Nuosavybės Teisių Atkūrimas Proanūkiams: Sąlygos ir Aspektai Lietuvoje

Straipsnyje nagrinėjami įvairūs aspektai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu Lietuvoje, žiniasklaidos problemomis ir pilietybės klausimais. Aptariamos privilegijuotos institucijos ir reikalavimai žiniasklaidai, LRT vaidmuo ir atsakomybė, taip pat dvigubos pilietybės klausimai.

Privilegijuotos Institucijos ir Žiniasklaidos Atsakomybė

Nepaisant didelių permainų, LRT statusas išlieka išskirtinis. Pirma, ji yra įteisinta kaip visuomeninė institucija. O tokia įstaiga pagal BBC tradiciją turi aptarnauti visuomenę jai svarbia informacija (“public service ”). Bet anglų terminas public service yra dviprasmiškas: jis reiškia viešąją tarnybą, kuri gali būti ne tik visuomeninė, bet ir valstybinė. Vokiečiai tą prieštaringumą mėgino įveikti vokišku terminu “visuomeniškai reikalingas radijas” (őffentlich-rechtlicher Rundfunk), kuris aiškiai atskirtas nuo valstybinio radijo (Staatlicher Rundfunk).

Antra, ši įstaiga išlaikoma iš reklamos, abonentinio mokesčio arba valstybės biudžeto. Lietuvoje šiuo metu ji išlaikoma iš tos valstybės ir savivaldybių biudžetų dalies, kuri surenkama iš gyventojų pajamų mokesčio (1,5 proc.) ir akcizo pajamų (1,3 proc.).

Ne mažesni reikalavimai nustatomi ir programų kokybei: “Rengiamų programų turinys, forma ir kalba turi būti geros kokybės. Rengdamas ir skelbdamas programas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. O 4 str. dar patikslina ir papildo: LRT programos turi “būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT įstatymas papildo ir konkretizuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir kai kuriuos kitus teisės aktus. O 2016 m. galų gale atsirado dar 1996 m.

Kad būtų laikomasi visų šių įstatymų, kitų teisės aktų bei minėto Kodekso reikalavimų, buvo numatyta net penkių institucijų priežiūra: Visuomenės informavimo etikos asociacijos, Visuomenės informavimo etikos komisijos, Žurnalistų etikos inspektoriaus, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir LRT tarybos.

Bet politinę orientaciją nustato ne jie, o viršūnės. Būtent jos yra tiesiai atsakingos už juridiškai suteiktas išimtinės sąlygos ir pareigos telkti geriausius įvairių sričių žinovus, organizuoti plačiausio akiračio, giliausius, protingiausius debatus, duoti demokratijos, bendravimo kultūros, atsakingumo ir profesionalumo pavyzdžius kitiems informacijos platintojams. Bet ji nė neketina tapti tokios komunikacijos pavyzdžiu.

Galų gale ką veikia LRT taryba, kuriai pavesta prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymų reikalavimai? Kodėl iš jos pasitraukė ne vienas valdžios insitucijų deleguotas asmuo?

Kritika ir Savitvarka Žiniasklaidoje

R. Sakadolskis labai stengėsi pralaužti ledus „sustabarėjusioje” sąmonėje ir įtikinti mūsų žiniasklaidos kūrėjus, kad jie neturi bijoti kritikos. Kritika yra pati elementariausia visų kultūros sričių augimo ir kokybės gerinimo sąlyga. “Jokia profesija neapsieina be kolegų patikros. Vakarų žurnalistikoje apie profesijos reikalus nuo seno vyksta gyva diskusija, į kurią jungiasi ne vien profesionalai. Ji vyksta periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, internete. Joje dalyvauja ir žurnalistai, ir nežurnalistai. JAV žurnalistikos kritikai yra skirti profesiniai leidiniai, kuriuos skaito ir žurnalistai, ir jų veikla besidomintieji.

Įsidėmėkime, kaip LRT reaguoja į kritinius laiškus, skambučius ir kitokius kritikos pareiškimo būdus. Susierzinimu, pasišaipymu, asmenis žeminančiomis patyčiomis arba paprastu skambučių nutraukimu. Pats generalinis direktorius visus jo kritikus jau yra priskyręs “patvorinių” kategorijai. Ši plūstamasis vardas jam duoda pagrindą nesiceremonyti ir visus kritikus tiesiog sušluoti į atmatas.

