Nuosavybės teisinis reguliavimas Lietuvoje 1918-1940 m.

Lietuvos teisės istorija - turininga ir pamokanti. Turinti tūkstantmetę praeitį, viduramžiais pasiekusi vieną iš aukščiausių Europoje raidos lygį, Lietuvos teisė net ilgalaikio valstybingumo praradimo, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos pavergimo sąlygomis, sutrikdžiusiomis natūralius valstybingumo, visuomenės tobulėjimo procesus, dėl ko patirta didžiulių gyventojų, kultūrinių, socialinių ir ekonominių išteklių netekčių, neprarado gyvybingumo, sugebėjo tiek praeityje, tiek dabartyje iš naujo atgimti ir remdamasi teisės raidos tęstinumo ypatumais ir istorine tradicija pasiekti dabartinius teisinius santykius bei daryti įtaką tolesnei jų raidai.

Lietuvos konstitucinės raidos kelias, atvedęs į 1922 metų Konstituciją, prasidėjo 1918 m., kai vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas. 1918 m. lapkričio 11 d. Vokietija kapituliavo. Šioms aplinkybėms Valstybės taryba 1918 m. spalio 28 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją, kuri paskelbta 1918 m. lapkričio 2 d. Ši konstitucija neatsitiktinai buvo pavadinta Pamatiniais dėsniais.

K. Grinius yra suformulavęs du šios laikinosios konstitucijos nustatomus pagrindinius tikslus: 1) vykdyti 1918 m. Vasario 16 d. aktą; 2) sukurti valdžios organus, galinčius apginti valstybę. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Taryba priėmė antrąją Laikinąją Konstituciją. Didelė dalis nuostatų pažodžiui (išskyrus tai, kad žodis „vyriausybė“ pakeistas „valdžia“) kartojo 1918 m. Pamatinius dėsnius. 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis Seimas susirinko į pirmąjį posėdį. Šiojo posėdžio priėmė Laikinąją Konstituciją, kurią paskelbė pirmasis Valstybės prezidentas A. Smetona.

Joje buvo skelbiamas visų piliečių, nepaisant lyties, tautybės ir tikybos, lygiateisiškumas, skelbiamas luomų ir titulų panaikinimas. Tačiau vėlesnio M. Römerio vertinimu, čia nebuvo sukurtas išsamus ir aiškus teisių katalogas. Dar svarstant 1922 metų Konstitucijos projektą, daug diskusijų kėlė moters lygių teisių įteisinimas pagrindiniame šalies įstatyme. 1922 m. kovo mėn, viena iš aršiausiai moters teisių atstovių seime, M. Galdikienė pasisakė už lygių teisių įtvirtinimą atskirame skyriuje. Pateiktame projekte <...> užmirštama apie branduolį valstybės, apie tą celę, iš kurios išsivysto visa valstybė t.y. apie moterį. Šis principas leis šeimai vystytis nauju pamatu - žmogiškumu, o ne vergavimu vienas kitam.

1922 m. rugpjūčio 1 dieną priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kurią sudarė XV skyrius ir 108 straipsniai. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, suvereni valstybės valdžia prilklauso tautai, o ją vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. 1922 m. Pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Resublikos Konstitucijoje jau išskirtos ir šeimos narių teisės. Šeimos apsaugos reglamentavimui įtvirtinti buvo skirtas specialus XIII skyrius (98 straipsnyje), kuriame tiesiogiai įtvirtintos tokios nuostatos kaip: „šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Moters teisės lygios su vyro teisėmis. Tam tikrais įstatymais saugojama ir palaikoma šeimos sveikata ir socialinė gerovė. Motinystė yra ypatingoje Valstybės globoje“.

1922 m. Steigiamojo seimo priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos įsigaliojimas buvo nepaprastai reikšmingas atkurtai Lietuvos valstybei. Ši Konstitucija į tvirtus rėmus įstatė iki to buvusią laikiną valstybės valdžios sistemą, padėjo Lietuvos Respublikos konstitucinius pagrindus, tuo užbaigdama nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą. Tai vienintelė iš pirmosios XX a. pusės Lietuvos Konstitucijų, veikusi ilgiausiai. Antroji 1938 m. Konstitucija buvo taip pat XV skyrius, tik vienu straipsniu joje buvo mažiau. Turinio atžvilgiu daugelis straipsnis taip pat liko identiški atitinkamiems 1922 m. Konstitucijos straipsniams.

1918-1940 m. Konstitucijų palyginimas

Žemiau pateiktoje lentelėje apžvelgiamos svarbiausios 1918-1940 m. Lietuvos konstitucijos:

Tarpukario Lietuva

tags: #nuosavybes #teisinis #reguliavimas #1918