuriame ryški tautinio modernizmo sąveika, demonstruojanti vieną iš lietuviško stiliaus paieškų krypčių. Lietuviškumo siekiai perteikti vietinį smiltainį primenančią fasado apdailą, liaudiškus medžio drožinius - langų apvadais ir karnizais iš cemento. Interjere tautinių raštų motyvais išdėliotos keraminės grindys, salės lubas puošia tautodailėje mėgstamas tulpelių ir lelijų motyvo frizas bei lietuviškais pašto ženklais dekoruotas drobinis apvadas (dailininkai Petras ir Rimas Kalpokai).

Dar vienas pastatas, primenantis mažus XVII - XVIII a. rūmus, įsikūręs K. Donelaičio g. 76. Jame tarpukariu veikė lenkų smulkaus kredito draugija. Namą 1932 m. suprojektavo inžinierius E. Frykas. Pagrindinis fasadas pabrėžtinai reprezentatyvus. Centras akcentuotas rizalitu, kurio pakraščiuose kyla korintinio orderio kolonos, pakeltos ant cokolio. Jos remia antablementą su stambiu profiliuotu karnizu. Rizalito ašyje pristatytas portalas, papuoštas kolonėlėmis ir trikampiu sandriku, o virš jo - pusapskritis langas. Siaurokas kraštines fasado dalis skaido korintiniai piliastrai ir įvairių formų langai. Interjero puošnumas atsiskleidžia jau įžengus vidun ir pakilus dvipusiais baroko stiliaus laiptais, puoštais vazomis ir voliutomis. Operacijų salės perdanga remia puslankiu sustatytos dorėninės kolonos, o antablementą imituoja juosta su girliandų dekoru. Šie rūmai laikomi tarpukario modernizuoto neoklasicizmo ir neobaroko architektūros pavyzdžiu.

Kaunas taip pat turi ir vieną ,,mįslingiausių“ tarpukario statinių. Tai gyvenamasis namas Vytauto prospekte 58, statytas 1928 m. architekto Jokūbo Pero. Įdomi jo ne tik architektūra, bet ir pati statymo istorija. Pasak amžininkų, tai nėra autentiškas kūrinys, o kopija iš užsieninio (vokiečių ar prancūzų) žurnalo. Teigiama, jog namo savininkai Mozė Posvianskis ir Giršas Klisas, susižavėję matyta iliustracija, užsakė, kad vienas miesto inžinierių suprojektuotų panašų pastatą. Namas stilingas, ekspresyvių formų, turi art deco ir moderno bruožų. Įgaubtas pagrindinis fasadas įrėmintas aptakiais sudvejintais kyšuliais, tarp kurių įterpti apvalaini balkonai, o viršuje kyla laiptuoti atikai. Centre suprojektuotas atviras prieangis, kurio kolonas puošia žmonių figūros. Įdomi ir konstruktyvinė kiemo fasado kompozicija.

Tačiau labiausiai iš visų Kauno pastatų išsiskiria Karininkų ramovė, turinti ne tik architektūrinę, bet ir meninę vertę. Statybos konkursas buvo paskelbtas 1930 m. Jį laimėjo estų inžinieriai Lohkas ir Johansonas, o projektuoti buvo pakviesti žymiausi Kauno architektai - V. Dubeneckis, Stasys Kudokas ir inžinierius Kazys Krikščiukaitis. V. Dubeneckiui mirus darbus toliau pratęsė S. Kudokas, jo pagalbininkas K. Krikščukaitis, konsultantas prof. M. Songaila bei konstruktorius inžinierius Anatolijus Rozenblumas. Projektas patvirtintas 1935 m. liepą, o statyba tęsėsi iki 1937 m. vasario. Pastato planas simetriškas, su pabrėžta centrine ašimi.

Pirmojo (cokolinio) aukšto salėje buvo įsikūręs ,,Trijų milžinų“ restoranas, už jo vakariniame gale prakirstas siauras pravažiavimas. Gatvės ko...

tags: #romenu #gyvenamasis #namas