O kad tokia kritika būtų įmanoma, pirmiausia turi būti griežtai laikomasi tiek valstybės įstatymų, tiek ir sutartinių taisyklių. “Solidžios Vakarų redakcijos rengia savo taisykles ir skelbia jas viešai, kad ir žurnalistams, ir visuomenei būtų aišku, kaip dirbama. Taisyklės subrandinamos redakcijoje, dalyvaujant žurnalistams, redaktoriams, dažnai ir leidėjams. Ši priemonė padeda spręsti iškilusius klausimus, neaiškumus, kartais darbdavio ir darbuotojo konfliktus. Paskelbus taisykles, sunkiau „prastumti“ paslėptą reklamą, sumažėja korupcijos atvejų, o pats žurnalistas yra geriau apsaugotas nuo redaktoriaus arba leidėjo spaudimo nesąžiningai elgtis.

Ypač gerai mūsų valdžios ir visuomenės nebrandumą parodo gluminantis negebėjimas susitarti, susitarimų vengimas ir visų etikos kodeksų ignoravimas. Atrodo, kad mes net nepriaugome iki tokių susitarimų, kuriuos viduramžių vasalai sudarydavo su savo senjorais: “Man visada šypsnį kelia ta visuomenės informavimo įstatymo vieta, kur nurodoma, jog žurnalistai ir leidėjai privalo laikytis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų. Įstatymas yra privalomas, o etikos kodeksas yra savanoriškas. Etikos normos yra veiksmingos būtent todėl, kad jos nėra privalomos pagal įstatymą, jos privalomos iš įsitikinimo.

Jeigu mūsų išsilaisvinimas iš totalitarinės imperijos nebūtų paverstas savivale, o “elitas” būtų daug daugiau galvojęs ne kaip apeiti įstatymus, taisykles ir normas, bet kaip jas sukurti naujoms gyvenimo sąlygoms ir demokratiniam gyvenimo būdui, padėtis Lietuvoje būtų buvusi visai kitokia.

Mūsų žiniasklaida gana piktai atakuoja pagal partinį skonį pasirinktus politikus, bet kaip dažnai ji tuo kitus tep, kuo pati kvepi. Niekas Lietuvoje taip gerai neįžvelgė bendrų bėdų tarp politikos ir žiniasklaidos kaip R. Sakadolskis: “Kartais atrodo, jog Lietuvoje žiniasklaidos ir politikos kokybė eina ranka rankon.

A. Dariaus Kuolio laidos buvo tos vietos, kuriose galėjo viešai susitikti ir taip jau išretėjusios intelektiualinės pajėgos, kur vyko nepalyginamai platesni analitiniai svarstymai ir gilesnis jų pagrindimas negu daug kur kitur.

Dvigubos Pilietybės Klausimai

Dvigubos pilietybės tema įaudrino Lietuvos visuomenę po 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris iš esmės pakartojo ankstesnio, 2003 m. gruodžio 30 d., nutarimo nuostatą, kad „Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu galiojusio Pilietybės įstatymo nuostatos, leidusios turėti dvigubą pilietybę turėjusiems Lietuvos pilietybę iki okupacijos ir jų palikuonims bei lietuvių kilmės asmenims, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir toliau nebegalėjo būti taikomos. Tačiau Lietuvos piliečiai, iki Konstitucinio Teismo nutarimo turėję kitos valstybės pilietybę, toliau gali ją turėti neprarasdami Lietuvos pilietybės.

Alyvos į ugnį įpylė Seimo mėginimai „apeiti“ šį Konstitucinio Teismo nutarimą 2008 m. birželio 30 d. priimant naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, kuris laidavo dvigubą pilietybę visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, įgijusiems kitų ES ar NATO šalių pilietybę, taip pat turinčiose su Lietuva sieną valstybėse „tradiciškai gyvenantiems lietuvių kilmės asmenims“ (pastarosios nuostatos ribų niekas nesugebėjo išaiškinti). Bet kam, net už įstatymą balsavusiems Seimo nariams, buvo aišku, kad tokiu būdu dviguba pilietybė taptų paplitusiu reiškiniu, todėl minėtos nuostatos prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui.

Tiesa, Lotynų Amerikos valstybėse gyvenantys lietuviai pasveikino tokį Prezidento žingsnį, nes pagal Seimo priimtą įstatymą jie lyg ir buvo atsidūrę už sankcionuotos dvigubos pilietybės ribų. Veto priešininkai ir plačios dvigubos pilietybės šalininkai savo poziciją argumentavo tuo, kad pilietybė padeda išlaikyti lietuvybę, kad be dvigubos pilietybės lietuviai praras ryšį su Tėvyne ir bus suskaldyta Tauta, kad Konstitucinis Teismas netinkamai išaiškino Konstituciją ir net kad Teismas neturi tokių įgaliojimų aiškinti Konstituciją.

Atsakymas į jį lyg ir savaime aiškus, juolab kad Konstitucijos laikytis įpareigoja jos 28 straipsnis. Tačiau dar kartą prisiminti šį retorinį klausimą verčia dėl Respublikos Prezidento vetuoto įstatymo užvirusios aistros. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstituciją priėmė Tautos referendumas. Konstitucija numatė ir konstitucinės priežiūros mechanizmą, būtent Tauta priimdama Konstituciją delegavo įgaliojimus Konstituciniam Teismui tikrinti, ar Seimo priimami įstatymai atitinka Konstituciją.

Taigi Konstitucija nėra tik jos žodinis tekstas, ją taip pat sudaro jos žodinio teksto turinį ir subtilybes atskleidžianti Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Tad abejoti tokia funkcija yra daugiau negu nerimta.

Tačiau kaip Konstituciją gerbiantis pilietis aš turiu pripažinti, tokia yra Lietuvos valstybės konstitucinė santvarka ir tokia yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ją išaiškino konstitucinius įgaliojimus tam turintis Konstitucinis Teismas. Jeigu toks Teismo išaiškinimas nepatinka, jam pakeisti reikia nustatyta tvarka priimamų Konstitucijos pataisų, formuluojančių kitokias taisykles.

Pažiūrėkime, kam reikalaujama dvigubos pilietybės ir kas liko už dabartinio įstatymo sankcionuotų dvigubos pilietybės ribų. Naujos redakcijos pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kitos šalies pilietybę įgijo ne savo valia, t. y. gimdami tose šalyse, kurių pilietybė įgyjama automatiškai gimus jų teritorijoje. Dviguba pilietybė laiduojama taip pat tremtiniams ir politiniams kaliniams bei Lietuvos piliečiams, kurie 1940-1990 metų okupacijų laikotarpiu turėjo pasitraukti iš Lietuvos, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams.

Vadinasi, galimybės turėti dvigubą pilietybę neteko tik tie Lietuvos piliečiai, kurie savo noru išvyko iš Lietuvos po jos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. ir taip pat savo noru įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. dalis naujosios emigracijos bangos. Ar verta dėl jų keisti Konstituciją ir plėsti dvigubos pilietybės atvejų sąrašą? Ar Lietuvos pilietybė suponuoja tik piliečio teises valstybės atžvilgiu, ar asocijuojasi tik su eiliniu asmens dokumentu, ar vis dėlto Lietuvos pilietybė taip pat reiškia pareigas valstybei, ištikimybę jai.

Jei atsakysime į šį klausimą teigiamai, tuomet teks pripažinti, kad Lietuvos pilietybė mums nėra vertybė ir prisirišimo prie valstybės sinonimas, kad kitų valstybių pilietybė yra vertingesnė, jei jos turėtojams kaip „prizą“ paliekame ir antrąją, Lietuvos, pilietybę.

Neribotos dvigubos pilietybės šalininkai dažnai kalba apie prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę. Iš tiesų viena iš visuotinai pripažintų žmogaus teisių yra teisė į pilietybę, bet pagal tarptautinę teisę tai yra teisė į pilietybę apskritai, o ne teisė į konkrečios valstybės pilietybę. Beje, pilietybė pagal tarptautinę teisę yra asmens politinis ir teisinis ryšys su valstybe, nerodantis jo etninės kilmės.

Nuosavybės Teisių Atkūrimas

Pagal 4 straipsnį, nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais.

Piliečiams, kuriems teismo sprendimu atnaujinti praleisti terminai, žemė grąžinama natūra tik pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos vadovo arba jo įgalioto viešojo administravimo funkcijas vykdančiame Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos padalinyje vadovaujamas pareigas einančio valstybės tarnautojo sprendimo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribų patvirtinimo priėmimo.

Prie vienkiemių ir 1940-1990 metų ginkluoto pasipriešinimo dalyvių - karių savanorių tėviškių sunaikintų sodybų, esančių gyventojų asmeniniam ūkiui, tarnybinių dalų ir valstiečių ūkiui skirtoje teritorijoje, šių vienkiemių ir sunaikintų sodybų savininkams pageidaujant, grąžinama natūra ne mažiau kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, o likusi žemės sklypo dalis valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra.

Kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama ar nuomojama fiziniams, juridiniams asmenims ir Lietuvos Respublikoje įsteigtiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialams, grąžinama natūra, jeigu ji pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei.

Žemė, kurioje įrengti tvenkiniai, neprivatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymus, grąžinama natūra piliečiams (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie priskirti pavojingiems įrenginiams) ribotam tiksliniam naudojimui.

tags: #nuosavybes #teisiu #atkurimas #proanukui